Birutė Verkelytė-Fedaravičienė: Patriarchą užpylėm rankom

Skaitytojams pristatome antrąjį pokalbį apie XX a. Vilniaus istoriją iš ciklo „Vilniaus Golgota“. Kovo 4 dieną šimto metų jubiliejų švenčianti Birutė Verkelytė-Fedaravičienė į Vilnių mokytis atvyko 1923 metais. Čia ji baigė lietuvišką mokyklą ir buvo viena iš nedaugelio lietuvių studentų lenkiškame Stepono Batoro universitete. Šimtametės gyvenimas kupinas ne tik pažinčių su tokiais žmonėmis kaip Jonas Basanavičius, bet ir žygdarbių savo ir kitoms tautoms – 1995 metais ji apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų gelbėjimą holokausto metais bei LDK Gedimino ordino Pirmojo laipsnio medaliu. Galiausiai 2011 metais Dalia Grybauskaitė jai įteikė Garbės kryžių už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Šie nuopelnai, nors tą nelengva suprasti, yra už tarnybą dar Pirmosios Respublikos metais Lietuvos konsulate Vilniuje gelbstint Lenkijos karo pabėgėlius. Su šypsena ir pasididžiavimu ponia Birutė pabrėžia, kad jos pažiūrų „per gyvenimą niekas neperdirbo ir neperdirbs“. Toks pats nepajudinamas ir jos šimtą metų nesibaigiantis rūpestis bei meilė lietuvybei ir Pietryčių Lietuvai.

Gerbiama Birute, papasakokite apie savo gyvenimą Lenkijos okupuotame prieškario Vilniuje.

Mano patėvis gyveno Vilniuje nuo 1909 metų, buvo brolis vyskupo Teofilijaus Matulionio. Lenkų administracija jam paso nedavė, gyveno Vilniuje be paso. Man niekada neįrašė „Verkelytė“ – iki 1939 metų buvau „litwinka Biruta Verkelysowna“. „Litwinka“ pase prirašydavo, kad niekur darbo negaučiau, nes lietuviai negalėjo niekur valstybės tarnyboj, o dažnai ir kitur įsidarbinti. Nežinojau beveik tokių atvejų, kad lenkų okupuotam Vilniuj lietuviai būtų kokias valstybines pareigas ėję.

Būdavo, eini gatvėje, ant galvos laivelio formos kepurė su VDG išsiuvinėta – Vytauto Didžiojo gimnazijos raidėmis. Jei su ta kepure, tai lietuvis ir dar, pamanyk, lietuviškai mokaisi. Lenkų gimnazistai visada pavymui tyčiojosi visokiais žodžiais. Čiuožyklon uniformos kepurės negalėjai užsidėti, nes būtinai stumdavo, griaudavo į ledą, kad net žvaigždės iš akių pasipildavo. Galiausiai į čiuožyklą, kas tuo metu buvo viena pagrindinių moksleivių pramogų, išvis nebevaikščiodavau, istorijos mokytojas Bronius Kuntulis kartais prisijungdavo, kartais kiti. Tokia paprasto lietuvio vaiko kasdienybė.

O politiniu lygiu?

Na, uždarinėjo mokyklas, draugijas, laikraščius. Į lenkišką Stepono Batoro universitetą lietuvių apskritai nepriiminėjo. Tik 1925 metais pradėjo priimti ir lietuvius.

Kažkaip lietuviams buvo žymiai ramiau, kol gyvas buvo ir Vilniuje gyveno daktaras Jonas Basanavičius. Jis specialiai nevažiavo į Lietuvą, labai vargo Vilniuje, nes turėjo pasaulinį autoritetą, asmeniškai susirašinėjo su Mahatma Gandhi, ir su juo visada skaitėsi ir jo prisibijojo okupacinė valdžia. Kai tik Basanavčius mirė 1927 metais, Mokytojų seminariją uždarė visiškai, „Ryto“ draugijos mokyklas kaimuose taip pat pradėjo intensyviau uždarinėti, prasidėjo kratos ir suėmimai.

