Kviečia Pavasario lygiadienio šventė ir pažintinis pėsčiųjų žygis (nuotaukos)

Kovo 23 d., sekmadienį, 16 val., Lietuvių etninės kultūros draugija ir Lietuvos jaunimo Ramuva kviečia ant Pūčkorių piliakalnio į tradicinę pavasario lygiadienio šventę. Prieš šventę, nuo 14 val. vyks pažintinis pėsčiųjų žygis Vilnios pakrantėmis. Šventės rengėjai kviečia vilniečius susiburti drauge pavasarinio virsmo metą, kada diena susilygina su naktimi, kada žiema pasiduoda vis aukščiau kylančiai Saulei. Tokiu metų laiku puikios Pūčkorių apylinkės, iškilusis kalnas prie gražiosios Vilnelės taip ir šaukia pabūti gamtoje.

Šventės dalyviai prie šaltinio atliks vandens apeigas, prausis, labinsis: “Atėjom pasisveikinti geru žodeliu ir palaistyti baltų rankelių tyru vandenėliu”. Kaip ir kasmet, šaltinį papuoš  žilvičiais, žaliomis beržų šakelėmis, pirmaisiais motulės gamtos  atbudimo ženklais.

Paskui visi dainuodami ir giesmės žodžiais “Pavasaris, pavandenis plovė vanduo kalnus, klonis…”, šaukdami šilumą, saulę, pavasarį, kops į Pūčkorių piliakalnį. Ant piliakalnio bus uždegta naują pavasario ugnis. Apeigų grupė “Kūlgrinda” atliks Ugnies pagerbimo apeigas. Visi apeigų dalyviai sugiedoję “Dijūta kalnali, dijūta kalnali…”, vaišinsis apeigine duona ir gerdami iš vieno apeiginio kaušo atliks žemynialiavimo apeiga

Paskui, kaip ir kasmet, bus verčiamasi “kūliais per galvą” žemyn į pakalnę, trokšdami vieno – kad taip gražiai atgimstanti ir kylanti naujam gyvybės ratui gamta – atgimtų ir kiekviename iš mūsų – suteikdama galių, įgalindama mus kilti ir su nauja aistra nerti į nelengvą gyvenimo darbų sūkurį.

Apeigoms vadovaus apeiginio folkloro grupė “Kūlgrinda” (vadovė Inija Trinkūnienė), Vilniaus folkloro ansamblis “Laukis” (vadovė Lijana Šarkaitė-Vilums). Apie Pūčkorių kraštovaizdžio įvairovę bei istorinę kultūrinę praeitį pasakos geografė Nijolė Balčiūnienė.

***

Pūčkorių piliakalnis mena seniausius istorinius laikus, kur gyventa nuo pirmųjų mūsų eros amžių, aptikta lipdytos, nežymiai brūkšniuotos keramikos šukių, geležinis pjautuvas, akmeninio grindinio liekanų. Už kelių šimtų metrų būta akmens amžiaus stovyklavietės, Vilnios slėnyje gausu istorinių technikos paminklų.

Piliakalnio papėdėje ošia šimtamečiai ąžuolai, iš rytų pusės srūva šaltinis. Visoje Europoje buvo garbinami per pavasario šventes anksčiausiai pradedantys rodyti gyvybės ženklus medžiai: blindė (turi moteriškų sporų, mitologinėje tautosakoj pasakojama, kad Blindė buvo nepaprastai vaisinga moteris, pavirtusi medžiu), žilvitis (turi vyriškų sporų), kurie išleidžia pumpurus, vadinamuosius, “kačiukus”, juose susikaupusi gyvybės, augimo, vaisingumo jėga. Žilvitis buvo laikomas nepaprastu, šventu medžiu, kilusiu iš žmogaus.

Tautosakoje sakoma, kad žilvitis yra išaugęs iš slaptai nužudyto ir pakasto žmogaus, iš jo padaryta birbynė prabyla žmogaus balsu.

XIX a., ypač Vilniaus apylinkėse, dar buvo išlikusi pavasario šaukimo tradicija. Baigiant tirpti sniegui, susirinkdavo jaunimas, išeidavo į lauką ar mišką ir kaimo pradžią garsiai dainuodavo, tęsdami melodiją be žodžių ir šaukdavo “skalsą”. Tai buvo magiška priemonė prišaukti pavasario atšilimą, laukų darbų pradžią, gerus skalsius metus.

Žemaitijoje, pasak Motiejaus Valančiaus, nutirpus sniegui, pavasario sutikti į paskirtą vietą jodavo raiti vaikinai. Ten pasidalydavo į du būrius, kuriems vadovavo po vieną stiprų vaikiną. Tarp dviejų būrių vykdavo grumtynės.

Mūsų protėviai sakydavo, kad pavasario šilumą ant sparnų atneša paukščiai. Todėl daugelis pavasario švenčių tebeturi paukščių vardus.

Kovo 4 d. – Kovarnių, Varnėnų diena (krikščionybėje – šv. Kazimiero diena) – aiški pavasario pradžia, tą dieną vieversys išgieda visą giesmę, todėl tirpsta sniegas. Lukiškių aikštėje nuo seno vykdavo garsi Kaziuko mugė su namų darbo prekėmis: statinės, kubilai, geldos, grėbliai, audiniai, juostos, mediniai žaislai vaikams, kepiniai.

Kovo 10 d. – 40-ties paukščių diena. Tikėta, kad tiek paukščių parskrenda ir parneša pavasarį (krikščionybėje – 40-ties kankinių diena)

Kovo 19 d. – Pempės diena. Jau parskrenda gandras ir ant uodegos parneša kielę, kuri pabaigs iškapstyti paskutinius ledus nuo visų balų.

Kovo 25 d. – Gandrinės, kada ir meška jau pakyla iš savo guolio. Tą dieną valstietis keldavo vaišes, į kurias kviesdavo kaimynus. Dažniausiai valgydavo virtus pyragėlius (šaltanosius), kepdavo gandro pyragus.

Gandro kultas plačiai žinomas įvairiuose tikėjimuose: jei apsigyvens sodyboje gandras, tai busiąs geras javų derlius. Tikėta, kad tai šventas paukštis, nešąs žmonėms laimę ir pan. Gandralizdžio kėlimas būdavo viso kaimo šventė, kuri ir šiandien galėtų tapti kaimo ar miestelio bendruomenės švente.

Lygiadienio šventė ant Pūčkorių piliakalnio 2013 metais (Alkas.lt, Nijolės Balčiūnienės nuotraukos):