Rusijos invazija į Krymą ir naujos grėsmės Baltijos kraštams vėl užaštrino Karaliaučiaus krašto priklausomybės diskusijas. Tiesa, jos neiškyla aukščiau įvairių veikėjų nuomonių raiškos ir iškart gesinamos, tačiau problema teberusena.
Skandalinga prieš kokį dešimtmetį nuskambėjusi tuometinio Rusijos Dūmos deputato, iš Latvijos kilusio rusų šovinisto Viktoro Alksnio frazė, kad Kaliningrado sritis tai – „iskonno russkije ziemli“ („nuo seno rusų žemės“), iki šiol skamba kaip pasityčiojimas iš istorijos ir Baltijos šalių ir kaip tam tikra provokacija, kuri dabar, Rusijai inkorporavus Krymą, sutviska naujomis spalvomis. Beje, 64-rių sulaukęs V. Alksnis, dar neseniai per visą žiniasklaidą dejavęs, kad Rusija praranda šį anklavą, dabar yra nedidelės Maskvos srities Tučkovo gyvenvietės tarybos pirmininkas, bet ir čia garsėja savo skandalingais pasisakymais, rietenomis, konfliktais.
Seilė varvėjo, burnoj neturėjo…
Europa šį Baltijos regioną turi pagrindo vadinti Karaliaučiaus kraštu, ilgus šimtmečius priklausiusiu Prūsijai ir Vokietijos imperijai. Istorikai spėja, kad iki XIII a. 8 dešimtmečio dalį Prūsijos (Prūsos) kontroliavo Lietuvos valdovai. Iš 1243 m. Prūsijos vyskupijų ribų nustatymo akto matyti, kad tuo metu Lietuvai (kartu su Sūduva) priklausė ir visa Galinda. Kuršiams giminingų skalvių gyventą Nemuno žemupio sritį vakariniai lietuviai (senlietuviai) pradėjo kolonizuoti greičiausiai jau VII–VIII a., o Nadruva Lietuvos valdžion pateko apie 1243 m. Sakoma, kad XV a., po Žalgirio mūšio, pretenzijas į Prūsą, pasak istorijos šaltinių, reiškė ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas: „Prūsa – taip pat mano tėvonija, ir aš reikalausiu jos iki Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas“.
Maždaug nuo XV a. vidurio po LDK karų su Vokiečių ordino riteriais ištuštėjusias senprūsių žemes ėmė apgyvendinti išeiviai iš Lietuvos – sulietuvėję pabėgėlių iš Prūsijos palikuonys, žemaičiai ir kt. Lietuvių apgyvendinta Prūsijos dalis nuo XVI a. buvo vadinama Mažąja Lietuva, Prūsų Lietuva, Lietuvos provincija arba tiesiog Lietuva. Panašią Prūsijos kolonizaciją XV–XVI a. vykdė ir Lenkija, tačiau ji niekada nekontroliavo visos jos.
Rusijos imperatoriai seniai pavydžiai žvalgėsi į prūsų žemes. 1697 m. pavasarį caras Petras I išplaukė iš Libau-Liepojos ir, praplaukdamas pro Memelį-Klaipėdą, godžiai žiūrėjo į krantą ir matė jame pavyzdines vokiečių žemes. Jis ką tik buvo aplankęs puikiąją vokišką Rygą ir akimirksniu susižavėjo Europa. O kai pasiekė Kionigsbergą ir žengė savojo laivo „Schtandart“ trapu ant krantinės, jaunuolio širdis net apsalo: „Štai kokia turi būti Rusija!“ – tarė jis balandžio 18 d. Kaip sakoma, seilė varvėjo, bet burnoj neturėjo…
1758 m. sausį carinė rusų kariuomenė užėmė Kionigsbergą, bet jau po ketverių metų Petras III buvo priverstas atiduoti užgrobtas prūsų teritorijas imperatoriui Frydrichui II. Tų pačių 1762-ųjų metų rugsėjį caro rūmuose įvyko perversmas, ir į sostą atėjo valdingoji Jekaterina II. Per tris ATR padalijimus Prūsija tik išplėtė savo valdas, ypač į Lenkiją, o po trečiojo prisijungė ir Lietuvos Užnemunę. Ties šia riba sustojo ir Rusijos kariuomenė.
