Menininkė R.Labinė atgaivina senuosius lietuviškus siūlų dažymo augalais papročius

Pasaulio paveldas

„Vienintelė gija, kuri mus vis dar sieja su prosenelių paveldu – margučiai“, – įsitikinusi Rasa Labinė. „Menas sau“ studijoje ji ne tik bando atkurti senąsias dažymo vietiniais augalais technologijas, bet ir šio meno paslapčių moko kitus. O tos paslaptys ne taip jau lengvai atsiskleidžia: rašytinių šaltinių, kuriuose būtų nuosekliai aprašyta technologija, neturime. Tik yra išlikę nuotrupų, kad daryta taip ar anaip. Seniausi liaudies drabužiai, kuriuos galima pačiupinėti muziejuose, yra XVIII a. pabaigos. Ankstesnių – tik skiautės. Tiesa, yra išlikę nemažai bajorų kostiumų, tačiau jie buvo dažyti atvežtiniais dažais. Laimei, dar yra močiučių, kurios šį tą prisimena. Ir, žinoma, galima pasinaudoti milžiniška pasaulio patirtimi.

Rasa sako, kad dažymas augalais – tai didžiulė bendra pasaulio tautų tradicija, paveldėta iš seniausių laikų. Skiriasi tik augalai. Bet ir mes, ir brazilai dažome žieve, ir mes, ir azijiečiai dažus išgauname iš šaknų. Tik Pietuose spalvos ryškesnės, nes augalams augti ten palankesnės sąlygos, juose susikaupia daugiau dažinių medžiagų. Matyt, todėl ten buvo populiaru marginti audinius įvairiais ornamentais, o mes tokios tradicijos neturime. Užtat mūsų moterys mokėjo ir iki šiol moka ornamentus išausti, išmegzti, išnerti. Audžiama iš lino ir vilnos, bet abu pluoštai – pilkšvai balti. „Liūdesys, – sakė menininkė ir pridūrė: Kad pasaulis būtų gražesnis, reikia spalvų.“

Žemės spalvos

Deja, skaisčiai raudonai lietuviškais augalais siūlų nenudažysi. Galima išgauti plytų spalvą, pustonius, tačiau skaisčiai raudonos – ne. Ir ryškiai mėlynai, kaip indigo, nenudažysi. „Gal pas mus saulės per mažai“, – svarstė Rasa. Tiesa, anksčiau mėlynai dažantį augalą turėjome. Tai – dažinė mėlžolė. Ji dažė labai švelnia, žydrai mėlyna spalva, o dažymas užtrukdavo bemaž savaitę. Mat mėlžolės lapus, kaip ir indigą, iš pradžių reikėjo rauginti, po to prisodrinti deguonies, – tik taip išsiskirdavo dažas. Dabar gamtoje šis augalas labai retas. Ir darželiuose vis rečiau auginamas, nes nėra išvaizdus.

O kaipgi mūsų tautiniai kraujo raudonumo aukštaičių sijonai, Lietuvos istorinė vėliava?

„Jei patyrinėtute kostiumo istoriją, sužinotute, kad jis pradėtas kurti tada, kai atsirado sintetiniai dažai – XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Tokie dažai greitai išstūmė augalinius, nes dažymas jais paprastesnis, – pasakojo Rasa. – Su vėliava buvo kitaip: Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo dažymo manufaktūrų, kuriose naudoti atvežtiniai dažai. Dažyta moliuskais, vabzdžiais, pavyzdžiui, labai gražiai raudonai galima nudažyti košeniliu.“

Šis dažas išgaunamas iš vabzdžio, gyvenančio Meksikoje ant spygliuotų kaktusų opuncijų. Nors į Europą košenilis pateko tik po to, kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, bet, nepraėjus nė porai šimtui metų, tapo toks populiarus, kad kaina prilygo auksui.

Dažai į Europą keliavo per visą pasaulį, kaip ir šilkas ar prieskoniai. Beje, Rasa prisimena ir su LDK dažymo manufaktūromis susijusią labai įdomią istoriją: viena ponia, kuri rinkosi vietą naujam dvarui, pareiklavo, kad nuo jo 40 mylių spinduliu nebūtų dažymo dirbtuvių. Mat iš jų sklido labai prastas kvapas. Kas yra buvę Maroke, Feso odos dažyklose, gali tai įsivaizduoti. „O mūsų spalvos – žemės, visi rudos, žalios ir pilkos atspalviai“, – teigė menininkė.

