Kol dar Saulė nesustojo kilti, o mes užbaigėme pavasario švenčių ciklą ir pradėjome laukti derliaus ir brandos, bandykime mintimis grįžti į gražiąsias Sekmines.
Visur kur skelbiama, kad Sekminės – pagal reikšmingumą trečioji mūsų kalendorinė šventė po Kalėdų ir Velykų. Bet ar šiandien tai jaučiame? Pasižvalgau po interneto lietuviškas platybes – iš tiesų nemažai informacijos, ir dažnai iš tų pačių šaltinių, arba vienų nuo kito, įtariu, kad ir nuo Lietuvos liaudies kultūros centro knygučių, nurašyta, išmanesniųjų – ir iš ankstesnių “Liaudies kultūros” straipsnių šis bei tas pridurta. Renginiai, kultūros namų darbuotojų surengti, su merais, su mikrofonais, pristatomi… Žmonės nebedainuoja, tampa Sekminių klausytojais, nes jiems padainuoja folkloro ansambliai, neretai ir populiariosios muzikos ansambliai, kartais surengiamos diskotekos ir ir į dangų paleidžiami fejerverkai.
Tradiciją susiburti ir po Mišių dar pasilinksminti drauge stengiamasi išlaikyti. Bet jau vienas iš pagrindinių šventės veikėjų šventėje beveik nebedalyvauja… – karvė. Kai kur viešųjų Sekminių klausytojai teisinosi, kad karvių neapvainikavo, nes jų niekas nebeįstengiąs laikyti… Vienoje vietovėje viena karvė buvo apvainikuota ir atvesta į šventę kaip simbolis… Ar ji ten viena ir belaikoma? Ką ir bepridursi. Viešais Sekminių renginiais bandoma vis dar priminti senuosius papročius, bet tai – tik priminimas, papasakojimas, parodymas… Kuriami vaidinimai, kurių personažai – kerdžius, piemenėlis, kaip minėjau – apvainikuota vienintelė simbolinė karvė… Primena Kupiškėnų vestuvių įamžinimą spektakliu, kai jos kaip tokios jau buvo išnykusios… Kas kas, bet fejerverkai per Sekmines – tikras nesusipratimas. Apskritai jie yra tapę visuotiniu nesusipratimu, nes per daug jų, jų tiek, kiek visai nereikia, ir tokiomis progomis, kokiomis nereikia, todėl beverčiai.
Vytautas Daraškevičius. Sekminės Lietuvos liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse. 1989 m. gegužė.
Per adventą vienur kitur šeimininkės užkabina ant durų vainikus, gaila, kad dažniausiai dirbtinius, metai iš metų tuos pačius, bet tikrai žinau, kad prieš Kalėdas ir Velykas namus švarina ir puošia kaip išmanydamos, visaip kaip šioms šventėms ruošiasi be jokių kultūros organizatorių paramos. Va tada žmogui – Šventė. O štai mieste prieš Sekmines berželių niekas nelaužo, nė šakutės nepamatysi viešai už durų užkištos.. Nėra tokios mados. Miestiečiams patogiausia nueiti į bažnyčią, dalyvauti šv. Mišiose, pasigrožėti berželiais, puošiančiais bažnyčią, paklausyti kunigo pamokslo, pasimelsti už visus ir už savąsias intencijas ir taip Sekminių dvasią pajusti. Žinoma, tiems, kas apskritai eina į bažnyčią. Aš ir pats kadaise kiek Sekminių paleidau vėjais, – baisu ir prisipažinti. Nes kai nešventi kalendorinių švenčių, visi metai pavirsta į vientisą pilką ir niūrų marmalą, be jokios prošvaistės pailsėti ir dvasią pakelti, be jokių galimybių stabtelėti ir pakartoti kadaise vykusius dieviškuosius precedentus, o išgyvenus juos – ir savąjį nudilusį gyvenimą atnaujinti.
Vytautas Daraškevičius. Sekminės Meironyse. Nuotraukos iš 2008, 2009 ir 2010 metų Sekminių.
