N.Puteikis: Nomenklatūrinį režimą reikia keisti piliečių ir valdžios dialogu

Naglis Puteikis dabar jau turi didelius šansus patekti į prezidento rinkimų pusfinalį. Vakar jis įteikė Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) 26 000 parašų, taip nutildydamas skeptikus, kurie teigė, kad be partinės struktūros ir rimto finansavimo kvalifikacinės rinkimų dalies įveikti neįmanoma. Tačiau, jei tau padeda keli šimtai visuomenininkų, savanorių iš visų Lietuvos miestų ir miestelių, įmanomi dar ir ne tokie stebuklai. Tiesa, ne vienas Naglio rėmėjas per parašų rinkimo įkarštį klausinėjo apie svarbiausius jo programinius tikslus bei konkrečius žingsnius, kurių turėtų imtis būsimasis Lietuvos prezidentas. Publikuojame N. Puteikio atsakymus į esminius klausimus, kuriuos pateikė ekspertai.tv žurnalistai. Šiame interviu neakivaizdžiai diskutuojama su D. Grybauskaite, kurios pokalbis kiek anksčiau buvo skelbtas per „Pūko“ TV.

Gal Jūs galėtumėte pasidalyti įžvalgomis apie dabartinę Lietuvos padėtį?

Lietuvos padėčiai šiandien turi įtakos Ukrainos įvykiai. Tai, ką Rusija daro Kryme, rodo, kad grėsmė gali ištikti bet kurias kitas jos kaimynes, kartu ir Lietuvą. Ir štai grėmės akivaizdoje labai įdomu lyginti, kaip elgiasi mūsų šalies vadovai ir kaip elgiasi Ukrainos vadovai. Akivaizdu, kad ne be Rusijos įtakos buvo laužoma Lietuvos ir Ukrainos gynybinė galia: pirmiausia buvo paleista šauktinių kariuomenė. Ukrainoje dar leista tarnauti šalia namų, taip padarant, kad Kryme vietiniai rusai sudaro daugumą ten dabar užblokuotų garnizonų. Ir štai ta analogija yra Lietuvos nenaudai – Ukrainos vadovai beveik kasdien renkasi į Gynybos tarybos posėdžius, o mūsų prezidentė ne tik nesušaukė Gynybos tarybos, bet dalį jos narių apkaltino nepateikdama jokių įrodymų.

Lietuva turi sekti Ukrainos pavyzdžiu ir telkti visą visuomenę, visas politines jėgas. Šalies vadovai, demonstruodami neryžtingumą ir nesusikalbėjimą, sukelia nerimą visiems Lietuvos piliečiams. Ir vieni į kitus pradedame žiūrėti ir galvoti: „Ar štai jis, pavyzdžiui, ginsis kartu su manimi nuo Rusijos, ar ne?“

Mes esame replėse tarp Baltarusijos, kurioje už keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus stovi baltarusių tankai, ir Kaliningrado srities, kurioje didžiausia koncentracija kariuomenės Europoje. Ir štai, mūsų vadovai nepaaiškina visuomenei, kaip mes turėtumėm gintis nuo šitų kariuomenių, jeigu jos kartais sugalvotų, nusiėmusios skiriamuosius ženklus, užimti Lietuvos teritoriją ir apsupti mūsų karinius dalinius. Aš tarnavęs Afganistane – moku šaudyti kulkosvaidžiais, granatsvaidžiais, esu šaudęs ir priešlėktuviniais ant peties nešiojamais įrengimais. Aš galėčiau būti naudingas valstybei, esu Šaulių sąjungos narys jau daugelį metų, bet nebuvo jokių mokymų, niekas nieko neaiškina. Ar tikrai Lietuva turi pakankamai kulkosvaidininkų? Atvirkščiai, šalies kariškiai, išėję į atsargą, sako, kad mes neturim pakankamai nei zenitinių komplektų, nei granatsvaidžių, nei pakankamai kulkosvaidžių. Neturim aiškaus plano, kaip mūsų kariuomenė turėtų gintis ir su šūviais, ir be šūvių. Žodžiu, Lietuvos visuomenė, skirtingai negu Ukrainos, yra palikta nežinioje. O vadovų veidai rodo nerimą. Lietuva iš esmės nesiruošia gintis, ji yra pasimetusi būtent dėl vadovų sutrikimo. Ir tai yra labai negerai.