Be galo pergyvenu, kad mūsų valdžios viena kitą keisdamos taip ir neranda reikalo Basanavičiui pastatyti paminklo. Gerai, kad nors Kudirkai pastatė, bet prioritetai keisti. Juk „Aušra“ Lietuvoje patekėjo nuo Basanavičiaus, o „Varpas“ Lietuvai tik vėliau suskambėjo… Ir jam nėra vietos. Sakiau tą ir Vilniaus savivaldos atstovams.

Profsąjungų rūmai irgi stovi tik ant Brazausko sąžinės. Juk visas kalnas lietuvių išpirktas prieš I pasaulinį kartą, ūkininkams ir miestiečiams dedant kapeiką prie kapeikos. 1907 metais Čiurlionis parašė laišką, kuriame pristatė Tautos namų projektą, kuriam ir rinkti pinigai. Rūmuose turėjo būti ir biblioteka, ir koncertų salės, ir draugijoms vieta. Lenkija pripažino kalno išpirkimą. Iki pat sovietmečio ant kalno veikė lietuviškas Švento Mikalojaus bendrabutis, ko lenkai tikrai negalėjo leisti, jei nuosavybė nebūtų lietuvių. Šiandien, pasak Vytauto Landsbergio, Zuokas yra davęs pažadą atgaivinti J. Basanavičiaus Tautos namų idėjos įgyvendinimą, tačiau visą kadenciją klausimas taip ir stovėjo vietoje.

Basanavičiaus mirtis buvo reikšmingas įvykis Vilniaus gyventojams?

Buvo ir ne tik Vilniaus. Net Mahatma Gandhi siuntė užuojautos telegramą ir vainiką, kaip ir kiti mažiau žinomi pasaulio mokslininkai ir veikėjai. Prie pašarvoto Basanavičiaus kapo nuolat budėjo lietuvių skautai, jie ir laidotuvių eiseną organizavo, kad jokių išpuolių ir išsišokimų nebūtų. Skautai ta proga pasisiuvo vėliavą su lelija juodame fone, Pranas Žižmaras davė komandas. Mes su tokia Vilkevičiūte, abi dar mažos – aš tada buvau antroje klasėje – stovėjome pačios pirmos, eisenos priekyje, su Gandhi siųstu vainiku rankose. Kaip dabar atsimenu, jog stovėjome prieš Rotušę. Įsivaizduok tad, žmonės išrikiuoti nuo pat rotušės, per visą Didžiąją ir Pilies gatvę iki pat Katedros, kur dar guli nepakeltas J. Basanavičius. Matyt tas vienas tūkstantis lenkų valdžios priskaičiuotų Vilniaus lietuvių buvo susirinkę (šypsosi).

Laidotuvės buvo labai iškilmingos, iš Lietuvos buvo išimties tvarka praleista delegacija. R. Jalbžykovskis tą dieną ne tik įsileido lietuvius į katedrą, kuri buvo lietuvių pamaldoms uždrausta, bet netgi atlaikė Mišias lietuviškai. Reikia pripažinti, kad lenkai per laidotuves nieko neužgauliojo. Kaip dabar prisimenu, jog buvo 1927 metai ir 27 laipsniai šalčio, kaip ir priklauso vasario mėnesį. P. Žižmaras prie kapo davė komandą „Skautai, Patriarchą užpilti rankom!“ ir visi pagarbiai rankomis kapą užpylėm. Buvo nutarta, jog vadinamojo Vilniaus krašto lietuviai metus laikysis gedulo. Iš mokinių ir studentų lenkai nuolat tyčiojosi dėl šio gedulo, juodų drabužių. Būdavo, eini į gimnaziją, o iš paskos kalba „pamanyk, duoną atėmė, badauja litwinai“.

Pranas Žižmaras buvo Vilniaus lietuvių jaunimo lyderis?

