Įdomios paslėptos informacijos yra įvairių tautų legendose ir pasakose. Didžiojo rusų poeto Aleksandro Puškino sukurtoje rusų liaudies pasakoje, ąžuolo (galbūt šventame ąžuolyne augusio) šakomis vaikšto mokytas Katinas (ištikimas laumių-raganų palydovas), o tas ąžuolas augęs prie vylingosios (gal būt Baltijos) jūros. Pasakoje apie auksinę žuvelę (galbūt Lietuvą), žuvelė pildo visus žvejo norus, kolei paprašyta išpildyti neįmanomą norą: kad pati žuvelė žvejo žmonai tarnautų, – ši atima viską ir palieka juos vėl prie suskilusios geldos. Kitoje rusų liaudies pasakoje aprašomas didvyrio Sadko žygdarbis, kada jis, padedamas jūrų karaliaus dukters pagauna auksinę žuvį, taip įgyja laivyną, pagauna Laimės paukštę ir atsikrato godžiais ir valdžios ištroškusiais bajorais. Kitoje rusų liaudies pasakoje visus jaunikaičio norus išpildo lydeka. Visoms šioms pasakoms būdinga, kad norų išsipildymas siejamas su žuvimis. Žinoma, nebūtinai ta žuvis gali būti Lietuvos simbolis, gali būti ir dabar pasak astrologų prasidedanti Vandenio era. Žuvis – vienas ankstyviausių Kristaus simbolių. Graikų kalboje žodžio žuvis raidės atitinka žodžių Jėzus Kristus, Dievo sūnus, Išganytojas pirmąsias raides. Seniausias rašytinis žmonijos kilties istorijos šaltinis – hebrajų Senasis Testamentas. Būtų logiška manyti, kad jei lietuviai susiję su Egiptu, tai hebrajų išėjimo iš Egipto istorijoje būtų paminėta, kur tų lietuvių-egiptiečių ieškoti.
Skaitant hebrajų Išėjimo Knygą ir atkreipiant dėmesį į tuos šventų raštų sakinius, į kuriuos yra nuorodos skaičiais arba labai nelogišku pasakojimo dalyvių elgesiu, išaiškėja štai kas. Senojo Testamento Išėjimo Knygoje pranašaujama, kad pasibaigus vienai Vandenio erai ir prasidėjus kitai (pasak astrologų, tas vyksta šiuo metu), egiptiečius-aisčius rasime šiauriniame žemdirbystės krašte, kur svarbią reikšmę turi rugiai ir kviečiai. Be to, tas kraštas turi būti susijęs su Marijos vardu.
Dėkokime Viešpačiui, nes jis tikrai kilnus,
Žirgą ir vežimą jis įmetė į jūrą.
Įmestas į jūrą žirgas – tai žirgo žvaigždynas (šaulio zodiako ženklas). Žirgas su raiteliu, t. y Vytis – Lietuvos valstybės simbolis. Vežimas – Didieji Grįžulo ratai, arba Septyvi Šienpjoviai. Gali būti, kad ta jūra – Baltijos. Kaip dar vadina lietuviai Lietuvą? – Marijos kraštu. Kurį miestą, vienintelį visame margame sviete, pasaulio hebrajai vadina Šiaurės Jeruzale? – Vilnių!
