M. Vainorius. Prijungusiuosius Klaipėdą atsimename lyg mankurtai

Pamilau Klaipėdos kraštą. Pamilau ne dėl to, kad dalyvavau jo susijungime su Didžiąja Lietuva. Pamilau kraštą dėl jo gamtos grožio, žmones dėl jų įgimto nuoširdumo ir paprastumo.
Jonas Polovinskas–Budrys

Centrinės Lietuvos valdžios atstovai kiekvieną sausio 15-ąją mielai pasuokia apie Klaipėdos reikšmę mūsų šaliai, tačiau šio krašto prijungimo prie mūsų valstybės operacijos „architektų“ bei įgyvendintojų atminimas ir toliau grimzta į nebūtį. Neką geriau šiuo atžvilgiu elgiasi ir Klaipėdos valdžia, mėgstanti pabrėžti uostamiesčio svarbą Lietuvai.

Pernai sausio 15–ąją, Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos metinių proga, „Vakarų ekspresas“ rašė apie uostamiestyje užmirštą premjerą Ernestą Galvanauską – pagrindinį sėkmingiausiu ir drąsiausiu mūsų šalies tarpukario žingsniu vadintos operacijos organizatorių. Beveik tą patį galima pasakyti ir apie „sukilimo“ įgyvendintojo – Jono Polovinsko–Budrio – atminimą. Apie nederamą jo įamžinimą bei požiūrį į jo atminimą rašo ir JAV lietuvių spauda.

Nuopelnai – neabejotini

Anot istoriko Vasilijaus Safronovo, J. Polovinskas neabejotinai buvo viena pagrindinių asmenybių, su kuriomis sietinas bandymas įtvirtinti Klaipėdos krašte Lietuvos suverenitetą.

„Šis Rusijos pilietiniame kare admirolo Aleksandro Kolčiako pusėje dalyvavęs ir tik 1921 metais į Lietuvą grįžęs profesionalus kontržvalgybininkas į Klaipėdos klausimą buvo įtrauktas 1922–aisiais, kai Lietuvos žvalgybos vadovo Mikalojaus Lipčiaus nurodymu buvo pasiųstas į Klaipėdos kraštą tirti vietinių gyventojų nuostatų dėl prijungimo prie Lietuvos. Optimistinių naujienų šiuo klausimu jis į Kauną neparvežė. 1922 metų lapkričio viduryje Kaune priėmus sprendimą užimti Klaipėdą jėga, ministrui pirmininkui Galvanauskui tuometinio krašto apsaugos ministro Balio Sližio J. Polovinskas buvo rekomenduotas vadovauti slaptą pobūdį turėjusiai karinei Klaipėdos užėmimo operacijai kaip patikimas ir pasižymėti jau spėjęs kontržvalgybininkas. Operacijai nepavykus niekas neturėjo nurodyti į tai, kad už šio reikalo stovi Lietuvos Vyriausybė. Kitaip tariant, Polovinskas turėjo prisiimti visą riziką. Trisdešimt trejų metų kontržvalgybininkas ėmėsi šios atsakingos užduoties tuo metu, kai daugelis kitų Lietuvos karininkų svyravo. Sumanymo esmė buvo inscenizuoti Klaipėdos krašte vietinių gyventojų sukilimą, tad J. Polovinskas, kaip ir kiti į akciją įtraukti karininkai, turėjo pasikeisti pavardę ir iki gyvenimo pabaigos buvo geriau žinomas kaip Jonas Budrys“, – pasakojo V. Safronovas.

Istoriko, profesoriaus Vyganto Vareikio teigimu, J. Budrys tikrai gali būti priskirtas trejetui svarbiausių vadinamojo 1923–iųjų sukilimo operacijos asmenų.

„Aišku, svarbiausias buvo premjeras Galvanauskas, ėjęs ir užsienio ministro pareigas. Galima sakyti, jog jis buvo šios operacijos architektas. Antras pagal svarbą šiuose įvykiuose greičiausiai buvo Lietuvos krašto apsaugos ministras majoras Šližys. Budriui teko atsakomybė už visą Klaipėdos operacijos realizavimą“, – sakė V. Vareikis.

Pasak jo, nors tuometinis Šaulių sąjungos Centro valdybos pirmininkas rašytojas Vincas Krėvė vėliau emigracijoje savo atsiliepimuose bandė sumenkinti J. Budrio vaidmenį „sukilime“, vadindamas jį per moterų protekcijas aukštyn pakilusiu valdininkėliu, toks vertinimas nėra objektyvus.