Na, gal ne viso jaunimo, tačiau tikrai skautų lyderis, o ir kitose organizacijose turėjo autoritetą, pačioje Lietuvoje garsus buvo. Būtent jis Basanavičiaus prisakymu įsteigė Vilniaus lietuvių skautų draugiją, atsidavė jos veiklai. Per 1928 metų Vasario 16-ąją, t.y. Basanavičiaus mirties metines, jis su dar keliais skautais užsikorė į remontuojamą Gedimino pilį sugalvoję Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga paminėti Vilniaus pavergimo dešimtmetį. „Lietuva švenčia laisvę, o mes pavergti“ – tada sakėme. Naktį jie paėmė Trispalvę, perrišo juodu kaspinu ir iškėlė Gedimino pilyje. Tais metais Vasario 16-ąją eilinį kartą norėjome daryti šventinį minėjimą ir eilinį kartą negavome tam leidimo. Kaip visada, Antanas Krutulys buvo parengęs koncertui gimnazijos chorą, gimnazistai paruošę vaidinimą, programą, o leidimo nėra. Bet iš lūpų į lūpas, daugiausia tarp gimnazistų, sužinojome, kad konkrečią valandą visi vis tiek turime susirinkti kiemuose netoli Bernardinų sodo. Norėjome pamatyti, kaip valdžia tą vėliavą nuiminės. Policija vėliavą pastebėjo vėlokai, gerokai po septintos valandos, o dar ir niekaip negalėjo užlipti ir jos nuimti. Tik iškvietus ugniagesius šiems pavyko tą padaryti.

Prasidėjo areštai ir tardymai. Iš karto suprato, kad vyresnieji ten nelips, tad įtarimas krito ant jaunimo, netrukus ir skautų, ir konkrečiai ant Žižmaro. Visgi jie jau buvo susitarę vienodai liudyti: pareiškė, kad vėliavą iškabino visai ne dėl Lietuvos nepriklausomybės šventės, apie kurios šventimą nepriklausomoje Lietuvoje nieko nežino, bet dėl Vilnių labai mylėjusio Jono Basanavičiaus mirties metinių. Dėl to ir juodas kaspinas. Esą jokios politikos ir pavergimo poteksčių, nors būtent tam ir kėlė, taip ir supratom mes patys, lietuviai.

Gyvenimas po Basanavičiaus mirties pasikeitė ne tik simboliškai?

Po Basanavičiaus laidotuvių prasidėjo daug agresyvesnis lenkų valdžios teroras: kratos, uždarinėjimai, masiški persekiojimai, areštai ir tardymai. Mano tetą, mokytoją, vienais metais tardė tiek kartų, kiek metuose mėnesių. Vieną po kito pradėjo uždarinėti lietuviškų Švento Kazimiero draugijos skyrius, „Ryto“ mokyklas, atiminėti geriausias lietuvių turėtas patalpas. Pavyzdžiui, visi Kazimiero draugijos pirmininkai buvo nuolat pinigais baudžiami, o juk „biedni“.

Gerai pamenu vieną konkretų atvejį Palūšėje. Režimas uždarė vietos lietuvišką „Ryto“ mokyklą ir pagal projektą steigė lenkišką valdišką. Mokykla sukurta, o niekas nenuomoja buto pamokoms vesti. Kraštas tai lietuviškas, niekas lenkiškam mokslui vietos duoti nenori. Lenkas mokytojas labai prastai mokėjo lietuviškai – baigęs pamoką pasakė „Vaikai, eikit ant oro“. Vaikai jo tarimą išgirdo kaip „eikit ant tvorų“ ir sulipo išėję ant ūkininko tvoros, gal pamokos lauke tikėdamiesi. Bet tvora buvo silpna ir sulūžo, o ūkininkas pasiuto pykčiu ir liepė per duotą laiką išsikraustyti iš sodybos. „Jei liepia lipti ant tvorų, tai koks jis mokytojas“. Nors ir Švenčionyse teisėjais buvo paskirti lenkai, mokytoją jie iškėlė.