Paskui buvo Napoleono karas. Prancūzai išvijo Prūsijos karalių į Memelį, o pačią imperiją Vienos kongrese pasidalijo valstybės nugalėtojos. Imperatorius Otto von Bismarckas paskatino Vokietijos vienijimąsi, ji pradėta vadinti „kaizerine Vokietija“. Buvusi Prūsijos karalystė, kuri dominavo suvienytoje Vokietijoje, iki pat 1945 m. joje turėjo autonomijos statusą.
Potsdame problema neišspręsta
Tad į Kionigsbergą rusai sugrįžo tik baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai 1945-ųjų balandžio 25 d. krito dar XIII a. statyta Pilau (arba Piliavos, arba Balgos) tvirtovė, dabar esanti Baltijske. Per sovietinio dominavimo dešimtmečius Piliava buvo paversta slaptu, paprastiems žmonėms neprieinamu miestu, nes jame buvo sutelktas branduolinis kumštis galimam smūgiui Vakarams. Įtariama, kad dabar čia netoli Vakarų Europos atsirado sovietinių povandeninių laivų ir branduolinių raketų starto aikštelė.
Pokarinėse Jaltos, Teherano ir Potsdamo konferencijoje buvo sprendžiamas ne tik Vokietijos „linčo“ klausimas, bet ir buvusių jos teritorijų priklausomybės problema. Pastarojoje konferencijoje ypač paaštrėjo diskusija dėl Vokietijos reparacijų. J. Stalinas teigė, kad karas SSRS kainavo daugiau kaip 750 mlrd. JAV dolerių, gi sąjungininkai tikino, jog šis skaičius neviršija 10 mlrd. Galų gale J. Stalinas nusileido su sąlyga, jei Karaliaučiaus kraštas priklausys Sovietų Sąjungai, o Rytų Prūsijos dalis – Lenkijai. Jis rėmėsi 1944 m. vasario 27 d. gautu Winstono Churchillio laišku, kuriame britų premjeras pripažino sovietų „istoriškai gerai pagrįstas pretenzijas“ į Rytų Prūsiją.
Taip, tuometiniams sąjungininkams daug nekvaršinant galvų, Potsdamo konferencijoje Karaliaučiaus kraštas, anot rusų istorikų, galutinai ir neterminuotai pripažintas SSRS teritorija. Galutinai Vokietijos problemos sureguliavimo pabaigą įteisino 1990 m. rugsėjo 12 d., tai yra dar prieš SSRS iširimą, Maskvoje susirinkę šešių valstybių užsienio reikalų ministrai.
Bet nuo to laiko nutekėjo daug vandens. Politologas Raimundas Lopata savo 2003 m. tyrime, paskelbtame žurnale „Politologija“, „Potsdamo šleifas – Kaliningrado galvosūkio raktas?“ abejoja, ar šios konferencijos nutarimai šiandien turi juridinę galią. Ypač analitiškai savo magistrės darbe šią problemą nagrinėjusi Riomerio universiteto doktorantė Aliona Gaidarovič teigė, kad atvirkščiai – „Potsdamo konferencijoje Kaliningrado sritis buvo priskirta laikinam Sovietų Sąjungos administravimui iki būsimo taikos sureguliavimo, tad juridinė krašto priklausomybė Rusijos
Federacijai yra negalutinė ir terminuota“.
Nors, kaip pastebi A. Gaidarovič, valstybės sąjungininkės galutinės taikos konferencijos neplanavo atidėti neapibrėžtam laikui, jos kaip tik buvo suinteresuotos ją surengti artimiausiu laiku, tačiau prasidėjęs Šaltasis karas ir pakibusi geležinė uždanga šiuos teritorinius klausimus atidėjo 45 metams. O tuo metu jau buvo nuvirtusi Berlyno siena, susijungusios Vokietijos, braškėjo visa sovietinė imperija, Baltijos šalys paskelbė nepriklausomybę. Tarptautinis teisinis pagrindas neterminuotam krašto valdymui Maskvai taip ir nebuvo suteiktas. Netgi 1975 m. pasirašytas Helsinkio Baigiamasis aktas pralaimėjo žemyne vykusiems pasikeitimams…
O kol dar visa Rytų Prūsija nebuvo okupuota (iš jos vokiečių kariuomenė buvo išvyta iki Pergalės dienos), kaip pastebėjo JAV Kolumbijos ir Niujorko universitetų politikos mokslų profesorius Raymondas A. Smithas, per vieną savaitę septyni šimtai Kionigsbergo istorijos metų buvo paversti pelenais. Toks J. Stalino sprendimas yra nesuprantamas ir sunkiai paaiškinamas, kadangi tuo metu, kai miestas buvo bombarduojamas, sprendimas panaikinti Rytų Prūsiją ir Kionigsbergą atiduoti Sovietų Sąjungai jau buvo priimtas, rašė Amerikos mokslininkas. Po to, kai visa miesto infrastruktūra buvo sulyginta su žeme, sovietų valdžia ėmėsi tokio pat brutalaus etnokultūrinio gyventojų valymo. Pasibaigus infrastruktūros ir gyventojų sunaikinimo misijai, vienintelis likęs neužbaigtas dalykas tebuvo vietovardžių pavadinimų pakeitimas. Taigi, jau 1946 metais Kionigsbergas tapo Kaliningradu politinio biuro nario Michailo Kalinino garbei.
