Moderni tautinė valstybė

Lietuva yra moderni tautinė valstybė. Valstybė, sukurta ir atkurta niekieno kito, o nacionalistų, remiantis tautiniu idealu ir visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teise. Nėra kito principo, legitimuojančio Lietuvą, pagrindžiančio mūsų valstybės teisę būti pasaulio žemėlapyje. Nėra vien asmens apsisprendimo teisės, priešingai, šią ir visas kitas jo teises užtikrina ir saugo tautos steigiama valstybė.

Lietuva yra moderni valstybė ir tai rodo ne kokią Lietuvos ūkio ir mąstymo pažangą, o būtent minėtą tautinio suverenumo principą. Moderni valstybė reiškia valstybę, kurioje valdžia kyla iš ją sukūrusios tautos valios ir šiai tautai nevaržomai ir nedalomai priklauso suverenitetas. Tokia valstybė atsiranda Vakarų politinėje teorijoje XVII a. ir politiniame Europos žemėlapyje XVIII a. Nedviprasmiškai moderniosios tautinės valstybės principai įrašyti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai“.

1990 m. kovo 11-ąją lietuvių tauta nieko naujo nesukūrė, o tik atkūrė. Atkūrė valstybę, įsteigtą tos pačios lietuvių tautos apsisprendimu 1918 metų vasario 16-ąją. Tautos apsisprendimas čia – ne teisinė metafora. XX a. pradžioje modernios politinės lietuvių tautos idėja dar buvo daug kam, ypač sulenkėjusiems vietos bajorams, svetima ir nepriimtina. Kaip ir 1863 m. sukilimo metu, išsiskyrė tautinės lietuvių valstybės kūrimo ir vienos ar kitos formos vieningo valstybinio darinio su Lenkija vizijos. Kitaip nei 1863 m., šį kartą tautinės valstybės idėja jau buvo dominuojanti.

Pagal laikotarpio sąlygas Lietuva ir neturėjo kito pasirinkimo: tiek lietuvių, tiek lenkų tautose jau buvo stiprus tautinio idealo (tauta turi valstybę) siekis, o pats Juzefas Pilsudskis, nors svajojęs apie ATR pagrindų valstybės atkūrimą, tebuvo įkaitas Romano Dmovskio tipo modernių nacionalistų vizijoje: J.Pilsudskio armijų prie Lenkijos prijungtos teritorijos, tokios kaip Lietuva, jiems turėjo tapti ne bajoriškos federacijos, o centralizuotos Lenkijos tautinės valstybės su okupuotomis ir ilgainiui sulenkinamomis pakraščio teritorijomis dalimi. Nors daug kas gyveno XVIII a. valstybės nostalgija, ši realybė jau buvo suvokiama ir Lietuvoje. Plačiau apie tai pasakojama Timočio Snaiderio (Timothy Snyder) knygos „Tautų rekonstrukcija“ skyriuje apie Lietuvą.

Taigi iš esmės toliau gyvename Vasario 16-osios Lietuvoje. Lietuvoje, kurios idėjinius pamatus, pačią jos kūrimo perspektyvą padėjo ir išplėtojo amžininkų „tautos patriarchu“ vadintas Jonas Basanavičius. Žmogus, nuo pradžių dalyvavęs ne tik kultūriniame tautiniame atgimime XIX a. (sukurti aukštąją tautinę kultūrą), bet ir politiniame tautiniame sąjūdyje (sukurti nepriklausomą tautinę valstybę). Stovėjęs prie Lietuvos projekto beveik nuo pradžios iki galo. Būtent todėl galime sakyti, kad tai J.Basanavičiaus Lietuva. Sveika tai kartoti ir įsisąmoninti su visais to padariniais. Gyvename J.Basanavičiaus Lietuvoje ir esame tiek lietuvių politinės (ne etninės) tautos atstovai ir tiek patriotai, kiek palaikome J.Basanavičiaus Lietuvos projektą.

