Rugsėjo 19 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvos ir Lenkijos santykių dinamika“, skirta 10-osioms Česlovo Milošo (Czesław Miłosz) mirties metinėms.
Platūs konferencijos užmojai, temų modeliavimas, suprantama, atitinka Nobelio premijos laureato raštuose ir darbuose įprasmintą idėjų turinį bei sklaidą, taip pat neblėstantį jo siekimą, kad abi tautos, kurioms pats poetas priklausė (-o), turėtų kuo daugiau sugyvenimo taškų.
Toks erdvus, griežčiau nereglamentuotas tarptautinio renginio pavadinimas sugestijuoja ne itin patrauklią galimybę slysti nesusikertančiomis temų plotmėmis, kalbėti mažne apie viską – istoriją ir kultūrą, meną, politiką ir geopolitiką… Tiesa, pagrindinis konferencijos organizatorius – aktyviai plušantis VDU Adomo Mickevičiaus lenkų kalbos ir kultūros centras (vadovas Mindaugas Norkevičius) – gana apdairiai suskirstė medžiagą į sesijas: vieną, daugiau skirtą bendrumų paieškoms, – „Ryšiai tarp Lietuvos ir Lenkijos: literatūros paradigmos, socialiniai ir identiteto bendrumai“, ir kitą, skirtumų, – „Dvišaliai Lietuvos ir Lenkijos santykiai: užsienio politikos, tarptautinės teisės, energetinio saugumo ir ekonominio bendradarbiavimo vertinimai“.
Pranešimus skaitė lietuvių ir lenkų tyrėjai – ir jau nemaža nuveikę, ir dar tik pradedantys mokslo kelią (Maciejus Maršalas, Ingrida Eglė Žindžiuvienė, Tomas Kavaliauskas, Arturas Lavničakas, Lukašas Levkovičius, Pavelas Sobikas, Irena Miklaševič, Ieva Žindžiūtė, Antonis Urmanskis, Ieva Gajauskaitė, Magdalena Kozak, Violeta Šlauzys ir kiti).
Renginio ašimi, mano akimis žiūrint, tapo ilga diskusija taikliu disputišku pavadinimu „Lietuva ir Lenkija: kaimynai, partneriai ir draugai?“ Joje, regis, susitelkė svarbiausi konferencijoje ir apskritai dabar viešumoje gvildenami šios problematikos aspektai, neretai skambėję kaip naujausią patirtį akumuliuojančios išvados, aštrios pasirinkimų alternatyvos ar dilemos. Reikšminius akcentus sudėliojo kviestiniai svečiai – tarp kurių buvo Vytautas Landsbergis, Tomas Venclova (abu VDU daktarai honoris causa), taip pat Antanas Kulakauskas ir aš (diskusiją moderavo Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto). Pamėginsiu bent lakoniškai, gal kiek pabirai perteikti besiskleidusias mintis ir sukeltas refleksijas.
Sumaniai suregztoje šnekoje ir plačiuose atsakymuose T. Venclova varijavo jau senokai įvairiuose straipsniuose ir pasisakymuose nugludintas savo tezes apie būtinybę į lenkus žiūrėti kaip į nuoširdžius Lietuvos draugus. Tam tikra leitmotyvine nuostata poetas, literatūrologas rinkosi Aleksandro Gerceno principą, jog „negalima būti meilės savo tėvynei vergu“. Pasak jo, nereikėtų kitiems nurodinėti daromų klaidų, nuodėmių bei priekaištauti dėl jų. Todėl lietuviai pirmiausia turėtų kalbėti apie save, o ne apie J. Pilsudskio, Armijos Krajovos padarytas skriaudas mūsų tautai (beje, pasak jo, L. Želigovskio antpuolį reikėtų vadinti ne okupacija, o aneksija). Nuo Liublino unijos vykusi Lietuvos polonizacija buvusi ne prievartinė, o savaiminė. Esą lietuviai, XX a. kurdami savo valstybę, pritrūkę įžvalgumo: užuot atstūmę lenkakalbę bajoriją („senlietuvius“), jie turėję pasistengti suvokti tos bendruomenės poreikius. Savo kalboje T. Venclova siekė įvardyti kontroversijų, lig šiol aitrinančių santykius tarp mūsų tautų, priežastis ir podirvį. Tai visų pirma dar prieškariu įdiegtas priešiškumas lenkams, sąmoningai ugdomas nepasitikėjimas, taip pat neteisingas Armijos Krajovos veiksmų interpretavimas.
