M. Šiškinas. Ukrainietiška Rusijos ateitis

Michailas Šiškinas – vienas žymiausių dabarties rusų rašytojų, šiuo metu gyvenantis Šveicarijoje. Lietuvių kalba išleisti du jo romanai – „Laiškų knyga“ ir „Veneros plaukas“. Ne kartą tarptautiniu lygiu yra pasisakęs prieš V. Putino režimą. Šį straipsnį, autoriaus žodžiais, „ryšium su Rusijoje dabar siaučiančiu maru“ rašytą Vakarų auditorijai ir spausdintą vokiečių, prancūzų, anglų ir kitomis kalbomis, rašytojas pats pasiūlė Lietuvos skaitytojams.

Internetas į kiekvienus namus atnešė karą. Tiesioginiame eteryje tampi Kijevo mūšių, Krymo mitingų, Maskvos areštų dalyviu. Štai dabar, kai rašau šiuos žodžius, Maniežo aikštėje, prie Kremliaus, gal aštuoniolikos metų rudaplaukė mergaitė išvynioja plakatą „Karui – ne“. Prie jos prieina policininkas su megafonu: „Išsiskirstyt! Jūsų akcija nesuderinta.“ Ji į tai šaukia: „Tai jūsų karas nesuderintas!“

Nusikaltėliams valdžioje pasisekė įvykdyti nedovanotiną niekšybę: supjudyti rusus ir ukrainiečius, paversti kalbą ne vienas kito supratimo, o neapykantos priemone.

Mes iš tikro esame broliškos tautos. Mano mama – ukrainietė, tėvas – rusas. Ir tokių mišrių šeimų ir Ukrainoje, ir Rusijoje milijonai. Kaip atskirti vieną nuo kito? Pjauti gyvą kūną?

O kaip pasidalyti Gogolį? Jis rusų klasikas ar ukrainiečių? Mes jį turim kartu, jis bendras mūsų pasididžiavimas.

O kaip pasidalyti bendrą mūsų gėdą ir bendrą širdgėlą – pasibaisėtiną mūsų istoriją? Valstietijos sunaikinimą Rusijoje ir holodomorą Ukrainoje? Tarp aukų ir budelių buvo ir rusų, ir ukrainiečių. Mes turėjome bendrus priešus – save pačius. Baisi bendra mūsų praeitis abi tautas laiko surakinusi mirtinuose gniaužtuose ir neleidžia į ateitį.

Maidanas pribloškė drąsa ir vyriškumu žmonių, kurie išėjo į aikštę „už mūsų ir jūsų laisvę“. Pirmiausia į akis krito solidarumas. Apėmė pasigėrėjimo ir pavydo jausmas – štai ukrainiečiai gali atsikelti ir laikytis, jų jau neparklupdysi.

Putino televizija padarė viską, kad propagandinėse savo žiniose pavaizduotų Maidano gynėją kaip fašistą ir kartu iš anekdotų išdygusį chocholą: gudrų, godų, kietakaktį, pasišovusį parsiduoti pačiam velniui, patiems Vakarams, kad tik nepritrūktų lašinių. Šalis, turinti tokią valstybinę televiziją, turėtų numirti iš gėdos.

Rusijoje nuo seno buvo įprasta kažkaip iš aukšto žiūrėti į ukrainiečius, į ukrainiečių kalbą. „Jaunesnįjį brolį“ mylėjo už mokėjimą džiaugtis gyvenimu, humorą, saviironiją. Bet jis visada šeimoje likdavo jaunėlis, vadinasi, turėjo paklusti vyresniajam, iš jo mokytis, stengtis būti į jį panašus. Ir štai pastarieji mėnesiai rusams parodė visai kitokius ukrainiečius. „Jaunėlis“ pasirodė labiau suaugęs nei vyresnysis. Ukrainiečiai įstengė savo apsivogusiai valdžiai pasakyti: „Šutvę – lauk!“, o mes – ne. Aišku, ima pavydas.

Imkim kad ir tokį paprastą simbolį kaip valstybės himnas. Jie turi himną, vienijantį kartas, o mes – ne. Per olimpiadą visam pasauliui atlikom Stalino himną, vienijantį diktatorių ir vergų kartas.

