V. Bagdonavičius. Ar verta sugrįžti prie Vydūno?

Kovo 22 d. pasitinkame didžio mūsų tautos sūnaus Vydūno (1868 – 1953) 146-ąjį gimtadienį. Jo idėjinis palikimas niekada nepraranda aktualumo, nesvarbu kokiomis politinėmis, kultūrinėmis ar socialinėmis sąlygomis begyventume. O aktualios jo idėjos visada yra dėl to, kad  visada buvo ir bus aktualus žmogaus dvasinis tobulėjimas –  jo būtį įprasminantis pagrindinis gyvenimo tikslas. Skirtingos gyvenimo aplinkybės sąlygoja skirtingus žmogaus dvasinės raiškos būdus,  vis kitaip išbando jo dvasinę stiprybę ir pasiryžimą ugdytis tauresnį žmoniškumą, tam išbandymui pamėtėja vis kitokius sunkumus.

Ar šiandien nesame tų išbandymų lauke, kuris nors vis kitoks, bet buvo ir prieš 150  metų (uždrausta spauda), ir prieš  96 metus (paskelbta Neprikausomybė), ir prieš 74 metus (prarasta Nepriklausomybė), ir prieš 24 metus ( atkurta Nepriklausomybė)? Šiandieniniame laike – vėl savi išbandymai.

Ar verta sugrįžti prie Vydūno?

Prieš 50 metų, 1953 m. vasario 20 d., 17 vai. 40 min., pasaulį paliko ir Amžinybėn įžengė Vydūnas. Užbaigė jis 85 me­tus trukusią žemiškąją kelionę, taip ir neužgyvenęs, galima sa­kyti, jokio medžiaginio turto, jeigu tuo turtu nelaikysime pas­kutinių padėvėtų drabužėlių, batų, akinių, lazdos, plunksna­kočio, rašalinės, kažkieno tapy­to jo portreto, vieno kito maž­možio ir, žinoma, šūsnies pri­rašytų popierių, senų laikraš­čių, nuotraukų, šiek tiek kny­gų. Nepaliko jis nei nuosavo namo, nei buto, nei jokių san­taupų. Išėjo visiškas beturtis – pasakytume.

Tačiau pats Vydūnas išeida­mas jautėsi be galo turtingas. „Tiktai trupučiuką reikia mokė­ti atsisakyti savęs. Atsižadėda­mas savęs, atrandi viską. Dėl to, kad tau priklauso ne tiktai ta teritorija, tau priklauso visas pa­saulis”, – perteikdamas savo dvasinę patirtį, analogišką vydūniškajai, sakė kitas mūsų dvasios grynuolis Vilius Orvidas, kurio atėjimo ir išėjimo su­kaktis praėjusią vasarą minėjo­me. Vydūnas išėjo, būdamas vi­siškai laisvas nuo žemiškųjų reikmių, bet jausdamas dvasios pilnatvę. Joje buvo ir pasaulis, ir absoliuti nepriklausomybė nuo jo. Mums jis paliko beveik idealiai sutvarkyto tauraus gy­venimo pavyzdį, kuriuo dvasios šviesos ieškančiam žmogui no­rėtųsi sekti be jokių raginimų ir įkalbinėjimų. Paliko ir kel­rodį, jei kas panorėtų tuo pa­vyzdžiu sekti: keliasdešimtyje knygų bei gausybėje periodiko­je išsimėčiusių straipsnių išdės­tytą, įvairiais rakursais ir detalėmis išryškintą žmogaus ir tau­tos būties sampratą. Išėjo taip pat labai norėdamas, kad jo iš­gryninti minčių klodai ir dva­sinė patirtis pasitarnautų tau­tos gyvėjimui, stiprėjimui ir prasmingai kūrybos raiškai, ku­rios, kaip ir atskiro žmogaus, svarbiausias tikslas, anot jo, esąs siekti tobulesnio žmoniškumo, savo esme prilygstančio dieviš­kumui. „ Tame, kas tikrai žmo­niška, dieviškumas ir žmonišku­mas sutampa “, –  yra sakęs Vy­dūnas.