Paakindamas intrigos lūkestį, T. Venclova įtaigiai iškėlė dabartinių įvykių kontekstą: be kita ko, L. Želigovskį ekvilibristiškai sugretino su Donecko separatistų vadu I. Strelkovu (daugelio dalyvių sąmonėje arba jos potekstėje iškart įsižiebė palyginimas apie šių marionetinių veikėjų inspiratorius!). Klausantis T. Venclovos daug kam galėjo pasirodyti, kad nebėra rimtų Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio supratimo problemų, o iškylančius nesutarimus (pvz., dėl pavardžių rašymo) galima niveliuoti pasitelkus tarptautinę praktiką ir geranoriškus sprendimus.
Tačiau problemų yra nemažai – tai parodė V. Landsbergis, savo pasisakyme pagrečiui analizavęs diskusijos pavadinime iškeltus sandus: kaimynai, partneriai ir draugai. Jis pabrėžė mūsų politikų neatsakingumą: dėl trumpalaikių tikslų prisižada, o paskui sunku tuos pažadus įvykdyti. Antai nereikalingos sumaišties kaimynų santykiuose kelia jau 10 metų vykstantys svarstymai ir ginčai dėl asmenvardžių ir vietovardžių (ypač griežtai pasisakė dėl iškraipomų vietovardžių, nes tai būtų Želigovskio įvykdytos okupacijos pripažinimas). Dėl okupacijos esmės – Lietuva niekada negali būti įsivaizduojama be Vilniaus, todėl net kalbėti apie kokius nors pateisinimus negalima, juo labiau įtvirtinti jos pasekmes.
Be to, nesena istorija, bandymai kurti autonomijas parodė, kad protus dažnai užkariauja sovietiniai lenkai, kurių tikslas formuoti savotiškas padniestrio zonas, paklūstančias Maskvos valdžiai. V. Landsbergis taip pat prisiminė prieš 10 metų įvykusią Draučių tragediją, per kurią nužudyti 8 žmonės: Lietuvos valdžia (kaip prisipažino, ir jis pats) tada stengėsi pernelyg neakcentuoti fakto, kad tragedija įvyko būtent Vasario 16-ąją ir kad išprotėjęs žudikas šūkavo nacionalistinius šūkius… Maskvos hibridinio karo akivaizdoje dabar visa tai jau atrodo kitaip, nes įmanomas net tokių patologiškų veiksmų provokavimas; tad galbūt nereikėję taip kuklintis, švelninti situacijos, nes nacionalistinė neapykantos propaganda gali kai kuriems užtemdyti protą. V. Landsbergis kategoriškai nesutiko su T. Venclovos pasiūlytu Armijos Krajovos, kaip garbingos organizacijos, traktavimu: vien dėl to, kad Armijos Krajovos tikslas buvo kova su fašizmu, negalima sutapatinti AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje.
V. Landsbergis daug dėmesio skyrė Lietuvos lenkų tautinei ir pilietinei brandai, jų lietuviškajai savimonei. Jo nuomone, vis atsinaujinanti orientacija į Maskvą kelia daug nerimo. Gręždamasis į aktualijas profesorius piktinosi lenkų kortos turėtojais valdžioje, o V. Tomaševskio koloradinę veiklą aptarė iš darbo Europos Parlamente perspektyvos: niekada su niekuo iš Lietuvos jis nebendravęs, tik skundęs Lietuvą. Tokie veiksmai sutampa su rusakalbių „gynimo“ taktika, siekimu parodyti, kad valdžia skriaudžia kitataučius. Jis taip pat nagrinėjo kresų sąvoką, ją kritiškai įvertino, aptarė tokio tipo organizacijų veiklą (tai paribys, o ne kresai, lenk. pakraščiai); taip pat, pasak profesoriaus, vietiniams lenkams apibūdinti turėtų būti dažniau vartojamas gražus vilniukų vardas.