Nagi patikrinkim, kas slypi lietuvių sostinės varde. Vilnius atvirkščiai – su iNLi V, t. y. galėtų būti su į Nilą vilnimi. Bet su kuo, su? Paklauskime legendų. Kunigaikštis Gediminas čia nušovė taurą. Tauras adverniškai – sa Ruat, arba čia Ratas. Graikų kalba Stauros reiškia kryžių. Kryžiaus ženklo kilmė taip pat egiptietiška. Vadinasi, kai su tauru vilnimi grįšime į Nilą, šiuolaikinės civilizacijos virsmo ratas užsidarys ir mes išgirsime dieviško grožio siuitą (ta – pirmas žodžio tauras skiemuo) Nilui ir Vilniui. Beje, mes turime dvi sostines – Vilnių ir Kauną. Abiejų miestų kilmė siejama su tauru. Kauno atsiradimo legendoje tarp tauro ragų buvo degantis kryžius, Vilniuje – krivių Krivaičio Lizdeikos liepsnojanti pranašystė apie Vilniaus ateitį. O Egipte Dievas Totas vaizduojamas su tauro galva, kur tarp ragų, kaip ant mėnulio pjautuvo, guli saulė – virsmo ratas, o rytų Lietuvos kaimuose Totomis (moteriškos giminės įvardžiu!) po šiai dienai vaikai vadina savo tėvus. Mūsų dabartinė sostinė Vilnius stovi ant Neries kranto. Neries vardą, veikiau upės vardo dvasią, mini dar Homeras savo Iliadoje, kada odėje apie Odisėjo (Odes sėjančio) klajones rašė apie herojaus susidūrimą su Sirenomis (Neris-Siren, skaitant atvirkščiai).
Dabar gimsta prielaida ir atsakymui į klausimą, kodėl seniausios pasaulio tautos (hebrajai ir mes – lietuviai-egiptiečiai) nenorėjo, kad mes skaitytume atbulai ir taip suprastume tikrąją reiškinių prasmę: ogi istorijos virsmo, rėdos ratas nebūtų užsidaręs. Dar prieš kokį 60-80 metų už panašias prielaidas, kurias čia laisvai dėstau, mūsų visų tėvelių kauleliai pūtų Sibiro tundroje. O šiandien profesorius Zigmas Zinkevičius tvirtina, kad iškilo būtinas reikalas sustabdyti nesąmonių plitimą. Ateityje jų triūsas (pseudomokslininkų) mokslui bus naudingas tik dėl faktinių duomenų iškėlimo (kaip šiandien Jono Basanavičiaus trakologijos raštai), bet ne dėl padarytų išvadų. Tačiau toje pat knygelėje „Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas“ autorius tvirtina, kad Lituanistika – tai mokslas apie lietuvių tautą, jos kalbą, mitologiją ir literatūrą, siauresne prasme – lietuvių kalbos mokslas. Taigi jei mokslininkas nuoseklus, tai niekaip negalėtų atsieti nuo lietuvių kalbos mokslo mitologijos ir literatūros mokslo, todėl negalima vartoti sąvokos siauresne prasme. O jeigu sąvokos atskiriamos, tai mitologija – mokslas ar pseudomokslas? Jeigu pripažįstame, kad mitologija – mokslas, tai turime pripažinti, kad mituose alegorijomis ir metaforomis pavaizduoti įvykiai yra veidrodinis tikrovės atspindys. Legendos todėl ir kuriamos, kad būtovės reiškinių nesugeba paaiškinti mokslas, kaip jį supranta kai kurie mokslininkai. O jeigu mitologija – ne mokslas, tai būdami nuosekliais, „tikrieji“ mokslininkai turėtų principingai nesinaudoti veidrodžiais. Mat veidrodyje mes matome ne savo „Aš“, o tik tikrojo „Aš“ atspindį, kur kairė akis tampa dešine. O slaviška raidė „ß“, rusiškai tariama „ja“ ir reiškianti įvardį „Aš“, veidrodyje paslaptingai virsta lietuvių rašybos raide „R“, bet tariama turėtų būti „Ai“ (Ja-aj atvirkščiai), tačiau mes kažkodėl tariame „rrr“! O juk raide „R“ prasideda Rėda! Tyrinėdami save ar norėdami barzdą nusiskusti, mes žiūrime į veidrodį. Tą patį daro ir slavai. Todėl teisinga būtų, kad jei tirtume lietuvių kalbą, lygindami ją su slavų, tai nederėtų lietuviui atsistoti prieš rusą ir sakant „Rrr“ tikėtis, kad jis atsakys „ß“. Ko gero, lietuvis su rusu turėtų atsistoti prieš veidrodį abudu. Tada kai rusas sakys „Ja“, mes matysime ir save, todėl „perskaitysime“ „Ai“, čia ir aš, čia tikroji Rėda! O kai mes ištarsime Rrr, rusas palinksės galva ir pasakys „Ja“! Mat žodį rėda perskaičius veidrodiniu principu atvirkščiai lietuviškai, bus adėr, kas slaviškai reikštų ad er – ot er, arba nuo „r“ (raidės).
