Kviečia tradicinių margučių paroda „Žemės raštas“ (nuotraukos)

Kovo 28 d., penktadienį, Kauno miesto muziejaus skyriuje P.Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus Gotikinėje salėje (L. Zamenhofo g. 12) atidaryta tradicinių margučių paroda „Žemės raštas“.

Lietuvių apeiginiam menui skirtoje parodoje eksponuojami Kauno miesto muziejaus fonduose sukaupti tradiciniai margučiai, sukurti Irenos Saltonienės, Danutės Kalasauskienės, Herminijos Vokietaitienės ir kitų autorių, bei menininkių Ritos Juodvalkytės, Sigitos Grabliauskaitės kūriniai. Parodos apipavidalinimą ir kompozicijas kūrė floristė Greta Petkevičienė.

Dar ir šiandieną mūsų krašto gyventojai Velykų šventės negalėtų įsivaizduoti be margučių. Kur ir kada atsirado šis paprotys nėra žinoma, tačiau jį žino daugelis tautų. Pasak muziejininkų, IV mūsų eros amžiumi datuojami marginti kiaušiniai aptikti Vormso (Worms‘o) apylinkėse, Vokietijoje. Opolėje, Lenkijoje rasta X šimtmečiu datuojamų vašku margintų kiaušinių lukštų. Lietuvoje kiaušinio formos akmeniniai, kauliniai ir moliniai dirbiniai rasti XIII a. kultūriniuose sluoksniuose. Pirmasis jau tikrai Velykinio kiaušinio paminėjimas lietuviškame šaltinyje yra Martyno Mažvydo „Giesmės šv. Ambraziejaus“ dedikacijoje. Autorius pabrėžia kad šį kurinį jis dovanojąs „Vietoje Velykos pauto…“.

Lietuvoje kiaušiniai būdavo dažomi ne tik per Velykas, bet ir per Jurgines bei Sekmines. Tad galima sutikti nuomonę, jog archajišką semantiką turintis kiaušinių marginimas į Velykų šventę galėjęs ateiti iš Jurginių. Pastaroji šventė turi stiprias sąsajas su ikikrikščioniška lietuvių religine tradicija.

Senoviniame, ritualiniame, kontekste kiaušinis turi beveik tas pačias funkcijas kaip ir pasėlių grūdas. Ir vieno, ir antro simbolika išplaukia iš to, kad priklausydami negyvų daiktų kategorijai, jie sugeba „patys iš savęs“ teikti naują gyvybę. Kitos specifinės kiaušinio savybės – silpnas lukštas, apvalaina forma − konkrečiame ritualiniame kontekste taip pat suteikdavo atitinkamą simboliką. Antai sveiko/suskilusio lukšto priešstata, pirmojo gyvulių išgynimo laukan apeigose (Jurginėse), sukurdavo ganiavos (gyvulių ūkio) sėkmės/nesėkmės arba gyvulių sveikumo/ligos reikšmes, o kiaušinio apvalumas tradicinio kaimo žemdirbiui asocijavosi su gyvulio riebumu, o jau pats riebumas – su sveikata…

Apeiginiai kiaušiniai dažnai sutinkami šventėse, kuriose tradiciškai daug dėmesio skiriama gyvulių ūkiui. Tačiau kiaušinio simbolika neapsiriboja su gyvulininkyste susietomis reikšmėmis. Išreikšdamas universalią gyvybinės (sveikatos, augimo) galios simboliką kiaušinis archetipinės sąmonės požiūriu galėjo būti ir pirminiu visatos šaltiniu ir šiandieną sunkiai besuvokiamu laidotuvių ritualo simboliu. Lietuvių ir kitos pasaulio tautos žino etiologines sakmes apie anties (ar kito vandens paukščio) padėtą kiaušinį iš kurio esą atsiradęs pasaulis. O Balio Buračo liudijimu kupiškėnai mirusiajam į karstą įdėdavo kiaušinį. Panašią prigimtį turėjusios simbolinės pirmųjų krikščionių asociacijos galėjo sąlygoti ir Velykinio margučio apeiginį vaidmenį krikščionybėje. Juk nukryžiuotas Kristus taip pat prisikelia iš kapo.

