1939 metų rugsėjis – SSRS ir Vokietijos nepuolimo pakto įgyvendinimo mėnuo. Tai laikotarpis, kai imperijų sąmokslas virto visos Europos, ypač rytinių jos pakraščių tragedija ir apvainikuotas dviveidiško jų sąmokslo rugsėjo 28-ąją, kai ta Europa buvo iš naujo persidalinta.
Ar bereikia priminti, kad tas rugsėjis prieš 75 metus labai jau primena šiandienos situaciją, apie ką garsiai šaukia Vakarų spauda, kaltindama savo šalių valdančiuosius abejingumu įvykiams aplink Ukrainą… Štai laikraštis „The Washington Post“, vesdamas paraleles su 1939-ųjų rugsėju, retoriškai klausia: „Ar kalbos apie karą Europoje – isterija?“Ano rugsėjo kaleidoskopas: rugsėjo 1-ąją Vokietija užpuola Lenkiją, viena po kitos – Didžioji Britanija, Prancūzija, Kanada, netgi Nepalas ir Pietų Afrikos Respublika skelbia karą Vokietijai, tik po 18 dienų naciai apsupa didvyriškai besiginančią Varšuvą. Karo prologas baigiasi slaptaisiais protokolais, ir Lietuva jau patenka į SSRS interesų zoną.
O rugsėjo 17 d. SSRS atplėšia savo gabalą: paskelbusi notą Lenkijai Raudonoji armija įsiveržia į Vakarų Ukrainą, užima Rytų Lenkiją, Vakarų Baltarusiją ir kt. Tuo metu, kai Vokietija jau kariavo, kaip „XXI amžiuje“ rašė istorikas Haroldas Grabauskas, J. Stalinas rengė gudrų planą, kaip prijungti Baltijos šalis prie SSRS – be karo. Šalia šio „taikaus“ plano SSRS kariuomenės vadovybė rengėsi karui, jeigu Lietuva nesutiks priimti sutarties. Ir štai 1939 m. spalio 10 dieną SSRS pasiūlo Lietuvai savitarpio pagalbos sutartį bei grąžinti Vilnių, tačiau už tai Lietuva turi įsileisti sovietinių karių bazes, Maskva pradeda iš dalies kontroliuoti užsienio politiką. Netrukus džiūgaudama Lietuvos kariuomenė įžengia į beveik 20 metų buvusią lenkų okupuotą sostinę.
Sausį Lietuva jau buvo paskelbusi savo neutralumą ir nepalaikė nė vienos iš kariaujančių pusių. Bet aplink siaučiantis karo uraganas vertė sunerimti ir besiblaškančius Lietuvos lyderius. Valstybės Gynimo Taryba jau rugsėjo 1-ąją savo posėdyje nutarė stiprinti pasienį, nors mobilizacija buvo paskelbta vėliau. Jai jau buvo skirta bankuose laikomų rezervinių pinigų, bet tik rugsėjo 15 d. pradėtos formuoti penkios priešlėktuvinės motorizuotos kuopos. Rinkimasis į dalinius vyko sunkiai, nes jau buvo juntamas naujo karo kvapas, trukdė ir tą rudenį labai pabjurę orai.
Atrodytų, juokingas tas pasipriešinimo vajus, ypač paskelbus neutralumo poziciją, bet tai irgi buvo tam tikri demonstratyvūs veiksmai nenustatytam priešui atremti. Naciai ir sovietai jau stovėjo „veidas į veidą“, abu ūsuoti dėdės klastingai šypsojosi vienas kitam, rengė bendras vaišes, paradus, apsikeitimus ištekliais ir karo specialistais, o Berlyne ir Maskvoje vienas kitam ruošė pirtį. Iš pradžių atskyrimo linija ėjo palei Narevo, Vyslos ir Sano upes, bet po Lietuvos patekimo į SSRS interesų sferą, susiformavo startinės karo linijos, nusitęsusios nuo Memelio, per Suvalkus (1941 m. sausio 10 d. Maskvoje pasirašytu slaptuoju protokolu SSRS už Suvalkijos ruožą Vokietijai sutiko sumokėti 7,5 mln. dolerių), Brestą, Peremyšlį, Černovicus ir Besarabiją iki Juodosios jūros.