Diskusijoje buvo nesyk atkartojamas itin iškalbingas Česlovo Milošo atvejis. Mano manymu, tai akivaizdus lenkybės ir lietuvybės simbiotinio modelio paliudijimas. Dabartiniams Lietuvos lenkams tai būtų sektinas pavyzdys ir siekiamybė, ypač kai kalbama apie jų tautinę savimonę. Diachroniniu aspektu lietuvių-lenkų identitetas yra patyręs labai reikšmingų transformacijų. XIX a. pradžioje susiformavęs tautų giminystės modelis (pagal A. Mickevičiaus „Litwo, ojczyzno moja…”) ilgainiui kito, išsiplėtojo įvairiais variantais, o XX a. pabaigoje priartėjo iki kaimyniškos, partneriškos traktuotės – „Litwo, Ojczyzno nie moja…” (pagal J. Vidackio – pirmojo Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje po 1990 metų – knygos pavadinimą). Česlovo Milošo vietą ir vaidmenį šioje tautinės tapatybės identifikavimo tąsoje bene išraiškingiausiai atspindi dviejų jo knygų turinys ir pavadinimai – „Gimtoji Europa“ ir „Tėvynės ieškojimas“. Jose poetas siekė asmeninio gyvenimo patirtis įprasminti platesniuose egzistenciniuose ir istoriniuose kontekstuose, suradęs mažne nekolizinį būdą lietuvybę susieti su platesniais kultūriniais arealais (tiesa, prieš pat laidotuves poetas lenkų ultranacionalistų buvo apšauktas „prakeiktu lietuviu“…). Iš savo dvidešimties metų darbo VU Polonistikos katedroje (dabar Polonistikos centras) perspektyvos galiu patikinti, jog lietuvybės-lenkybės variantų ir dabar esama labai įvairių. Tačiau visus studentus, – kilusius tiek iš lenkų, tiek iš lietuvių, tiek iš mišrių šeimų, – sieja Lietuvos tėvynės vizija, gludinta A. Mickevičiaus ir Česlovo Milošo kūryboje.
Nemaža reikšmingų akcentų, praplečiančių svarstymų erdvę, pateikė istorikas, politologas A. Kulakauskas, aptaręs švietimo, įstatymdavystės svarbą reglamentuojant santykius tarp Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų. Jis pabrėžė ir istorikų vaidmenį, jų požiūrių metamorfozes formuojant viešąją nuomonę. A. Valionis (buvęs Lietuvos ambasadorius Lenkijoje, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras) priminė lenkų „Solidarumo“ ir vėlesnį svarbų lenkų vyriausybės (ypač premjero Tadeušo Mazovieckio, taip pat Bronisłavo Geremeko, Jaceko Kuronio, Adamo Michniko) vaidmenį Lietuvai kovojant dėl nepriklausomybės įtvirtinimo.
Diskusija ir konferencija aiškiai parodė, kad kiekvienai kartai būdingas savas istorijos vertinimas. Dabar, praėjus beveik 100 metų nuo Vilniaus okupacijos, jaunajai kartai dažnai turbūt nesuprantamas toks angažuotumas, su kuriuo apie tai kalba senoji karta. Ir dar viena jaunųjų mąstymo ypatybė: nebuvo girdėti akcentuojamo skirtumo tarp Lietuvos ir Lenkijos lenkų. Kita vertus, Česlovo Milošo išpažintos tautinės nuostatos, idėjos neabejotinai išlieka ir įtakingos, paveikios. Gaila, kad jų inspiracijos dažnai apsiriboja akademine bendruomene, inteligentija, atsimuša į politines manipuliacijas ir Lietuvos nedraugų suręstus mūrus.
Ponui Tomukui Venclovai, reikėtų pasimokyti Lietuvos istorijos, pasikalbėti su senaisiais Vilniečiais, pasiskaityti knygutes. Tada gal praeis noras neužsiimti demagogija. Nors už pinigus matyt vis tiek tai darys uoliai. Gėda T. Venclovai, sarmata, wstydno.
Pastoviai vyksta konferencijos ,diskusijos apie lietuvybės-lenkybės kažkokį bendrumą ,kuris is tikrųjų, jeigu toks ir egzistavo lenkybės naudai, baigėsi kartu su Želigovskiu beveik prieš šimtą metų. Paprasto lietuvio sąmonėje Lenkija jau seniai tik tranzitinė šalis su agresyviais priešiskai nusiteikusiais lietuvių atžvilgiu gyventojais arba geriausiu atveju pigių maisto prekių parduotuvė.
