Tie, kas dažniau apsilanko istoriniuose renginiuose ar domisi Lietuvos praeitimi, turbūt ne kartą įvairiuose festivaliuose ir kituose istoriniuose renginiuose matė atkuriamas baltų kovas ir gyvenimą tais laikais, kai tik nuo žmogaus fizinių galių ir sugebėjimo pažinti gamtą priklausė jo gyvenimo trukmė.
Žmonių, kurie neskuba įsitraukti tik į šiandienos patogumų pilną gyvenimą, o trokšta pažinti mūsų tautos istoriją iš arčiau, suprasti, kuo mūsų protėviai gyveno, ką valgė, kaip gynėsi nuo priešų, atsiranda vis daugiau.
Lietuvoje jau daugiau nei dešimtmetį įvairūs istorijos entuziastai bando atkurti, t. y. rekonstruoti, baltų gyvenseną bei kovas. Vienas iš tokių istorijos aistruolių – brolija, kurios gimimo šaknys buvo 1996 m., „Vilkatlakai“. Brolijos nariams svarbi ne tik istoriniais faktais pagrįsta tiesa, bet ir ryšys su gamta ir protėviais. Nors pirmąsias žinias apie baltų genčių buitį buvo nelengva surinkti, tačiau nuo 1999 metų įsikūręs klubas, profesionaliai atkuriantis V-XIV a. baltų genčių gyvenimą, vis labiau tobulėdamas, gyvuoja ir šiandien, o šio klubo narių pasirodymus galime matyti ne tik Lietuvos festivaliuose, tačiau ir užsienyje.
Klubo įkūrėjas Arūnas Bugvilionis ir ilgametis narys Tadas Kavolis – Tautvilas sako, kad didžiausias atlygis už šią veiklą tai susidomėjimu istorija ir pasididžiavimu savo tauta spindinčios akys žmonių, kurie pirmą kartą šalia savęs pamato ginkluotą baltų karį.
Nelengva pradžia
Per daugiau nei dešimtmetį baltų kovas ir gyvenimą rekonstruojantis klubas „Vilkatlakai“ išgyveno įvairius laikotarpius. Vienu metu narių buvo mažiau, kitu – daugiau. Pirmieji istorijos entuziastai susibūrė dar 1996 m. rugsėjo 22 dieną Saulės mūšio vietoje, Jauniūnuose, kur buvo minimos šių kautynių 760 -osios metinės. Nuo to laiko baltų kultūros puoselėtojų draugija „Baltuva“ pradėjo tradiciją švęsti Saulės mūšį. Nuo šios datos tai pat pradėta gamintis ginklus, atkurti gyvenseną.
„Vilkatlakų“ klubo įkūrėjas, Arūnas Bugvilionis, 1999 m., minint šį mūšį, suorganizavo žygį, kurio metu buvo iškeltas „Vilkatlakų“ brolijos klausimas. Pakeistas klubo pavadinimas reiškė, kad jie nuo šios dienos daugiau domėsis baltų karyba. Pirmą kartą viešumoje šis klubas pasirodė 2000-aisias, o po metų, Trakų viduramžių festivalio metu, brolija „Vilkatlakai“ pradėjo oficialiai egzistuoti. Tiesa, rekonstruoti baltų kovas ir gyvenimą iš pradžių klubui nebuvo lengva: trūko tiek žinių, tiek ir patirties. Pirmosios rekonstruotos kovos prasidėjo su aštriais ginklais, klubo nariams teko patirti ne vieną traumą, kol sužinota, kad kovoms reikia naudoti atbukintus ginklus.
„Ginklus, šarvus gaminomės pagal mastelius, kurie ne visada buvo teisingi, iš knygų. Pasikliovėme tik savo nuojauta. Tuo metu visi ginklai buvo aštrūs. Juk mes nežinojome, kad kovai juos reikia naudoti atbukintus, tam kad nebūtų traumų. Tą sužinojome tik vėliau“. – nelengvą klubo „Vilkatlakai“ pradžią prisiminė jo įkūrėjas A. Bugvilionis.
Opiausia problema rekonstrukcijos pradžioje buvo informacijos stoka: sunku buvo gauti žinias iš muziejų fondų, nebuvo išplėtota interneto sistema. Tada klubo nariai patys rinkosi knygas ir visą įmanomą informaciją. Pirmieji rūbai tai pat buvo ne tokie, kokius galime pamatyti šiandien. Jie buvo siūti mašina, kartais net iš ne natūralaus pluošto, sunku buvo gauti ir senovinę avalynę.
Anot šios brolijos įkūrėjo, pirmieji žmonės, kurie prisijungė prie šio klubo, daugiausia buvo jaunimas, nors pasinerti į viduramžių kasdienybę nevengė ir kiek vyresni asmenys.
