Sekmadienio sakmė. Lietuvi! Nors tau ir sunku, bet nors šiek tiek man padėk
Seniai tai buvo. Daugiau kaip šimtą metų vargo šis kraštas nuo totorių-mongolų jungo. Ėmė totorius duoklę duona, medumi, kailiais, o ypač skaudi buvo duoklė krauju – imdavo vaikus, mergaites ir berniukus.
Atsipyko kazokui mokėti kasmet tokią gėdingą duoklę ir jau nuo žiemos jis ėmė ruošti skydą, kardą, lanką ir strėles. Nupirkęs iš pirklio ginklininko dar ir kalaviją su ietimi… mankštino žirgą. O kai atėjo pavasaris, tai kai tik pasirodo čia totorių chanas, tai kazokas puola jį aršiai, ir sumuša jį ar dykroje ar už Dnepro. Ir taip vaikė jį visą pavasarį bei vasarą.
Atėjo ruduo. Visiškai supyko totorių chanas. Pasikvietė dar du chanus ir užpuolė ant kazoko. Spaudžia visi trys kazoką. Sunku kazokui atsimušti ir nėra kur trauktis: už nugaros upė Siniucha, o kitame krante – neprieinama uola.
– Kaimynai, lenkai. Padėkite! Neklauso, tyli, nenori pykinti chanų, dar ir džiaugiasi – jei užmuš totorių chanas kazoką, tai lenkui žemė liks.
– Broliai maskvėnai! Pagalbos! – Tyli maskvėnas, bijo totorių.
Tada atsiminė kazokas, kad šalia šaltos jūros gyvena lietuvis, kuris tik tuo ir užsiima, kad veja namo vokiečių riterius.
– Lietuvi! Nors tau ir sunku, bet nors šiek tiek man padėk.
Sugaudė žemė, sušvilpė danguje. Ant ugnies žirgo atlėkė lietuvis-karys ir tiesiai užpuolė ant trijų chanų. Sugrūdo juos giliai į žemę ir pats ten nusileido kartu su žirgu. Stovi! Stovi žiemą vasarą, stovi metų metais, stovi amžiais ir neišleidžia iš po žemių totorių chanų.
Stovi pajuodęs, o kai artėja kokianors bėda, tai griaudėja, dunda, žaibuoja, tarsi sakydamas: „Žmonės, būkite budrūs!.”
Šia sakme aiškino kilmę trijų akmenų, kurių pavidaluose įžvelgė: į žemę iki juosmens įaugusį žmogų veinoje rankoje laikantį skydą, kitoje kalaviją.
Papasakojo kazokas iš Čerkasų, XX a. pradžioje. Užrašė Ivanas Bezveršenka (Сині Води в усній народній та художній творчості До 650-річниці Синьоводської битви, Київ, 2012).
***
Давно це було. Більше сотні літ стогнав цей край під татаро- монгольським ігом. Брав татарин дань хлібом, медом, шкурами, а особли- во гірка була данина кров’ю: забирали дітей, дів і хлопців.
Остогидло козаку платити щорічно таку постилу дань, ще з зими почав готувати щит, шаблюку, лук і стріли. Купив у купця-зброяра ще й меча та піку… Тренував коня. Як прийшла весна, то тільки появиться десь татарський хан, то козак налетить зненацька, поб’є і прожене або в Дике поле, або аж за Дніпро. І так ганяв його всю весну і літо.
Прийшла осінь. Зовсім розгнівався татарський хан. Взяв з собою ще двох ханів і напали на козака. Тиснуть всі троє на козака. Важко козаку відбиватися і не має куди відступати: позаду річка Синюха, а на тому березі неприступна скала.
– Сусіде, поляче! Допоможи! – не чути, мовчить, не хоче гнівити ханів, та й радий, як уб’ють татарські хани козака, то поляку залишиться земля.
– Брате московитяне! Підсоб! – Мовчить москаль, боїться татарів.
Тоді згадав козак, що біля холодного моря живе литвин, який тільки те й робить, що відганяє від домівки німецьких рицарів.
– Литвине! Хоч тобі й важко, але трішки підсоби мені.
Загуділа земля, засвистіло в небі. На огненнім коні прилетів литвин-воїн і прямо впав на трьох ханів. Забив їх глибоко в землю і сам загруз разом з конем. Стоїть! Стоїть зимою і літом, стоїть роками, стоїть віками не випускає зпід землі татарських ханів.
Стоит, почернел, а как надвигается какая беда, то гремит, грохочет, сверкает, словно говорит: “Люди, будьте на страже!”.
Стоїть, почорнів, а як насувається яка біда, то гримить, гуркоче, блискає, мовби каже: “Люди, будьте на сторожі!”.
Легенда пояснювала походження трьох каменів, в обрисах яких вгадувалися: вросла по пояс у землю постать, а обіруч щит та меч.
Про це повідомив козак з Черкас, початку ХХ століття. Запис Івана Безвершенка (Сині Води в усній народній та художній творчості До 650-річниці Синьоводської битви, Київ, 2012).