Kažkada mane Lenkijoje sustabdė Lenkijos policininkai. Gal kokias 1990 m. Vienas policininkas paėmė žiebtuvėlį – uždegė ir sako – aš sudeginsiu tavo teises. Nes jūs litvinai – nemylite lenkų. O už ką tuo šūdžius mylėti?
Labai politiškai nekorektiški komentarai.
labai politiški korektiški politikų sprendimai sėkmingai pučia lenko dūdą.
O man atrodo, kad pas mus, Lietuvoje, vis atsiranda ir atsiranda , ir per šimtmečius neišnyksta veikėjų, kurie vis bando , siekia ir jiems sekasi pritempti Lietuvą prie Lenkijos. Per praeitį, per šiadieną, per kvailiausia išsireiškimą – ” strateginis partneris”. “Partneriai” gali ir yra tik vyrpisiai.
O kas mums latviai? Per maži, ne įtakingi ar dėl to , kad lenkai jų neapkrikštijo. Jokio broliavimosi nematau. Nors ir vadinam vieni kitus – braliukais. Latvių Tv matom- ne. Ką eilinis lietuvis žino apie mums artimiausią , draugiškausią šalį? Jeigu kas kelinti metai susitinka valdžios tai nieko nesako. Jokio ryšio . Matai mus lenkai išmokė būti “mandrais”, latviai ne tas lygis. Labai didelė klaida, dešnieji, kairieji – labai.
pikčiausias Lietuvos priešas, ir to nematyti didžiausia klaida.
Visą esmę dėl Lietuvos su Lenkija santykių yra pasakęs Oskaras Milašius, o ji tokia: bet kokio dėjimosi su Lenkija atveju Lietuvos laukia prapultis.
Ir ši mintis neparadusi savo aktualumo ir šiandien. Jogailos prolenkizmas žlugdė Lietuvą, Smetonos prolenkizmas (1926, 1938, 1939 metų įvykiai) privedė Lietuvą prie žlugimo antrą kartą. Dabar VDU savo konferncijomis, skirtomis Č. Milošui, rezga tarsi, tas roges su šienu “Lietuvos ožkai” sekti paskui jas vilioti. Iš to tik dar aiškiau pasimato VDU prolenkiškumas, apskritai vien jo atkūrimas Kaune, o ne Vilniuje yra pilsudskinio Lietuvos skaldymo naujo pasireiškimo apraiška. Visiška analogija tarp VDU ir Vytauto – Lietuvos lenkėjimu – tarnauti Lenkijai.
Akivaizdu, kad “simbiozinės asmenybės iš lietuvybės ir lenkybės”, ar tai būtų žymesni kunigaikščiai, ar rašytojai tegalėjo ir tegali ateityje Lietuvą vesti lenkėjimo, t.y. O. Milašiaus matytos pražūties keliu.
Seniai, akivaizdu, kad kalbėjimas artimesnių santykių su Lenkija tema yra tuščias klausimas, nes tai panašu į savo pačios galo ieškojimą.
Be to, artimesni santykiai su Lenkija Lietuvai kuo nors ypatingiau negu su kitais kaimynais nėra reiklinga. Tegul Č.Milošas būna tuo, kuo jis save laikė, tai jo asmens problema. Lietuvybei dėl to nei šilta, nei šalta. Jeigu Č.Milošas buvo lenkas-lietuvis, tai nereiškia, kad ir Lietuva turėtų būti Lenkija- Lietuva. Tegul lieko jo asmeniniu paklydimu…
Tad T.Venclova, V.Landbergis, A. Kulakauskas, A.Valionis tegul sau ape Č.Milošą šnekasi savo ratelyje, o ne darydami tai viešu pokalbiu. Beje, “Solidarumas” Lietuvos Sąjūdžio kilimui ir siekiui nepriklausomybės neatliko jokio vaidmens, nebent tiek, kiek buvo svarbus pačiam A. Valioniui kaip asmeniui apsispręsti.