Tuo metu Vokietijos okupuota teritorija apėmė 187 717 kv. km arba apie 48,5 proc. Lenkijos valstybės teritorijos. Aneksuotos ir tiesiogiai prie Vokietijos reicho prijungtos teritorijos plotas buvo 91 974 kv. km, o gyventojų skaičius – apie 10 milijonų, kurių dauguma buvo lenkai. Beveik 1 mln. lenkų buvo išvaryti iš Vokietijos aneksuotų sričių, o ten buvo perkelti 600 000 vokiečių iš Rytų Europos ir 400 000 – iš reicho. Likusioje 95 743 kv. km teritorijoje su 12,1 mln. gyventojų buvo sukurta vokiečių valdoma Generalinė Gubernija. Karo su Sovietų Sąjunga pradžioje, 1941 m. rugpjūčio 1 d., prie jos buvo prijungta Galicija.
SSRS apžiojo didesnį gabalą Lenkijos. Okupacinės kampanijos pabaigoje Sovietų Sąjunga užėmė 52,1 proc. Lenkijos teritorijos (maždaug 200 000 kv. km) su daugiau kaip 13,7 mln. žmonių. Teritorija buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, išskyrus Vilniaus sritį, kuri buvo perduota Lietuvai, nes Antanas Smetona nesutiko su Vokietijos siūlymu pačiam atsiimti Vilnių. Nedidelė teritorija, kuri buvo Vengrijos sudėtyje iki 1914 m., buvo perduota Slovakijai.
1939–1945 m. žuvo daugiau kaip 6 mln. Lenkijos piliečių (apie 21,4 proc. visų gyventojų) Manoma, kad virš 90 proc. žuvusiųjų buvo ne tiesioginės karo, o vokiečių ir sovietų okupacijos akcijų, nukreiptų prieš civilius, aukos. Didžiausi paradimai – per Varšuvos bombardavimus, malšinant Varšuvos sukilimą ir, žinoma, Katynės tragedija.
Minėtame „The Washington Post“ straipsnyje, kurį parašė Pulitzerio premijos laureatė Anne Applebaum (žydų kilmės žurnalistė ir rašytoja, komunizmo nusikaltimų tyrinėtoja, atskleidusi Krymo aneksijos esmę, dabartinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio žmona), perspėjama, kad Europa brenda į naujo karo fazę. „V. Putinas iš tikrųjų svarsto riboto branduolinio smūgio galimybę, galbūt vienai iš Baltijos šalių sostinių, kad parodytų, jog NATO nedrįs atsakyti tokiu pačiu smūgiu, bijodama globalinės katastrofos“. Ji ragina Vakarus prabusti: „Neleiskite, kad viskas užtruktų tiek, kaip atsitiko 1939 metais“, – ragina ji.
Publicistė tęsia: „ Dar praėjusį penktadienį JAV Baltųjų rūmų atstovas aiškino, kad artimiausias NATO viršūnių susitikimas (rugsėjo 4–5 d. jis vyko Velse – Č.I.) nepriims sprendimo kurti nuolatines Aljanso karines bazes Vidurio ir Rytų Europos šalyse, nes tai draudžia 1997 m. su Rusija pasirašyta sutartis – su valstybe, kuri nuolat pažeidinėja tarptautines sutartis, pavyzdžiui, kad ir Budapešto memorandumą, garantuojantį Ukrainos sienų neliečiamumą… Ir kaip tuomet Lenkijai, Lietuvai, Latvijai ir Estijai jaustis pilnateisėmis NATO narėmis?..“
Taigi, 1939-ųjų ir 2014-ųjų rugsėjai artėjančių grėsmių prasme panašūs. Rusija išprovokavo gilėjantį konfliktą pietryčių Ukrainoje, šį regioną ji ketina sujungti su Krymu, dominuoti Juodosios jūros prieigose, paskui sutelks savo pastangas aneksuoti Baltijos šalis, smogti Lenkijai. Tai patvirtino ir įžvalgusis buvęs JAV prezidento patarėjas, įtakingas politikos apžvalgininkas Zbigniewas Brzezinskis, savo interviu CNN neatmetęs galimybės, kad V. Putinas po Ukrainos nusitaikys į Baltijos šalis ir Lenkiją.