Grėsmės akivaizdoje visuomenė ne tik nemobilizuojama, ji dar ir kiršinama. Politikų aiškinimai, kad žmonės, kurie rinko parašus referendumui dėl žemės, yra antipatriotai, Rusijos paveikti, iš esmės skaldo visuomenę. 320 tūkstančių Lietuvos piliečių, kurių absoliuti dauguma rėmė parašais referendumo iniciatyvą iš patriotinių paskatų, šalies vadovų vadinami išdavikais, Rusijos agentais ir panašiai. Tai kaip šalies vadovai ruošiasi mobilizuoti visuomenę, jeigu iš tikrųjų Rusija puls?

O koks šiuo atveju ir apskritai turėtų būti Lietuvos žiniasklaidos vaidmuo?

Žiniasklaida galėtų būti viena tų priemonių, kuri tautą telktų, ją organizuotų. Deja, mes matome, kad Lietuvos radijas ir televizija padaryti valdžios įrankiu, nomenklatūros įrankiu. Su Lietuvos radijo ir televizijos pagalba buvo šmeižiami FNTT vadovai Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas. Buvo vaizduojamos „visuomeninės diskusijų laidos“, kuriose pasodindavo vieną žmogų, kuris bandydavo ginti Gailių ir Giržadą, o kitoje pusėje – tris nomenklatūriniam dvarui priklausančius apžvalgininkus ar teisininkus, kurie tiesiog triuškindavo tą vieną vargšą oponentą. Neįsivaizduoju, kaip demokratinėje šalyje gali derėti tokie rusiškos televizijos, rusiškos propagandos standartai. Vis matau, kaip mūsų LRT žurnalistė šaipėsi iš profesoriaus Broniaus Genzelio. Sakydami, kad Rusijos propaganda yra blogis, mūsų politikai kreipia Lietuvos radiją ir televiziją ta pačia rusiškos propagandos kryptimi. Sunkiai suvokiama, kodėl Seimas nusišalino ir leidžia taip elgtis. Kažkada Artūras Račas, prezidentės paskirtas į LRT Tarybą, bandė išsiaiškinti, kaip veikia LRT finansavimo mechanizmas, kur LRT direktorius išleidžia mokesčių mokėtojų pinigus, tačiau jam nieks nesiteikė duoti jokios informacijos. Seimas dabar, šiomis dienomis, didina finansavimą Lietuvos radijui ir televizijai, ir niekas nereikalauja, kad LRT būtų iš tikrųjų visuomeninė, kad ji organizuotų diskusijas, kad ji skaidriai atsiskaitytų visuomenei, kaip ir kam išleidžia gautas lėšas. Pavyzdžiui, kur forumai apie šalies karinę gynybą, apie politinę šalies gynybą, apie visuomenės telkimą, kur diskusijų laidos? Kodėl nekviečia tų kariškių, kurie sako, kad mes neturim pakankamai granatsvaidžių?

Mes gyvenam Europos Sąjungoje ir matom, kaip dirba normalios televizijos: ir komercinės, ir visuomeninės. Ir labai keista, kodėl Lietuvoje nėra viešų diskusijų. Krašto apsaugos ministras mums aiškina, kad atsargos kariškiai šneka nesąmones. Atsargos kariškiai aiškina, kad pirkom niekam nereikalingus laivus, kuriuos rusų kariuomenė nuskandintų per kelias minutes raketomis iš didelio atstumo. Kitų Europos valstybių visuomeninėse televizijose vyksta diskusijos apie tai, kaip elgtis Rusijos grėsmės akivaizdoje, ir ten dalyvauja atsargos kariškiai, specialistai, ekspertai, ministrai ir kiti politinės valdžios atstovai. O mūsų Krašto apsaugos ministras, medikas, per televiziją viešai tyčiojasi iš tų ekspertų, kurie sako, kad mūsų kariuomenei neužtenka ginklų, bet argumentų nepateikia. Nėra ginčo, visuomenė nemato ginčo, mes nematom diskusijos. Tėra deklaracijos. Kariškiai sako, kad mes nepasiruošę gintis. Medikas ministras sako, kad pasiruošę gintis, o argumentų nėra. Taigi visuomeninė televizija iš tikrųjų neatlieka savo darbo. O politikai toliau nesitaria su visuomene, nesikalba, nediskutuoja ir neatsako į ekspertų klausimus.