Naujos fronto linijos

Kam išvis reikia apie tai kalbėti? Reikia, nes šios tiesos – pirmieji Lietuvos Konstitucijos straipsniai – buvo ir privalo likti savaime aiškios, jei norime Lietuvos valstybės išlikimo. Kol daugumai piliečių jos savaime aiškios, partinio bei akademinio „elito“ sluoksniuose taip tikrai nebėra, nors abejonė J.Basanavičiaus projektu tarp jų reiškiasi skirtingomis formomis ir skirtinguose kontekstuose.

Lietuva, kaip ir beveik visos Europos valstybės, šiandien yra nebe liberalų ir konservatorių ar socialistų, o nacionalizmo ir kosmopolitizmo kovos laukas. Pagrindinis vis aktyviau sprendžiamas ir į politinę kovą patylomis persikeliantis klausimas yra nacionalumo klausimas: būti ar nebūti moderniai Lietuvos valstybei? Šis klausimas iškyla ne dėl kokios fizinės okupacijos grėsmės (nors toks pavojus visada išlieka), priešingai, apie valstybingumo atsisakymą svarsto, o jei garsiai nedrįsta, tai dar prabils patys mūsų tautiečiai: akademikai, politikai, „apžvalgininkai“. To nejusti nei gatvėje, nei virtuvėse, nei prie televizorių ekranų, tačiau būtent šis klausimas tampa vis esmingesnis politikams ir politologams, o iš jų darbų ir kalbų – kaip visada nutinka – šie klausimai neišvengiamai nukris ir ant Lietuvos piliečių galvų. Ar norime būti politiški (t.y. būti nepriklausomi ir savivaldžiai), yra pagrindinis sau patiems, be jokio išorės priešo veikimo, XXI a. pirmoje pusėje užduotinas klausimas, kurį turėsime išmokti ir išdrįsti sau iškelti.

Vakarų Europos šalių visuomenėse šis klausimas jau keliamas labai atvirai. Lietuvoje, kaip ir kitur posovietinėse šalyse, nuo sovietmečio įprasta maskuoti esminius klausimus iškreiptu žodynu. Todėl girdime politikus ir politologus kalbant apie provakarietiškas (europietiškas) arba antivakarietiškas (vadinasi, prorusiškas) Lietuvos raidos kryptis. Tarp jų trečiojo kelio tarsi nėra.

Ne Rytai-Vakarai, o ar būti valstybe?

Mąstymą ribojant vien šiais dviem kraštutinumais, iš akių pametamas esminis skirtumas tarp integracijos krypties ir valstybingumo klausimo. Lietuvai iš tiesų nėra trečiojo kelio be ES ir be Rusijos įtakos. Lietuvai iš tiesų buvo būtina rinktis kelią į Vakarus ir jo nuosekliai laikytis. Tačiau šiandien nutylima, kad Lietuva būtent tai ir padarė. Integracija į ES ir NATO buvo pasirinkta ir įvykdyta, o šiandien labai mažai kas Lietuvoje abejoja tokios narystės teisingumu, nors Vakarų Europos šalyse gausu tokių abejonių. Tačiau būtent dėl to, jog šią kryptį pasirinkome ir ja nuėjome, šiandien kalbėti apie Rytų ir Vakarų kryptis yra sąmoningas visuomenės klaidinimas.

Tiek kviečiantys giliau integruotis į Vakarus dėl imperialistinės Rusijos grėsmės, tiek siūlantys Rusijos glėbyje gelbėtis nuo moralinio Vakarų visuomenių nuosmukio („supuvę Vakarai“) teisingai nurodo iš tiesų egzistuojančias grėsmes, bet siūlo Vasario 16-osios aktu sukurtai ir Kovo 11-osios aktu atkurtai Lietuvos valstybei pražūtingus išeities scenarijus. Lietuva yra ir turi likti Vakaruose – to kvestionavimas yra arba atvirai prorusiškas, arba sąmoningas miglos pūtimas gąsdinant vienareikšmiškai ES palaikančią Lietuvos visuomenę tariamomis alternatyvomis ir tuo ruošiant dirvą „vakarietiškam“ valstybingumo atsisakymui.