Ilgametis „Vilkatlakų“ klubo narys T. Kavolis, kuris į šį klubą atėjo būdamas 20-ies metų, paklaustas, kodėl jį patraukė tokia veikla – atsakė: „Ankstyvoje paauglystėje skaitydavau nemažai istorinių knygų, istorinių romanų, atsimenu didelį įspūdį paliko J. I. Kraševskio „Kunigas“, skaitydavau mitologijos knygas, labai domėjausi ikikriščioniška epocha, tuo metu klausomiausia mano muzika buvo pagoniškojo metalo grupės „Obtest“ albumas „Tūkstantmetis“. Apskritai, T. Kavolio nuomone, į rekonstrukcijos klubų veiklą įsitraukia romantikai, kuriems atrodo neįdomu įprastu būdu praleisti savo laisvalaikį, kuriems svarbus ryšys su gamta, tauta ir pagonybe.
Rekonstrukcijos pasikeitimai
Istorinė rekonstrukcija Lietuvoje, kaip ir visoje rytų Europoje, yra gana naujas reiškinys, todėl natūralu, kad pradžioje, neturint patirties ir žinių, buvo sunku atkurti baltų karius tokius, kokius mes pratę matyti šiandien įvairiuose renginiuose. Žinoma, situacija keitėsi. Ilgainiui susibūrė ratas, kuriame atsirado profesionalių istorikų ir archeologų. Muziejuose esančios archeologinės ataskaitos tapo labiau prieinamomis ir šiuo metu visi Lietuvos muziejai be problemų pateikia medžiagą „Vilkatlakų“ klubo nariams.
Dabar neapsiribojama tik archeologinėmis ataskaitomis iš Lietuvos, skaitomi istorikų darbai iš Ukrainos, Lenkijos, Latvijos ir kitų valstybių. Praėjus tam tikram laikui, keitėsi ir „Vilkatlakų“ atkuriama šarvuotė, ginklai ir rūbai. Anot T. Kavolio, „Vilkatlakų“ klubo progresas akivaizdus. Pradžioje dalis narių kovėsi tik su sermėgomis, turėtas vos vienas kitas šalmas ir keletas ginklų. Pirmiausia „Vilkatlakų“ šarvuotę papildė žiedmarškės, kurios buvo pinamos iš cinkuotos vielos, sunkios, darytos pačių narių rankomis, rekonstrukciniu požiūriu – netikslios, nors tuo metu populiarios ir užsienio valstybių klubuose.
Vėliau buvo gaminamos spyruoklinės vielos žiedmarškės, kurios tuo metu pasirodė labiau tinkamos rekonstrukcijai nei pirmosios. Šiandien „Vilkatlakai“ gali pasigirti kniedytomis žiedmarškėms, kurios yra visiškai analogiškos istoriniams radiniams ir šaltiniams. Tiesa, kol kas tenka tokius darbus užsisakyti iš Ukrainos arba Lenkijos, nes Lietuvoje kniedytų žiedmarškių gamyba niekas neužsiima.
Tai pat „Vilkatlakai“ šiuo metu gali didžiuotis turintys autentiškus šalmus, kurie yra nukaldinami kalvių, o ne perdirbami iš Antro pasaulinio karo šalmų. Dar viena naujovė – plokšteliniai šarvai. „Vilkatlakų“ klubo nariai tai pat bandė atkurti odinius šarvus, kuriuos vėliau pakeitė istoriškai tikslesni kimštiniai. Apskritai kalbant, klubo rekonstrukcijos laikotarpis plėtėsi. Lygiagrečiai plito ir klubo pasirodymai: nuo dalyvavimo teatrališkuose vaidinimuose prie Kauno pilies, miestelio šventėse iki kelių dienų festivalių užsienio šalyse, pasirodymų mokyklose ir vaikų stovyklose.
T. Kavolis pridūrė, kad rekonstrukcijos klubai už istorikus yra pranašesni tuo, jog čia viskas yra išbandoma praktiškai, ko istorikai padaryti negali, todėl kartais nutinka ir paradoksalių situacijų.
„Lenkai kažkada padarė bažnyčiai atkastą spyną. Na ir ta spyna nelabai veikė, niekas nesuprato kodėl. Atėjo vienas iš rekonstruktorių, pasižiūrėjo ir sako, kad čia tikrai spyna, tik arbaleto, o ne durų…“ – „Vorutai“ pasakojo T. Kavolis.
„Vilkatlakai“ puoselėja tradicijas ir vertybes bei grūdina sielą
Klubo įkūrėjo teigimu, „Vilkatlakai“ bando išsaugoti tautos tradicijas, gerbia protėvių saugotas vertybes ir savo veikla nori parodyti lietuviams, kad mes turime kuo didžiuotis ir privalome tai išsaugoti. Reikėtų priminti, kad „Vilkatlakų“ šaknys baltų kultūros puoselėtojų draugija „Baltuva“, kuri pradžioje buvo kiek panaši į šiandieninę Romuvą.
„Dvasiniai, religiniai aspektai pas mus labai svarbūs. „Vilkatlakų“ atkuriamas istorijos tarpsnis, iki krikščionybės įvedimo, buvo pasirinktas ne atsitiktinai. Istorijoje, kultūroje ir savyje mes ieškome prigimtinės tradicijos atgarsių, savasties, mūsų tautos istorijos esminės ašies. Juk visada įdomiausia ne vienodųjų minia, o tie, kas yra išskirtiniai, savotiški, ypatingi. Taigi, ir mes Europos Sąjungoje būsime įdomūs tol, kol būsime lietuviai europiečiai, o ne Europos lietuviai“ – „Vorutai“ kalbėjo „Vilkatlakų“ įkūrėjas.
