Toli už Neptūno orbitos, Orto debesyje skrieja trilijonai Saulės sistemos formavimosi liekanų – kometų. Šiuo metu jos aplink Saulę skrieja santykinės ramybės būsenos: vidinių planetų link pajuda ir atskrieja tik viena, kita, tad Žemei ir čia klestinčiai gyvybei šios uodeguotosios ledo ir dulkių bombos realaus pavojaus beveik nekelia. Tačiau viskas gali pasikeisti jau po vieno kosminio akimirksnio – mat, anot Makso Planko Astronomijos instituto Heidelberge (Vokietija) mokslininkų, netrukus prie Saulės sistemos priartės, o tiksliau – ją kliudys keletas neseniai atrastų žvaigždžių, kurios savo gravitacija išjudins snaudžiančias kometas ir nemažą dalį jų pasiųs mūsų link.
„Netrukus“ arba „akimirksniu“ kosminiais masteliais yra šiek tiek daugiau nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: kometų eskadrilės Žemės link pajudėti turėtų ne anksčiau kaip po 240 tūkst. metų. O gal ir keliais šimtais tūkstančių metų vėliau.
Kaip teigia minėto instituto astronomas Korinas Baileris-Džonsas (Coryn Bailer-Jones), tokią padėtį gali išprovokuoti keletas žvaigždžių. Mat mūsų Saulė nestovi vietoje – ji milžinišku greičiu skrieja aplink Paukščių Tako galaktikos centrą, tad savo kelionės metu tai nutolsta, tai priartėja prie kitų žvaigždžių.
Pavojingiausia iš tokių kaimyninių žvaigždžių – Hip 85605. Ji šiek tiek mažesnė už mūsų Saulę. Bėda ta, kad egzistuoja 90 proc. tikimybė, jog per artimiausius 240-470 tūkst. metų ji prie Žemės priartės 0,13-0,65 šviesmečio atstumu. Turint omenyje, kad Saulės sistemos gravitacija aktyvi maždaug 2 šviesmečių arba 125 tūkst. astronominių vienetų (AV) spinduliu, galima sakyti, kad žvaigždė įskries į Saulės sistemą ir tikrai perskros Oorto debesį, kuris driekiasi maždaug už 0,8-1 šviesmečiu nuo Saulės.
K. Baileris-Džonsas neabejoja, kad toks pernelyg intymus svetimos žvaigždės priartėjimas išjudins Oorto kometoje snaudžiančias kometas ir Saulės sistemoje prasidės šiokia tokia sumaištis.
„Taip priartėjusi žvaigždė sudrums Oorto debesies ramybę, ir į Saulės sistemos vidų pasipils šioks toks kometų lietus, – savo straipsnyje įspėja mokslininkas. – Labai nemaža tikimybė, kad kuri nors iš tų kometų pataikys ir į Žemę.”
Tyrėjas tokias išvadas padarė, apibendrinęs paskutiniajame XX a. dešimtmetyje ESA zondo „Hipparcos“ surinktus duomenis apie 50 tūkst. žvaigždžių ateitį. Galimybė, kad kuri nors priartėjusi žvaigždė išjudintų Oorto debesies kometas, mokslui žinoma jau senokai. Tačiau vokiečių mokslininko atlikti skaičiavimai – vieni tiksliausių per pastaruosius dešimtmečius.
Žinoma, nederėtų pamiršti, kad žvaigždės Hip 85605 pozicija ir trajektorija nėra nustatyta preciziškai tiksliai. Bet net jei ji pro Saulės sistemą praskrietų santykinai saugiu atstumu, yra ir kitų analogišką grėsmę keliančių žvaigždžių.
Pavyzdžiui, nykštukė GL 710. Egzistuoja 90 proc. tikimybė, kad ji prie Saulės priartės 0,3-1,4 šviesmečio nuotoliu. Tiesa, tai gali įvykti ne taip greitai – per artimiausius 1,3 mln. metų.
Vis dėlto, anot K. Bailerio-Džonso , nors žvaigždė praktiškai įskrietų į Saulės sistemos paribius, ji mūsų tolimiems ainiams nevirstų antrąja saule. Be to, kometos į Saulę pajudėtų irgi ne akimirksniu – šis procesas gali užtrukti ir milijonus metų. Ir jei dabar per metus prie Saulės priartėja vidutiniškai apie 10 kometų, tai po žvaigždės vizito uodeguotųjų gražuolių viešnagės vidinėje Saulės sistemos dalyje padažnėtų iki 100 per metus.
„Jei tuo metu Žemėje dar gyvens žmonės, jie dviejų saulių danguje neišvys, – aiškina mokslininkas. – Tačiau priartėjusi žvaigždė bus tikrai labai ryški – netgi šiek tiek ryškesnė už Venerą – ketvirtą ryškiausią mūsų dangaus skliauto kosminį objektą po Saulės, Mėnulio ir TKS.“
Priminsime, kad mažiau su astronomija susipažinę žmonės neretai patekėjusią Venerą dėl nepaprasto ryškumo palaiko NSO arba priešiškų valstybių orlaiviu.
Vis dėlto mokslininkas ryžtingai teigia, kad toks priartėjimas „yra neišvengiamas“. Tiesa, prie Kuiperio juostos, planetų ar pačios Saulės užklydusi žvaigždė priartėti neturėtų.
Zondo „Hipparcos“ duomenys leido pažvelgti į 20 mln. metų ateitį. O štai zondo „Gaia“ duomenys leis prognozuoti net 50 mln. metų į ateitį. Labai tikėtina, jog per tokį periodą su Saulės sistema turėtų suartėti daugiau žvaigždžių.
Beje, per tokį priartėjimą pavojų keltų ne tik Oorto debesies ramybės sudrumstimas, bet ir atklydusios žvaigždės spinduliuotė.
„Jei spinduliuotė būtų intensyvi – pvz., jei priartėjusi žvaigždė virstų supernova, tai jos jonizuojanti spinduliuotė beveik akimirksniu išžudytų gyvybę Žemėje ir išgarintų ozono sluoksnį, – pridūrė K. Baileris-Džonsas. Jis atkreipia dėmesį, kad panašių atvejų Žemės istorijoje jau yra buvę. Pavyzdžiui, prieš 65 mln. metų pasidėjęs dinozaurų išmirimas buvo inicijuotas kažkokio galingo išorinio smūgio. O vandenynų dugne randami radioaktyvūs geležies-60 izotopai byloja, kad vos prieš 2,8 mln. metų kažkur labai arti Saulės sistemos sprogo supernova. Beveik kiekvienas kaimynystėje įvykęs supernovos sprogimas Žemėje lėmė didesnį ar mažesnį masinį gyvybės išmirimą.
K. Bailerio-Džonso teigimu, prognozės patikslinimui reikia daugiau naujų duomenų. Tikimasi, kad jų pateiks 2016 m. ESA zondas „Gaia“, kuris jau kartografuoja milijardą Paukščių Tako žvaigždžių, kurios sudaro tik apie 1 proc. mūsų galaktikos.