Priešingai, kalbėti reikia ne apie tai, AR esame „Vakaruose“ (ES ir NATO), o KAIP ten esame: kaip suvereni nacionalinė valstybė, ar kaip administracinis vienetas. Kaip svečiai, ar kaip šeimininkai. Šiandien priklausome nebe tokiai pačiai ES, į kokią stojome pritardami referendumu. Integracija pasiekusi ribą, kai valstybės galių ir pareigų perdavimas ES organams nebesuderinamas su nacionalinės valstybės statusu. O būtent tai – gilesnė integracija į Europos Komisijos atvirai projektuojamą Europos federaciją – yra siūloma kas kartą, kalbant apie būtinybę eiti į Vakarus.

Nuėjome ir turime čia likti, tačiau ne atsisakyti valstybingumo. Atvirkščiai, Lietuva privalo aktyviai dalyvauti priimant sprendimus ES, ginti savo interesus, prieštarauti ten, kur negali sutikti. Derybos dėl stojimo į ES ilgam uždavė itin prastą toną Lietuvos požiūriui į Europos Sąjungą. Tada buvo nusileista dėl daugybės klausimų, dėl kurių daug tvirčiau savo nacionalinius interesus gynė kitos į ES stojančios šalys, ir makabriškai didžiuotasi sėkmingomis ir greitomis derybomis. Ta pačia dvasia iki šiol partinis elitas nuosekliai stengiasi būti kuo nuolankesniu ir nekritišku Europos Komisijos reikalavimų vykdytoju. Ši problema per laiką tik ryškės, nes gilėjant integracijai vis dažniau Seimas ir Vyriausybė atsidurs tarp visiškai skirtingų polių: direktyvų iš Briuselio ir Lietuvos rinkėjų valios. Ką tokio pasirinkimo akivaizdoje renkasi visos valdančiosios partijos nepriklausomai nuo butaforinių kairės ir dešinės etikečių, kol kas gana akivaizdu.

Šis pasirinkimas tarp Lietuvos piliečių valios ir jokiais demokratiniais rinkimais neįgaliotų biurokratų internacionalo valios ir yra nuolatinė praktinė išraiška didžiojo pasirinkimo tarp modernios nacionalinės valstybės ir imperinio administracinio vieneto. Kad ES yra naujo tipo imperija, pripažįsta ir pats Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso), tad šio žodžio nereikia baidytis, priešingai, jis įneša aiškumo į painią šiandieninės Europos padėtį.

Neomarksistinėmis prielaidomis mąstantys istorikai, filosofai ir politologai šiandien vis stipresniu unisonu kartoja, kad tautiškumas ir pati tautinė valstybė yra atgyvena, pavojingas ir įvairove grįstas visuomenes skaldantis terminas. Girdimi gąsdinimai agresyviu nacionalizmu ir etnocentrizmu, nors sunku pasakyti, kokiomis revanšizmo formomis reiškiasi lietuviškojo nacionalizmo agresija. Iš diskusijų nuosekliai dingsta patriotizmo dorybės sąvoka, ją keičia nuo įsipareigojimo valstybei visiškai atsietas pilietiškumas.

Pasirinkimas

Šių pokyčių kontekste Lietuvos piliečių laukia pasirinkimas: už nacionalinę Lietuvos valstybę ar prieš ją. J.Basanavičiaus Lietuva gali gyvuoti tik tol, kol yra palaikoma ją kuriančių lietuvių, kol įsipareigojimas Lietuvai yra jų galvose ir sąžinėse. Šis įsipareigojimas yra neatsiejamas nuo suverenios nacionalinės valstybės. Politinės tautos nariai gali jausti atsakomybę ir prisiimti auką tik už valstybę, kurios likimą ir ateitį nulemia patys.

Tarpinio kelio šioje dilemoje nėra ir visi turėsime rinktis. Gera žinia – tokių pasirinkimų, už ar prieš valstybę, vien XX a. jau turėjome ne kartą. Ir pastarasis pasirinkimas buvo J.Basanavičiaus Lietuvos naudai.