Vydūnas išėjo, kai mūsų tau­ta buvo praradusi išorinę lais­vę, kai skendėjome bene niū­riausioje, žmoniškumą kraujuje skandinusioje okupacinio pavergimo tamsoje. Tačiau ir į tą tamsą skverbėsi šviesa, ji ne­leido sugniužti ir pasiduoti, pa­laikė tvirtumą ir viltį. Tos švie­sos signalai nuolatos priminė ir įspėjo: „Neprarasti žmoniš­kumo, nes jis  ne tiktai raktas į laisvę, bet ir pati laisvė”. Vaka­rų tremtin patekusiems lietu­viams Vydūnas kalbėjo, kad žmoniškumo galią savyje tvir­tai j aučiąs žmogus „ iškyla iš vi­sų suvaržymų ir pavergimų ir jaučiasi laisvėjantis. Jeigu tokių žmonių daugėja tautoje, visa ji ir laisvėja, nors būtų užplūsta ki­tos tautos gyvumo ir jojo galios. Esmiškai laisvėjančios tautos žmoniškumas nuolat šviesiau spinduliuoja ir veikia tuos, kurie ją pavergę”. Tie Vydūno žo­džiai veikiausiai buvo skirti ne tik tremties broliams, bet ir mums, tiesiogiai užplūstiems kitos tautos galios, nors juos perskaitėme daug vėliau, negu jie buvo pasakyti. Tačiau ir jų neperskaitę, patį Vydūną gal net užmiršę, jų teisingumą patys įrodėme per okupacijos de­šimtmečius, iš tautos praeities semdamiesi stiprybės, saugoda­mi tikėjimą ir viltį, būdami su Dievu, kurdami dvasingumo prisodrintas kultūros vertybes, neprarasdami tautinės savimo­nės ir tautinio bendrumo jaus­mo ir visu tuo išreikšdami, kad esame aukštesnės dvasinės kul­tūros už pavergėjus, atsparūs bedvasei jų ideologijai.

Beje, per didžiąją okupaci­jos dešimtmečių dalį Vydūno mintis, jo gyvenimo ir darbų pa­vyzdys buvo su mumis ir tiesio­giai. Į mūsų dvasinę būtį ir kul­tūrinę raišką Vydūno palikta mintis ir kūrybos principų su­vokimas grįžo 1968–aisiais, kai buvo švenčiamas jo gimimo šimtmetis. Tą grįžimą galima laikyti savotišku paradoksu, nes tada jau buvo pasibaigęs šioks toks bolševikmečio atšilimas ir vėl ėmė stiprėti sąstingio šal­nos. Bet buvo jau šiek tiek ūg­telėję to atšilimo metu sudygę kultūrinės rezistencijos daigai. Lyg nejučiomis į kultūros dir­vą besigerinanti Vydūno dvasia stiprino jų šaknis, didino jų lapų atsparumą ideologinėms šalnoms. Tuo laiku tiesiogiai veikiant atgimusioms Vydūno idėjoms, ypač tautiškumo sam­pratai, suklestėjo etninis judė­jimas, ėmė atsigauti ir stiprėti jaunimo tautinė savimonė, ku­rią be atvangos, nors ne itin sėk­mingai, dusino metodiškai bru­kama komunistinio internacio­nalizmo ideologija. Galima sakyti, jog pas mus tada tyliai, bet patikimai veikė toji dvasios ga­lia, kuri Indijoje vadinosi gandizmu, o Lietuvoje ją buvo ga­lima pavadinti vydūnizmu. Ji palaikė tautos gyvybę ir vidinę laisvę. Žinoma, tiesiogiai vei­kė ne vien ji, o gal ir ne tiek ji, bet tai, kas buvo daroma, kad tauta išliktų, tiesiog savaime, spontaniškai rėmėsi būtent tą­ja galia grįstais principais, nors nei Gandžio, nei Vydūno var­do daugelis ir aktyvesniųjų dva­sinės rezistencijos dalyvių ga­lėjo būti net negirdėję.

1991 metų sausio įvykiai šiandien mums atrodo kaip šventa misterija, kaip skaudus, tragišku optimizmu nuspalvin­tas didingas baigiamasis laisvės kovų akordas. Tai šventai mis­terijai vykstant nežvanginome ginklais, neatlikome jokių karinių veiksmų, o ir mūsų dainuojamos dainos nešaukė mūšin, neragino be gailesčio triuškinti priešą. Bet mes stovėjo­me kaip tvirčiausias mūras. Atskirus akmenis, t.y. mus, į tą galingą mūrą vienijo ne kas kita, o laisvės dvasia, kurios kitas var­das – laisva dvasia.

Gerai prisimenu, jog tada, jausdamasis esąs to stipraus mū­ro mažyte dalele, aiškiai suvo­kiau, kad mus sujungusi vieny­bės galia yra būtent toji, apie ku­rią nuolat kalbėjo, kurią mumy­se ugdė Vydūnas ir kuria remda­masis Mahatma Gandis atvedė Indiją į laisvę. Į ją tada, 1991aisiais, atėjome ir mes. Atėjome gandiškuoju – vydūniškuoju ne­smurtinės kovos keliu.