Taigi jei ieškome lietuvių kilties ištakų, išaiškėja ne tik mūsų itin tamprūs ryšiai su rusais, bet ir su žydais, dabartiniais semitų ainiais. Beje, tik lietuviai gali paaiškinti žodžio žydas kilmę – nuo žodžio žydėti (juk išrinktoji tauta!), o kitą jų vardą judėjai – nuo žodžio judėti. O perskaičius žodį Žydas atvirkščiai, gausime Čia Dyž, tai yra Čia Dėžė (kur žinių lobis sudėtas). Ar jūs bent įsivaizduojate, kas dėsis tada, kai išsipildys hebrajų pranašystė: Atėjus Mesijui, Dievas panaikins esamus raidžių derinius arba išmokys mus kitaip perskaityti parašytą tekstą? Juk mūsų atveju, ateis ne vienas Mesijas, bet trys milijonai! (Galvosūkis: ar lietuviai-egiptiečiai tuomet į Izraelį turėtų važiuoti judėjų mokyti, ar Lietuvoj visus žydus priimti?)
Taigi jei yra taip, kaip tvirtinu, tiek rusai, tiek hebrajai sumokėjo labai didelę kainą, kad visi kartu išsaugotume tą lobį, apie kurį dabar kalbame. Rusai sumokėjo savo tautos grynumo praradimu, t. y. savimi, kada saugodavo lietuvių-egiptiečių pagrindinį turistinį-prekybinį susisiekimo kelią Neris-Nemunas-Nilas (NNN). Hebrajai prarado daugybę savo sūnų ir dukterų, saugodami mūsų santarvės skrynią – lobyną, kada buvo tūkstantmečiais persekiojami ir laužuose deginami vien už tai, kad jie – žydai. Todėl skirstyti žmones į „mes“ ir „juos“ yra daugiau nei nedėkinga. Yra tik Mes. O jei kam nepatinka mano kategoriškas tonas ir kas nors susigriebtų, kad tai jau ne prielaida, o teiginys, todėl tai prieštarautų esė žanro dėstymo būdui, į tai su pasitenkinimu atsakyčiau štai ką. Juk iki šios vietos perskaitėte, ar ne? Ir jei iki šios vietos rašinys buvo esė, tai kaip būtų galima tvirtinti, kad visas rašinys – jau ne esė? Štai rašydamas kramsnoju obuolį. Ar mano kramėj (senas puikus lietuviškas žodis, apibūdinantis vietą, kur kramtoma, t. y. burną) obuolio kąsnelis yra obuolys? Akivaizdu, kad ne, nes pats obuolys ant stalo guli, be to burnoje esantys obuolys jau neatpažįstamai pakeitęs tiek savo formą, tiek turinį . Taigi ir toliau kramsnosiu obuolį, nesukdamas sau galvos, ar tai obuolys, ar jau ne. Tai ir jūs skaitykit sau toliau, perdaug nepergyvendami, ar čia esė. Be to, kategoriškas tonas neturėtų nieko įžeisti. Ar įsižeidžia kas nors, radęs istorijos enciklopedijoj kategorišką tvirtinimą, kad lietuviai savo rašto iki XI amžiaus neturėjo, nors tam nėra jokių įrodymų?
– ………………!
– Aš taip pat.
