V. Mikailionis. Romuviai ir Dievturiai susitiko Puokainių girioje (nuotraukos)

Trečiąjį spalio mėnesio savaitgalį Lietuvos romuviai iš Vilniaus, Kauno, Žemaitijos traukė į šiaurę pas savo dvasios brolius ir seseris latvių dievturius, kurie sukvietė į jau tapusį gražia tradicija susitikimą. Ši bendra Baltų Krivulė buvo jau ketvirtoji, o Latvijoje antroji. Lygiai tiek pat kartų apie tikėjimo potyrius ir naujus dvasinio pobūdžio atradimus kalbėtasi ir Lietuvoje.

Kiekviena bendra Krivulė skiriama kuriai nors svarbiausiai temai. Šį kartą pasiūlyta pasigilinti į tai, ką mes vadiname baltų dvasia. Be abejo, šie žodžiai aprėpia ir pasaulėžiūrą, ir pasaulėjautą, ir dvasines praktikas, ir apeigas, ir gyvenimo būdą, ir daugelį kitų dalykų, tad buvo įdomu sužinoti ir patirti, kas naujo buvo aptikta, atrasta mūsų tautų dvasinio pasaulio gelmėse per pastaruosius metus.

Žemgalos dvasinėje širdyje

Latvijos dievturiai šiam susitikimui parinko ypatingą vietą, Krivulė vyko Puokainiuose. Tai tokia didelė senoji giria, daugelio žmonių vadinama šventa, dar kitų – mistine vieta. Mums – baltams Puokainių giria svarbi tuo, kad ji laikoma šventa ir godojama nuo senų laikų, nes atrodo, kad joje atliekamos svarbios senojo baltų tikėjimo apeigos nuo neatmenamų laikų.

Beje, geresnės vietos lietuvių ir latvių bendrumui pajusti ir nesurasi. Tai juk Žemgalos dvasinė širdis, pats jos vidurys. Mat archeologai nustatė, kad žemgalių genties žemės senovėje tęsėsi nuo Rygos įlankos šiaurėje iki Šiaulių pietuose ir nuo vakaruose tekančios Ventos beveik iki Biržų rytuose. Taigi Lietuva ir Latvija paveldėjo po pusę Žemgalos. Maža to, kalbininkai nustatė, kad žemgaliai ir kalbėję latviškai lietuviška tarme, tad jeigu kalavijuočiai nebūtų perkirtę šios žemės pusiau, o pati gentis būtų tapusi būsimos valstybės branduoliu, vertėjauti nebereikėtų. Deja, istorija pasuko kitu keliu, tad norėdami geriau vieni kitus suprasti, turėjome naudotis vertėjų paslaugomis.

Prūsų tauta gyva

Įdomu, kad krivulės darbinės kalbos pirmą kartą tokių susitikimų metu buvo net trys: latviešu, lietuviešu ir prūšu. Taigi jau atsirado ir trečioji – prūsų kalba. Mums tai buvo ypač džiugu patirti. Mat nors prūsų tautos atstovas į krivulę atvyko tik vienas, bet tai jau buvo „tikras“ prūsas. Įsidėmėkime šį vardą – Gnievomiras Sarbickis iš Torunės. Jis atvyko su gausiu būriu Jotvingių – Prūsų bendrijos narių, vadovaujamų Petro Lukoševičiaus. Sužinojome ir dar vieną naujieną, jog buvusios Prūsijos, o dabar šiaurinės Lenkijos teritorijoje bei Karaliaučiaus krašte jau ne šimtai, o dešimtys tūkstančių žmonių ne tik laiko save senųjų prūsų palikuonimis, bet savo šeimose tarsi buitinę bando vartoti prūsų kalbą. Tad ne beprasmis buvo Vladimiro Toporovo ir Vytauto Mažiulio darbas, kai jie sudarinėjo atseit mirusios prūsų kalbos žodynus. O Lietuvos Romuvos apeiginė folkloro grupė „Kūlgrinda“, vadovaujama Inijos ir Jono Trinkūnų, išleidusi CD „Prūsų giesmes“, tiesiog pranašiškai dar anksčiau paskelbė, kad prūsai sugrįžta. Beje, punskietis Petras Lukoševičius, vertėjavęs prūsui, iškilmingai pakartojo: „Prūsų tauta gyva“.