Kaip Jūs galvojate, kokie būtų svarbiausi per penkerius metus nuveikti valdžios darbai? Kaip juos vertinate?

Norėčiau lyginti Lietuvą su Latvija ir Estija. Krizė mus tarsi vienodai ištiko, kaip aiškino mums ekonomistai. Bet keistas dalykas – Latvijoje ir Estijoje pensininkams nemažina pensijų, o Latvijos Konstitucinis Teismas pasakė, kad krizės naštą turi nešti tie, kurie daugiausiai uždirba, ir nuo krizės naštos turi būti atleisti mažiausiai uždirbantys. Lietuvoje viskas pasisuko priešingai – uždėjome naštą ant pečių tiems, kurie mažiausiai uždirba. Ir per tuos penkerius metus pasiekėm labai įdomų rezultatą – 40 procentų Lietuvos dirbančių žmonių negali išlaikyti savęs ir savo šeimų, nes jų algos vidurkis, gaunamas į rankas yra 1300 litų ir mažiau. Klausiame, kodėl Lietuvoje didesnė emigracija negu Latvijoje ir Estijoje. Juk akivaizdu – žmogus dirba visą darbo krūvį, visą dieną ir negali išlaikyti šeimos.

Toks yra mūsų paskutinių penkerių metų politikos – Seimo ir prezidentės bendro darbo rezultatas. Ir nieko nuostabaus, kad iš Lietuvos per šiuos metus emigravo 190 tūkstančių žmonių. Valstybės skola išaugo tris kartus – nuo 17 iki 54 milijardų. Vėl sugebėjome keistai skolintis: latviai skolinosi iš Tarptautinio valiutos fondo su triskart mažesnėmis palūkanomis, o mes kažkodėl labai atkakliai ir energingai skolinomės brangiai iš Vakarų bankų, vien palūkanoms mokėdami 1,6 milijardo litų. O kiek milijardų mums kainavo „Snoro“ ir Ūkio banko likvidavimas, „kompensacijos“ Vilniaus prekybai už LEO projektą? Šitie pinigai dabar labai praverstų visuomenės telkinui, gynybai, svarbiems švietimo, kultūros reikalams ir turtinės nelygybės mažinimui.

Kodėl, sakykit, Jūsų nuomone, didėja atotrūkis tarp žmonių, auga socialinė nelygybė?

Pirmiausia, dėl pačių politikų ir jų paskirtų teisėjų sprendimų. Konstitucinis Teismas pernai rudenį nusprendė, kad privalo būti didesnis skirtumas tarp mažai ir daugiau uždirbančių, kad visų pirma turi būti atkurtos didžiulės algos politikams, pareigūnams, teisėjams. Konstitucinio Teismo teisėjams – taip pat. Taip Konstitucinis Teismas, Seimo ir prezidentės padedamas, tiesiog įtvirtino socialinę nelygybę kaip „konstitucinę nuostatą“. Jeigu Skandinavijos šalyse algos skirtumas tarp mažiausiai uždirbančio viešojo sektoriaus darbuotojo, pavyzdžiui, bibliotekininko, policininko, ir šalies vadovo yra 5–7 kartai, tai Lietuvoje šis skirtumas siekia 14 kartų ir dar auga. Tokią nelygybę lemia politinė valia: Seimo dauguma ir prezidentė manė ir mano, kad tai yra gerai, kad taip ir turi būti. Mes nematome jokių požymių, kad dabartinė valdžia bandytų šią situaciją pakeisti, kad norėtų padaryti europietiškus atlyginimų skirtumus.

O ką Jūs darytumėte kitaip, jeigu taptumėte Lietuvos prezidentu? Kokios politikos imtumėtės?