Demokratinė revoliucija Ukrainoje prasidėjo nuo kovos su simboliais – per šalies aikštes praūžė „leninkritys“. O pas mus, Rusijoje, ir rusakalbėse Ukrainos srityse leninai pasiliko ir aikštėse, ir protuose. Kiekviena tauta – savo simbolių įkaitė. Rusijoje Sankt Peterburgo miestas vis dar yra Leningrado srityje, o superšiuolaikinis traukinys „Sapsan“ veža jus į Dzeržinsko miestą, iki šiol turintį vyriausiojo šalies budelio vardą. Kokie ženklai žmones supa, toks ir jų gyvenimas.

Ukrainiečiai ėmė griauti žeminančios bendros mūsų praeities simbolius, o rusai Ukrainoje, deja, juos ėmė ginti.

Maidanas – nepriklausomybės nuo Rusijos aikštė – virto Euromaidanu. Žmones į gatves išvedė ne neapykanta Rusijai, o neapykanta savai valdžiai, kuri išprievartavo savo šalį ir jos gyventojus nepriklausomai nuo kalbos. Kijeviečiai išėjo, kad išsivaduotų iš kriminalinių nusikaltėlių valdžios. Šis proveržis vyko visai ne revoliucijos link. Tai ėjimas ne į prievartą, o į civilizuotą tvarką, į „Europą“.

Europa ukrainiečiams – tai ne reali Europos Sąjunga su krūva savų problemų, tai mitas apie gyvenimą ne pagal nusikaltėlių, o pagal teisės įstatymus. Europa – tai gyvenimo civilizuotoje Ukrainoje vilties sinonimas.

Bet Janukovyčiaus režimas gavo nokautą ne dėl taikių protestų. Banditai supranta tik jėgos kalbą. Taikų demokratinį protestą nacionalinio sąjūdžio ranka užsimovė kaip bokso pirštinę. Pirmas naujosios valdžios įstatymas, deja, buvo rusų kalbos valstybinio statuso panaikinimas, dar labiau atskyręs ukrainietiškus šalies Vakarus ir rusakalbius Rytus. Vienų didvyriai – „dangaus šimtinė“, kitų – „Berkut“.

Galima suprasti ir Ukrainos rytų bei Krymo gyventojus. Žmonės išsigando „ukrainizacijos“. Tik įsivaizduokite tokią situaciją Šveicarijoje: vokiška parlamento dauguma Berne priima įstatymą, uždraudžiantį prancūzų kalbą Romandie kantonuose.

Paprastų žmonių sutrikimu šiuo sudėtingu metu akimirksniu pasinaudojo pagrindinis olimpiados „nugalėtojas“. „Tėvynė turi ginti savo vaikus!“ Bet kokiai ideologijai – stačiatikybei, komunizmui, vėl stačiatikybei – atstovaujantis režimas visada manipuliavo liaudimi naudodamasis patriotizmu – ši priemonė visada suveikdavo. Ir toliau veikia. Pastarosiomis savaitėmis televizinė propaganda išsijuosusi ruošė rusus „ginti tėvynę“ Kryme ir Rytų Ukrainoje nuo ukrainiečių fašistų okupantų.

Karas – nesvarbu, karštasis ar šaltasis – yra priemonė išsilaikyti bet kuriam režimui. Priešai – kiekvienos diktatūros duona. Pergalės pratęsia imperijos gyvavimą, pralaimėjimai priartina jos griūtį: Stalino triumfas tik sustiprino Gulago valstybę, Afganistano katastrofa pagreitino TSRS galą.

Ar savo tėvynei linkėti pergalės, ar pralaimėjimo? Atrodytų, savo tėvynę mylinčiam žmogui keistas klausimas pasirodo esąs visai ne keistas, jei toji tėvynė ištisus šimtmečius neleidžia gyventi nei saviems, nei svetimiems. Tautos sąmonėje ir dabar iki galo lieka neaišku, kur baigiasi Gimtinė, o kur prasideda režimas – taip viskas suaugę išvien. Patriotizmas – rusų šventoji karvė, kaip kramtomąją gumą žiaumojanti žmogaus teises ir pagarbą asmenybei.

Mano mokyklos laikų draugas žuvo Afganistane – jiems irgi sakė, kad jie gina tėvynę. Mes lankydavom jo tėvus. Kaskart motina imdavo verkti: „Kokią tėvynę? Kokią tėvynę?“ Mes tylėdavom.