***
Ar dar gyvas lietuvių karys? Ar jis girdi brolio kazoko balsą? Ar atjos į pagalbą, kai didieji kaimynai ir vėl tik stebi ir kalba?
Paskutiniai lietuviai- karžygiai dabar aršiai kaunasi dėl savo žemės ..ir kas baisiausia, kaunasi su, iš gobšumo apakusiais, savo “broliais”..Atleisk, Ukraina.
Šių dienų sakmė:
Lapė sako vilkui:
– Užpulk mešką. Už tai įgysi teisę parduoti man savo namelį. Už gautus pinigus pasidarysi euroremontą, bet turėsi visą gyvenimą man nuomą mokėti. Na, dar turėsi netradiciniu būdu patenkinti mano brolį.
Vilkas susikovė su meška. Hiena laukia, kas pralaimės, kad galėtų atsikąsti lavono. Kiškis laksto aplinkui ir šaukia:
– Vilke, spirk, kąsk, trenk,…
mulkis esi.
O tau negaila kiškio, kuris savo namelį lapei jau pardavė, hiena jam jau nukando vieną koją, o meška, kai baigs reikalus su vilku, kailį nudirs?
Mielai nusukčiau lapei sprandą…
Lietuvis patriotas banderininkui fašistui ne draugas.
Šery – tu apgailėtina Rusijos propagandos auka
Visi dabar žinom, kad Katynėje žvėriškumus vykdė maskolis, o ne vokietis. Bet niekaip negalime sužinoti (tuo suinteresuotos visos valdžios ir Vatikanas) kas gi atsitiko Gardarikės imperijai, kad iš galingiausios jėgos Europoje liko kaimynų apkramtyta, suskaldyta į keletą valstybių, pavergta, atsisakiusi savo DIEVŲ ir atsiklaupusi prieš žydų stabą.
Lietuvoje, t.y. imperijos šiaurėje totoriai niekada nešeimininkavo. Jie šeimininkavo tik žydkrikščionybei pasidavusioje imperijos pietinėje dalyje. Gal vis tik žinote, kad net Mindaugas buvo liepęs totoriams ateiti į pagalbą niokoti amžinų Lietuvos priešų – lenkų žemes.
Taip vadinami slavai – baltarusiai – gudai ir ukrainai yra Gardarikės imperijos piliečiai per žydkrikščionybę ir pravoslavija per ilgus amžius paversti velniai žin kuo.
Gudų herbas nuo mūsiškio skiriasi tik tuo, kad stačiatikių įtakojamas apatinis “dvigubo kryžiaus” skersinis ilgesnis už viršutinį. Bet tas ženklas ant skydo nėra joks žydkrkščioniškas kryžius, tai skaičiaus ženklas. O tas skaičius 1000, tad raitelis ne eilinis karys, o tūkstantininkas – pulkininkas. Ir su Ukrainos herbų viskas aišku. Net maskolių mokslininkai Kamenceva ir Ustiugovas knygoje apie sfrogistiką pateikia baltų giminių herbus. O vienas iš jų kaip du vandens lašai panašus į dabartinį Ukrainos herbą. Ir tai ne atsitiktinumas. Nes Varių Rikis, kuris buvo pakviestas valdyti imperijos pietūs pas maskolius tapo Riuriku. Tuo siekiama paneigti imperijos šiaurės ir pietų sąsajas.
Tad padėti ne tik Ukrainai ir jos kazokams, bet ir “batkos” gudams mes privalome, nors mūsų galimybės ir menkos.
graži sakmė
Mano pamąstymai, ką galėtų reikšti žadis /kazoks, ar Kazioks ar kažjoks? Mano tėviškėj, ar raits, ar jots tai tas pats. taip pat žygis – yra ir darbas, ir pareigos. Pvz. atlikau savo darbą, savo pareigas sakoma atlikau savo žygius. Karžygis – kareivis, karininkas. Raitas kareivis – karžygis jots, jeigu trumpiau gal sakytume karžyjots ar kažyjoks, ar kažjoks ar kazoks. Pakraštyje, prie sienos, prie ribos slavų kalba u krainij. Pusiau lietuviškai pusiau slaviškai raitas kareivis sienos saugotojas – kazoks Ukrajinij. Mano tėviškės tarme Kazys yra sakomas Kazioks, netgi Kažioks.
Manau ir sakmė yra apie tai, kad kai pasieniečiams /kazokams/ pasidarė per sunku apginti sieną, į pagalbą reikėjo siųsti stipresnę kariuomenę ir ją ten pastoviai laikyti, nors valstybei ir reikėjo kariauti su vakarų atėjūnais.
Kad ir kaip keistai atrodytų, šių dienų Lietuvos saugumas vėl sprendžiasi Ukrainos pasienyje , nors ir mums nelengva, nors ir maži esame , bet savo pasieniečiams padėti privalome.