Savos technologijos

Vis dėlto lietuviai turėjo savų dažymo niuansų. Visuomet buvo dažomi tik siūlai, o audiniai – ne: bent jau rašytiniuose šaltiniuose tokių žinių nėra. Bet lietuviai mokėjo „patobulinti“ ir audinius. Pavyzdžiui, dzūkės nudažydavo siūlus, nuausdavo audinį ir jį fiksuodavo įmindamos į „rūdzyną“ – pelkės pakraštį, kur būdavo pelkių rūdų. Darydavo ir kitaip: kai duonkepyje būdavo iškepama duona, ten suguldydavo siūlus, užklodavo juos žolėmis ir, kol krosnis atvėsdavo, tos žolės siūlus nudažydavo. Siūlai išeidavo margi – melanžiniai. Tada tuos siūlus moterys suausdavo į milą, sumušdavo ir merkdavo į rūdyną. Ten spalvos patamsėdavo, paryškėdavo.

Tekstilininkė pasakojo, kad ir lietuviai mokėjo marginti audinius taip, kaip juos margina azijiečiai: archyvuose yra išlikę audinių su augalų siluetais. Prie audinio priglaudžiamas lapelis ir atspaudžiamas. Tiesa, azijiečiai daro truputį kitaip – prikloja ant audinio daug dažinių lapų, susuka į rietimą, jį įmirko, išgarina, ir visas rietimas nusidažo lapais. Tik tie lapai ne visą audinį nudažo vienodai.

„Tai ir yra dažymo augalais ypatumas, – sakė Rasa. – Jei, pavyzdžiui, dažysime serbentų lapais, jie persispaus per septynis audinio sluoksnius, o nuo kokio subtilesnio augalėlio, pavyzdžiui, kaujažolės, bus labai gražus ažūras, bet tik ant vieno sluoksnio.“

Dažo visi

Lietuvoje turime maždaug 1 200 laukinių augalų. Kiek iš jų dažo? „Vienas paprastas augalėlis – sidabražolė. Jų šeimoje yra 150 rūšių ir visos dažo viena gražiausių spalvų – juodai violetine“, – šypsojosi Rasa ir pridūrė, kad visos žinios įgyjamos su patirtimi: galima dažyti šienu, atspausti lapuką ar žieduką. Jei dažus fiksuodami kokiu nors stipresniu kandiku, pavyzdžiui, geležimi, pamatysite, kad vaizdas švelnus, vadinasi, jis išsiplaus: augalas ne dažinis. Tai – Rasos asmeniniai pastebėjimai: tradicija neišlikusi, o naujų mokslo darbų apie dažymą augalais labai maža.

Bet Rasa drąsina: ąžuolo žievė, svogūnų lukštai – laiko patikrinti dažai, kuriais dažydami niekada neprašausite. O visa kita – neištirti dirvonai. Menininkei norisi pažvelgti vis plačiau ir plačiau. „Turime rykštenę. Tai – vaistinis dažinis augalas. Neseniai Lietuvoje ėmė plisti invazinė jos rūšis – kanadinė rykštenė. Aplink Vilnių auga didžiausi jų sąžalynai. Irgi vaistinga, bet ir dažo puikiai – įvairiais žalsvai gelsvais atspalviais, – tikino moteris. – Labai mėgstu žalią spalvą, todėl rykštenė – vienas mano mėgstamiausių augalų.“ Dar ji labai mėgsta dažyti uogomis, ypač šeivamedžio, – nuostabia šalta violetinio atspalvio pilka spalva.

Gyvenimo būdas ir alechemija

„Dažymas – gyvenimo būdas“, – tikino Rasa ir juokėsi prisiminusi, kad šia liga ją užkrėtė jos mokytoja, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytoja Jūratė Petruškevičienė. Tiesa, į tekstilės sritį Rasa atėjo aplinkiniais keliais. Mergaitė iš Akmenės rajono baigė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą ir dešimet metų dirbo šilkografijos srityje – spaudė atspaudus ant įvairių paviršių. Nors šis darbas neturėjo nieko bendro nei su šilku, nei su grafika, Rasą jis pakerėjo, mat žodis „šilkografija“ skambėjo kaip tekstilės terminas. Vasaromis Rasa su tekstilininkais važiuodavo į stovyklas, plenerus, kol suprato, kad be siūlų ir audinių negalės gyventi. Tad įstojo į Dailės akademijos Kauno fakultetą, o po poros metų persikėlė į Vilnių. Dabar tuo labai džiaugasi, nes gavo paragauti įvairių mokyklų ir išplėsti savo žinių pasaulį. Be to, Vilnijuje ji sutiko garsią tekstilininkę, dažančią augalais, Jūratę Urbienę, kuri ilgam tapo Rasos mokytoja, bendraminte ir bendražyge.