Mokykloje buvo sudarytos sąlygos išlikti lietuviais?

Turėjome net ir lietuviškoje mokykloje mokytis lenkų istoriją ir lenkų literatūrą, taip pat Lenkijos geografiją ir Konstituciją. Lietuvių kalbos dalyko iš pradžių mokė Meilės Lukšienės tėvas Stasys Matijošaitis, vėliau kunigas dr. Vincas Zajančkauskas. Minėtas represijas prieš lietuvius būdavo proga paliesti per Konstitucijos pamokas. Lenkijos Konstitucija rašė, kad „švietimas visoms mažumoms leidžiamas jų kalba“. Per pamokas paklausdavau: mokytojau, kaip yra, kad naują pastatą turinčią legalią „Ryto“ mokyklą Lenkija uždaro, o pirkioje besiglaudžiančią lenkišką mokyklą palieka? Kaip gali būti užtikrintas gimtosios kalbos mokymas, jei mokytojai visai nemoka lietuviškai – ant tvorų varo vaikus, ūkininkus siutina. Kaip suderinti šitą Konstituciją su mūsų gyvenimu? Tyčia pasakodavau smulkiau, kad klasė juoktųsi, o mokytojas tik pykdavo ir liepdavo sėstis. Būdavo ir taip, kad mokytojas prieš visą klasę padovanoja muilinę lėlę ir sako „štai jums, kad nusipraustumėt nuo visų niekalų“. Kadangi tvarkingi vaikai buvom, tai aiškiai suprask, kad nuo lietuviškų niekalų. Toks buvo požiūris ir atmosfera mokykloje.

Tačiau lyginti su totalitarinių režimų okupacijomis šios negalime – lietuviai nebuvo žudomi ar tremiami už savo tautybę?

Apie lietuvių trėmimus į Lenkijos koncentracijos stovyklas yra parašęs J. Cicėnas. Tuo tarpu dėl žudymo, tai tokio masinio reiškinio nebuvo, bet ateinant Raudonajai armijai 1939 metais lenkai Vilniaus krašto kalėjimuose visus iš eilės lietuvius kalinius korė, kad tik nauja valdžia nepaleistų. Reikia suprasti, kad tarp jų buvo daug ne kriminalinių, o politinių kalinių. Mano tetos vyras kalėjo ir tomis dienomis buvo eilėje prie kartuvių, tačiau jo nespėjo pribaigti.

Ar lenkų okupuotame Vilniuje jautėsi esant daug lietuvių?

Nežinau skaičių, bet man jautėsi daug. Turėjome viską savo – spaudą, mokyklas, draugijas, nors viskas ir buvo persekiojama. Lenkai mus persekiodami labai stiprino, tautinį stuburą sucementavo. Įsivaizduokit, jei girdi ir girdi dėl tautybės patyčias, nuolat patiri kratas. Prieš Vasario 16-ąją kone kasmet daužydavo lietuvių namų langus. Būdavo, kad ant buto durų tėvai net užsirašydavo „šiame bute du vaikai serga kokliušu“ – kad tik niekas nesilaužtų buto siaubti. Leidimų švęsti švenčių neduodavo. Susirinkdavome salėje, laukdavom, o galiausiai ateidavo valdininkas pranešti, kad leidimas neišduotas, galime skirstytis. Žmonės himną sugiedodavo ir verkdami skirstydavosi. Taip gyvendami tikrai stiprėjome dvasiškai ir vienas kitą labiau jautėm ir palaikėm.

Kiti to meto liudininkai pasakoja buvus daug problemų dėl gyvenviečių pavadinimų lenkinimo.

Pamenu vaizdingą atvejį su Galatilčių kaimu: lenkai jį vadindavo „grynašiknių“ kaimu, nes lenkiškai jiems golotylci – „grynašikniai“. Galatilčių kaimas netgi teisėsi dėl savo pavadinimo, byla nuėjo iki Varšuvos. Taip tiesmukai versdavo pavadinimus. Dabar irgi nori versti Tomaševskis, o lietuviai politikai tą lenkiškų lentų kabinimą vaizduoja kaip kokią žmogaus teisę, nekaltą dalyką. Toks požiūris įmanomas tik nežinant istorijos.

