Išnagrinėjusi norminę administracinę bylą pagal Seimo nario Naglio Puteikio pareiškimą, išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) teisėjų kolegija – Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas, Irmantas Jarukaitis (pranešėjas) ir pirmininkas Ričardas Piličiauskas – 2014 m. spalio 31 d. sprendimu pripažino, kad 2010 m. spalio 25 d. energetikos ministro įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių punktai, nustatantys pastato ar patalpų šildymo būdo pakeitimo tvarką, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Naglis Puteikis įsitikinęs, kad ši žinia aktuali daugybei šilumos vartotojų, o ypač tiems, kurie nukentėjo, pabandę atsikratyti brangaus ir rubikonine baudžiava vadinamo centralizuoto šildymo. „Prašymą teismui pateikiau reaguodamas į visuomeninių organizacijų ir piliečių prašymus bei skundus dėl vartotojų teisių pažeidimų, kuriems sąlygas sudarė Energetikos ministerijos parengtos taisyklės, ir vykdydamas parlamentinę kontrolę. Dabar, kai teismas pripažino jų nuostatas antikonstitucinėmis, žmonėms bus lengviau ginti savo teises“, – teigia Naglis Puteikis.
Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 104-112, 114, 115, 117-124 punktai, šiuo LVAT sprendimu pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui, buvo vadinami „geležinėmis klumpėmis“, nes nustatė ypač sudėtingą šildymo būdo pakeitimo tvarką. Dėl šios tvarkos įstatymuose numatyta piliečių teisė atsisakyti centralizuoto šildymo buvo praktiškai neįgyvendinama, o gyventojai, išdrįsę „nusipjauti radiatorius ”, pralaimėdavo bylas teismuose ir turėdavo sumokėti šilumininkams už šilumą, kurios nesuvartojo.
Sprendime LVAT nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, juo turi būti vadovaujamasi tiek kuriant teisę, tiek ją įgyvendinant. Šis principas, kaip nurodė LVAT, „suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d. ir kt. nutarimai); įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius“.
LVAT konstatavo, kad Energetikos ministerija, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatydama šildymo būdo pakeitimo tvarką, reguliavo statybos teisinius santykius (statinio projektavimą, statybą leidžiančių dokumentų išdavimą, statybos darbų užbaigimą), kuriuos jai nėra pavesta reguliuoti, ir nustatė naujus, šią sritį reglamentuojančiame Statybos įstatyme nenumatytus, o kai kuriais atvejais ir neaiškius bei prieštaringus reikalavimus.
Anot Naglį Puteikį byloje atstovavusio teisininko Pauliaus Markevičiaus, šis LVAT sprendimas padės daugybei žmonių — pirmiausia tiems, kurie šiuo metu teismuose ginasi nuo nepagrįstų šilumininkų reikalavimų.
„Teismas panaikino absurdišką ir teisinėje valstybėje negalimą padėtį, kai du teisės aktai skirtingai reglamentavo šilumos būdo pakeitimą. Įsivaizduokite: vienas kelio ženklas liepia eiti į kairę, o kitas — į dešinę. Žmonės laikydavosi Statybos įstatymo, bet ir šilumininkai, ir teismai atsisakydavo tai pripažinti, tvirtindami, kad reikėjo laikytis kitos tvarkos, nustatytos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse. Todėl tie, kas išdrįsdavo pakeisti centralizuotą šildymą kitokiu, labai skaudžiai nukentėdavo. Mat 2007 m. Aukščiausiasis teismas suformavo naują, pavadinčiau, doktriną: kad jei vartotojas nesilaikė tų taisyklių, kurios dabar pripažintos neteisėtomis, jis privalo mokėti už energiją, kurios negauna. Tai vienas iš atvejų, kai knieti paklausti, kiek šilumininkams toks sprendimas kainavo. Dabar tokių sprendimų — daugybė. Visai neseniai Panevėžio apygardos teismas „sublizgėjo“, nutartyje parašęs: taip, mes pripažįstame, kad vartotojas šilumos energijos faktiškai negavo, tačiau turi už ją mokėti, nes nesilaikė taisyklių… Tų pačių taisyklių, kurios buvo neteisėtos, korumpuotos, ir, mano nuomone, priimtos vadovaujantis ne teisingumo ir teisėtumo principais, o būtent už pinigus… Šis LVAT sprendimas padės daugybei žmonių, šiuo metu besibylinėjančių su energetikų mafija. Vien aš žinau apie keliasdešimt tokių bylų, bet per visą Lietuvą jų gali būti ir daugiau,“ — teigė teisininkas.
LVAT sprendimas pasitarnaus ir tiems, kas dar tik planuoja pakeisti centralizuotą savo butų šildymą kitokiu. „Panaikinta dalis perteklinių ir neteisėtų reikalavimų, kurie buvo it geležinės kurpaitės žmonėms, norintiems atsikratyti rubikoninės baudžiavos. Dabar tos kurpaitės bus lengvesnės,“ — tikisi P. Markevičius.
LVAT sprendimas rasite ČIA.
Na, čia pasiekta didžiulė pergalė. Įsivaizduoju ką reiškia pralaužti “rubikoninę baudžiavą”. Matyt, jau trūko teismo kantrybė… Va čia ir yra tikroji parlamentinė kontrolė, t.y. kontroliuoti, kaip funkcionuoja priimti ir taikomi įstatymai.