Simboliškai reikšminga ir spalvinė XIX−XX a. pradžios lietuviškų margučių gama. Joje dominavo juoda ar rusva spalvos ir baltas (gelsvas) raštas. Ritualo tyrėjas Viktor‘as Turner‘is teigė, kad juoda, raudona ir balta spalvos sudarė pačios archajiškiausios simbolinės – klasifikacinės sistemos pagrindą. Tai rodo kad tradicinės margučių spalvos galėjo turėti sąsajų su archajiškais etninės kultūros klodais.

Tradiciniame kaime kiaušinius dažydavo natūraliais augaliniais dažais: svogūnų lukštais, juodalksnio žieve ir rūdimis, medžio kerpėmis, rugių želmenimis, beržo lapais, rugiagėlių ir ramunėlių žiedais ar net raudonųjų burokėlių nuoviru… Naudodami įvairias dažančias medžiagas margintojai išgaudavo įvairaus intensyvumo rusvas, juodas, žalsvas, gelsvas, violetines ar melsvas spalvas. Lietuviai ypač mėgo juodai dažytus margučius. Tai neturėtų kelti nuostabos. Žemdirbiškoje kultūroje juoda spalva pirmiausiai išreiškė pasėlius auginančios žemės semantiką. Antroji pagal populiarumą raudona (raudonos spalvos reikšmę kaimo gyventojai dažniausiai teikdavo įvairaus sodrumo rusviems atspalviams) spalva, tai ne kas kita, bet gyvybę palaikančio kraujo spalva. Pietų Lietuvoje ir pietinėje Vidurio Lietuvos dalyje (aplink Kauną) buvo populiari violetinė spalva. Aniliniai dažai kiaušinių marginimui pradėti naudoti XIX a. pab. – XX a. pr., tačiau dalis margintojų kiaušinius ir dabar dažo tradicinėmis augalinės kilmės medžiagomis. Išliko ir senos marginimo technikos: skutinėjimas, marginimas vašku, batika.

Iki mūsų laikų išlikusioje tradicijoje svarbus ne tik pats margutis, kaip apeiginis daiktas, bet ir pats marginimo procesas. Šiandieninės margintojos, kurios šią tradiciją atsinešė iš savo senelių, pasakoja, kad turi būti marginama itin susikaupus. Margutyje „užkoduojami“ linkėjimai, pageidavimai, gerumas. Margučiai svarbūs ne tik ūkininkavimo papročiuose, bet ir žmonių tarpusavio santykiuose: iki šiol per Šv. Velykas jie dovanojami, keičiamasi. O margučių raštas (ne veltui lietuviškas žodis „raštas“ reiškia ne tik braižą, bet ir ornamentą), margutyje išpieštas piešinys ar ornamentas  – tai žmogaus dvasinės būsenos, jo minčių, linkėjimų išraiška.

Margučių apipavidalinimas taip pat turėjo savas tradicijas. Vienur margučių lėkštė tiesiog puošiama iš lauko atneštais žalumynais, kitur įrengiamas net kiaušinių medis. Parodos „Žemės raštas“ apipavidalinimas − tai šiuolaikinė šių tradicijų tąsa. Šios visą parodą apjungiančios kompozicijos idėjos autorė ir įgyvendintoja floristė Greta Petkevičienė (Mikelionytė) parodos apipavidalinimui panaudojo šiuo metu gamtoje randamas medžiagas − žolę, šieną, samanas. Šiuolaikiškai sukomponuoti augalai primena kaimą ir jau besprogstantį pavasarį ir išduoda miesto gyventojui būdingą paprastumo, nuoširdumo, gamtos ilgesį.

Iki balandžio 30 d. kviečiame pamatyti parodą „Žemės raštas“ ir prisiminti senąsias margučių marginimo tradicijas. Paroda veikia P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus Gotikinėje salėje (L. Zamenhofo g. 12).