Norėtumėte, kad šiandien priimant politinius sprendimus didesnis dėmesys būtų skirtas istorijai?

Man darosi gėda dėl parlamentarų istorijos neišmanymo ir nesupratimo. Rašiau net tuometei Seimo pirmininkei I. Degutienei laišką ir siūliau įvesti Seimo nariams privalomą istorijos kursą pas, pavyzdžiui, akademiką Antaną Tylą. Vilniaus kraštas buvo okupuotas ne 50 metų kaip Lietuva, o beveik 70 metų, bet šiandien čia niekas nieko nedaro, kad būtų geriau. Pasiklausai kokio Gedimino Kirkilo kalbų, ir akivaizdu, kad jis mato visą situaciją tik iš šios dienos perspektyvos ir savo interesų bokšto, savo naivaus supratimo apie geopolitiką.

Šiandien geopolitinė situacija panašėja į buvusią Vilniaus okupacijos pabaigoje. Europoje auga įtampa, Vakarų valstybės nuolaidžiauja agresoriui. Lietuvos laikysena atrodo drąsi. Kaip vertinote geopolitinę padėtį ir Lietuvos elgesį tada, 4 dešimtmetyje?

Adolfui Hitleriui einant užimti Čekijos, lenkai ėjo kartu su Hitleriu ir atsiriekė savo Čekijos dalį. Man dėstęs istorikas rašė, kad Lenkija amžinai bus dėkinga Lietuvai už tai, kad nepuolė Lenkijos, kai galėjo, taip pat už tai, kad tūkstančiai žmonių be paso praėjo Lietuvos-Lenkijos sieną. Džiaugiuosi, jog prie šių žmonių išgelbėjimo nuo karo siaubo prisidėjo ir Lietuvos konsulato Vilniuje darbas, kuriame dalyvavau. Lietuvos konsulate Vilniuje dirbdavome nuo ryto iki paryčių. Prasidėjus karui Lenkijoje žmonės vis ėjo ir ėjo, norėdami patekti į Lietuvą, pabėgti nuo atsiritančio per Lenkiją karo fronto. Generalinis konsulas Antanas Trimakas buvo be galo doras ir sąžiningas žmogus, paskirtas į Vilnių prasidėjus lenkų veržimuisi į Lietuvą. Jam labai padėjo ir konsulato sekretorius Viktoras Čečeta. Konsulatas apsistojo tuo metu buvusio Žoržo viešbučio pastate, antrame aukšte, Gedimino prospekte.

Neturėjote dvejonių gelbėdami lenkus, kurie prieš tai beveik 20 metų jums buvo priešiški?

Daug žmonių buvo praleidžiami su žinia, kad turi stengtis iš Lietuvos išvažiuoti, nes yra joje nepageidaujami. Maža šalis negalėjo išlaikyti tiekos nedirbančių pabėgėlių, atbėgusių iš visų Lenkijos dalių. Bėgo net Lenkijos vaivados. Iš Užsienio reikalų ministerijos Kaune ėjo žinia mažinti dalinamų vizų kiekį, nes nors tarptautinis Raudonasis Kryžius nuolat žadėjo pagalbą, iš tiesų visą naštą turėjo pakelti pati Lietuva. Bet mes vis tiek praleisdavom.

