„Lituanica“ nenuleidžia sparnų

Prieš 80 metų liepos 15 d. rytą oranžinė „Lituanica“ pakilo iš Bennetto oro uosto Niujorke transatlantiniam skrydžiui. Lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui meistriškai pavyko ją atplėšti nuo žemės (apie tai liudija dokumentinis „Lituanicos“ pakilimo įrašas). Lėktuvas buvo perkrautas kuro, tačiau be jo atsargų skrydis iš viso būtų neįmanomas. Juk „Lituanicos“ tikslas – laikinoji sostinė Kaunas – buvo daugiau nei už 7000 km, o lakūnai norėjo ją pasiekti nenusileisdami.

Kad įsivaizduotume jų užmojo dydį, pakanka pasakyti, kad iki 1933-iųjų vos 73 kartus bandyta perskristi Atlantą ir tik pusė skrydžių buvo sėkmingi. Nuskristi be nutūpimo daugiau nei 6000 km pavyko tik trims lėktuvų ekipažams. Taigi lietuvių įveiktas nuotolis 6411 km buvo antras aviacijos istorijoje (1931 m. R. Boardmanas ir J. Polandas nuskrido iš Niujorko į Stambulą, pasiekdami pasaulinį skridimo į tolį rekordą – 8062,6 km). Nors lakūnams nepakako pinigų įsigyti kai kuriems moderniems navigacijos prietaisams ir radijui, vis dėlto jų skrydis pagal numatytą maršrutą buvęs tiksliausias. Toje pačioje pasaulio aviacijos istorijoje užfiksuota ir tai, kad „Lituanica“ pirmoji gabeno oro paštą.

Laimingai įveikę didžiąją skrydžio dalį lėktuvo motorai nutilo ties dabartiniu Pščelniko kaimu. Kartu su jais nustojo plakusios ir lakūnų širdys…

Tačiau ne veltui. Abiejų lakūnų žygdarbis – vienas gražiausių ir šviesiausių Lietuvos istorijoje. Gal todėl, kad jo paskata buvęs iššūkis gamtos jėgoms, o tikslas – išgarsinti lietuvių tautos vardą? Gal todėl, kad jie savo svajonei įgyvendinti aukojo labai daug, o gal ir viską: santaupas, darbą, laiką ir pagaliau gyvybes (neabejotinai, jie turėjo numatyti ir tokią kelionės baigtį)? Gal todėl, kad jiems nebuvo pats svarbiausias, pagrindinis mūsų laikais klausimas „už kiek“?

Kilnus lakūnų tikslas susilaukė pritarimo ir tėvynainių Amerikoje palaikymo jau anuomet, pradėjus rengtis skrydžiui ir remontuoti „Belancą“. (Tuo metu tai buvo pats tinkamiausias ilgiems skrydžiams lėktuvo modelis. Belankomis amerikiečiams ne kartą pavyko sėkmingai įveikti Atlanto vandenyną.) Lakūnų pavyzdys ir dabar įkvepia lietuvių tautą naujiems – didesniems ir mažesniems – žygdarbiams.

Nors jau praėjo daug metų nuo šiurpios nakties ties buvusiu Soldinu esančiame miškelyje, lietuvių didvyrių vardus vis dar šlama miškelio pušys, juos pažįsta naujos lietuvių kartos.

80-osios Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio metinės minimos Lietuvoje ir pasaulyje (LR Seimas 2013-uosius yra paskelbęs S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą metais). Po Lietuvą skraido „Lituanicos“ kopija, rengiamos lakūnams skirtos parodos (kai kurias iš jų galima lankyti ir neišeinant iš namų – žr. http://www.lnb.lt/naujienos/1125-virtuali-paroda-steponas-darius-ir-stasys-girenas-mes-skrisime-i-lietuva), vyksta proginiai renginiai, koncertai.

Liepos 14 d. lakūnai buvo pagerbti žuvimo vietoje Pščelnike. Buvo daug garbingų svečių, tarp jų Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, įteikusi apdovanojimus globujusiems lietuvių paminklą. (Pagarba visiems tiems, kurie globojo šį ir kitus Lenkijoje esančius paminklus bei brangias lietuviams vietas be padėkų ir apdovanojimų.) Išvakarėse prie paminklo finišavo „Dviračių žygis į Soldiną minint S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 80 metų jubiliejų“. Tai jaunieji pilotai, šįkart ne lėktuvais, o dviračiais įveikę atstumą nuo Kauno iki Pščelniko, šitaip norėdami pagerbti žuvusius lakūnus. Tuo tarpu iš Pščelniko vakar startavo bėgikai, kurie žemės keliais pasiryžę įveikti lakūnų nenuskristus kilometrus iki Kauno. (Trečiadienio vakarą jie laukiami prie valsčiaus Punske.) Kaune liepos 20 d. senajame S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome vyks aviacijos šventė.

Bus dar daug įvairių renginių, tačiau verta užsiminti ir apie didesnius projektus. Vienas tokių – baigiamas rengti startui pirmasis lietuviškas nanopalydovas, pavadintas „Lituanicos“ vardu – „LituanicaSAT-1“. Tai irgi istorinis įvykis.

(nb), punskas.lt