„Nulis laipsnių“. L. Karalius: Jeigu jauti vidinį norą pažinti save ir pasaulį – neužsižaisk svaiginimosi kambaryje (video)

„Nulis laipsnių“ – tai pokalbių su žinomais kultūros ir meno pasaulio žmonėmis ciklas. Su tais, kurie gyvena ir kuria blaiviai, kurie esti gyvi pavyzdžiai jaunam žmogui. „Nulis laipsnių“ veidaknygėje.

Linas Karalius (Ezopas) – legendinės grupės „Žas“ narys, buvęs seimūnas (2008-2010), ragavęs ir aktoriaus, ir laidų vedėjo duonos. L. Karaliui teko pabuvoti Alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos komisijos nariu, o su paskaitomis šiomis temomis jis aplankė per 500 Lietuvos švietimo įstaigų, savo dešimties metų blaivaus gyvenimo patirtį perduodamas jaunajai kartai.

„Jokios nelaimės ir nusikaltimai nesunaikina tiek žmonių ir jų turto, kiek girtavimas“, yra pasakęs  anglų politikas ir filosofas Fransis Bekonas – ištartas prieš keturis šimtus metų, šis pasakymas, deja, kuo puikiausiai tinka ir mūsų laikams. Tavo nuomone, kodėl žmonės vartoja svaigalus?

Yra ne viena priežastis, kodėl alkoholis yra labiausiai paplitusi narkotinė medžiaga. Pirmoji priežastis – visuotinė ir politinė tolerancija. Taip susiklostė, kad alkoholio vartojimas yra labai senas užsiėmimas ir prasidėjus kapitalo kaupimo laikams jis tapo puikia priemonė siekiant greito pelno. Šalyse, kuriose alkoholio gamyba ir pardavimai yra privatus verslas, verslininkai siekia didesnių pajamų ir turėdami reikiamus išteklius užsiima lobizmu, liberalizuodami alkoholio kontrolės įstatymus, o trumparegiškai žiūrinti valdžia užsimerkia į mokslinius tyrimus, įrodančius, kad vienas litas, gautas parduodant alkoholį, ateityje sukuria valstybei trijų litų nuostolį šalinant sveikatos problemas. Be to, naujausi Harvardo universiteto ilgalaikiai vyrų tyrimai parodė, kad alkoholis yra pagrindinė darbingo amžiaus vyrų mirties priežastis. Natūralu, kad tai atsiliepia ir šalies ekonomikoje.

Kita svarbi alkoholio vartojimo priežastis yra žmonių siekis laikinai apeiti vidines baimes. Alkoholis blokuoja nemažą dalį smegenų, o kartu apnyksta ir žmogaus baimės (kompleksai), tuomet žmogus leidžia sau laisvai bendrauti su nepažįstamais ar draugais, judėti, šokti, kvailioti. Tuo pat metu organizmui kovojant su į jį patekusia chemine medžiaga, smegenyse išsiskiria padidintas endorfinų (laimės dalelių) kiekis – tai sukuria dirbtinę euforiją, prie kurios yra greitai priprantama. Gaudamas chemines medžiagas, organizmas pats sumažina natūralią endorfinų gamybą. Ilgainiui be alkoholio žmogus nebegali jaustis pilnai atsipalaidavęs ir laimingas. Prie to pridėjus visuotinį susitarimą, jog tai yra socialiai priimtinas elgesys, mes patenkame į uždarą priklausomybės ratą, iš kurio nėra paprasta ištrūkti.

Kadaise grupė „Žas“ garsėjo ne tik muzika, bet ir skandalais – galima spėti, kad tuo laikotarpiu alkoholis buvo dar vienu grupės nariu… Jei atsigręžtum į tuos laikus, koks buvo Paties santykis su svaigiaisiais gėrimais?

Nepaslaptis, kad pramogų versle alkoholio ir kitų narkotikų vartojimas yra laikomas normaliu reiškiniu. Būdami jauni, alkoholį vartodavome siekdami įveikti scenos baimę. Tai atsispindėdavo ir ankstesnėje grupės kūryboje.

Aš asmeniškai turiu gana stiprią imuninę sveikatos sistemą, todėl neapsiribodavau vienos dienos linksmybėmis. Paauglystėje buvau ypatingai drovus, todėl alkoholis, kaip ir kitiems mano bendraamžiams, buvo baimių įveikimo ir „kieto bičo“ įvaizdžio kūrimo priemonė. Vaikas yra kaip kempinė, kuri į save sugeria aplinką. Mūsų aplinkoje absoliuti dauguma suaugusiųjų vartoja alkoholį, todėl ir vaikai, turėdami įgimtą siekį greičiau suaugti, gana anksti ima eksperimentuoti su alkoholiu. Taip ir mano „santykiai“ su šia chemine medžiaga prasidėjo sulaukus vos trylikos metų.

Vienus nevartoti alkoholio skatina artimieji, kiti svaigalų atsisako sąmoningai – priežasčių būna įvairiausių. Jau dešimt metų kiekvieną dieną pradedi ir užbaigi blaivia galva, o kokie buvo Tamstos tokio pasirinkimo motyvai?