Pradėčiau nuo to, kad Lietuvos valstybėje sprendimai būtų priimami viešai ir skaidriai – po viešų, argumentuotų diskusijų. Uždarą nomenklatūrinį režimą pakeisčiau piliečių ir valdžios dialogu. Padėčiau žmonėms susigrąžinti valstybę ir viešąją politiką. Valdžia negali toliau likti užsidariusi, arogantiška – negali piliečiams nieko neaiškinti, nesitarti, tyčiotis iš žmonių, ignoruoti visuomenės nuomonę.

Prisiminkime prezidentą Valdą Adamkų – vesdamas Lietuvą į NATO, jis tarėsi, nuolat pasisakydavo per televiziją, radiją, aiškindavo visuomenei savo poziciją ir sprendimus. Pasižiūrėkime, kaip elgiasi demokratinių valstybių vadovai. Kiekvienu svarbiu valstybei klausimu vadovas pasisako – eina į televiziją, aiškina. Ir prezidentai, ir parlamentų pirmininkai, ir premjerai aktyviai dalyvauja viešose diskusijose. O pas mus susiformavo uždara nomenklatūrinė sistema. Užsidarę kabinetuose aukščiausi pareigūnai telefonu skiria, atleidžia, įsako, nurodo. Informavimą pakeitė propaganda. Lietuva pamažu resovietizuojama. Sovietinės nomenklatūros tradicijos grįžo į Lietuvą. Neskaidrus, korumpuotas nomenklatūrinis režimas tautai labai brangiai kainuoja. Todėl visų pirma reikia jį keisti.

Jei tapčiau prezidentu, į Lietuvos politinę darbotvarkę iškelčiau opiausius tautos klausimus – kaip sumažinti socialinę nelygybę, stabdyti emigraciją, įveikti politinę korupciją, sumažinti ūkio monopolizavimą, pertvarkyti teisėtvarką ir užtikrinti teisingumą, sukurti tikrą visuomenės savivaldą.

Jeigu Lietuvoje išliks didelė turtinė nelygybė, neteisingumas, jei žmonės nepajus savo pilietinių galių, visuomenė nesitelks jokiai krašto gynybai. Jokiai valstybės statybai nesitelks. Nes neteisingumo jausmas demotyvuoja, griauna visuomenės solidarumą. Kaip doras policininkas ar prokuroras gaudys nusikaltėlius, jeigu mato, kad nusikaltėliai teismų nebaudžiami, kad aukšti teisėjai ir šalies vadovai už juos uždirba dešimt kartų daugiau, o jis pats iš savo atlyginimo negali išlaikyti šeimos?

O kokius konkrečius sprendimus darytumėte iš karto?

Žmonės negali pasitikėti valstybe, kai teisėtvarkai vadovauja visiškai susikopromitavę pareigūnai. Generalinis prokuroras Darius Valys, jo pavaduotojas Darius Raulušaitis, VSD vadovai Romualdas Vaišnoras ir Gediminas Grina dalyvavo slepiant arba darant nusikaltimus. Pasak buvusio FNNT vadovo Vitalijaus Gailiaus, jie grupėje veikė prieš valstybės interesus, klastojo dokumentus, slėpė nusikaltimus. Jie jau seniai turėjo pasitraukti kartu su buvusiu vidaus reikalų ministru Raimundu Palaičiu. Šituos pareigūnus būtina kuo greičiau pakeisti, kad jie nekompromituotų valstybės. Tai prezidento pareiga.

Kol nebus pakeisti teisėsaugos vadovai, tol Lietuva liks korumpuota šalis. Mes per penkerius metus išsimušėm į pirmąją vietą Europos Sąjungoje – esame pati korumpuočiausia valstybė, net 27 procentai lietuvių liudija, kad jie buvo priversti per metus duoti kyšį ne mažiau kaip vieną kartą. Visuomenė visiškai nepasitiki teisėtvarka: pasitikėjimas teismais nesiekia 20 procentų, kad teismai yra korumpuoti, mano daugiau nei 80 procentų Lietuvos gyventojų. Iš esmės Lietuvos valdžia ir teisėtvarka yra visiškai praradusios žmonių pasitikėjimą. Neatkūrus pasitikėjimo, neįmanomas piliečių ir valdžios dialogas, o be jo negalėsime demokratiškai tvarkytis.

