M. Kundrotas. Mirties vardas – islamas? Ne – liberalizmas

Prasideda antimusulmoniška kampanija. Dalis lietuvių žvelgia rusų akimis, remdami juos kovoje su užgrobtų musulmoniškų šalių patriotais. Dalis – prancūzų ir kitų vakariečių akimis, regėdami radikalių islamistų imigrantų siautėjimus. Jei žvelgsime lietuviškai – išvysime, kad mūsų šalyje jau nuo XIV a. gyvena musulmonai – totoriai. Kultūringi, integruoti, ištikimi Lietuvos patriotai. Lietuva daug kam galėtų būti pavyzdžiu, kaip suderinti įvairias tautines ir religines grupes darnioje visuomenėje. Deja, šiuo metu būtent mes griebiamės svetimų pavyzdžių ir ne visuomet – geriausių.

Naują antiislamizmo bangą sukėlė trečiadienio drama Prancūzijoje. Kas gi įvyko? Liberali ir kairuoliška žiniasklaida jau įprato tyčiotis iš tautinių ir religinių vertybių, asmenybių, simbolių. Krikščionys su tuo jau kaip ir apsiprato. O štai musulmonams vieną dieną trūko kantrybė. Įsiveržta į kairuoliško leidinio „Charlie Hebdo“ redakciją, iššaudyti žurnalistai. Žinoma, tai – tragedija. Nusikaltimas. Bet tik suvokus jo priežastis įmanoma užkardyti panašius įvykius ateityje.

Du liberalūs Lietuvos publicistai, laikantys save filosofais, jau paskelbė nuosprendį. Vienas jų reikalauja islamizmą prilyginti fašizmui. Kitas – apskritai atsisakyti bet kokių priežasčių paieškų, anot jo tai reikštų nusikaltimo teisinimą. Ne veltui. Juk įvardijus priežastis kaltininkų tektų ieškoti ne kur kitur, o savo stovykloje.

Šiuo metu Europoje vyraujanti politinė ir kultūrinė ideologija vadinama įvairiai. Dešinieji kritikai ją dažniau sieja su marksizmu, kairieji – su liberalizmu arba kraštutine jo srove – libertarizmu. Vargu ar būtų prasmės ginčytis dėl šių dviejų apibrėžimų, nes jų skirtis – mažareikšmė. Liberalai ir marksistai šiandien labiau skiriasi ekonomikos klausimais, o kultūros ir politikos erdvėse jų pažiūros praktiškai sutampa. Marksistai perėmė tai, ką daug anksčiau pradėjo liberalai, tad istoriškai nuoseklu tai pirmiau sieti su liberalizmu.

Savo ištakose liberalizmas – pažangi ir teisinga ideologija. Džono Loko laikais kiekvienas doras žmogus, jeigu jis dar ir protingas, tiesiog privalėjo būti liberalas. Ši pasaulėžiūra gimė absoliutizmo ir klerikalizmo epochoje. Monarchas ir feodalas darė, ką tik norėjo. Valdinių teisės buvo ribotos. Ponas vien dėl smagumo galėjo valdinį užplakti mirtinai ar net pasiimti jo žmoną pasismaginimui. Tikėjimas buvo primetamas politinėmis ir policinėmis priemonėmis. Bet kokia skirtingesnė mintis – varžoma arba net išvis draudžiama įstatymo galia.

Šiomis sąlygomis gimė politinė filosofija, kurios esmė – žmogaus asmens laisvė, lygios teisės ir pareigos, pilietinė valdžia ir jos įstaigų atskaitomybė visuomenei. Laisvė apėmė daugelį sričių – religiją ir kultūrą, politiką ir ekonomiką. Tik viena sritis liko aukščiau laisvės.

Pirminis liberalizmas žmogaus laisvę kildino iš Dievo valios. Laisvė susieta su atsakomybe. Laisvę grindžiantis principas – dora. Žmogus laisvas tiek, kiek jis doras. Tai buvo laisvė nuo politinės ir religinės tironijos, besąlyginių autoritetų, visuomenės hierarchijų.