Noras vystytis ir pažinti save geriau paskatino mane pradėti domėtis ezoterika. Pasinėrus į jogą ir sąmoningo kvėpavimo pratimus, alkoholis tapo trukdžiu, kuris po kiek laiko savaime išnyko iš mano gyvenimo.

Padedamas išmintingų Indijos mokytojų, praėjau gilią psichologinę savianalizę, išnarpliojau savo asmenybę po siūlelį ir manau, jog atsikračiau daugumos vidinių baimių, kurias anksčiau trumpam numarinti padėdavo alkoholis. Dabar ir be svaigalų galiu laisvai linksmintis draugų kompanijoje, šokti ar užkalbinti nepažįstamus žmones.

Atsisakius svaigalų, gyvenimas, matyt, pasidarė nei šioks, nei toks: atsirado sunkumų tiek bendraujant, tiek bandant atsipalaiduoti… Ar šie visuomenėje sukurti mitai tikrai egzistuoja; o gal, išsiskyrus su alkoholiu, potyriai visiškai kitokie?

Prie ankstesniojo atsakymo galiu tik pridurti, kad pradėjus labiau mylėti savo kūną ir nustojus jį teršti, suaktyvėja visi jutimo organai ir kasdienius gyvenimo momentus patiri pilnavertiškiau. Šių pojūčių atsisakyti nebesinori, kaip ir pasinaudojus šviesolaidiniu internetu sunku būtų sugrįžti prie gerokai lėtesnio „DSL“ kabelio.

Išsigando, stebėjosi, paspaudė dešinę, nebeskambino – kaip į blaivaus gyvenimo pasirinkimą reagavo bičiuliai bei artimieji?

Dalis draugų, pasikeitus mano laisvalaikio leidimo būdui, išnyko ir liko patys tikriausi, kuriems nesvarbu, ką tu vartoji ar valgai, jie tave myli be sąlygų. Juos aš labai vertinu. Na, o artimieji, matydami teigiamus pokyčius, gali tik pasidžiaugti.

Jau nuo seno tipinis menininko paveikslas neatskiriamas nuo svaigalų, kai kurie pastaruosius net vadina kūrybiniu varikliu. Ar mėgautumeisi daina ar knyga žinodamas, jog ją autorius sukūrė po degtinės butelio, t. y. ne savo blaiviu kūrybiškumu?

Manau, kad kūrinys visada yra kūrėjo atspindys, todėl svaigalų iškankinto menininko kūriniai yra gerokai primityvesni nei menininko, besisemiančio išminties iš motinos gamtos ir einančio harmoningo vystymosi keliu.

Aš niekada nenustoju žavėtis visais Žemės planetos gyvais organizmais ir augalais. Mane stulbina jų tobulumas ir sugebėjimas atsikurti ir regeneruotis. Vat čia tai kūryba! Įsivaizduokite tokį žmogaus sukurtą automobilį, kuriam sugytų įbrėžimai, kuris pats po savęs paliktų naujas, gerokai tobulesnes kartas automobiliukų. Kažkada tai pasieksime, bet tam reikia ne egzistuoti, o vystytis.

Pačiam yra tekę važinėti po švietimo įstaigas ir pasakoti jaunimui apie alkoholio žalą – kaip sekdavosi? Juk svaigalai jaunų žmonių tarpe, atrodo, esti neatskiriamas pasilinksminimo palydovas.

Su paskaitomis esu apvažiavęs daugiau nei 500 mokymo įstaigų visoje Lietuvoje. Mane džiugina vyresnių klasių moksleivių ir studentų žingeidumas. Esu sutikęs ne vieną jaunuolį, kuris po mano paskaitų pasirinko sveiką gyvenimo būdą. Tai yra geriausias mano darbų įvertinimas.

Žiniasklaida yra sukūrusi klaidingą įvaizdį, visiškai neatitinkantį mano tikros asmenybės, todėl gyvenime sutikti nauji žmonės, pabendravę su manimi, visada būna nuoširdžiai nustebę. Manau todėl ir mano paskaitos palieka dar gilesnį įspūdį moksleiviams ir studentams. Viskas, kas vyksta, vyksta į gerą.

Ką norėtum tarti žmogui, norinčiam pradėti blaivų gyvenimą, bet spaudžiamam visuomenėje įsigalėjusio požiūrio į alkoholio „naudą“ ir į negeriantį „keistuolį“?

Ačiū Dievui, iš sovietinio pilkos masės ugdymo mes perėjome į naują erą, kur yra vertinamas asmenybės išskirtinumas. Darosi vis madingiau būti „keistuoliu“. Todėl, jeigu jauti vidinį norą pažinti save ir pasaulį – neužsižaisk svaiginimosi kambaryje. Rask išėjimą į kitą šio nepakartojamo žaidimo etapą. Ten yra gerokai galingesnės garso ir vaizdo plokštės. Tikrai verta išmėginti.