A. Čaplikas. Senatvė pušų paunksmėje

Kiekvieną liepą „Valstiečių laikraščio“ redakcijos skyriuje Kaune pakvipdavo šviežiais agurkais. Jų atveždavo tokia miela močiutė Rozalija iš Kulautuvos. Nedrąsiai praveria redakcijos duris ir spindinčiomis akimis praneša – štai aš ir vėl atvykau į svečius.

Žurnalistams padedant močiutei pavyko išsaugoti 10 arų nuosavybę turtuolių apgyventame Kauno priemiestyje. Patikėkite – Kulautuva prie Kauno yra tarsi Rubliovka prie Maskvos. Žemė Kulautuvos pušų paunksmėje kainuoja pasakiškus pinigus. Ir štai močiutė Rozalija tiems turtuoliams ir pirmiausia ponų reikalus tvarkiusiems žemėtvarkininkams buvo lyg rakštis minkštoje vietoje. Tačiau Rozalija buvo atkakli, visomis jėgomis kabinosi į savo prosenelių žemės lopinėlį, o kai suprato, kad sklypas slysta iš jos rankų, su ašaromis akyse atskubėjo į redakciją. Ir problemos kažkaip stebuklingai išsisprendė, žemėtvarkininkai labai greitai parengė nuosavybės dokumentus, sudėliojo antspaudus ir tada močiutę Rozaliją pamatėme spindinčiomis akimis ir su pačios užaugintų kvepiančių agurkų pintinėle rankose.

Neseniai močiutę Rozaliją pamačiau parduotuvėje. Ji ilgai rinkosi pigesnių maisto produktų. Į pirkinių krepšelį įsidėjo pigiausią batoną, prekybos centro ženklu pažymėtą pieno pakelį, puskepalį pigiausios duonos ir dvi pieniškas dešreles. Ilgai rankose vartė lydyto sūrio gabalėlį, bet galiausiai jį grąžino į lentyną – per brangus. Taip ir pasakė, kai pasisveikinau ir mane atpažino. Tada paėmiau jos krepšelį ir neklausdamas sutikimo įdėjau tą sūrio gabalėlį, pakelį dešrelių, skanios kaimiškos duonos, varškės, aliejaus, kiaušinių ir kitų būtiniausių maisto produktų. Močiutė Rozalija vis bandė iš manęs atimti savo krepšelį, aiškino, kad nepasiėmusi tiek pinigų, o kai kasoje sumokėjau už produktus, ji vis dar nesuprato, kas nutiko. Jai pasakiau, kad nieko nenutiko, o jums pasakysiu – man pasidarė gėda.

Gėda, kad jau dvidešimt šešerius metus gyvendami savo valstybėje nesugebėjome pasirūpinti labiausiai nuskriaustais žmonėmis. Gėda dėl Seimo narių, kurie vien parlamentinėms išlaidoms per mėnesį išleidžia tiek, kiek močiutei Rozalijai užtektų maistui visus metus. Gėda dėl kai kurių verslininkų ir ūkininkų, kurie tikina dirbantys nuostolingai, nors gyvena moderniuose namuose, kiemuose blizga naujutėlaičiai automobiliai, o bankų sąskaitose yra tiek pinigų, kad kyla problemų, kaip juos apsaugoti nuo nuvertėjimo. Tačiau jie reikalauja, kad Vyriausybė mažintų mokesčius, nes jų įmonės ar ūkiai jau esą balansuoja ant bankroto ribos. Vyriausybe, paremkite vargšus turtuolius, o pensininkai palauks! Gėda dėl močiutės Rozalijos kaimynų – nors jų prabangių namų langai yra didesni už visą močiutės namelio sieną, tačiau jie gyvena lyg akli.

Maža to, atnaujintas tvoras kaimynai, lyg susitarę, vienas perkėlė per metrą, o kitas – per pusmetrį į močiutės Rozalijos sklypą. Močiutė nepriekaištavo. Kaip sakė, jai buvo gėda priekaištauti dėl kažkokio metro žemės. O trečiajam kaimynui užkliuvo močiutės kieme tarp pušų augęs beržas – niekdarys medžio kamiene pragręžė daugybę kiaurymių ir pripylė kažkokio dvokiančio rusvo skysčio, matyt, stiprių chemikalų. Šį pavasarį gražuolis beržas jau nežydės.

O močiutė Rozalija nepaprasta! Ar prisimenate garsiuosius Kauno radijo gamyklos (vėliau ji buvo pavadinta „Banga“) gamintus televizorius „Šilelis“? Tai štai Rozalija buvo viena iš šios gamyklos inžinierių, kuri su bendradarbiais sukūrė pirmuosius televizorius „Šilelis 401“ ir „Šilelis 402 D-1“. Tačiau Rozalija kukli ir niekam apie tai nepasakoja.

Prieš kelerius metus mirė Rozalijos sūnus, todėl visi rūpesčiai užgriuvo ant jos pečių. Tiesa, tolimesni giminaičiai paskambina kartą per du mėnesius ar dar rečiau, pasiteirauja, kokia Rozalijos sveikata, ir sužinoję, kad ji jau atsigauna po sūnaus mirties ir jaučiasi vis geriau, nusivylę atsisveikina. Rozalija nujaučia – giminaičiai tik laukia jos mirties, kad galėtų paveldėti aukso vertės sklypą turtuolių kvartale. Suprantu, jog kai kurie, skaitantys šias eilutes, bandys patarti – močiutė Rozalija galėtų parduoti savo sklypą pušų paunksmėje ir praleisti likusį gyvenimą oriai.

Patarti nesunku. Sunkiau senatvėje pasiryžti tokioms permainoms, o ir skauda nusipjauti savo šaknis – juk čia gyveno Rozalijos proproseneliai. Kodėl papasakojau šią istoriją? Močiutei Rozalijai pagalbos nereikia. Nuo šiol ja rūpinsis keli Kauno rajono ūkininkai, kurie nebalansuoja ant bankroto ribos.

Tačiau Lietuvoje yra ir daugiau žmonių, kuriems reikėtų pagelbėti. Todėl, lankydamiesi prekybos centruose ir matydami centus skaičiuojančias močiutes, nepraeikime pro šalį. Jeigu galime, sumokėkime už močiučių pirkinius, pradžiuginkime jas. Juk anksčiau ar vėliau visi pasensime ir niekas nežino, kokia ji bus, ta mūsų senatvė.