„Budrys buvo patyręs kontržvalgybininkas, tokį statusą užsitarnavęs dar Rusijos kariuomenėje. Jis kaip žvalgas 1922–aisiais važinėjo po Klaipėdos kraštą ir suteikė Lietuvai daug vertingos informacijos apie padėtį čia. Galvanauskas jį paskyrė vadinamojo sukilimo vadu, kai paaiškėjo, jog nė vienas iš vietos lietuvių nesiims tokio vaidmens, nors tarp jų buvo ir nemažai karininkų, anksčiau tarnavusių kaizerinėje Vokietijos armijoje“, – sakė V. Vareikis.

Operacijos metu J. Budrys vadovavo Kaune iš Lietuvos kariuomenės karių ir karininkų bei Lietuvos šaulių sąjungos narių ir savanorių suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei – daugiau kaip tūkstančio žmonių junginiui. Jie traukinyje persirengę civiliais rūbais 1923 m. sausio 10 d. peržengė Klaipėdos krašto ir Lietuvos sieną, o sausio 15–ąją užėmė Klaipėdą.

Pasak V. Vareikio, nors J. Budrys vykdydavo iš Kauno telegrafu gautus nurodymus, tačiau būtent jo nurodymai ir koordinavimas lėmė, kaip operacijos metu klostysis įvykiai. Ir V. Vareikis, ir V. Safronovas akcentuoja, kad didžiąja dalimi būtent J. Budrio laikysena Prancūzijos administracijos atžvilgiu Klaipėdos užėmimo dieną ir kelios dienos po to daug prisidėjo prie to, kad ši karinė operacija nenusinešė daugiau prancūzų gyvybių ir nesukėlė atitinkamai aštresnės Antantės reakcijos.

„Jau po operacijos Budrys pats derėjosi su prancūzų administracijos vadovais dėl ginklų, belaisvių ir kontrolės ribų Klaipėdoje, vėliau padėjo į derybas įsijungusiam Lietuvos atstovui Klaipėdoje Antanui Smetonai“, – sakė V. Vareikis.

„Po sėkmingos operacijos baigties iš Ypatingosios paskirties rinktinės dalinių ir Klaipėdos krašto savanorių Budrys subūrė vadinamąją Mažosios Lietuvos armiją. Kaip šios „armijos“ vadas jis užtikrino faktinį Lietuvos dominavimą Klaipėdoje ir vadinamosios sukiliminės direktorijos, vadovaujamos Prūsijos lietuvio Erdmono Simonaičio, veiklą. Po to, kai vasario 17 dieną Antantės valstybės mainais į Budrio armijos ir Simonaičio direktorijos paleidimą, tai yra visų iš sukilimo išplaukiančių teisinių padarinių likvidavimą, suteikė Lietuvai suvereniteto teises Klaipėdos krašte, vasario 19–ąją Budrys pasiskelbė prisiimąs buvusio Antantės valstybių vyriausiojo komisaro funkcijas Klaipėdos krašte, kol bus nustatyti santykiai tarp krašto ir Lietuvos“, – pasakojo V. Safronovas.

Anot jo, nuo 1923 m. sausio iki 1925 m. spalio J. Budrys Klaipėdos krašte buvo pagrindinė figūra, kuri savo politine veikla stengėsi užtikrinti Lietuvos interesus ir destabilizuoti vietinių vokiečių politinius sluoksnius bei Vokietijos įtaką Klaipėdoje. A. Smetonai dėl konflikto su E. Galvanausku balandį pasitraukus, J. Budrys tapo faktišku Lietuvos atstovu Klaipėdoje. Šis statusas jau po Klaipėdos krašto konvencijos pasirašymo buvo įformintas 1924 m. spalio 21 d. paskyrus J. Budrį pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi.

Tarp J. Budrio nuopelnų V. Vareikis mini ir vadovavimą gubernatūrai, kai teko tramdyti tuo metu dėl sunkios ekonominės situacijos čia kilusius streikus.

„Ilgalaikėje perspektyvoje Budrio veiklą šiuo laikotarpiu galima įvertinti kaip bandymą padėti pamatus tolesnei Lietuvos įtakai Klaipėdoje. Jis turėjo ne tik vieną po kito malšinti rengiamus perversmo bandymus, koordinuoti Lietuvos įsitvirtinimą krašte pačiu pradiniu laikotarpiu, bet ir, laviruodamas tarp Kauno bei vietinių lietuvių, dažnai negaudamas pageidaujamos Kauno paramos, rūpintis politinės ir kultūrinės Lietuvos įtakos Klaipėdoje tęstinumu. Lietuvos Vyriausybė daugelį Budriui dalyvaujant pradėtų iniciatyvų tuo metu dar nebuvo pasirengusi finansuoti“, – sako V. Safronovas.