Galbūt dėl šios priežasties brolijos nariai pradžioje nešventė savo asmeninių gimtadienių, o kiekvienas narys pasirinkdavo sau artimą protėvių kovos datą, organizuodavo žygį, kurio pabaigoje buvo švenčiama, pagerbiami žuvusieji mūšyje ir pasveikinamas žygio vedlys. Rugsėjo 22 -oji, Saulės mūšio diena, buvo minima visada – tai svarbiausia brolijos data, nuo kurios žymima, kada įsikūrė „Vilkatlakai“. Klubo nariai sezoną atidaro sausio 22 -ąją. Tuo metu, kai žemę kausto didžiausias speigas, rengiamas žygis ir minimas Pokarvių mūšis.
„Grįžęs iš Pokarvių žygio, visada suprasdavau dabartinės „komforto žmogaus“ gyvenimo beprasmybę. Tai būdavo iššūkis ne tik kūnui, bet ir sielai. Grūdindavo visaip“. – apie sielos taurinimą gamta kalbėjo A. Bugvilionis pridurdamas, kad senąsias kalendorines šventes švęsdavo tiek klubo įsikūrimo pradžioje, tiek ir dabar. A. Bugvilionis alke ugnį aštuonis kartus per metus žiebia jau penkiolika metų ir teigia, kad tai jo dalis be, kurios savęs neįsivaizduoja.
Išliko asmenybės
Brolija „Vilkatlakai“ reikalauja ne tik fizinės ištvermės. Treniruotės vyriškoje draugijoje vykdavo kartą arba du per savaitę, kurioje tekdavo rimtai plušėti tam, kad būtų gerai pasirodyta renginių metu. Reikia priminti, kad šarvų svoris siekia nuo dešimties iki trisdešimt kilogramų, o su tokiais šarvais tenka išbūti ir kautis beveik visą dieną festivaliuose vasaros metu, kai termometro stulpelis kartais šokteli ir iki trisdešimties laipsnių. Tokia veikla reikalauja kantrybės ir atsidavimo. Galbūt todėl buvo laikotarpių, kai rekonstrukcijos klubą „Vilkatlakai“ buvo palikę nariai, kurie A. Bugvilionio teigimu buvo labiau linkę galbūt ieškoti savęs, galbūt buvo labiau pasiduoti blizgančioms tuštybėms.
„Žmonės keitėsi kaip ir visur kitur. Labai džiugu suvokti, kad net ir būdami daugiausia reikalavimų keliančiu klubu, „Vilkatlakai“ buvo (ir dabar nenusileidžia) gausiausiu, viduramžių istorijos rekonstrukcija užsiimančiu klubu Lietuvoje. Išliko čia radę save. Išliko asmenybės, gerbiančios mane ir save“. – pasakojo A. Bugvilionis. Šiuo metu „Vilkatlakų“ tėra aštuoni, nors pačiu intensyviausiu metu, klubo narių skaičius siekė tris dešimtis.
T. Kavolis pridūrė, kad šiuo metu nuo veiklos senbuvius, jau nebe paauglius klubo narius atitraukia ir kitos, labiau kasdieniškos problemos: darbas ir šeima. Pats klubo įkūrėjas susilaukė šeštojo vaiko. Juk dalyvaudamas intensyviai veikloje, mažiausiai gali prarasti visus savaitgalius ir laisvus vakarus. Kai kurios kuopos atsiskyrė nuo pagrindinės „Vilkatlakų“ brolijos ir pradėjo vykdyti savo veiką. Išėjusieji nariai yra vis dar šeimos nariai ir su jais „Vilkatlakai“ sveikinasi ne bet kaip, o paduodami kairę ranką iki alkūnės. Tai sveikinimosi būdas perimtas iš viduramžių, kurio metu priešai vienas kitam parodydavo, kad neturi ginklų ir jais galima pasitikėti. Kaip ten bebūtų, A. Bugvilionis tik džiaugiasi, kad šis klubas jį suformavo tokį, koks jis yra šiandien.
„Šios veiklos dėka save pakeičiau psichologiškai. Daug ko išmokau, daug ko patyriau. Tai nesibaigė. Tobulėju nuolat priimdamas naujus iššūkius, projektus, žmones…“.
Kaip pats klubo steigėjas sako, vadovavimas „Vilkatlakams“ nėra lengva užduotis, tačiau draugystė yra raktas ir kelias įgauti geras vadovo savybes. Svajonėse ir ateities planuose A. Bugvilionis viliasi, kad į klubą pavyks pritraukti naujų, lietuvybę ir tradicijas puoselėjančių žmonių, kelti rekonstrukcijos lygį ir kurti naujus projektus. Na, o ilgametis „Vilkatlakų“ klubo narys T. Kavolis ateityje siekia įgyvendinti savo svajonę – rekonstruoti kovas su žirgais.
