Gegužės 20 d. posėdyje Žmogaus teisių komitetas apsvarstė Pilietybės įstatymo 7 ir 24 straipsnio pataisas (Įstatymo projektas Nr. XIIP-2110, toliau – Projektas).
Projekto tikslas – užtikrinti galimybes visiems šeimos nariams (tėvams, vaikams ir vaikaičiams), vienodomis sąlygomis išlaikyti gimimu įgytą Lietuvos Respublikos pilietybę tuo atveju, kai gimimu įgyjama ir kitos šalies pilietybė, ir taip realiai įgyvendinti Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą, o kartu per šeimos ryšius puoselėti lietuvybę, ryšį su Lietuva ir realizuoti galimybes prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo.
Projekte numatoma, kad Lietuvos Respublikos piliečiais kartu ir kitos valstybės piliečiais galėtų būti asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdami, taip pat jų vaikai. Kartu projekte išlaikomas apribojimas, numatantis, kad tokio asmens vaikaitis, sulaukęs 21 metų, turėtų pasirinkti Lietuvos Respublikos arba kitos valstybės pilietybę. Tokiu būdu būtų suteikta galimybė tik dviejų kartų asmenims būti Lietuvos Respublikos ir kartu kitos valstybės piliečiais ir tai būtų įstatymu nustatytas atskiras atvejis, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis). Asmenys, kurie turėtų teisę būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais ir kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo būtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės dėl to, kad įgijo kitos valstybės pilietybę, galėtų paduoti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.
Įtvirtinus tokias įstatymines nuostatas būtų užtikrintas Lietuvos Respublikos pilietybės, įgytos gimus, tęstinumas šeimoje. Projekto rengėjų įsitikinimu, taip Lietuva išsaugotų dalį savo piliečių, bei prisidėtų prie šeimos pastangų išsaugoti stipresnį emocinį ryšį su Lietuva.
Komitetas teigiamai įvertino Projekto tikslus ir iš esmės pritarė Projektui.
O ar galima LR pase įrašyti tautybę ŽEMAITIS?
Mano nuomone, iš žemaičių, aukštaičių, dzūkų ir suvalkiečių gavosi dabartinė lietuvių Tauta. Miestai atitraukė nuo Žemės ir miestuose atsirado šiokios tokios tarmės.
Miestuose susiformavo literatūrinė kalba, o tarminė kalba su miestais nieko bendro neturi.
O mano kaimo aštuonmetėje m-loje irgi mokė “lieteratūrinės kalbos” . Ir aš pasidariau “susiformavęs”( ir tau nesarmata dėl šito svetimo žodžio) tos kalbos atstovas. Tai aš miestietis ar kaimo”burokas”?
Kaimo iš žmogaus neįšvarysi….
Lietuvių tauta susikūrė iš giminingų genčių, o pats išvardijai etnografinių teritorijų pavadinimus.
Beje, jokios žemaičių genties nėra buvę – tose vietose kadaise gyveno gentis kuršių (jūros plėšikų ir, matyt, nemažų pijokų, kurių kalba buvo trumpa, kapota – kaip ir visų tokios profesijos atstovų – kas atitinka žemaičių tarmėms ir dėl ko Šiaulių apskrityje žodis žemaitis yra papeikiamasis), žiemgalių genčių atstovai. Pastarieji, beje, turėjo anksčiau karalių, negu Lietuva (kaip nurodė Livonijos kronikos, tai buvo Viestartas, kuris apie 1208m. netgi kariavo su Lietuva.)
Žemaitis reiškia ne tautybę, o tik kad yra žemaičių tarme kalbantis lietuvis.
Dar Vytautas Didysis Ordinui laiške aiškino, kad pavadinimai Žemaitija, Aukštaitija priklauso nuo to, kur ta teritorija yra – ar Nemuno aukštupyje, ar žemupyje.
O ar galima LR pase įrašyti tautybę ŽEMAITIS?
Galų gale ir Seimas suprato Konstituciją, kad, Pilietybės įstatymu nustatant atskirus atvejus, galima išspręsti buvimo kartu Lietuvos ir kitos šalies piliečiu klausimą.
Yra toks liaudies posakis: vienu užpakaliu dviejų šybų neužkiši.
Dvigubas pilietis Lietuvai – ne pilietis, o parazitas, nes Lietuvai jis nedirbs ir jos negins.
Iki 21 m. gins ir bus kviečiamas į Lietuvos kariuomenę 9-iems mėn. o po to turės apsispręsti kokią pilietybę pasilikti.
Tikras lietuvi, neapsimetinėk ir neskaldyk Lietuvos. Yra ką skaldyti Žemės rutulyje, tai super didelės imperijos. Ten ir darbuokis.
Nebeišsimįslyk:
pilietis privalo dirbti Lietuvai ir ją ginti.
Jei kas Lietuvai nedirba (dirba, aišku, tai valstybei, kurioje gyvena), tai kažin ar toks gins Lietuvą, nes dvigubas pilietis, garantuotai, eis į kariuomenę tos šalies, kurioje gyvena, o ne Lietuvos.
Tikėtina, kad taip rašydamas Ordinui Vytautas kalbėjo ne apie dabartinę Žemaitiją, kurios vardas tuo metu dabartinėje jos vietoje dar tik galėjo rastis, o apie teritoriją, kuri vėliau lietuvininkų imta vadinti ir iki šiol vadinama Mažąja Lietuva. Mažąja ji gali būti pavadinata ne dėl mažo ploto, o dėl to, kad yra Nemuno, Priegliaus žemupyje. Sinonimiškumas aukščio prasme tarp aukštas-žemas – akivaizdus, pvz., kalbant apie ūgį, sakoma – žemo ūgio, aukšto ūgio. Taigi Mažoji Lietuva = Žemoji Lietuva. Tuomet tikėtina, kad ir Sembos pavadinimas yra iš reikšmės “žemas”, “žemkus”, liet. pavardė “Žamba”. Tai būtų dar vienas patvirtinimas, kad Semba, Nadruva, Skalvija, kt. tos teritorijos vietos buvo ne prūsų, o lietuvių kalbos plotu.
Būtent dėl šios teritorijos, apskritai dėl dalies Užnemunės susigrąžinimo Vytauto vedama Lietuva stojo į mūšį su Ordinu ir kartu su Lenkija pasiekė pergalę prie Žalgirio. Tad nugalėjus Ordiną ši teritorija akivaizdu turėjo būti sugrąžinta Lietuvai. Tačiau Lenkija po Žalgirio pergalės, matyt, susitarimo su Vytautu nesilaikė, kadangi stojo už tai, kad minėtos teritorijos nebūtų sugrąžintos Lietuvai, o paliktos Ordinui. Tuo be abejonės Lenkija pelnė Ordino vasalystę jos kovoje su Lietuva bei kartu taip užkirto kelią Lietuvos sustiprėjimui, kuriame be abejonės matė grėsmes Lenkijai.
Taigi kaip tik lenkai ir atkvietė kryžeivius:
“1228 m. atvyko į Konrado I Mazoviečio jiems paskirtą prūsų Kulmo žemę pirmieji riteriai Konradas fon Landsbergas ir Otonas fon Zaleidenas”.
http://www.lietuvos.org/istorija/byla/index.htm