Akivaizdu, kad liaudiškosios Sekminės su senų seniausiais papročiais, ritualais ir apeigomis jau išnykę. Žemdirbiai laukus apeidavo, parugines sutartines dainuodami, reikšmingiausias kaimo vietas, kapinaites aplankydavo siekdami protėvių palaikymo, kryžius žolynais išpuošdavo, neretai ir naują kryžių kaimui pastatydavo, karves beržo šakelėmis ir žolynais apvainikuodavo, kad tik pieno gausiai duotų, kad vilkai nepultų, piemenukus kiaušiniais ir lašiniais, sūriu ir pyragu apdovanodavo, kad ir jiems šventė būtų, kad gyvulius gerai žiūrėtų. O jie vis dar žaisdavo žaidimą – vestuves, net su guldytuvėmis, galimai senų senovėje ir realiai vykusiomis, kiek leidžia spręsti papročių degradavimo į žaidimus eiga, kad tik sutvirtintų žydėjimo būsimuosius vaisius ir visą derlių. Kaip čia neprisiminsi pavasarinio Šventųjų vestuvių precedento, Dangaus ir Žemės sąjungos similinio atkartojimo? Visi laukė pilnatvės, gausos. Materialinės gerovės užtikrinimo apeigas suderindavo su šventos dvasios pilnatvės gavimu ir priėmimu. Bet kai šventė pereina į organizatorių rankas, suprask, ji nyksta, ji tik vaizduojama, pavyzdžiui, filmuke “Šeduvių Sekminės”, rodytame kažkada per laidą “Etnokultūros ratas”, kokia buvo, bet daug kur jau nėra nei karvių, kurias būtų galima vainikuoti, nei piemenėlių, kurie jas ganytų. Ir aš tikrai nežinau, ar galvijų fermose per Sekmines karvės vainikuojamos… Na gal?
O juk ir žvaigždes, ypač Aušrinę, karvėmis vadina, o Indijoje karvės ir apskritai šventas gyvulys, ir jų šventumas pagrįstas senų seniausiais Vedose užfiksuotais mitologijos-religijos siužetais, kurie iki šiol tenai yra tikėjimo pagrindas, ir berželis – ne kas kita kaip pasaulio medžio, atspindinčio kosminę tvarką, reprezentantas, primena man mitologas Dainius Razauskas.
Vytautas Daraškevičius. Sekminės Bobriškių bažnyčioje. 2015 m. gegužė.
Karvė – šeimos maitintoja, o už sijų užkištose berželių, suprask, pasaulio medžio, šakelėse sugrįžusios protėvių vėlės gali pailsėti, Sekminės – tai išsipildymo laukimas, Rytų Lietuvoje seniau per Sekmines ir vainikai buvo pinami, ir šokdavo dainuodavo kaip dabar per Rasos šventę, priduria man etnologė Nijolė Marcinkevičienė. Gaila, iš daugybės žmonių atminties ši graži mitopoetinė pasaulėjauta išnyko… O dažnas vaikas gal nė karvės nematęs, nė rugių nuo miežių ar kviečių neatskiria… Skaičiau, kad taip iš tiesų yra.
Bet kaip mes gebame viską suderinti? Štai ūkininkai filmuke “Šeduvių Sekminės” per pavasarinius sambarius alaus nulieja seniesiems dievams bei protėviams ir į bažnyčią nueina. Šiuolaikinis sociologas ar kultūros antropologas tikriausiai šią būseną pavadintų dviguba tapatybe… Viskas mumyse susipynę ir susiderinę, ir materialusis gyvenimas, ir dvasinis. Vienas be kito tiesiog neįmanomi. Bet kai pagalvoji, – iš esmės tai juk tos pačios sandoros, taikos su gamta ir su Dievu užsitikrinimas, jų malonių laukimo, gavimo, priėmimo, pilnatvės gausiomis apeigomis ir ritualais sutvirtinimas. Visais žmonijos laikais vienus, senesnius, tikėjimus ir religijas užklodavo kiti, nauji, kai ką pasisavindami, kai ką perdarydami, o kai ką – negailestingai sunaikindami. Turime visa tai sąmoningai suprasti. Bet sunku atsisveikinti.
Vytautas Daraškevičius. Sekminės Vilniaus kalvarijose. 2014 m.
Žiūriu į Vytauto Daraškevičiaus 1989 metų gegužę Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje, užfiksuotas Sekmines, ir dabartines, Meironyse, kurie garsūs savųjų karvių plukdymu į vasaros ganyklą ežero saloje, gaila tik, kad iš to šiek tiek jau daromas šou, lyginu jų atmosferą ir dvasią ir pajuntu jaunų žmonių savame krašte, neišteritorintų, nostalgiją. Žiūriu į bažnytines gausias procesijas Bobriškių bažnyčioje, Vilniaus kalvarijose, ir akys vengia neišvengiamų mikrofonų, bet mielai užkliūva ir užsibūva už pagyvenusios moters rankose laikomų berželių šakų. Pasaulio medis, darna.