Vėlesnis liberalizmas daug ką užaštrino, o kai ką tiesiog sukeitė vietomis. Laisvės šaltinis – jau ne aukštesnė ir teisingesnė jėga, o pats žmogus. Laisvė pati save apibrėžia. Dora – jau ne laisvės sąlyga, bet eilinis laisvo pasirinkimo objektas, kaip ir visa kita. Kas yra gera, o kas – bloga, sprendžia pats žmogus. Laisvė nuo autoritetų ir tironijos išplėsta iki laisvės nuo doros, o kartu – nuo visuomeninių įsipareigojimų. Tauta ir tėvynė taip pat tapo laisvai pasirenkamos, o galiausiai laisvas pasirinkimas perkeltas į tokias prigimtines duotybes kaip lytis.

Save grindžianti laisvė galiausiai paneigė pati save. Kiekvienam išsilavinusiam liberalui žinoma dilema: vieno laisvė reiškia kito laisvės ribojimą. Ši dilema sprendžiama jau šimtmečius, bet visi sprendimai liko utopinių teorijų ir tuščių deklaracijų lygyje. Praktikoje tapo aišku: jei vienam duodi, iš kito teks atimti. Kontrolės ne mažėjo, o gausėjo. Tik dabar viskas apversta aukštyn kojomis. Gali pasisakyti prieš tautinę valstybę, tik jokiu būdu – ne prieš imigraciją. Gali skleisti homoseksualizmą, tik ne pozicijas prieš jį. Kas buvo nieks, tas bus viskuo, ir atvirkščiai.

Dingo pavaldumas moralei, užtai grįžo pavaldumas autoritetui, o sulig juo – socialinės hierarchijos. Yra lygūs, yra lygesni. Politinis lojalumas liberaliajai ideologijai ir ją įkūnijančioms institucijoms tapo tiesiog nebeginčytinas. Toleruojamos tik tos politinės, kultūrinės, religinės srovės, kurios daugiau ar mažiau įsileidžia liberaliąją ideologiją, o kitos – išstumiamos į paraštes arba tiesiog – uždraudžiamos. Liberalizmas suartėjo su didžiausiu istoriniu priešu – socializmu, o galiausiai su juo susiliejo. Dabar jau sunku pasakyti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas – unisonu giedama apie globalią valdžią, kosmopolitinę visuomenę, absoliučią toleranciją, deja – skirtą tik saviems.

Tai liberalai paskleidė materializmą, ir žmonės nusigręžė nuo dvasinių vertybių. Tai liberalai ištvirkino visuomenę ir sunaikino šeimą, ir žmonės liovėsi gimdyti vaikus. Tai liberalai suvertė į vieną katilą skirtingiausių tautų ir kultūrų žmones, pasėdami sumaištį. Jie užleido Vakarus svetimšaliais, vaikydamiesi pigios darbo jėgos ir gausesnio vartojimo, kitaip tariant – pelno. Jie uždraudė vietinėms tautoms net savigyną, įvardinę ją ksenofobija, homofobija, ekstremizmu.

Liberalizmas priima visus, versdamas juos tapti niekuo. Nebėra skirtumo tarp tautų, rasių, religijų, kultūrų, moralės pozicijų. Visi – lygūs. Visi vienodai tušti. Kur nėra ribų, ten nėra jokios tapatybės. Paradoksalu, bet besąlygiškai iškeldamas žmogaus individą, liberalizmas iš jo atima visa, kas jį sudaro ir įprasmina. Pasirodė, jog tai ne visiems priimtina. Naikindamas Vakarų visuomenes, liberalizmas galiausiai pradėjo naikinti pats save. Tie, kuriuos jis reikalavo toleruoti, atsisakė toleruoti kitus – ir patį liberalizmą.