Klausimas tebėra pavojingai atviras
Kita vertus, pačių kaliningradiečių susidomėjimas Vokietijos kultūra ir istorija vis augo, girdėjosi siūlymai grąžinti miestui jo buvusį Kionigsbergo pavadinimą, kai kurie autoriai krašto prijungimą prie Sovietų Sąjungos vadina europinio masto tragedija. Buvo pasigirdę nedrąsūs pasiūlymai Kaliningrado sritį prijungti prie Europos Sąjungos kaip atskirą regioną, visiškai neatplėšiant jo nuo Rusijos. Maskvos bandymai šiam anklavui suteikti laisvos ekonominės zonos statusą ar tam tikrą autonomiškumą virto niekais. Šiuo metu Rusijos atsakomosios sankcijos Vakarams šiam anklavui atneša tik nesuskaičiuojamus nuostolius.
Ar tai nesuponuoja lyg ir revizionistinių idėjų, kad Karaliaučiaus krašto likimas turi būti nulemtas naujojo tūkstantmečio aplinkybių? O 2011 m. birželį DELFI paskelbtame straipsnyje „Ar mums reikalingas Karaliaučius?“ klausėme dar tiesmukiau: ar nėra pakankamo pagrindas reikalauti Kaliningrado srities perdalijimo? Bet šiuolaikiniuose santykiuose taip klausimas nekeliamas, netgi turint galvoje įžūlią Krymo aneksiją ir kai kurių veikėjų raginimą inicijuoti informacinę aplinką, siekiant šiame Kaliningrado anklave surengti referendumą dėl jo statuso pakeitimo.
Betgi Kaliningrado sritis vis labiau prikemšama ginkluotės. Pagal Stokholmo Tarptautinio strateginių tyrimų instituto duomenis (jie surinkti senokai ir paskelbti 2007 m. TSTI leidinyje „Karinis balansas“), srityje dar yra 18 trumpojo nuotolio balistinių raketų SS-21, 8 mobilios raketos SS-C1-B, taip pat 837 tankai, 1085 šarvuočiai, 77 naikintuvai, 55 sraigtasparniai, iš kurių 11 – MiG-24 puolamųjų) ir t.t. Maskva nuolat grasina, kad, kaip atsakas į amerikietiškas priešraketinės gynybos sistemas Rytų Europoje, krašte bus dislokuotos trumpo nuotolio raketos „Iskander“.
Rusija šį anklavą saugoja kaip lėktuvnešį, kurį galės panaudoti kritiškai pablogėjus santykiams su Vakarais. Kur tuomet atsidurtų Lietuva? Gal irgi kokio nors anklavo padėtyje?
Ar reikalingas Karaliaučiaus prisijungimas, kai sukčiai išpardavinėja net Lietuvą užsieniečiams?
faktas, kad ateis laikas, kai norėsime susigražinti prarastas žemes, jei patys nebūsime suvalgyti…
Šią problemą reikėjo spręsti po Nepriklausomybės atgavimo, ir būtume išgelbėję Europą nuo Rusijos karinės grėsmės. Šiuo požiūriu yra stipriai pralaimėta. Rusijai šis kraštas nebepriklauso pagal jokius tarptautinius susitarimus, todėl galima laikyti, KAD JIS YRA OKUPUOTAS RUSIJOS.