Baigusi Akademiją, Rasa vis dėlto dirbo su šilkografija – dekoruodavo indus, kol vadovas ryžosi palaikyti jos idėją – įsteigti tekstilės dirbtuves. Rasa Šv. Stepono gatvėje atidarė studiją, kur margino ir piešė ant šilko. Nors nuo to laiko praėjo aštuoneri metai, į naująsias Rasos dirbtuves, kurias Vilniaus miesto savivaldybė suteikė Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos nariams, J.Basanavičiaus gatvėje renkasi moterys, trokštančios išmokti dažyti augalais, piešti ant šilko, kitų technikų. Ypač menininkė džiaugiasi viena mokine, kuri per tuos metus ėmė piešti taip profesionaliai, kad jos darbus dailės kritikai puikiai įvertino.

„Labiausiai mėgstu vasaros stovyklas, – sakė Rasa. – Kiek jos tęsiasi, priklauso nuo to, ko nori žmonės: jei nori susipažinti su dažymu augalais, užteks dienos, jei nori išbandyti, užtrunka ilgiau, o jei nori šį tą išmokti ir pajusti kūrybos džiaugsmą, reikia važiuoti į savaitines stovyklas.“ Žiemą Rasa rengia edukacines programas ir smalsaujantiesiems, ir mokytojams. Studijoje eilės laukia didžiuliai ryšuliai per vasarą pridžiovintų bobramunių, jonažolių, rykštenių, stirtos graikinių riešutų žievės…

Dažoma ištisus metus. Rasa moko žmones pajusti gamtą ir pasinaudoti konkretaus meto jos dovanomis. Rudenį sunoksta uogos, subręsta šaknys, vaisiai, išdygsta grybai, kerpės, žiemą galima dažyti džiovintais augalais, žievėmis, pavasarį – vos prasikalusiomis garšvomis, dilgėlėmis. „Skaniausi daigeliai, žinoma, keliauja į salotas, bet kas lieka – į dažus“, – juokėsi menininkė. Vasarą dažyti, žinoma, smagiausia: daug augalų, jų spavos ryškios ir procesas malonus – prie laužo maišyti didžiulius puodus su augalais, ruošti nuovirus, kitą dieną merkti siūlus, skalauti, džiovinti.

Rasa, paklausta apie meno kūrinius, tikino, kad didžiausias menas yra procesas.

„Menas yra pustoniuose ir tų pustonių puokštėje – kuo daugiau išspausti iš to paties augalo: yra pirminis ir antrinis dažymas, įvairūs modifikavimai, ikato  (darymo surišus siūlus ir šitaip neleidžiant tam tikroms vietoms nusidažyti) technikos. Galima dažyti įvairiomis natūraliomis rūgštimis – raugintų kopūstų sunka, obuolių actu, parauginti. Visa tai padeda išgauti įvairių atspalvių“, – aiškino menininkė.

Tokie ieškojimai ją suvedė su audėja Virginija Stigaite. Virginija suaudžia skirtingus pluoštus, o Rasa eksperimentuoja juos dažydama. Skirtingi pluoštai nusidažo kitaip. Išeina unikalūs, nepakartojami audiniai. „Nors galiu nutuokti, kas turėtų išeiti, tačiau koks bus galutinis rezultatas, niekuomet nežinau, nes kiekvienu atveju jis būnavis kitoks. Užtat siūlų audiniui ar mezginiui reikia ruošti truputį daugiau, nes, jei pritrūks, tokio paties nepadarysi. Standarto čia nėra ir negali būti“, –atviravo specialistė.

Dažymo procesas – tarsi alchemija. Koks bus dažas, labai priklauso ir nuo to, kas rinko augalus, kokios nuotaikos tada buvo ir kas „būrė“ prie puodo. „Dažingas vanduo sugeria ir garsus, ir mintis, ir energiją. Jei visa tai darai su meile, gaminys tarsi pakraunamas pozityvios energijos. Todėl dažymas augalais ir vadinamas gyvuoju dažu ar gyvąja tapyba“, – pasakojo menininkė.