Nuo tų dienų praėjo jau dvy­lika metų  mums nebereikia nei laisvės siekti, nei dėl jos kovoti. Visą tą kovos misteriją jau pra­dedame pamiršti ir būdami lais­vi konkrečiais darbais kuriame naują tautos būvį ir gerovę. Įsi­sukę į veržlų tų darbų ir nuolati­nių permainų srautą, jau imame nebematyti prasmės dairytis at­galios ir nebesistengiame suvok­ti ryšio tarp praeities vertybių ir šiandienos aktualijų. O gal ir ne­verta? Gal iš tikrųjų nebesidai­rykime, nebesigręžiokime, nebe­sistenkime suvokti? Ar neužten­ka to, kad bent neniekiname pa­čių laisvės idealų, kad kartkar­tėmis prisimename ir pagerbia­me tuos, kurie dėl jos aukojosi?

Neseniai šventėme Vasario 16–ąją, 85–ąjį nepriklausomos Lietuvos gimtadienį. Tik ar tos šventės euforijoje (kurioje, beje, vis labiau nyksta tikras jaudulys ir pakilumas) bent trumpam pa­galvojom, kad iš tų 85 metų mums tepriklauso tik 35: 22 – pirmosios Nepriklausomybės ir 13 –  mūsų pačių atsiimtosios. Suėjus pirmosios Nepriklauso­mybės penkmečiui, Vydūnas pa­skelbė didelį straipsnį „Tautos laisvė ir reikšmė”. Jame rašė: „…skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus da­lykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi ki­tos, būtent esmingosios, laisvės nė­ra. Ir todėl labai svarbu, kad pra­dėtume jos ieškoti, kad pasisteng­tume, jei ją įgijus” (paryškinta mano – VB.).

Nežinia, ar pats Vydūnas tuos savo rašytus žodžius prisiminė po 17 metų, 1940– aisiais, kai jo pranašautoji pavojaus grėsmė iš­sipildė, kai buvo iš tikro netekta nepriklausomybės –  gyvenimo paviršiaus laisvės. Kas žino, ką mums likimas spendžia po ko­kių 9 ar 10 metų. kai ir antrąkart nepriklausomi būsime išgyvenę apie 20–22 metus? Nuojauta sa­ko, kad nereikėtų gąsdintis bai­siais įsivaizdavimais, o verčiau pasikliauti pozityvia politikos pokyčių kryptimi bei sveiku protu ir tikėti, kad nei klastingų interesų, nei slaptųjų mus laido­siančių protokolų nebesiras, nes pasaulis ir tautų bendrija yra vi­sai kitokie, negu buvo prieš še­šis ar septynis dešimtmečius. Tiesą sakant, ir Vydūnas, kaip ir daugelis kitų ano meto šviesuolių, apie galimus pavojus nepriklausomybei kalbėjo daugiau retoriškai, nelabai tikėdamas, kad jie gali realiai gana greitai už­griūti. Tačiau apie būtinybę jiems užbėgti už akių vis dėlto kalbėjo gana dažnai ir daug.

O užbėgant už akių, kaip jau minėta, svarbiausias dalykas esąs ieškoti tikrosios, esmingosios laisvės ir ją įgyti. Vydūnas buvo tvirtai įsitikinęs, jog Lietuvai ati­tekusi politinė nepriklausomy­bė yra didįjį kūrybos vyksmą val­dančio ir visos žmonijos raidą le­miančio likimo dovana. Jos mū­sų tauta nusipelniusi už tai, kad per didžiausius pavergimo sun­kmečius išliko gyva ne tik fiziš­kai, bet ir dvasiškai, kupina kū­rybos galių. Politinių permainų dėka jai tekusi laisva būtis – sąlyga toms galioms skleistis. Pats  skleidimasis, t.y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, visiškai nereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vie­nijimuisi, j kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Tautos išaugimas ir su­stiprėjimas reiškia vienos iš in­tegruotai veikti turinčios žmo­nijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus vi­sos tos dalys, tuo harmoninges­nė bus visos žmonijos būtis ir to­lesnė raida. Kūrybos galių netu­rinti ir kūrybos vaisių negalinti subrandinti tauta esanti pa­smerkta sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t.y. pačios laisvės, neturė­jimą. Išorinė nepriklausomybė tada faktiškai nebeturinti jokios prasmės.