Baltų dvasia

Apie baltų dvasią kalbą pradėjo Valdis Celmas, Latvijos dievturių viršaitis, Beje, šis vardas žinomas kiekvienam, besidominčiam giliausia baltų praeitimi. Jo kapitalinį veikalą „Baltų raštai ir ženklai“ turime galimybę skaityti ir lietuviškai. Ši knyga, manau, galutinai paneigia paistalus apie tai, kad mes buvę beraščiai. Juk jau patys ornamentiniai ženklai liudija, jog mūsų žyniai sugebėdavo vaizdžiai parodyti giliausias pasaulio esmes per ornamentus, net audimo raštus, per archeologų aptinkamus ženklus ant papuošalų, pagaliau tautinių juostų ženkluose..

Štai ir jaukioje salytėje, kurioje vyksta Baltų Krivulė, ant stalelio stovi savita keturšakė žvakidė, vaizduojanti Pasaulio medį. Valdis paaiškino, kad šią žvakidę tikėjimo bendrija paveldėjo iš paties Ernesto Brastinio, kuris remdamasis gausiomis mitologinio ir religinio pobūdžio dainomis atkūrė latviškąjį, be abejo, ir prabaltiškąjį, prigimtinį tikėjimą, pavadintą Dievtūryba.

Taigi žiebdamas pirmąją žvakę ant Pasaulio, taigi ir Gyvybės medžio Valdis Celmas paaiškino, kad baltiška Dvasia – ypatingas, tik baltams būdingas ryšys tarp Žmogaus, Gamtos ir Dievo, pagarba visa kam, kas gyva ir teikia gėrį. Baltų Dvasia pasireiškia per kalbą, dainas, garsus ir spalvas, ryškėja per rašto ženklų geometriją, per aprangą, gyvenseną, per metines ir šeimos šventes, per ciklinio laiko sampratą, kuri patvirtina ne tik mūsų baltiškos dvasios amžinąjį pastovumą, bet ir nuolatinį atsinaujinimą bei vystymąsi. „Dvasios pagrindinė savybė yra gyvybė. Todėl latvių dainose gyvybė įvardijama kaip Dvasia-Siela“, – priminė Ernesto Brastinio teiginį Valdis.

Įžiebdamas antrąją žvakę Romuvos vaidila kelmiškis Valdas Rutkūnas priminė, kad sausio mėnesį romuviai į Dausas išlydėjo savo vadovą Krivį Jaunių – Joną Trinkūną. Visi prisiminė šią iškilią asmenybę, kuri ypač daug nuveikė, kad Romuva užmegztų glaudžius ryšius su latvių dievturiais. O trečiąją ir ketvirtąją liepsningo baltų Gyvybės medžio šakas uždegė jotvingis ir prūsas.

Tą patį penktadienio vakarą visi nešini žvakelėmis išėjome į Puokainių girios pakraštį, kad sušildytume vietos vėles ir nušviestume joms kelią. Giria sušvito žvakučių akelėmis. Sugrįžę į salę toliau kalbėtis jautėme, kaip šios vietos dvaselės priartėja iš miško, kaip žvelgia į mus, laimina ir globoja bei linki sėkmės. Taip baigėsi pirmoji diena. O šeštadienį iš pat ryto tęsėsi turiningų pokalbių seka.

Šuolis į ateitį

Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirminkas romuvių vaidila Darius Ramančionis pristatė gausų spalvingų nuotraukų rinkinį, jose atspindėtos Romuvos švenčių ir darbų akimirkos. Be kita ko, nemažai ir Užgavėnių vaizdų iš Kurtuvėnų, kur ši šventė gyva nuo seniausių laikų.

Valdas Rutkūnas priminė, kad būtent Kurtuvėnuose dar 2011 metais gimė mintis rengti bendras romuvių ir dievturių krivules. Taip pradėjo išvien veikti dvi galingos tikėjimo srovės, prie jų, jausdami dvasinę bendrystę, gali ir jau jungiasi jotvingiai, prūsai, gudai…

Nuskambėjo ir mintis apie būtinybę suvienyti žinias kaip pagrindą mūsų tautų filosofijai plėtoti. Siūloma neužmiršti ne tik kuršių, bet ir žvelgti daug plačiau, kadangi vos ne visame baltiškų vandenvardžių plote dar ir šiandien jaučiamas vienos didelės tautos informacinis energetinis laukas, nors „grynųjų“ baltų erdvė atrodytų labai susitraukusi.

