Šiuo metu restauruojamuose Vilniaus Sapiegų rūmuose, visą XVIII šimtmetį vadintuose vienais gražiausių, puošniausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, baigti sienų tapybos konservavimo darbai. Jais sustabdytas antrajame šio pastato aukšte rastų unikalių XVII a. baroko stiliaus piešinių irimas, kruopščiai nuvalyti tapybos fragmentai dėl rišamųjų medžiagų poveikio išryškėjo, atsiskleidė.
Išlikę sieninės tapybos plotai buvo atidengti 2012–2013 metais atliekant statybos tvarkybos darbus. Dekoro fragmentus užkonservuoti, taip apsaugoti nuo tolesnio irimo, patikėta Juozui Algirdui ir Daumantui Tomui Pilipavičiams. Pripažinti restauratoriai sutvirtino tapybai naudotus dažus bei po dekoru esantį tinko sluoksnį, nauju tinku užglaistė XIX–XX a. čia dirbusių statybininkų plaktukų paliktas skyles.
Atlikti darbai – pirmojo Sapiegų rūmų restauravimo projekto, įgyvendinamo Kultūros paveldo departamento (toliau – Departamento), etapo dalis. Jo metu jau buvo restauruotas pastato tūris, atkurta baroko laikotarpio planinė struktūra, sunaikinta XIX – XX a. Šiuo laikotarpiu XVII amžiuje iškilę karališkos prabangos baroko stiliaus rūmai buvo nesyk perstatomi mėginant pakeisti jų pirminę paskirtį.
Apie tai pasakodamas architektas Evaldas Purlys nurodė, jog iš neseniai konservuotų tapybos fragmentų bei išlikusių lipdinių, įmantrumu kadais galėjusių prilygti Petro ir Povilo bažnyčios lipdybiniam dekorui, nesunku suprasti, jog jos statytojams buvo itin svarbus rūmų reprezentatyvumas. Pagrindinė antrojo aukšto erdvė buvo sutverta priimti aukščiausius respublikos asmenis ir be užuolankų jiems priminti, jog lankosi valdose vienos įtakingiausių valstybėje, dar didelėje ir gan galingoje, šeimų. Tuo tarpu 1809 m., po paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvai patekus į carinės Rusijos sudėtį, rūmuose buvo įsteigta karo ligoninė. Per ateinantį šimtmetį mėgindami pastatą pritaikyti jam svetimai funkcijai darbininkai erdvias patalpas skaidė naujomis sienomis, buvo susiaurintos ypatingai plačios langų angos, pro kurias dar labiau išryškindama prabangą plūsdavo saulės šviesa, užmūrytos grakščios pietinės galerijos arkados ir padaryta aibė kitų pakeitimų.
Apžvelgdama liūdną rūmų istoriją Departamento direktorė Diana Varnaitė kalbėjo: „Rūmų likimas tarsi karčiai atkartojo likimą nelaisvėje atsidūrusios, XIX–XX a. nulietuvinti mėgintos tautos: ir vienas, ir kitas buvo žalojami mėginant pakeisti prigimtį. Simbolinę reikšmę dėl to įgauna ir dabar, mums jau įkopus į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį, įsibėgėjantis rūmų atgaivinimo procesas. Atlikta sienų tapybos konservacija – tik nedidelė jo dalis, tačiau jei kiekvieną žingsnį atliksime taip sėkmingai, kaip šį, sėkmingai įveiksime ir kelią – restauruosime rūmus ir pritaikysime juos viešai kultūrinio turizmo infrastruktūrai. “