75-rių metų senumo situacija kartojasi. Tik dabar turime vieną agresorių, slenkantį iš Rytų „žaliųjų žmogeliukų“ uniformomis. Jų tvanas tikisi paramos Baltijos šalyse. Neabejotina, ją suras, jeigu mes neišmokome 1939-ųjų pamokos.
jeigu liksime tokie liurbiai, o dar penkta-koloninkai ruseliams padės, tai laukime Ukrainos likimo. Estai tai jau patiria…
Č. Iškauskas: “Ar bereikia priminti, kad tas rugsėjis prieš 75 metus labai jau primena šiandienos situaciją, apie ką garsiai šaukia Vakarų spauda”.
Šiandienos situaciją primena ne 1939 m. rugsėjis, o 1920 m. spalis, kai Želigovskio vedami “žalieji žmogeliukai” patraukė Vilniaus link, o Pilsudskis apsimetė, kad Lenkija niekuo dėta, kaip dabar Putinas dėl Ukrainos. Kaip Lenkija aneksavo Vilnių, taip Rusija aneksavo Krymą. Nereikia kreipti kalbos į šalį! Hitleris 1939 m. puolė Lenkiją atvirai, nevaidindamas “generolo maišto” ir netvirtindamas, kad “Vokietija čia ne prie ko”.
gudruti Aivarai, ne apie vokiečių okupaciją kalba, o apie Stalino klastą aneksuoti Baltijos šalis, tariamai susitarus su jų vyriausybėmis. Tada žalių žmogelių buvo užtvindyta visa Lietuva, ir daug kas juos sutiko su gėlėmis.Nemanai, kad dabar tokių atsiras?
keista, bet Europa mažai pasimokė iš II Pasaulinio karo pamokų. Negi jie mano, kad rytų nacistai nebesvajoja apie “Pasaulinę revoliuciją ? Užtenka pasiklausyti jų propagandistų , netgi klouno Zadornovo.
Pliurpalai ir tiek… Tam, kad smogtų Lenkijai, Putinui visai nėra būtina aneksuoti Baltijos šalis. Tai puikiausiai galima įvykdyti iš Karaliaučiaus ir Baltarusijos, nekišant nagų prie Baltijos šalių.
Kaip matosi, Iškauskui autoritetai yra “Vakarų spauda”, o ne Bušas, Obama, kurie aiškiai sakė ir sako, kad Baltijos šalys “nebus okupuotos”, pagaliau Butkevičius sako, kad jis gauna daugiau informacijos už žurnalistus ir kad nesibaimindami galime miegoti ramiai…
Bet, matyt, Iškauskui terūpi baimes Lietuvoje varinėti, todėl ir prisirankioja atitinkamų “Vakarų spaudos ” pliurpalų, užuot priminus ką sako JAV Prezidentai, mūsų Premjeras…
O kokios čia gali būti tos “1939 metų pamokos”, kai, jeigu rimtai, jokių analogijų su 1939 -ųjų grėsmėmis nėra. Mes ne neutralūs, mes NATO, viena ranka su JAV, Ukraina, pagaliau Prezidentas ne vasališkas Lenkijai Smetona…
Tu Kažin ar kvailas ar specialiai kurstai diskusaiją? Ar nėra grėsmės? Visi šaukia apie būtinybę saugotis nuo naujos okupacijos grėsmės, o tu – “v Bagdadie vsio spokoino”. Tiki NATO garantijomis? Gal jų armija ir ateis, bet po to, kai apsvarstys NATO taryba, priims sprendimą viską išsiaiškinti diplomatiniais kanalais, kai narių parlamentai aprobuos NATO sprendimą ir t.t.t.t., tai praeis pora savaičių, na atsiųs gal du Junkerius su paprastais kulkosvaidžiais, o Putinas sakė, kad per dvi savaites jis užimtų ir Kijevą… Lietuvėlė gi mažytė ir 1939 m. spalį Raudona armija Lietuvoje įsitaisė per dvi dienas… Tad netriesk srutomis.
