Nūnai mažųjų darbų metas. Pridurkime, ir didžiųjų vargų dienos. Dirbti ir vargti reikia labiausiai mums, lietuviams, dar nepadariusiems tų mažųjų darbų. Jie bus pamatas didiesiems.
Sunkiomis sąlygomis tenka mums dirbti: trukdo mūsų darbą kiti, trukdo jį ir mūsų pačių nesantarvė. Griebiesi mažojo darbo, abėcėlės, tai vienur tau neleidžia vyriausybė, kitur, kaip štai Lietuvos rytuose, sulenkėję dvarininkai ir bajorai. Dairaisi prietelių – jų savo krašte nerandi. Nutautusiems bajorams ir nutautusiems miestiečiams statyk kryželį. Šių užuojautos nebelaukiame, tik norime, kad jie bent nebekliudytų. Bet ir čia geros vilties nebegali būti. Sakosi mūsų broliais ir skelbia mums atvirą kovą. „Broliškoji“ lenkų tauta siekia mūsų savo praretėjusioms eilėms papildyti. Mes jiems tik etnografijos medžiaga. Mūsų siekimus jie verčia karikatūromis, išjuokia, gaudo mūsų dėmes ir piešia jomis tamsų paveikslą šaukdami: Žiūrėkite, koki lietuviai!
Nėvienas lenkų laikraštis ligšiol nėra kiek rimčiau žvilgterėjęs į mūsų gyvenimą. Susiginame su Lietuvos lenkais, tai Varšuva dedasi bešalė ir peršasi abejiems teisėju. Jos teismas visuomet pasibaigia lietuvių apkaltinimu. Ar gali būti teisėjais tie, kurie lietuvius tepažįsta iš Kurjer Litewski, iš Goniec Wilenski ir iš savosios Muchos aprašymų?
Liublino unijon senovėje lenkai spyrė lietuvius, remdamies supelėjusiais dokumentais, o dabar, norėdami mus subausti ir savo globoje nulaikyti, remiasi ta unija. Kas einąs prieš tas politikos jungtuves, tas neteisiai elgiąsis. Štai kokia mūsų teisėjų argumentacija!
Toki teisėjai negali būti mums broliais. Lenkų tautos pagrindas yra bajorai su miestiečiais, o lietuvių – liaudis.
Bet yra dvi tauti, su kuriom lietuviai daugiau amžių, nekaip su lenkais, yra tikrai broliškai gyvenę – gudai ir ukrainiečiai. Su jom lietuviai drauge kovodavo prieš totorių puolimus, su jom kelis amžius spyrėsi vokiečių galybei.
Šios trys tautos nesipešdavo, nesaikstydavo viena kitą ryti. Ir dabar jų buitis labai panaši: lietuvių, gudų ir ukrainiečių siekimai – pirmoje vietoje liaudies reikalai. Priešininkai ir vargai visų trijų tie patys, visi esame turėję ir tebeturime tų pačių kliuvinių kultūros kelionėje, visi galime pasimokyti vieni iš kitų, vieni kitiems padėti, o mūsų nesutikimams pamato nėra.
Svetimo daikto imti nesikėsiname, taigi mokėsime šalimais broliškai gyventi. Likimo spaudžiami, esame vieni kitus nutolę. Reikia vėl suartėti, arčiau susipažinti. Ukrainiečiai savo kultūra ir susipratimu yra pranešę lietuvius su gudais. Kai Lietuva, baudžiavos kamuojama, dar tebemiegojo, Ukraina jau buvo susilaukusi garsiojo poeto Ševčenkos. Kilęs iš baudžiauninkų, jis savo dainomis kurstė tautiečių širdyse laisvės ugnelę, sielojosi savo tautos vargais.
Ukraina (bent Galicijos) turi daugelį mokytų žmonių, literatų, turi savo literatūrą. Ukrainiečių vadai atsimena ir lietuvius. Pakaks nurodžius Kostomarovą ir profesorių Antonavičių. Antonavičiaus monografija apie Algirdą ir Kęstutį įdomu kiekvienam lietuviui pasiskaityti. Taip palankiai rašyti apie Lietuvos praeitį tegali žmogus tos tautos, kuri yra broliškai amžius gyvenusi su lietuviais.
Ukrainiečius vargina tie patys klausimai, kurie ir mus; ukrainiečiams, kaip ir mums, tenka kovoti prieš istorinę Lenkiją, tenka rūpintis savo liaudies gerove. Formuluodami savo tautos siekimus, mes galėtume jų pavyzdžiu naudotis. Ukrainiečių literatūra, muzika ir iš viso menas mums būtų, rasit, daugiau įmanoma, nekaip lenkų.