Kartą jau netoli Vilniaus esant Raudonajai armijai ir artėjant draudimui kirsti sieną užsuko toks lenkų karininkas, pulkininkas, maldavęs praleisti į Lietuvą mašiną su sužeistais lenkų karininkais. Eidama pro A.Trimako kabinetą pamačiau, jog klūpo ant kelių ir maldauja į Lietuvą praleidžiamas. Atsisukusį pažinau savo studijų kolegą, jis mane irgi pažino, puolė prie manęs, prašydamas išprašyti vizos. Pažiūrėjau, pasišypsojau supratingai Trimakui ir sakau „o jeigu išprašysiu jums leidimą į Lietuvą, ar neatneši man Smetonos galvos ant durklo, kaip viešai žadėjai Lenkijos ultimatumo Lietuvai dieną?“. Juk ultimatumo dieną Vilniaus lenkai rinkosi į minias ir rėkė „marsz na Kawno“, koliojo Lietuvą, o mūsų studentai irgi prisidėjo. Šis irgi buvo mane ne kartą užgauliojęs, o tą dieną už mano tariamą įžūlumą lietuvei ultimatumo dieną rodytis universitete žadėjo Smetonos galvą ant durklo atnešti. Puolė atsiprašinėti, vadinti savo kvailystėmis. Pasakiau, kad ne vieną jų kvailystę per 19 metų pergyvenau ir paprašiau konsulo: „šitas žmogus yra daug užgavęs Lietuvą ir labai prieš ją nusiteikęs. Išleiskim jį į Lietuvą, prašau, tegu jis pamato, kad už jo skriaudas mums mes vis tiek nelaimėje juos gelbstime“. A. Trimakas, kaip dažniausiai ir būdavo, sutiko.

Už lietuvybę esate ir pati nukentėjusi kaip nors labiau nei užgauliais gimnazistų komentarais?

Už lietuvišką dainą einant per kaimą vasarą buvau nubausta 50 zlotų bauda. Teismo sprendime buvo parašyta, kad „už lietuviškų dainų dainavimą baudžiama 50 zlotų bauda arba areštu“. Tąkart apsiėjau su bauda, bet ne kartą teko ir pasėdėti areštinėje.

Nuolat pažeisdavote galiojusius įstatymus?

Tekdavo, nes įvairiausia kultūrinė veikla buvo apribota. Pavyzdžiui, Romualdas Jalbžykovskis uždraudė lietuviškas maldaknyges, o tauta tai pamaldi, vadinasi meldžiasi iš lenkiškų. Iš Lietuvos per sieną ūkininkai priveždavo lietuviškų maldaknygių šieno vežimuose ar po bulvių maišais sukrautas. Daug tų kaimų-tarpininkų buvo. Pavyzdžiui, Meironys – laukai Lietuvoje, o pats kaimas Lenkijoj. Tada mes visi sekmadieniais eidami į bažnyčias, būtinai su tautiniais rūbais, prisikraudavome pilnas rankoves tų lietuviškų maldaknygių ir žmonėms išdalindavome. Jei pagauna – nusikaltimas.

Viename interviu pasakojote, kad jaunystės metais su kitais lietuviais eidavote per kaimus ir pasigendate tokios pat veiklos iš šių dienų tautiškai susipratusio jaunimo. Kaip ir kodėl eidavote į tokius žygius?

Per kaimus jaunimas eidavo po egzaminų, vasarą. Organizuodavosi ir studentai, ir paskutiniųjų klasių moksleiviai, ir choristai su smuikais ir armonika. Telkdavo mokytojai, pavyzdžiui, Antanas Krutulys. Birželio pabaigoje keliaudavome ne dėl savęs, bet kad žmonės būtų laukuose ir nereikėtų po gryčias ieškoti. Eidavom keliais ir dainuodavome lietuviškas žygio dainas. „Oi, Lietuvos kareivėli“ ir panašias. O žmonės bėga iš laukų, džiaugiasi, sako „vėl vaikeliai, tikėjomės, kad gal jau tikrai Lietuvos kareivėliai“. Būdavo ir kas užpirkdavo lietuviškų maldaknygių, pasamdydavo joms vežimą, sudarydavo trijų savaičių maršrutą iš kaimo į kaimą. Planuodavo tiksliai: kur ryte būsim, per kur eisim ir kur nakvosim. Nakvynes visada rengdavo arti bažnyčios. Aš pati būdavau atsakinga už vaikus, tai mano žinioje buvo iš Lietuvos pripirktų vaikiškų knygelių ir saldainių dalybos. Rengdavom vaikams žaidimus, deklamuodavom eilėraščius, eidavom ratelius – vis lietuviškus. Po nakties prieš išeidami prašydavom vaikus pakartoti, ką išmoko.