Pasak jo, J. Budrio rūpestis Klaipėdos kraštu nesibaigė ir jam perėjus į diplomatinę tarnybą.

„Dirbdamas generaliniu konsulu Karaliaučiuje jis, remdamasis Rytų Prūsijos kolonizacijos ir industrializacijos plano pavyzdžiu, siūlė Vyriausybei kažką panašaus įgyvendinti ir Klaipėdos krašte: perkelti į kraštą valdžios ir aukštojo mokslo įstaigų, atkelti į jį kuo daugiau lietuvių iš Didžiosios Lietuvos, ypač siunčiant Klaipėdon kuo daugiau nacionalistiškai angažuotos lietuvių inteligentijos kurti ten įvairias draugijas, supirkti nekilnojamojo turto. Šiomis 1934 metų sausį pareikštomis mintimis Budrys prisidėjo prie bendro lietuvių inteligentijos spaudimo Vyriausybei imtis Klaipėdoje kuo skubesnių ir ryžtingesnių krašto lituanizavimo priemonių. Tomis priemonėmis, dalį kurių Vyriausybė išties ėmėsi įgyvendinti, bandyta duoti atkirtį Klaipėdos krašte įsitvirtinančiam pronacistiniam judėjimui“, – reziumuoja V. Safronovas.

J. Budrys mirė 1964 m. Niujorke, iki gyvenimo pabaigos eidamas Lietuvos generalinio konsulo pareigas ir iki paskutinio momento neatskleidęs visų jam žinomų Klaipėdos užėmimo operacijos aplinkybių.

Kliūva ir išeivijai

Pernai spalį „Amerikos lietuvis“ citavo istoriko Ernesto Lukoševičiaus pastebėjimą, kad J. Budrio kapas Lietuvių tautinėse kapinėse Justice miestelyje (Ilinojaus valstija) ir atminimas niekam nerūpi.

„Keista, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija savo tinklalapyje pažymi, jog per kiekvienas Vėlines jie pagerbia visame pasaulyje palaidotus savo kolegas. O kaip dėl diplomato Jono Budrio? Jokios informacijos neaptikau. Asmeniškai labai vertinu LR ministro pirmininko patarėjo Viliaus Kavaliausko pastangas ir pritariu jo išsakytoms mintims, kad Budrys vertas paminklo Klaipėdoje. Ir tai yra visos Lietuvos garbės reikalas tą paminklą pastatyti. Viliuosi, jog ši vizija kada nors taps realybe“, – cituotas istorikas.

Reaguodama į tokią padėtį ir 50–ąsias J. Budrio mirties metines Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje, Klaipėdos jūrų šaulių kuopa, Mažosios Lietuvos draugija Čikagoje kvietė atvykti į Lietuvių tautines kapines lapkričio 2–ąją ir pagerbti šią iškilią Lietuvos asmenybę.

V. Vareikis taip pat sutinka, kad J. Budrio atminimas nėra tinkamai įamžintas nei Klaipėdoje, nei Lietuvoje.

„Galiausiai nėra net knygos apie jį, nors medžiagos jai tikrai netrūktų“, – pripažįsta ir istorikų paliktą spragą V. Vareikis.

Formalus požiūris

„Vakarų ekspresui“ paklausus Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM), ar jos atstovai yra nors kartą pagerbę J. Budrio kapą, jos Informacijos ir viešųjų ryšių departamentas patikino, kad „Lietuvai nusipelniusių asmenų, tarp jų ir Niujorke Lietuvos generalinio konsulo Niujorke pareigas ėjusio Jono Budrio, kapus Čikagos apylinkėse lanko ir pagerbia LR Generalinio konsulato Čikagoje vadovai“. Anot URM, J. Budrio kapą prižiūri jo anūkė.

URM prie savo atsakymo taip patpridėjo nuorodą į pernykštį pranešimą spaudai „Generalinis konsulas M. Gudynas aplankė Lietuvos valstybės veikėjų kapus Čikagoje“. Tačiau ir šiame pranešime J. Budrys paminėtas lyg tarp kitko, pačiame jo gale, be jokių nuopelnų Lietuvai.