Žodžiu sakant, mes turėtume arčiau įsižiūrėti į ukrainiečius, pažinti jų literatūrą, jų gyvenimą ir idealus. Ligšiol mes duodavome daug vietos savo laikraščiuose žinioms iš kitų tautų gyvenimo, o artimosiomis tautomis maža tesidomėdavome. Ukrainiečiai jau pradeda mumis rūpintis, nori mus pažinti. Pasiduokime broliškai vieni kitiems rankas!
Šaltinis: Viltis, 1909 m. sausio 25 (vasario 7) d., nr. 10 (195), p.1.
Smetona A. Rinktiniai raštai, Kaunas, 1990, p. 290–292.
Atrodo, kad parašyta mums dabar gyvenantiems. Ir kaip tai nedera su konservatorių ultrų lepšiškumu bei apsimestiniu karingumu prieš rusus.
Kažką draugas Arūnas, maišai. Šiandien valdžioje kairiųjų frontas su Lietuvos gagaūzais t y tapatūs Janukovičiams. lyvia
As jusu jau seniai prasiau pasakyti, kuo skiriasi kubiloidai nuo sysalkomuniagu. As sakau: NIEKUO! O jus?
ir aš sakau: NIEKUO! Kerzinių batų pora. Vieną šikną neša – kairys ir dešinys kerzokai.
A jūs daltonikai esat visame pasaulyje politinės partijos skirstomos į dešinę ir kairę. Jūsų visą tai suplakimas parodo stribų požiūrį į kremlių ir apsimetimais nuskriaustais durniais. lyvis
rašinėlis 2014 02 08 d. “Respublikoje” pavadintas “Visų šalių subingalviai, vienykitės” būtinas skaityti visuminiam politiniam išprusimui. Sėkmės savišvietoje.
Labai izvalgus ir politiskai teisingas straipsnis, nors jam jau >100 metu.
Labai teisingos mintys ir, kas nuostabiausia, jos parodo, kaip daugiau nei po 100 metų santykių tendencijos tarp tautų beveik nepasikeitė. Ir padeda suprasti, kad mums ypatingai svarbu, kad regione įsitvirtintų nepriklausoma tautinė Ukrainos valstybė, kuri įneštų seniai nematytą pusiausvyrą regione, mažintų dviejų pavojingų, bandančių Lietuvai diktuoti valstybių – Rusijos ir Lenkijos – geopolitinį svorį.
Taip.Būtent.
Šį straipsnį vertėtų perskaityti ir tokiam Mikui-Mikobolui-Skutui-Kažinui, kuris čia nuolat stengiasi šmeižti ir niekinti prezidentą Smetoną, pripaišyti jam prolenkiškumą…
Ir dar siūlyčiau pažiūrėti ukrainiečių žurnalistų ir politologų komentarus apie neseniai Lenkijos tėkštą eilinį akibrokštą – ultimatyvius nurodymus kaip Ukrainoje turi būti dėstoma ukrainiečių kovų prieš lenkiškuosius okupantus ir kolonistus istorija.
Pvz., youtube, МУСІЄНКО: Польща ОБУРИЛА РАПТОВИМ рішенням. Новий СКАНДАЛ?
arba Міністр оборони Польщі заявив, що Україна не вступить до ЄС, поки не буде вирішене Волинське питання
Ukrainiečių žurnalistai ir politologai dar neužvaldyti Lenkijos, jie labai argumentuotai ir oriai atmeta Lenkijos reikalavimus. Norėtųsi, kad panašiai sugebėtų elgtis ir Lietuva. Įdomu, ar Lenkijai pavyks ukrainiečiams primesti savo istorijos naratyvus, o gal Ukraina atsilaikys ir tai padės ir Lietuvai sugrįžti prie savo istorijos?
Su dabartine Ukraina sudėtinga artintis : Ukrainos ukrainiečiai nevaldo. Žemės išparduotos . Karas iki paskutinio ukrainiečio paskelbtas. Jei yra su kuo artintis, tai Gudija. Ji nieko neišparceliavo. Atstatinėjo LDK pilis ir paminklus. Bet: ar čia vėl nęsama bėdos – kas valdo Lietuvą ?
Beje, jau šiame 1909 m. rašytame straipsnyje galime įžvelgti A. Smetonos savęs pozicionavimą vidaus ir užsienio politikoje būsiančiu šlėtiškuoju lietuviu Vytautu, ištikimai tarnavusiu Lenkijos karalystės užmačioms valdyti LDK, t.y. Lietuvos, baltarusių ir ukrainiečių žemes. Tai, kaip ir disonuoja su tautine “Aušros” pozicija.