D. Stancikas. Nelaimėta pergalė

Pirmasis per visą Lietuvos istoriją rengtas ne valdžios referendumas neįvyko, ir tą nesunkiai buvo galima numatyti nuo pat pradžių.

Ir dėl to, kad valdžia jį sąmoningai atskyrė nuo prieš mėnesį vykusių prezidento ir Europarlamento rinkimų, ir todėl, kad jį nustūmė į vasarą – atostogų metą, ir kad sąmoningai boikotavo – nereklamavo, kad organizatoriai savo tiesoms įrodyti neturėjo milijonų, kuriais rinkimų kampanijose naudojasi didžiosios partijos, jų nepalaiko nė viena didžioji žiniasklaidos priemonė, kad organizatoriai buvo pavieniai piliečiai, neturintys už savęs jokios rimtesnės organizuotos jėgos – viešoje erdvėje klaidingai teigta, jog referendumo iniciatoriai buvo Valstiečių partija ar stambieji žemvaldžiai.

Tačiau pagrindinės pasyvumo priežastys, man regis, buvo šios: žemės pardavimo klausimas nebuvo aktualus daugumai Lietuvos piliečių, juolab kad valdžia prieš pat referendumą suskubo priimti vadinamuosius pardavimo saugiklius, kuriuos turi visos ES valstybės, ir – svarbiausia – valdžia visais lygiais ir visais informacijos kanalais tvirtino, kad uždraudimas parduoti užsieniečiams žemę yra tolygu išstoti iš Europos Sąjungos.

Lietuviams buvimas Europos Sąjungoje labai svarbus dėl vis dar kasmet gaunamų milijardinių išmokų, dėl saugumo jausmo Rusijos agresijos metu ir – esmingiausia priežastis – Europos Sąjunga yra alternatyva tėvynei, geresnio gyvenimo viltis: veik nebeliko šeimos, kurios narys neuždarbiautų kurioje nors ES valstybėje, emigracijos tempai Lietuvoje iš visos Europos Sąjungos didžiausi, išvykimas iš Lietuvos tarp jaunimo tik populiarėja.

Tačiau nepaisant niekinančios ir piktos valdžios reakcijos į referendumą, prasidėjusių baudžiamųjų persekiojimų, nepaisant kai kurių pačių organizatorių klaidų (visų klausimų suplakimo į vieną atsakymą, formuluočių tikslumo), netinkamo geopolitinio konteksto (agresija Ukrainoje), šis referendumas yra teigiamas pilietiškumo pavyzdys.

Vien todėl, kad dalis piliečių visiems priminė, jog referendumų organizavimas yra ne vien valdžios privilegija, kad įrodė taip pat šį tą reiškiantys ir ne rinkimų metu – kaip jau minėta, pirmą kartą istorijoje 300 tūkstančių parašų surinko ne valdžios išlaikoma struktūra ir ne koks verslininkų susivienijimas, o eiliniai piliečiai.

Iki šiol surinkti parašus referendumui prieš 20 metų (tuomet, kai Lietuvoje ne formaliai, o realiai gyveno per 3 mln. gyventojų) buvo pavykę tik vienai iš didžiausių partijų – Tėvynės Sąjungai (Lietuvos konservatoriams). Ir net tuomet, nors tai buvo populistiškiausias (ir todėl valstybės ilgalaikei ekonomikai žalingiausias) visų laikų referendumas, net ir jis neįvyko dėl mažo dalyvavusių piliečių skaičiaus.

Iš viso per 24 nepriklausomybės metus surengta 11 referendumų, o įvyko tik 5, ir visi rengti valdžios (parlamento). Iš jų 3 referendumai buvo dar XX amžiuje, pačioje nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, kai piliečiai jautėsi tikri savo valstybės šeimininkai, tikėjo tėvyne ir neieškojo laimės svetur: tai plebiscitas dėl Lietuvos nepriklausomybės, dėl SSRS kariuomenės išvedimo ir žalos atlyginimo, dėl LR Konstitucijos priėmimo, Dar 2 referendumai įvyko jau XXI amžiuje: 2003 m. dėl stojimo į Europos Sąjungą ir 2012 m. dėl naujos atominės elektrinės (ne)statybos.

Per amžiaus ketvirtį 18 kartų piliečiai nesėkmingai bandė sušaukti referendumus savo iniciatyva: nesugebėjo surinkti reikiamo parašų skaičiaus.

Taigi, kad ir kaip kas vertintų vadinamąjį žemės referendumą, jis yra išskirtinis ir organizatoriams sėkmingas vien todėl, kad buvo išvis suorganizuotas (tai rimtas šokas visoms valdžioms), ir todėl, jog privertė parlamentines partijas bent iš dalies įgyvendinti organizatorių reikalavimus – priimti žemės pardavimo užsieniečiams saugiklius.

Dar vienas svarbus momentas: vienintelėje rimtoje viešoje diskusijoje tarp referendumo šalininkų ir priešininkų visi trys oponentai – pirmasis atkurtos valstybės vadovas konservatorius Vytautas Landsbergis, buvęs teisingumo ministras liberalas Remigijus Šimašius ir dabartinės Seimo Teisės komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas netikėtai vieningai pritarė kitai svarbiai referendumo nuostatai – ateityje sumažinti referendumui būtinų parašų skaičių. Beje, Seime jau yra registruotas ir svarstytas projektas dėl parašų skaičiaus sumažinimo nuo 300 iki 200 tūkstančių, tad piliečiai galėtų toliau spausti parlamentarus, kad jie šiuo klausimu skelbtų naują referendumą kartu su kitąmet vyksiančiais savivaldos ar 2016-aisiais Seimo rinkimais.

Nes susivieniję 270 tūkstančių piliečių, pritarusių sekmadienio referendumo nuostatoms, yra galinga politinė jėga, pajėgi ne tik šaukti privalomas piliečių apklausas, priversti įsiklausyti valdžią, bet ir laimėti bet kokius rinkimus: prieš mėnesį vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose laimėjusi Tėvynės sąjunga negavo net 200 tūkstančių balsų, nors rinkėjų aktyvumas buvo 3 kartus didesnis.

„Paradoksalu, bet daugelis demokratų ir net aršių antikomunistų gina išpūstą valstybinę valdžią, kuri iš tiesų yra komunistinės sistemos atgyvena. Tačiau iš tiesų argumento, jog pilietinės visuomenės plėtra kelia grėsmę politinei sistemai, šaknys – paprasčiausias nenoras dalintis valdžia. Be pilietinės visuomenės generatoriaus politinės partijos ir politiniai institutai išsisemia, praranda išradingumą ir galiausiai virsta nuobodžiomis, uždaromis politinių profesionalų grupėmis. Politinės partijos, demokratiniai institutai gerai veikia tik tada, kai semiasi jėgų iš savo pilietinės aplinkos, kai yra nuolat šios aplinkos svarstomi ir kontroliuojami.“ (Vaclavas Havelas)