Atsimenu, kai prasidėjo karas Čečėnijoje, per vieną reportažą rusų kareivis, dar visiškas vaikas, pasakė: „Aš čia ginu savo tėvynę.“

Dabar jie nori, kad ir rusų, ir ukrainiečių berniukai „gintų tėvynę“ vieni nuo kitų.

Ketvirtis amžiaus praėjo nuo Afganistano avantiūros. Dėl to karo subyrėjo tarybinė imperija. Dabar matome pasikartojantį tą patį savižudišką scenarijų. Akivaizdžiai egzistuoja savaiminės režimo mirties dėsnis: diktatūra gyva melu apie priešus ir miršta, kai pati ima tikėti savo melu.

Gaila tų paprastų Ukrainos žmonių, kurie mojuoja rusiška trispalve ir su ašaromis akyse šaukia: „Rusija!“ Jais, kaip jau šitiek kartų buvo istorijoje, pasinaudos ir apgaus. Jų kelias į Rusiją – tai kelias į policinę valstybę.

Šios avantiūros rezultatas: prasidedantis naujas šaltasis karas, užgniaužti visi pilietiniai ir socialiniai protestai, kurstoma šovinistinė psichozė. Rusijos laukia tarptautinė izoliacija, žmonių nuskurdimas, represijos. 2008 metais režimas jau privertė savo šalį susivaidyti su Gruzija, sugriovęs šimtmečius trukusius gerus kaimyniškus santykius tarp mūsų tautų. Tokie santykiai tarp mūsų šalių ilgam sugadinti. Dabar visa tai kartojama su Ukraina.

Labiausiai už visus pralaimės būtent Krymo gyventojai. Istorinio „išvadavimo“ nuo ukrainiečių „fašistų“ įkvėptas užsidegimas praeis ir tikrovė privers išsiblaivyti. Po Abchazijos „išvadavimo“ kadaise klestintys Juodosios jūros kurortai visiškai ištuštėjo. Tas pat scenarijus laukia ir „išvaduoto“ Krymo. Didžiulis kurortas virs pilka skyle, į kurią niekas nevažiuos nei iš Ukrainos, nei iš Rusijos. Pusiasalio, daugiausia išsilaikančio iš vasaros turizmo, gyventojų laukia nusigyvenimas. Iškėlę trispalvę, žmonės jau prarado tai, ką turėjo. O dar prisideda Krymo totorių problema – jie gerai prisimena masinę deportaciją į Sibirą ir nenori nieko girdėti apie Rusiją. Ukrainos rytuose, kur rusai susimaišę su ukrainiečiais, nedaug trūksta iki tikro tarpetninio karo – ten susiklosčiusi situacija tokia pat kebli, kaip ir Bosnijoje XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Kaip atskirti „nacionalistą“ nuo „nacionalizmo aukos“?

Pasienyje rusenantis nesibaigiantis konfliktas – režimo svajonė, kuri mūsų akyse virsta tikrove. Nepaskelbtas karas su Ukraina suteikia dingstį Rusijoje galutinai pasmaugti nepriklausomą pilietinę visuomenę, įvesti mirtiną policinę tvarką. Militarizmas, vidaus priešų paieškos, kova su „išdavikais“, masinė patriotizmo propaganda – visa tai jau yra mūsų tikrovė.

Tėvynės meile pernelyg ilgai spekuliavo niekšai ir kvailiai. Ir štai vėl mes visi paimti įkaitais – ir ukrainiečiai, ir rusai. Kentėsim vėl kartu – abi broliškos tautos. Ir kovoti už ateitį mums tenka kartu.

Tą mergaitę Maniežo aikštėje suėmė. Policininkai išplėšė iš rankų plakatą, o ją pačią surietė ir išsivedė.

Po tarybinės kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją poetas Aleksandras Galičius parašė: „Piliečiai! Tėvynei gresia pavojus! Mūsų tankai svetimoje žemėje!“ Ta rudaplaukė mergaitė – savo šalies patriotė. O tie, kurie ją suėmė, kurie parlamente vienbalsiai balsavo už karą, kurie duoda nusikalstamus įsakymus – su visomis savo lazdomis ir tankais – yra išdavikai.

Iš rusų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė

Spausdinti