Tarp mūsų būdavo ir studentų teisininkų, kurie visiems sakė kreiptis pagalbos, jei turėtų problemų su lenkų administracijos baudomis, kurių niekad netrūkdavo. Žmonės juk neturėjo nieko, net 5 zlotai buvo dideli pinigai, o baudas dėdavo net už tai, kad kaminas per baltai nudažytas ar kad kiaulė į gatvę išbėgo. Užtekdavo, kad kas matęs ar išgalvojęs paskųstų. Bausdavo tam, kad ir baudžiamas žmogus, ir aplinkiniai bijotų. Tai aiškindavome, kad tokiais atvejais žmonės važiuotų į Vilnių, kreiptųsi į Lietuvių laikinąjį komitetą ir ten gaus nemokamą teisinę pagalbą, bus ginami teisme. Dar kiti užsiimdavo švietimo reikalais – vežiojo spaudą, knygas ir žurnalų prenumeratas.

Kiekvieną vasarą apie 30 žmonių su dainomis iš kaimo į kaimą eidavome – vienais metais į Gervėčių, kitais į Pelesos, trečiais į Tverečiaus-Adutiškio kraštą. Siekdavome su ūkininkais ir gydytojais megzti ryšius, bendrauti su kaimo jaunimu, platinti maldaknyges ir bet kokią kitą literatūrą lietuviškai. Buvome savo laikų knygnešiai. Iš universiteto etnografijos muziejaus profesorės, kuri labai džiaugdavosi bet kokiais etnografiniais eksponatais, gaudavome pažymėjimą, kad rengiame ekspedicijas rinkti etnografinę medžiagą ir to dėka galėdavome išeiti į tokius žygius.

Visų šių žygių buvo vienas tikslas – parodyti žmonėms, kad lietuvių daug, kad esama ir lietuvių inteligentų, jaunimo, kad okupacinės valdžios mes nebijome, ir jiems bijoti nereikia. Dvasinį pakilimą norėjome sukelti. Siekiant ką nors pakeisti visada būtina eiti „į žmones“, palaikyti tautiečių dvasią. Kad ir kaip lenkai persekiojo ir gaudė, nepalūžom ir nepasidavėm. Ir kaimas ėjo su mumis, mus vilniečius mylėjo, nes matė, kad ir mes labai juos mylim.

Bažnyčioje santykiai buvo geresni?

Kur tau. Pasakysiu per pavyzdį. Kartą vasarą jaunimui einant iš Rodūnios į Pelesą buvo su vienu lenku klebonu suderinta, kad mes, jaunimas, giedosime lotynišką sumą. Tačiau tik prieš pradedant giedoti atėjo to paties lenko kunigo užsiundyta policija ir mus visus išvarė. Buvom ne tik išvaryti, bet ir atseit areštuoti. Lenkams, matai, net ir tikėjimas buvo politika, vis kartodavo, kad Jėzus su Marija danguje tik lenkiškai supranta. Nepaisant visko, mes ir sulaikyti giedodavom, dainuodavom, kadangi laikydavo lauke, didelis mūsų būrys į areštinę netilpdavo tokiais atvejais. Žmonės rinkdavosi tų mūsų improvizuotų koncertų žiūrėti, kartais ir atlaidus palikę. Būdavo siuto lenkų policijai.

Ir visos tokios tautos drąsinimo kelionės baigdavosi sėkmingai?

