Leidykla „Gimtasis žodis“ išleido Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo knygą „Maištininko išpažintis“.
Rusijoje baudžiava truko keturis šimtus, totorių-mongolų jungas – tris šimtus metų. Per tą laiką susiformavo vergų ir chamų visuomenė. Mūsų šalies istorija neteikė paskatų mylėti žmones. Tai pastebėjo daugelis didžių rašytojų. Puškinas rūsčiajam savo amžiuje „laisvę šlovino, gailestingumo puolusiesiems meldė“. Tolstojus Chadži Murate stebėjosi kariškių, žiūrinėjančių nukirstas priešų galvas, žiaurumu. Galiausiai Berdiajevas pastebėjo, kad „vergystė skatina žiaurumą“. Didieji rusų rašytojai ir mąstytojai suprato, kad mūsų liaudis klusni, o dar ir į savinaiką, į maištus linkusi. Ji garbina žiaurius Rusijos valdovus, kuria legendas apie Ivaną Rūstųjį, Petrą Didįjį, Leniną, Staliną. Apie gailiaširdžius valdovus, tarkim, Aleksandrą II, legendos nekuriamos.
Maištininko išpažintis – tai trečioji Boriso Nemcovo knyga. Pirmąją – „Provincialas“ – jis parašė 1997 aisiais, pasiekęs politinės karjeros viršūnę, išgyvendamas didžiausią šlovę. Tuo metu Nemcovas buvo ką tik persikėlęs į Maskvą – jis norėjo perteikti žmonėms savo nuostatas. 1997 aisiais turėjo daug iliuzijų, buvo politikas romantikas. Pastaruosius 10 metų likimas negailėjo Nemcovui išbandymų, keletą metų jis buvo pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, atsikratė beveik visų iliuzijų. Maištininko išpažintyje pasakojama, ką jam teko patirti. Rusijoje tai – atviriausia pastarųjų metų politinės publicistikos knyga