Taigi į savąją tautą Vydūnas žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pa­čią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulinį kultū­ros procesą. Tauta pirmiausia tu­ri būti duodanti ir tik paskui imanti – pasakytų Vydūnas. To­kia esanti tautos laisvės prasmė. Tačiau kokia jos esmė, t.y. kokia tauta yra esmiškai laisva, jei iš­orinės, t. y. politinės, laisvės ne­pakanka? Toji laisvė, anot Vydū­no, matuojama visu tuo, kaip tauta tvarkosi savo valstybėje, kokius spręstinus uždavinius lai­ko prioritetiniais. Tas tvarkyma­sis ir tie prioritetai remiasi tau­tos gyvenime besireiškiančiomis vertybėmis, o šios rodo, koks yra dvasinis to gyvenimo lygis. Vy­dūnui visų vertybių matų matas yra žmoniškumas. Kiek valstybėje jis reiškia, tiek ji yra laisva, nes absoliučiai visos vertybės turin­čios būti subordinuotos jo reiškimuisi. Kaip jau anksčiau cita­vome, Vydūno tvirtinimu, „ta­me, kas tikrai žmoniška, die­viškumas ir žmoniškumas su­tampa “. Kas  –  tas ir lais­va. Pati žmoniškumo esmė –  gry­nosios, taigi ir laisvosios, dvasios apraiška žmogaus asmenybėje – jo kūno emocijų ir minčių kom­plekse. Toji esmė ši kompleksą ir valdo. O valdo tiek, kiek yra laisva, kiek turi tam galios. Toji valdymo galia, žmoniškumo es­mės vyravimas žmogaus asme­nybėje sudaro dorovės pagrindą, o dorovė – visos kultūros pagrin­dą. Kur nėra dorovės, ten iš es­mės nėra ir kultūros. Didžioji bė­da, kad nevaržoma laisve nau­dojasi tasai kompleksas, kaip Vy­dūnas pasakytų, pažmoniškumas. O toji nevaržoma laisvė tariama, nes ji ne išlaisvina, o pa­vergia, t.y. pačią žmogaus asme­nybę pajungia labai apčiuopia­miems, bet praeinantiems šio pa­saulio dalykams. Tada ne žmo­gus turi pasaulį ir yra laisvas nuo jo, o atvirkščiai – pasaulis, jo mi­ražai valdo žmogų, tiksliau, jo pažmoniškąją dalį. Pati žmoniš­kumo esmė tada būna žiauriai įkalinta. Kai taip įsikalina dau­guma tautos žmonių – tokia tau­ta nėra laisva. Neturėdama dva­sinio orientyro, ji neturi ir lais­vės. Jai reikia laisvėti pirmiau­sia įveikiant savo pačios silpny­bes, savo dorovinį nuosmukį, kuris trukdo dvasinės kultūros sklaidai. Vydūnas, stebėdamas pirmosios nepriklausomos Lie­tuvos gyvenimą, matė daug to­kio nuosmukio apraiškų. Jos la­biausiai ir temdė tikrąją tautos laisvę, jos ir vertė mąs­tytoją sakyti, kad tos laisvės iš esmės nėra ir kad jos būtina siekti.

Nukreipę vydūniš­kosios šviesos prisod­rintą žvilgsnį į dabartį ir po ją pasidairę, pa­klauskime – ar esame laisvesni negu tada, kai mąstytojas ragino tau­tą siekti esmingosios laisvės? Ko pas mus dabar padaugėjo – žmoniškumo ar pažmoniškumo? Ar į tą tautų bendriją, kuri šiandien vadinasi Eu­ropos Sąjunga, einame duoti ir ar turėsime ką duoti? O gal einame tiktai prašyti ir gauti? Ar visa mūsų valstybės politika — tiek vidaus, tiek užsienio – yra taip orientuota, kad jos dėka tauta kuo labiau reikštųsi kaip kurianti, dvasios šviesą skleidžianti, kaip tokia, kurio­je „vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas”? Ar nėra šios politikos kaltės dėl to, kad su­sidaro palankios sąlygos pažmoniškumo siautėjimui, sil­pnesnio žmogaus žmoniškumo prado nykimui? Ar pakanka­mai rūpinamasi to žmonišku­mo žadinimu ir žmogaus sa­viugda? Ar daug valstybės ir vi­sų mūsų elgsenoje „teisybės, tei­singumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos, sąžiningu­mo bei patvaros”? Ar ne dėl šių savybių stokos mūsų šalis tarsi ir nebegali vadintis ta šalimi, „kurioje žmogus tikrąjį žmoniš­kumą labai aukštai stato” ir ku­rią „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi aukštam uždaviniui”?

 O gal tie klausimai yra visai neprasmingi, gal ir tos vertybės, apie kurias juose užsimenama, yra tiesiog marginalinės, valsty­bės gyvenimo paraščių tevertos? Jeigu taip  – tai ar beverta grįžti prie Vydūno ir atidžiai įsižiūrėti į jo palikimą? Juk kuriame in­formacijos ir žinių visuomenę, gy­vename globalizacijos epochoje…

Dienovidis, 2003, Nr. 1(501). P. 13–15.

Taip pat knygoje Bagdonavičius V. Spindulys esmi begalinės šviesos: etiudai apie Vydūną. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008, p.8–13.