„Nulis laipsnių“. A. Šimkus: Pradėjus blaivų gyvenimą, pasaulis tampa daug erdvesnis, jaukesnis ir gražesnis (video)

„Nulis laipsnių“ – tai pokalbių su daug pasiekusiais žinomais kultūros pasaulio žmonėmis ciklas. Su tais, kurie gyvena ir kuria blaiviai, kurie esti gyvi pavyzdžiai jaunam žmogui. „Nulis laipsnių“ veidaknygėje.

Antanas Šimkus – poetas ir publicistas, išleidęs du poezijos rinkinius, pavadinimais „Skradžiai“ (1999 m.) bei „Sezonas baigtas“ (2010 m.), o jo knyga jauniesiems skaitytojams „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ šiųmetiniuose Metų knygos rinkimuose pretenduoja tapti geriausia knyga vaikams.

A. Šimkus buvo apdovanotas Jaunojo Jotvingio, Vilniaus mero premijomis, taip pat yra vienas iš Poezijos pavasario ir Poetinio Druskininkų rudens rengėjų.

Automobilis, internetas, antibiotikas, „Dormeo“ čiužinys – tai tik keli pavyzdžiai, iliustruojantys žmogaus proto galimybes. Tačiau nors ir išsilaipino Mėnulyje, išlipti iš svaigalų vartojimo ir melagingų mitų apie jį žmogus nesugeba jau daugiau negu du tūkstančius metų. Kaip manai, kodėl žmonės vartoja alkoholį?

Už visus žmones sunku ką nors atsakyti. Bet daugumai turbūt patinka alkoholio poveikis – greitas būdas pasiekti malonumą, aptirpdyti bendravimo bėdas, užmiršti kitas problemas. Ką reiškia apsvaigti – ko gero, viena svarbesnių reikšmių – pasijusti gerai, geriau, geriausiai. Dėl tos būsenos ir vartoja.

Anot mokslo, išgėręs žmogus veik dvi savaites savo kūrybinėmis galiomis nusileidžia beždžionei, tačiau rašytojo paveikslas jau nuo seno neatskiriamas nuo alkoholio. Ar, Tamstos nuomone, svaigalai ir kūryba gali būti suderinami? Ar alkoholio ir kūrėjo sąveikos rezultatą tikrai galima pavadinti kūryba?

Žinau gausybę rašytojų, kurie vienaip ar kitaip bandė derinti alkoholį ir rašymą. Pagal ką reikėtų nuspręsti, kad svaigalai ir kūryba dera ar nedera? Stipriai gerdamas turbūt gerų kūrinių nesukursi dėl elementarios priežasties – kūryba reikalauja milžiniškos koncentracijos, o ne atsipalaidavimo. Išgėrinėjančių ar toleruojančių alkoholį kūrėjų tikrai yra ir bus. Jiems dera. Visuomenės daliai irgi, matyt, tinka. Ir tegu. Sunku pasakyti, ką jie kurtų, jei negertų, arba ką jie gertų, jei nekurtų.

Dėl alkoholio ir kūrėjo sąveikos rezultato – tai turbūt individualus kiekvieno vertintojo reikalas. Galiu tik apie save kalbėti. Mano gyvenime yra buvę tekstų, kuriuos parašiau ne visai blaivus, jie turėjo ir šiokį tokį pasisekimą. Tačiau tai nėra tie tekstai, kurie džiugintų mano širdį. Nedžiugina. Neuždera. Nedera.
Mano supratimu, alkoholis kurį laiką gali stimuliuoti tam tikras galias, bet ilgainiui tos galios apleidžia, palieka tik iliuziją – tad šiame kelyje daug didesnės perspektyvos tapti tikru alkoholiku negu rašytoju.

O kada ir kodėl Pats nusprendei atsisakyti svaigalų?

Prieš daugiau nei penkerius metus visiškai išsisklaidė iliuzija, kad galiu vartoti alkoholį. Galutinai supratau, kad svaigalai man trukdo gyventi, nebeišbrendu iš to liūno, ir kad jei toliau taip gersiu, nebegyvensiu arba – dar baisiau – egzistuosiu kažkokiame kasdien stiprėjančiame alkoholiniame košmare…

Tada ir nusprendžiau – atsisakyti alkoholio, kas bebūtų… Tiesa, vienam nepavyko. Ieškojau pagalbos. Ačiū Dievui, radau.

Kaip, atsisakius alkoholio, pasikeitė Tamstos kūrybinis gyvenimas?

Pasikeitus gyvenimo būdui (o taip nutinka, kai nebesėdi užstalėse), atsirado įvairiausios veiklos ir tas kūrybiškumas galbūt transformavosi – rašau mažiau poezijos, atsirado daugiau publicistikos, daugiau noro ne save parodyti, o į kitus pažiūrėti, paklausyti, paskaityti.

Ko gero, pasikeitė požiūris į pačią Mūzą. Gal ji neskuba į mano namus, o gal ir aš rečiau ją kviečiu į savo veiklos laukus. Bet kokiu atveju, jei tebevartočiau, alkoholis čia nebūtų daug pridėjęs, o atėmęs tikrai būtų.

Ar pradėjęs gyventi blaiviai iš plunksnos brolių nesulaukei nuostabos ir klausimų, pvz., „Antanai, gal, atsiprašant, karščiuoji?“ bei panašių?

Ypatingos nuostabos ar klausimų nesulaukiau. Sakyčiau, netgi jaučiau palaikymą. Turbūt jau nemažai kam buvau įkyrėjęs…  Kadangi ne aš pirmas tokiu takeliu pasukau, tad turbūt ant pirmtakų galvų krito ta klausimų kruša.

Išleidai knygą jauniesiems skaitytojams, pats esi tėtis – kaip manai, ar tėvai pajėgūs savo atžalas įtikinti apie alkoholio daromą žalą, kai tuo tarpu visuomenėje alaus butelis ar vyno taurė rankoje laikomi įprastu ir priimtinu reiškiniu?

Kaip tie tėvai besijaustų – pajėgūs ar nepajėgūs – savo vaikams jie turėtų nepagailėti laiko, dėmesio, meilės. Tada ir tų įtikinėjimų reikės mažiau. Žinoma, kad vaikas iš tėvų turi žinoti, kas jam kenkia. Taip pat švietimo sistema turėtų nuo mažų dienų šiomis temomis kalbėti. Turėtų…

Kalbant apie visuomenę – būtent tik švietimas ir gali čia ką nors keisti. Tik kol kas blausiai taip šviečia…

Esi poetas – ne toks kaip aš, apie kurį žino tik mano žmona ir močiutė, bet išleidęs dvi poezijos knygas, gavęs ne vieną literatūrinę premiją, tad ir Tamstos žodis svaresnis – ko palinkėtum jaunimui, norinčiam, bet niekaip neįstengiančiam pradėti blaivaus gyvenimo?

Na, nesu toks jau, oho, oho… bet ką galiu, pasakysiu. Jei kalbam apie žmogų, norintį pradėti blaivų gyvenimą, tai pirmiausia jį reikėtų pasveikinti, kad nori, nes nuoširdus noras, troškimas ir yra varomoji jėga, kurios padedamas rasi viską, ko reikia. Jei nepavyksta pačiam, nebijoti kreiptis pagalbos. Yra daug sėkmingai praėjusių šiuo keliu žmonių. Jaunų taip pat.

Taigi linkiu puoselėti tą norą ir nuojautą, kad pradėjus blaivų gyvenimą, pasaulis tampa daug erdvesnis, jaukesnis ir gražesnis. Taip tikrai būna. Ir nuojauta tampa žinojimu.