Po nepriklausomybės reikėjo atkūrinėti LDK, be Lenkijos… Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija, Ukraina, Moldova… ir jei būtų pavykę, tai Karaliaučiaus klausimas jau būtų buvęs išspręstas…
Praeitin žvelgiant daug ką reikėjo atkurti, bet ne tai svarbu, o svarbu ką dabar mes galime atkurti, sukurti… Straipsnis neblogas ir reikalingas, nes mes nežinome, gal kaip tik dabar ir to atkūrimo pradžia. Todėl pritariu visiems straipsniams, kurie iškelia padarytas neteisybes. Karaliaučiuje gyvenančios tautos (ne tik rusai ten gyvena) yra nusiteikusios palankiai lietuvių atžvilgiu ir svajoja būti ES. Padėkime Lietuvai ir jiems.
Labai opus klausimas. Tik dabar apie tai kalbėti , klausant Rusiai, beprasmiška. Dabar rusai , labai pikti ir jų carukas labai aršus. Be karo to nepadarysi. Reikia laukti, carai irgi mirtingi. Anksčiau ar vėliau ateis ir į Rusią “blūdas”. Tada bus ta valanda.
Putiniškas blūdas, pasirodo, užkrečiamas…
Mūsuose irgi yra noro perdalinti pasaulį 🙂
Tikėtina, kad ne tik mūsuose. Pirmyn į trečiajį pasaulinį?..
Dale, ruošk cukorius.
Būkim biedni, bet teisingi – keturių naikintuvų tikrai neužteks.
“Norėdamas šunį mušti, lazdą visada rasi” – sako liaudies išmintis.
O mano cukoriai vargu ar jus paguos – neesu užtikrinta, kad norėsiu dalintis…:)
Cha
Panašu, kad dalintis, tai tau krikšnečioniškas tikėjimas neleidžia ?
Chi
Krikščioniškas tikėjimas man leidžia dalintis, bet nedraudžia apsispręsti, su kuo dalintis, o su kuo – ne.
Jūs gi, Vilmantai, taip nekenčiate krikščionių, kad mano cukorį krimsdamas dar ko gero dantis išsilaužysite, ko aš jums nelinkėčiau 🙂
Nuo seno sena kryžčionių hebrateologinė doktrina: TURI ATKENTĖTI DĖL SAVO TIKĖJIMO…?
Taigi, ir čia nieko naujo dėl dantų nepasakei. Na, o lietuviai nuo seno šaipėsi iš kryžčionių, kad šie savo dievą dar ir suėda.
CHA
Ar tik ne todėl pagonis Rutkauskas pagatavas suėsti kiekvieną krikščionį? Akivaizdu, kad jo pagoniškame racione trūksta kai kurių elementų 🙂
Tavo taip vadinamos krikščionybės (ir jos atmainos pravoslavybės) neįmanoma suėsti.
Ji turi didelį stažą, todėl baisesnė už 100 stalinų, hitlerių, ir putkų. Nors, amžino režimo amžinai nebūna, tačiau toji hebrareligija juos visus pergyvena koja kojon eidama kartu.
Ji tiek baisi, kiek baisi žmonių sąmonė
Ir tiek graži, kiek graži žmonių sąmonė.
Nes pagrindinį jos priesaką “Mylėk” kiekvienas supranta savosios sąmonės lygmenyje.
Anot garsaus rusų žurnalisto Nevzorovo: “kaip ir kievienos
korporacijos kiekviemam biznyje – į rinką meti tai, ko labiausiai trūksta”.
kiekvienos
Vargu, ar dvasiniame gyvenime galime vadovautis rinkos dėsniais.
Tačiau rinką galima sukurti, vadovaujantis dvasiniais dėsniais 🙂
Pataikei tiesiai į krikščiontarpuragį.
Džiugu, kad supratote 🙂
Prekybos dvasiniais dalykais neturėtų būti – Kristus vijo prekybininkus iš bažnyčios.
Tačiau…. 🙂
Mes nuolat prekiaujame: knygos, seminarai,filmai,parodos, dvasinio tobulėjimo stovyklos – viskas turi savo piniginę išraišką 🙂
Net ir bažnytinės apeigos (kiek žinau, romuvių apeigos irgi kainuoja).
Tai kad baisiai nukrikščionėję tie romuviai-romiečiai. Aplamai, net tas pasakymas “paremkite” – reiškia, kad jau GRIŪNA (reikia remti).
CHA
Ar gali IKIkrikščioniška religija būti NUkrikščionėjusi?
Nors romuviai daug pagarbos verti dėl meilės etnokultūrai, bet ikikrikščioniškosios religijos esmės jie neatskleidžia. Tai tik žaidimas, kartais net truputį juokingas žaidimas.