Pasiteiravus apie J. Budrio atminimo įamžinimą, URM tvirtino, kad „artėjant 2018 metams, kuomet švęsime Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir modernios Lietuvos diplomatijos šimtmetį, ministerija kartu su Vytauto Didžiojo universitetu, Kultūros paveldo departamentu, Kauno savivaldybe ir Lietuvoje veikiančiomis užsienio šalių diplomatinėmis atstovybėmis pradėjo įgyvendinti iniciatyvą „Diplomatinis Kaunas“, kurios vertybinė ašis – Kaune esančio Lietuvos ir užsienio valstybių diplomatinio paveldo išsaugojimas, aktualizavimas, įtraukimas į bendrą pažintinę, edukacinę sistemą ir pasitelkimas Lietuvos jaunimo pilietiškumui ir patriotiškumui ugdyti. Projektas „Diplomatinis Kaunas“ pristatys iškilių tarpukario Lietuvos diplomatų, valstybės ir visuomenės veikėjų, tarp jų ir diplomato Jono Budrio, nuopelnus Lietuvai ir veiklą ginant mūsų valstybės interesus Nepriklausomoje Lietuvoje ir egzilyje“.

Anot URM, dėl palaikų laidojimo vietos sprendžia velionio artimieji. Esą nei URM, nei Generaliniam konsulatui Čikagoje šiuo metu nėra žinoma, kad artimieji pageidautų J. Budrio palaikus perkelti į Lietuvą.

Nesukrapštė net lentelei

Uostamiesčio Savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija pernai vasarį svarstė siūlymus E. Galvanausko vardu pervadinti kurią nors Klaipėdos gatvę (siūlyta pervadinti arba Varnėnų gatvę, arba Danės gatvės tęsinį Šiauriniame rage) bei įrengti atminimo lentą ant Herkaus Manto g. 50 namo, kuriame jis gyveno. Komisija nusprendė pasirinkti pastarąjį variantą.

Aiškinta, kad kol kas nėra pakankamai reprezentatyvios miesto gatvės, kurią būtų galima pavadinti E. Galvanausko vardu. Esą vertėtų palaukti, kol bus suprojektuotas ir užstatytas „Memelio miestas“. Tuomet naujoms gatvėms esą bus galima suteikti ne tik E. Galvanausko, bet ir kitų nusipelniusių žmonių vardus.

Po šio sprendimo prabėgus beveik metams Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis tvirtina, kad jam realizuoti pernai neturėta lėšų.

„Šiemet jau tikimės sulaukti Tarybos sprendimo, kuriuo būtų skirtas finansavimas net keleto asmenybių įamžinimui, tarp kurių bus ir Ernestas Galvanauskas“, – žada N. Lendraitis.

KOMENTARAS

„Iš Klaipėdos – nulis iniciatyvos“

Vilius Kavaliauskas, premjero patarėjas

Manau, kad tikrai reikėtų įamžinti Jono Budrio atminimą. Artėjantis modernios Lietuvos valstybės 100–metis yra puiki proga. Deja, bet prie jo minėjimo programai teikiamų pasiūlymų ties Klaipėda yra brūkšnys. Nors pasiūlymus gali teikti kad ir pora asmenų – visi jie būtų svarstomi. Su Kaunu – lygiai tas pat. Bet dėl Klaipėdos man keista, nes čia visada toks gyvas, kūrybingas miestas.

100–mečio programoje yra išskiriami trijų pakopų projektai – nacionaliniai, regioniniai, vietiniai. Nacionaliniai yra skirti valstybės vadovams, signatarams pagerbti. Tad jei kas Klaipėdoje būtų sugalvota dėl premjero Ernesto Galvanausko įamžinimo, galėtų pretenduoti į nacionalinį statusą. Tačiau negi visada reikia Vyriausybės? Argi kokie 20 tūkstančių litų būtų problema Klaipėdos savivaldai ar vietos verslui, kad, pavyzdžiui, biustu įamžintų Joną Budrį? Jis tikrai buvo ne tik itin reikšminga Lietuvai, bet ir įdomi asmenybė. Pavyzdžiui, man pačiam archyvuose teko aptikti po „sukilimo“ jo parašytą laišką Musoliniui. Iki šiol JAV dar yra ir jo revolveris, kurį galbūt reikėtų pargabenti į Lietuvą. Idėjų gali būti visokiausių – reikia tik jas iškelti.

„Vakarų ekspresas“ , Nr. 9 (6820), 2014-01-15