Siūloma neužmiršti svarbios nuostatos – vienybė įvairovėje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, kiekviena gentis ar tauta gali būti skirtingi, tačiau visi jie turi sudaryti tarsi didįjį kūną kaip jo ląstelės. Ir pats kūnas, ir ląstelės bus gyvos tik tuomet, kai visos į jį darniai įsijungs.

Šį ypatingą išgyventą vienybės jausmą išreiškė dailininkė kaunietė Rita Dora:

„Degė ugnis, šiluma ir kvapai pripildė mūsų kūnus. Gyvybė ėmė pulsuoti, atsivėrė kūrybinė energija, pasikeitė buvimas. Švelnus jausmas pakeitė visus, tapome VIENIU. Kalbos skirtumai išnyko – esame VISUMA, VIENAS BRANDUOLYS, SKLEIDŽIANTIS BALTIŠKUS IMPULSUS. Grįžimas į didžiąją praeitį, tai šuolis per šiandieną į ateitį“.

Šis širdies balsas nuskambėjo po to, kai vakarop dievturiai mus pakvietė į Puokainių girią ir ten ant kalvų atskirai vyrai ir moterys atliko galingas apeigas, kuriomis buvo pagerbti protėviai. Štai vyriško rato viduryje suliepsnojo ugninis žiedas. Kiekvienas mūsų tarė savo vyriškųjų protėvių vardus: tėvo, senelio, prosenelio… Apie ugnies žiedą pasauliui skriejo vyras po vyro, taip pat įšokęs į liepsnos supamą salelę iškėlęs rankas siuntė sveikinimus savo protėviams, prisiekdamas tęsti jų žygius. Tai jaudinantis išgyvenimas, kaip. beje, ir moteriškoje „pusėje“, į kurią po savo apeigų iškėlusi deglus atėjo ir vyrija. Moteriškosios iš gilios senovės ateinančios apeigos buvo baigtos, kai sudega medelis, įkūnijantis genties gyvybę, šeimą, gyvųjų ir mirusiųjų ryšį.

Iš slėpiningų tamsių girios gelmių sugrįžę tęsėme pokalbius. Skambėjo kanklės ir giesmės. Klausėmės įspūdingo Andrio Rūtinio (JAV) pasakojimo, iliustruoto vaizdais apie tai, kaip Amerikos žemyno latviai švenčia tradicines šventes. Jie gyvena įvairiose vietose – Čikagoje, Niujorke, Vašingtone, net Kanadoje, bet kalendorinių švenčių metu kartais tūkstančius kilometrų važiuoja į JAV vidurį, į kaimišką sodybą ant upes kranto, kuri labai panaši savo klimatu į gimtąją Latviją. Sprendžiant iš nuotraukų, tokie šventiniai šeimų susibūrimai vyksta bene aštuonetą kartų į metus. Dega aukštojoje karties viršūnėje Janio Lyguo ugnis, žengia Užgavėnių persirengėliai, šoka ratelius ir seni, ir jauni… Tradicija išties išsaugota ir gražiai tęsiama. Gaila, nebežinome, kaip sekasi mūsų užsienio lietuviams. Ar ir jie neužmiršo mūsų papročių?

Baltų kelias

Prisiminti mūsų šventes paragino kurtuvėniškis Darius Ramančionis, nes tai išties didelė vertybė. Tačiau jų sklaida gan menka. Baltų dvasinis palikimas daugeliui žmonių dar nepažinta knyga. Mums rūpi, kaip ją atversti ir išmokyti skaityti jaunąją kartą. Kaip šią žinią skleisti plačiau, kad ir pas mus atvykstantys svetimšaliai mus pripažintų, gerbtų ir vertintų?

Asociacija „Baltų centras“, įsikūrusi Šiauliuose, ėmėsi darbų sukurti kultūrinio turizmo „Baltų kelią“. Jis driektųsi per Lietuvą, Latviją, Baltarusiją, Karaliaučiaus sritį, Lenkiją jungdamas baltų kultūros paveldo vertybes. Tai skatins saugoti istorinių ir etnografinių baltų regionų vertybes, rengti kultūrinius renginius, stiprinti vietos kultūrinę savastį.
Tokių kelių Europoje ne vienas. Tai piligrimų kelias į Santjago de Kompostelą Ispanijoje, Baroko kelias, Hanzos kelias, Šilko kelias ir t.t.