Taigi Lenkija Lietuvai niekada nebuvo reikalinga, o juo labiau nėra reikalinga dabar. Juk mes ne kokie viščiukai, kiriems vieta po vištos sparnu… Taigi kalboms dėl santykių su Lenkija dedame tašką ir kokia 20 metų savo valstybėje tvarkomės, tarsi, Lenkijos ir nebebūtų…
Yra toks posakis:gyvenime ieškok draugų-priešai savaime atsiras. Ovalstybės egzistavime buvusį ar esamą priešą padaryti savo draugu yra didelis politinis menas.
deja reikalingas kaimynas. Antra ten gyvena taip pat lietuviai. Ten palaidoti žuvę mūsų kariai savanoriai Beržininkų karių kapinėse, o Seinų miesto kapinėse be karių savanorių palaidotas varpininkas, Vinco Kudirkos bendražygis Juozas Kaukas. Siūlyčiau apsilankyti Punske Žolinių atlaiduose. Ir siūlyčiau lankantis Seinuose neužmiršti užsukti Lietuvių namus, į Seklyčią, o Punske į Užeigą. Tai ne reklama. Neteko Lenkijoje, o po ją teko pakeliauti. Ne po turgus ir gastronomus. Neteko sutikti nei piktų ant lietuvių policininkų nei žmonių. O kad aš lietuvis tai niekam ir nereikėjo aiškinti, kadangi lenkiškai nelabai ką moku. Taigi ieškokim draugų-ne priešų, o jei priešas-sugebėkim jį paversti bent geru kaimynu jei ne draugu.
Lenkų niekuo nepaversi. Jie visus kitus verčia lenkis. Dėl to ten mažumų klausimai išspręsti iš esmės.
Kaimynų santykiai su mumis yra tokie, kiek esame verti. Tuščias reikalas knaisiotis praeityje ar vertinti mūsų vyriausybės veiksmus. Kol nesukursime jėgos vienijančios Tautą iš vidaus, tol vyriausybė bus priversta veikti pagal esamas aplinkybes ir jėgų santykį su kaimynais.
Jei norime stiprinti Tautą, reikia pirmiau suvokti ją ne buitinės kalbos lygyje. Mielieji, rašom apibrėžimus. Apibrėžimai neteisingi nebūna, jie rodo rašiusio suvokimo lygį. Tas, kas bandys parašyti apibrėžimus (šeimai, genčiai, tautai, valstybei), tas DŽIAUGSIS perskaitęs geresnius. Tas, kas nerašys apibrėžimų, tas net nesuvoks kito, parašytų apibrėžimų, plonybių. Apibrėžimai keičia suvokimą, jei Lietuvos šviesuomenė pradės panašiau suvokti Tautą, prasidės mūsų tarpusavio vienijimasis. Tik susivieniję mes sukursime jėgą, su kuria bus priversti skaitytis ir kaimynai.
Kaip vienytis,kai skaniausias patiekalas lietuviui-kitas lietuvis….
Su Lenkija nebendravome nuo 1940 iki 1990 metų ir nieko neatsitiko. Pagaliau šalių lygiu Lietuvai artimiau nebendradarbiauti su Lenkija ekonomiškai, kultūriškai ir pan. nereiškia, kad nebus galima kam noras iš Lietuvos be vizos po Lenkiją pavažinėti. Ji yra ES narė ir niekur nedings – negalės neįsileisti ES šalių piliečių, pvz., į Žolinių atlaidus, savanorių kapus aplankyti ar pagaliau į svečius į Lietuvių seklyčias Punske ar Seinuose atvykti.
Taigi dėl to neverkšlenkime, o supraskime, ką kalbame…
‘..prisiminė prieš 10 metų įvykusią Draučių tragediją, per kurią nužudyti 8 žmonės: Lietuvos valdžia (kaip prisipažino, ir jis pats) tada stengėsi pernelyg neakcentuoti fakto, kad tragedija įvyko būtent Vasario 16-ąją ir kad išprotėjęs žudikas šūkavo nacionalistinius šūkius…’
Pagaliau kazkas ivardino viesai kas ten vyko ir kas tai padare: Vasario 16-aja lenkakalbis, sukaudamas nacionalistinius sukius, issaude lietuvius. Draugiskai… palydejo i amzina kelione…