Sakyčiau sėkmingai. Viena tik buvo rizikinga istorija, kai viename miestelyje vietos policija pakurstė kaimo banditus mus einančius naktį kelyje sumušti. Tačiau vietos lietuviai nugirdo tą planą ir mus įspėjo. Dar daugiau, pasiūlė planą, kad būdami gausus būrys nevengtume susidūrimo, o moteris pastatę į užnugarį vyrai pasiruošę eitų pirmi, o kai puls, tai ir kaimo lietuviai iššoksią pagalbon. Taip ir padarėm, davė bernai tiems banditams į skūrą ir visi sėkmingai pabėgom. Įstrigęs vaizdas, kaip tą rytą dar saulei nepatekėjus sėdėjom ant krepšių stotyje prižiūrimi policijos ir laukdami autobuso, į kurį mus susodino ir išvežė į Vilnių. Ten, priešais Filharmoniją, prie Subačiaus gatvės kampo, tuo metu buvo arešto namai, kur mus visus suvarė ir kurį laiką pralaikė už muštynes, tačiau galiausiai niekuo neapkaltinę paleido. Baudų negavome, tik bendrą skundą ir prašymą Stepono Batoro universiteto rektoriui, kad uždarytų lietuvių studentų sąjungą. Visgi universitete lenkas kuratorius buvo labai doras žmogus ir mus apgynė nuo uždarymo.

Ant jūsų stalo su pasididžiavimu guli Mykolo Biržiškos „Vilniaus Golgota“. Laikote tai geriausiais prisiminimais apie šį laikotarpį?

Matote, Mykolas Biržiška, iš pradžių Vilniuje dirbdamas gimnazijos direktoriumi, o vėliau ištremtas į Kauną ir ten vadovaudamas Vilniaus vadavimo sąjungai, iki pat 1928 metų rašė detalią kroniką, apie tai, ką lenkų valdžia išdarinėjo okupuotiems lietuviams 1919-1928 metais, patys savo įstatymus pažeidinėdami. Tai nepakartojamos vertės dokumentas. M. Biržiškos sesuo Bronė ištekėjo už gydytojo Šėmio, kuris buvo ir mūsų gimnazijos gydytojas, tai pats Biržiška „Vilniaus Golgotą“ pasirašė slapyvardžiu Bronius Šėmys – judviejų garbei. Prisiminimų žanro geriausias tekstas, ko gero, yra žurnalisto Jeronimo Cicėno JAV rašyti atsiminimai „Vilnius tarp audrų“. Viską, ką šneku, galima ten pasitikrinti dėl faktų tikslumo, nes rašydamas tą darbą J. Cicėnas turėjo priėjimą prie tarptautinių organizacijų archyvų ir visų dokumentų, kurie tik buvo JAV Vilniaus klausimu.

Lietuvoje nesivarginama perleisti prieškario senųjų Vilniaus lietuvių atsiminimų, nors nemažai jų išleista išeivijoje. Ar neatrodo, kad turėtume labiau rūpintis tų laikų atminimu? Gal esama kitų šaltinių, apie kuriuos net nežinome?

Juozas Maceika 1938 metais pajuto, kad lenkų valdžia visus susirašinėjimus, dokumentus ir kitą medžiagą netruks pradėti naikinti ir deginti. Netrukus taip ir atsitiko – buvo prasidėję ultimatumų laikai ir įžvalgesni žmonės nujautė didelius pokyčius Europoje. Tačiau Maceika, tą suprasdamas, buvo pradėjęs rinkti ir savo ranka persirašinėti visus dokumentus, kurie lietė lenkų administracijos ir okupuoto krašto lietuvių organizacijų ar atskirų asmenų santykius. Jo parengtame sąvade buvo sudėti visi liudijimai iš vaivados Liudviko Bociansko valdymo Vilniuje laikotarpio – panašiai kaip M. Biržiškos „Vilniaus Golgotoje“, tarytum tęsinys. Siūlė man tą rankraštį, bet aš neėmiau, sakiau, geriau padovanoti kurio Lietuvos miesto bibliotekai. Nežinau, kur dabar tiksliai yra tas darbas, bet jis niekur neskelbtas, tad labai reikėtų surasti ir išleisti.