Baltų kelias galėtų garbingai atstovauti mūsų dvasines vertybes, bet jis turi būti pripažintas Europos Tarybos, kad gautų finansinę paramą baltų paveldui įprasminti. Todėl reikia nuveikti daug darbų. Tai turėtų būti bendras paveldo ir turizmo sektoriaus,žemės savininkų ir visų vietos žmonių bendruomenių rūpestis.Reikia pradėti sudarinėti maršrutus, burti tautinį ir tarptautinį bendradarbių tinklą. Jau kuriama ir interneto svetainė www.baltukelias.lt.

Baltų paveldą puoselėjantiems žmonėms atsiveria plačios galimybės, tad ir kviečiami visi bendradarbiauti. Tai atrodytų gana praktiški dalykai, bet jie gali tapti svarbia mūsų Baltų Dvasios stiprinimo galimybe.

Būtent tokiu kreipimuisi į visus romuvius ir dievturius baigė darbą ketvirtoji Baltų krivulė. Nutarta kitąmet susitikti Lietuvoje.

Baltų tradicinių dvasinių kultūros bendruomenių atstovų sueigos  Baltų Krivulės „Baltų dvasia“, vykusios Puokainiuose, Latvijoje, 2014 metų spalio 24–26 d.

 KREIPIMASIS

Mes, Baltų Krivulės dalyviai iš Latvijos, Lietuvos, Lenkijos (prūsų ir jotvingių palikuonys), pasidalinome vaizdiniais ir nuomonėmis apie tai, kaip atsiskleidžia ir kaip mus įtakoja Baltų dvasia. Baltų dvasia slypi mūsų kalboje, dainose, latvių dáinās, sakmėse ir pasakose, mūsų rašmenyse ir liaudiškuose raštuose, o taipogi mūsų protėvių žodžiais pavadintuose kalnuose, upėse ir akmenyse, mūsų piliakalniuose ir šventvietėse. Mes, baltų genčių palikuonys, šiandien gyvuojame šioje Baltų dvasinėje erdvėje, ją branginame ir kuriame. Mes patys esame atsakingi už Baltų dvasios ir mūsų asmeninių sielų darną, už jų išsaugojimą bei puoselėjimą.

Baltų gyvybės ir darnos pasaulėžiūra yra ypač svarbi Žemės, gyvybės ir žmonijos išlikimui. Kviečiame visus baltiškos gyvensenos puoselėtojus savo žiniomis ir gebėjimais jungtis bendrai baltų tautas ugdančiai veiklai. Ypač svarbu susijungti per tautos dvasią keliančias bei vienijančias baltiškas kalendorines ir šeimos šventes.

Pritariame ir kviečiame prisidėti prie kultūrinio Baltų kelio kūrimo, kurio sumanytoja asociacija „Baltų centras“. Baltų kelias turėtų nusidriekti per Lietuvą, Latviją, Lenkiją ir kitas šalis, jungdamas baltų kultūra ir papročiais pasižyminčias paveldo vietoves bei reiškinius. Kultūrinio Baltų kelio kūrimas suteikia naujas galimybes bendrai veiklai saugant, įprasminant baltišką savastį, paveldą, dvasią, stiprinant vietos bendruomenes bei jų gerovę.

Raginame Lietuvos, Latvijos, Lenkijos Respublikų vadovus pritarti ir paremti Baltų kelio įgyvendinimą, kreiptis į Europos Tarybą dėl jo įtraukimo į Europos kultūrinių kelių programą.

Baltų Krivulės dalyviai:

Latvijas Dievturu Sadraudze, dižvadonis Valdis Celms
Senovės baltų religinė bendrija ROMUVA, Valdas Rutkūnas
Fonds „Zīmogs Sarkanā Vaskā“, Ingus Freibergs
Jotvingių ir prūsų bendrija, Petras Lukoševičius
Biedrība Viedums, vadītājs Voldis Prancāns
Šventaragio Romuva, Eugenijus Martinkus
Latviskās Dzīvesziņas centrs „Zaltis“ valdes priekšsēdētāja, Gunta Dombrovska
Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, Darius Ramančionis
Latvju Dievtuŗu sadraudze, Piemares draudze (ASV), Andris Rūtiņš
Baltų žynių akademija „Kuronas“, Liutauras Balsys – Baltasis
Druvas vidussskolas skolotājs, Aivars Tērauds
Kauno Santakos aukuro bendruomenė, Rimas Pakeris