Dar žiupsnelis negirdėtos Lietuvos istorijos…

Pasirodė trečioji žurnalisto, politikos apžvalgininko ir visuomeninės Alkas.lt redkolegijos nario Česlovo Iškausko knyga „Paaukota Lietuva“, kuri pirmiausia bus pristatoma gruodžio 11 d. autoriaus gimtajame Balbieriškyje ir Prienų centrinėje bibliotekoje. Balbieriškio pagrindinėje mokykloje 12 val. įvyks Č. Iškausko susitikimas su abiturientais ir pokalbis apie žurnalisto profesiją, o 14 val. Balbieriškio bibliotekoje bus pristatyta naujoji knyga. Vėliau  16 val. knygos pristatymas vyks ir Prienų centrinėje bibliotekoj.

Alkas.lt kalbina knygos autorių Č. Iškauską apie naujai pasirodžiusią knygą.

Alkas.lt:
– Kuo skiriasi visos trys Jūsų knygos?

Č.Iškauskas:
– Pirmoji „Neįtikėtina, bet tikra“, išleista 2012 m., buvo sudaryta iš įvairiuose portaluose publikuotų straipsnių apie esminius XX a. faktus, mitus ir įdomybes. Mėginau atrinkti tokias publikacijas ir paryškinti faktus, kurių nerasi vadovėliuose ar pažintiniuose straipsniuose, o dažnai tiesiog klausdavau: ar A. Hitleris prieš karą tikrai lankėsi Maskvoje? Ar L. Berija – galvažudys, o gal liberalas? Ar visi jaučiame kaltę dėl holokausto? Tai pasakojimai apie XX a. monstrus, kurie lėmė Europos ir pasaulio likimą, Lietuvos nelaimes ir kiekvieno mūsų netektis.

Antrojoje „Nuo Žemės iki Mėnulio“ taip pat žvelgiau į šių dienų pasaulį pro istorinę prizmę, bet daugiau vietos skyriau šių laikų piktžaizdėms – besaikiam ginklavimuisi, terorizmui, piratavimui, dievinamai tolerancijai, įvairių tikėjimų sąsajoms… Jau tada kėliau klausimą, ar Rusija iš tikrųjų yra valstybinio terorizmo citadelė, nors agresijos prieš Ukrainą dar nebuvo…

– Bet ir trečiojoje knygoje remiatės istorija.

–  Taip, visos „trilogijos“ pagrindas yra mūsų istorija. Ši knyga leidyklos „Obuolys“ iniciatyva pavadinta įdomiai „Paaukota Lietuva“, o paantraštėje – „Nuo Vytauto Didžiojo iki Dalios Grybauskaitės“. Nors aš norėjau, kad ji skambėtų taip: „Nuo šv. Brunono iki prof. V. Landsbergio“. Joje tarsi bėgame visą tūkstantinį Lietuvos istorijos maratoną – nuo Popiežiaus misionieriaus bandymo atgabenti į Lietuvą krikščionybę iki Atgimimo laikų vedlio laikų, na, ir dar toliau, iki pat šių dienų. Pavydas suėmė, kai mano dėmesį atkreipė solidus leidinys „Rusijos istorija. Nuo Riuriko iki Putino“. Žinoma, man, ne istorikui, sunku pasiekti tokį istorinių tyrimų lygį.

Bet šioje knygoje lyg iš paukščio skrydžio pamėginta pažvelgti į mūsų krašto istorinį reljefą nuo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, jos virtimo valstybe iki pat šiuolaikinių grėsmių, kurios, deja, tampa vis akivaizdesnės.

– Kas būdinga visiems trims leidiniams?

– Atkreipdamas dėmesį į retesnius Lietuvos istorijos faktus, norėjau, kad mūsų jaunimas su ja susipažintų ne tik iš vadovėlinių tiesų, beje, dažnai iškreiptai ideologiškai interpretuojamų, o pajustų, kad mūsų istorijoje slypi begalės neatskleistų paslapčių, daug klausimų ir abejonių. Kiekvienas straipsnyje ras ir šaltinius, nuorodas, kad galėtų dar labiau gilintis į sudominusį įvykį ar reiškinį.

– O trečiąją knygą užbaigiate…

– Post Scriptum… Tai mano maždaug 40 metų grafomaniškos karjeros apvainikavimas – publicistinis kažkada Bernardinai.lt spausdintas straipsnis apie Gimtinę. Su nostalgiškais dar studijų laikų poetiniais bandymais, Tėvynės ilgesiu, praeities išjudinimu… Nekreipkite į tai dėmesio. Tai tiesiog kūrybinis atsisveikinimas, nors plunksnos padėti dar nežadu.

Apie naująją knygą