Viešąjį interesą – valstybės, visuomenės ar jos dalies interesą – teismuose gina Lietuvos Respublikos prokuratūra (Prokuratūra) ir kai kuriais įstatymuose numatytais atvejais dar 21 valstybės institucija. Visais kitais atvejais valstybės institucijos, nustačiusios galimus viešojo intereso pažeidimus, privalo apie tai informuoti Prokuratūrą. Atsižvelgdama į efektyvaus viešojo intereso gynimo svarbą, Valstybės kontrolė atliko auditą, kurio metu vertino, ar tinkamai organizuojamas viešojo intereso gynimas Lietuvoje.

„Audito metu nustatėme, kad institucijos ne visada vienodai vertina, ar konkrečiu atveju buvo pažeistas viešasis interesas, joms ne visada aišku, kada viešąjį interesą privalo ginti jos pačios, o ne kreiptis į Prokuratūrą, – sakė valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė. – Be to, Prokuratūra neturi duomenų, ar prokurorų taikytos viešojo intereso gynimo priemonės pasiekė savo tikslą, t. y. ar viešasis interesas tikrai buvo apgintas. Todėl tenka konstatuoti, kad viešojo intereso gynimo procesą reikia tobulinti“.

Nė viename įstatyme nėra aiškiai apibrėžta, kas yra viešasis interesas, todėl valstybės institucijoms, kurios pagal savo veiklos sritį privalo identifikuoti viešojo intereso pažeidimus, tenka atsakomybė konkrečiu atveju pačioms nuspręsti, ar buvo pažeistas viešasis interesas, ar ne. Valstybės kontrolės atlikta apklausa parodė, kad net trečdaliui iš 135 institucijų buvo sunku įvertinti, ar jų nustatyti teisės aktų pažeidimai gali būti traktuojami kaip viešojo intereso pažeidimai. Esant tokiai situacijai, dalis viešojo interesų pažeidimų gali likti neidentifikuoti arba identifikuoti netinkamai.

Netinkamai nustačius viešojo intereso pažeidimą, papildomu darbu apkraunama Prokuratūra. Prokurorai kasmet atsisako kreiptis į teismą dėl vidutiniškai 50 proc. gautų kreipimųsi dėl galimo viešojo intereso pažeidimo. Prokuroras, rengdamas nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, sugaišta apie savaitę. Jei teisės aktuose būtų aiškiai nustatyta, kas sudaro viešąjį interesą, valstybės institucijos taupytų darbuotojų laiką ir valstybės išteklius, dirbtų efektyviau.

Auditoriai konstatavo, jog tos valstybės institucijos, kurios turi įgaliojimus tiesiogiai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, bet dažniau kreipiasi į Prokuratūrą, o ne į teismą, neefektyviai panaudoja žmogiškuosius išteklius viešajam interesui ginti. Tokiais atvejais ilgėja ir viešojo intereso gynimo trukmė. Pasitaiko situacijų, kai institucijoms nėra aišku, kuri iš jų turėtų kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, todėl tarp jų kyla ginčų.

Auditoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad Prokuratūra nevertina, ar jų veiksmų dėka viešasis interesas tikrai buvo apgintas, t. y. ar teisės aktų pažeidimai buvo pašalinti. Pavyzdžiui, teismas, nustatęs, kad viešasis interesas buvo pažeistas, patenkina prokuroro ieškinį. Tam, kad viešasis interesas būtų apgintas, teismo sprendimas turi būti įvykdytas (išieškotos valstybei priteistos pinigų sumos, įregistruota valstybės nuosavybės teisės į žemę ir pan.). Tačiau teisės aktais prokurorams nepavesta dalyvauti teismų sprendimų vykdymo procese, domėtis, ar institucijų priimtais sprendimais pažeidimai buvo pašalinti.

Audito metu paaiškėjo, jog valstybės institucijos, kurioms pavesta atstovauti valstybei teismų sprendimų vykdymo procese, šias funkcijas ne visada atliko tinkamai. Pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai įstatymas nustato prievolę aktyviai domėtis, kaip antstoliai išieško į valstybės biudžetą priteistus pinigus, šios pareigos tinkamai nevykdė, o Nacionalinė žemės tarnyba ne visada operatyviai vykdė teismų sprendimus, pagal kuriuos turi būti įregistruota valstybei priklausanti žemė.