Simboliška, jog liberali ir kairuoliška žiniasklaida sulaukė išpuolių iš musulmonų imigrantų. Rusai turi kalambūrą, lietuviškai skambantį maždaug taip: už ką kovota, nuo to ir gauta. Ne visiems priimtinas dergimasis iš bet kokių vertybių ir tapatybių. Žinoma, galima klausti, kodėl griežčiausiai reaguoja būtent musulmonai? Gal jų pasaulėžiūra iš principo agresyvi? Tai – supaprastintas požiūris. Lietuvos atvejis rodo, kad galimi kitokie musulmonai ir kitokie santykiai su jais.

Norint suprasti islamo politinę ir kultūrinę reikšmę reikia žvelgti į pačios religijos pasaulėvaizdį. Arabiškas žodis uma, kuriuo musulmonai vadina islamo religinę bendruomenę, taip pat reiškia tautą. Jiems religinė bendruomenė atstoja tiek etninę tautą, tiek pilietinę visuomenę. Praktiškai joks etninis nacionalizmas negimė iš islamo, priešingai – Europos nacionalizmo šaknys glūdi krikščionybėje, o pirmiausiai – protestantizme. Islamo šalių tautininkų tėvai arba gavo europietišką išsilavinimą (Mišalis Aflakas), arba kitaip prisilietė prie europietiškos kultūros (Atatiurkas). Pirmiausia, ką jiems teko įveikti, buvo europiečių kolonializmas, tradicinės monarchijos ir politinė islamo ideologija.

Antra vertus, islamas kur kas labiau, nei krikščionybė ar net budizmas, linkęs reglamentuoti įvairias gyvenimo sritis – pradedant valgiaraščiu, baigiant apranga. Nieko nuostabaus, kad politika – taip pat islamo sritis, skirtingai nei krikščionybėje, kur daug kas paliekama žmogaus protui ir valiai. Islamas griežtąja forma – ne tik religija, bet ir politinė ideologija.

Atitrūkus nuo teritorinės tėvynės, islamas liko pagrindinė, jei ne vienintelė šių migrantų tapatybė. Tai – jų tauta, jų politinė santvarka, jų pilietinė visuomenė ir jų tėvynė. Kitos migrantų grupės neturi tokios stiprios ir tiek daug apimančios jungties. Žinoma, kad kiekvienoje visuomenėje yra liumpenų, chuliganų ir net banditų, o tarp imigrantų, atplyšusių nuo savo šaknų, savo tėvynės, atsidūrusių svetimoje visuomenėje, tokių dar daugiau. Vis dėlto kinų triada ar negrų gauja veikia be ideologijos. Jos mažiau krinta į akis. Tai – tiesiog banditizmas, ir tiek. Čia gi susiduriame su ideologiniu teroru.

Vienaip ar kitaip, tai – pasekmių klausimas. Priežastis – pačios Europos išglebimas. Nebus islamistų – bus kokia nors kita agresyvi jėga. Ji gali būti vidinė – koks nors fašizmas ar komunizmas. Gali būti išorinė – Rusija, Kinija, gal net Indija: šiandien ji – demokratinė, o rytoj – kas žino?

Išvengti panašių, o gal ir žiauresnių sankirtų galima tik radikaliai pakeitus politinį kursą. Pirmiausiai būtina grįžti prie tautinės valstybės. Tėvynė – senbuviams. Imigracija turi būti apribota iki minimumo, praktiškai – iki vienetų ir mažų grupių, kurių visais amžiais buvo. Galima integruoti mažas grupes per ilgą laiką, bet ne milžiniškas mases per porą dešimtmečių. Antra – valstybės mastu, remiant atitinkamą žiniasklaidą ir kultūrą, diegti doros ir šeimos, tautiškumo ir pilietiškumo vertybes. Trečia – socialiai ir ekonomiškai investuoti į gimstamumą, krašto apsaugą ir teisėsaugos stiprinimą.

Lieka dvi galimybės. Arba Europa grįš prie doros ir tautiškumo, arba ją pakirs radikalaus islamizmo kardas. Ne islamizmo, tai koks nors kitas. Abiem atvejais liberaliam cirkui – galas. Trečio kelio nėra.

Spausdinti