Žinoma, reikia keisti ir pačią uždarą politinę sistemą – sugrąžinti žmonėms galias valstybę valdyti. Dabar iš tautos valdžią pasisavino biudžetinės, sąrašinės partijos, kurios veikia ir rinkimus laimi kaip UAB-ai, prezidentė, slaptosios tarnybos, teisininkų grupuotės. Visos šios jėgos yra atitolusios, atsiribojusios nuo visuomenės. Prieš 20 metų to nebuvo. Kovo 11-osios Aktą paskelbė Aukščiausioji taryba, kurios visi nariai buvo išrinkti vienmandatėse apygardose ir todėl jautė gyvą ryšį su rinkėjais, su tauta.

Nomenklatūrinę politinę sistemą galima įveikti tiktai susigrąžinus buvusią Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų tvarką, taip pat susigrąžinus tikrąją savivaldą – tai, ką Lietuva sunaikino 1993–1994 metais – renkamas apylinkių tarybas, seniūnijų tarybas. Esame vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kuri sunaikino žemutinę savivaldos grandį. Demokratinėse valstybėse būtent renkamose seniūnijų tarybose pradeda savo veiklą politikai kaip bendruomenių lyderiai, kaip viešojo intereso gynėjai. Ir partijos būtent iš ten ima savo pagrindinius narius. Ima tuos, kurie nori ir sugeba būti žmonių atstovais, kurie yra žmonių mylimi ir jų renkami. Visuomenės savivalda lemia kitokius – skaidresnius, sąžiningesnius, teisingesnius politinius sprendimus. Būtent todėl taip skiriasi krizės metu priimti sprendimai Lietuvoje ir Estijoje bei Latvijoje. Politikai Estijoje ir Latvijoje tariasi su žmonėmis, skolinasi protingai, krizės naštą paskirsto sąžiningai. Dėl to žmonės juos išrenka antrąkart. Ir Lenkijoje, ir Latvijoje, ir Estijoje tos politinės partijos, kurios vadovavo valstybėms per ekonominę krizę, buvo perrinktos iš naujo, žmonės jomis pasitikėjo. Lietuvoje įvyko priešingai.

Sunaikinę savivaldą, neturėdami stiprios, savarankiškos visuomenės, mes leidome politinei nomenklatūrai paversti partijas uždaromis akcinėmis bendrovėmis, kurios dabar lengvai išgyvena iš biudžetinių pinigų, leidžia ministerijų milijonus propagandai ir žiniasklaidai papirkinėti. Užsidarę keliasdešimt žmonių Lietuvoje viską sprendžia. Ir sako visuomenei, kad jų pagrindinis rūpestis yra BVP didinimas. Deja, užmirštama pagrindinė politikų pareiga – rūpintis žmonių gerove.

Ir dar noriu paklausti: kaip Jūs galvojate, ar Jūsų konkurentai prezidento rinkimuose yra stiprūs?

Pagrindiniai konkurentai yra stipresni, nes turi juos remiančias partijas, o partijos turi didelius skyrius, skyriai iš biudžeto gerai finansuojami. Dabartinė prezidentė, be konservatorių ir liberalų partinės paramos, dar turi didelę specialiųjų tarnybų, prezidentūros, vyriausybės ir oficialiosios žiniasklaidos paramą. Taigi disponuoja atitinkamai žymiai geresnėmis galimybėmis skleisti savo informaciją.

O nepriklausomiems kandidatams yra daug sudėtingiau – jie turi remtis savanoriais ir labai kukliomis aukomis. Tačiau esu optimistas. Kaip Rusija negali propaganda paslėpti savo brutalių veiksmų, taip ir Lietuvos valdžios propaganda ne visus veikia. Lietuviai dar moka skaityti tarp tų eilučių, moka atsispirti jiems brukamai propagandai. Manau, kad jie atsirinks tiesą ir atitinkamai apsispręs.

* * *Kaip į panašius klausimus „Pūko televizijai“ atsakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, galite pamatyti Tiesos.lt publikacijoje „Rinkimų naujienos. D. Grybauskaitė: „Dideli darbai nuversti ir dar liko nuversti“.