Anot Jono Trinkūno, senosios Baltų religijos namai – ETNOkultūroje. Turbūt todėl, atmetus visą krikščionijos apaugintą lukštą. tame ETNO’se rasime gryną pagoniją.
Kaip nebūtų keista, etninė kultūra labai nedaug kuo skiriasi nuo krikščioniškosios 🙂
Etninės kultūros pagrindinis principas:būk darnoje.
Krikščioniškosios: mylėk.
Didelis skirtumas?
Jau 2 metai, kai Lenkija su Karaliaučiaus kraštu turi bevizį režimą. Taigi, Karaliačiaus krašto faktinį įsisavinimą vykdo Lenkija, o Lietuva tik svačiojasi istoriniais faktais ir tenkinasi Iškausko ar kitų autorių tekstų apie juos pasiskaitymais.
Apie Lenkijos veikimą Iškauskas nė žodeliu neužsimena, nors būtent tai istoriškai yra svarbiausia. Beje, taip buvo ir po Žalgirio mūšio. Antai, Vytautas skelbė, kad dabartinio Karaliaučiaus kraštas yra jo tėvonija ir turi būti Lietuvos, tačiau jo negavo, nes Lenkija – Jogaila pasakė ne. Beje, tada Vytauto Lietuva negavo ne tik dar Mindaugo tėvo valdytame pajūryje nuo Karaliaučiaus iki Rygos esančio Karaliaučiaus, bet ir Klaipėdos krašto. Taigi, matome, kad Vytautas tik tenkinosi kalbomis apie jam priklausančias tėvonijas, o Lenkija jas valdė lyg niekur nieko, kaip savo žemes.
Taigi, lietuvių charateris nesikeičia nuo Vytauto laikų – vasalystė Lenkijai yra tęsiama ir dabar. Iškausko rašinys – tik dar vienas to patvirtinimas…
Beje, tie krašto gyventojai , kurie nusiunčia nurodytu adresu eiles “kodėl man patinka Lenkija”, vežami į Gdanską apsipirkti nemokomai.
Sugretinta karaliaus Mindaugo ir Vytauto veikla rodo šių asmenybių psichologiją, jų kovų taktiką. Mindaugas ryžtu, ištverme bei išmintim prieš klastą, nuo didesnės galios ne kartą traukėsi. Bet po to atėjo didžios pergalės. Tai primena Aleksandro Makedoniečio taktiką, jog kiekviena strategija yra vertinga tik tada, kai ją įmanoma įgyvendinti. Kas kita Vorskla, Vytautas net neketino sprukti nuo pranašesnio Tamerlano ir užgniaužti griūvantį mirties šešėlį. Ir liko stepėse lietuvių kraujas. Nusilpusi Lietuva dar Tanenbergo mūšyje kraujavo, prarado prūsų žemę. Apspangę nuo klastočių dar didybę susapnuojam. Bes tikra tai ko niekaip nesuprantam, jog viduje priešiškos jėgos įsigalėjo.
Laaabai lengvai praeities didžiavyrius gliaudote, kaip riešutėlius. Gal, vyručiai, parodytumėte savo jėgą šiuo laiku – yra ką veikti.
Pritariu “Kažin”, tačiau autorius tik žurnalistas. O ekonominiai socialiniai santykiai tarp Karaliaučiaus gyventojų ir Lietuvos yra Prezidentės ir Vyriausybės politikos reikalas. Aišku, jie yra apkiautę ir neturi strateginio Lietuvos matymo bei interesų. Nebūkime prisitaikėliai ir kelkime iššūkius kitiems, kur yra istorinis neteiseisingumas.
jo, autorius TIK žurnalistas bet ir tai gerai, kad kelia tokius klausimus, o pvz. KAM tik sugeba drausti reikšti savo nuomonę, kalbėti, diskutuoti, nes mat tai gali sukelti Rusijos pyktį. Su tokiais pareigūnais mes neteksim ir pačios Lietuvos…
mano supratimu, kaip tik šiuo metu mažiausiai reikalingas “klausymų kėlimas” ir kitoks beprasmis triukšmavimas. Reikalingas kasdienis ,nuoširdus darbas. Beje, tam ir kažkokių didžiulių pinigų nereikia . Galima naudingiau panaudoti tuos, kurie išleidžiami diplomatiniams – prestižiniams pasibuvimams . Kurie , dažniausiai, skirti siauram,uždaram išrinktųjų ratui .Ir mažai ką turi bendro su lietuvybės saugojimu ir plėtojimu.