Tam ir stipriname savo kariuomenę, karinę galią, esame dvišalėje saugumo partnerystėje su JAV, NATO, pagaliau esame ES šalimi, kad ramiai kurtume savo gyvenimą, o ne gyventume nuolatiniame baiminimesi Rusijos okupacijos grėsmių. To, kad gyventume okupacijų baimėje, kaip žinoma, visais laikais siekė ir sieks Rusija – tokia jos imperinė prigimtis. Gi savo rašiniais “visi šaukėjai” su Iškausku, o paskui jį ir tampax’u, tik prisideda prie Rusijos okupacijos grėsmių tribadūravimo Lietuvoje, nuolat sekdami savotišką pasaką “Bėkime, dangus griūva”…, užuot, Rusijai “čiaudint”, Lietuvoje dainavus… “aš tos Rusios nebijau – nebijau – nebijau”.
Tampax-ui! 1939m. Raudonoji armija įsitaisė tik po derybų su Lietuvos vyriausybe – spalio mėn. O tos derybos prasidėjo po to kai prolenkiškasis Smetona 1939 m rugsėjo pirmoje pusėje nėjo pasiimti Lietuvos sostinės Vilniaus, o jį užėmė rugsėjo 17-18 d. R. armija. Po tokių išdavikiškų Smetonos veiksmų Lietuva iš Vokietijos įtakos zonos buvo atiduota į SSRS įtaką už Liublino ir dalies Varšuvos vaivadijas, Molotovui su Ribbentropu 1939m rugsėjo 28 d.pasirašius 2-ąjį slaptąjį protokolą. Čia ir prasidėjo Lietuvos tragedija su didesnėmis žmonių ir turto netektimis procentinėje išraiškoje negu tos šalys, kurios tiesiogiai dalyvavo kare.
Dabar atsakyk sau ir kitiems, kodėl apie šį 2-ąjį protokolą istorikai ir publicistai beveik tyli, o iškeliama 1939 m. rugpjūčio slaptasis prortokolas, kuris Lietuvai buvo labai naudingas, nes abi šalys Vokietija ir SSRS pripažino VIlnių ir Pietryčių Lietuvą (Dzūkiją) pagal 1920 m. nubrėžtas sienas Lietuvos respublikai.
Gal visko suversti Smetonai nereiketu… Tiksliai nepamenu kas, bet kazkuris tarpukario Lietuvos politinis veikejas apraso peripetijas, kas tada vyko. Buvo balsavimas, ir labai maza persvara ‘nugalejo’ pasisake pries ejima i Vilniu. Buvo kazkokiu abejoniu, dvejoniu,…. bet koku atveju galimybe buvo praleista. Puiki galimybe, tad siandien turime ka turime. Ne toks jau tas Smetona buvo ir diktatorius 🙂
Pasirodo rugsėjo 5 d. generolo Jono Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors premjeras Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo. Apie situaciją koalicinėje Vyriausybėje papildo ir Vilniaus klausimo aptarimas krikščionių demokratų vadovybėje, cituoju: „Vienas to pasitarimo dalyvių man vėliau patvirtino laišku, jog ir ten balsai buvo pasiskirstę pusiau. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K. Bizausko balsas. […] Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą.“ – konstatuoja pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.
Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigražinimo klausimu. Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F. Charwatas“ ir tai patvirtina jų ministro
J. Becko citata: “Remiantis mūsų ministerio F. Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“ .
Jeigu rimtai, tai jokių pateisinimų dėl nėjimo atsiimti Vilniaus negali būti. Be Vyriausybės dar buvo Prezidentas Smetona. Taigi Vyriausybei nepritarus sprendimui “vaduoti Vilnių” Premjeras, kuriam rūpėtų Lietuva, o ne valdžia, būtų atsitatydinęs arba būtų Smetonos atstatydintas ir paties Prezidento priimtas sprendimas Vilniui vaduoti. Beje, karas tam negali būti laikomas kliūtimi, juolab, kad tuo metu jokio karo Lietuvoje, jeigu ji save laikė ne Lenkija, nebuvo. Kai to Prezidentas nepadaro negali būti niekuo pateisinta. Tai akivaizdus savo pareigų neįvykdymas.
Apskritai tokie svarbūs, kertiniai tarpukario istorijos įvykiai, kaip 1926 m. perversmas, 1938 m. Lenkijos ultimatumo priėmimas, 1939 m. nėjimas atsiimti Vilniaus iki šiol nėra nei politiškai, nei istoriškai nuodugniau tyrinėti ir įvertinti. Dėl to kaip tik ir kyla daug dabarties politinių bėdų, ypač santykių su Lenkija plotmėje. Tai taip Lietuvos valdžios nesirūpinimo valstybe faktas.