3. Radikalumas ir nuosaikumas
Šios dvi sąvokos ypač drasko šiuolaikinį tautininkų judėjimą. Dažnai tai – tiesiog kalbiniai „štampai“, kuriuos priskiriame sau arba kitam, menkai susimąstydami apie jų turinius. Įsivaizduojama, jog žmogus iš principo tiesiog radikalus arba tiesiog nuosaikus. Tai – mitas.
Žinoma, savaiminis radikalumas arba nuosaikumas – egzistuoja. Vis gi būtent savaiminiu pavidalu tai – daugiau jausmų, nei proto charakteristikos. Savaiminis radikalas – drąsus ir veržlus, jis nori visko daug ir greitai. Stokoja pusiausvyros, absoliutina vieną tiesos pusę kitos sąskaita, per skubėjimą daro daug klaidų, agresyvumu nuteikia kitus prieš save ir visą savo stovyklą. Savaiminis nuosaikusis – priešingai, santūrus ir atsargus, viską sveria ir seiki. Stokoja ryžto, o kartais – net principingumo, gali kilti klausimas – kokia jo pozicija apskritai? Sukarikatūrintai radikalas – tai karštakošis plevėsa, nuosaikusis – tinginys ar bailys.
Tautiškumo kontekste radikalumas ir nuosaikumas dažnai siejasi su bendresne – savo-kito – skirtimi. Radikalui be nuosaikiojo prado sava tauta – viskas, visos kitos – niekas. Tautiškumas – visų vertybių matas, užmirštant kitas – dorą, teisingumą, šeimą, kitas siauresnes bendruomenes (totalumas), o taip pat – žmonijos dimensiją (tautinis egoizmas ir šovinizmas). Nuosaikiajam be radikaliojo prado vis kyla pagunda galvoti ir elgtis priešingai: taip kruopščiai dozuoti savastį, kad skirtumas tarp savo ir svetimo ilgainiui išnyksta, arba svarstyklės net pakrypsta svetimo pusėn. Bendroje vertybių sistemoje tautiškumas taip pat vis labiau slenka į apačią, jei ne į paribius.
Lygiai tie patys principai veikia tautos viduje. Radikalui greitai ne tik sava tauta atsiduria virš kitų, bet pati sava tauta išsluoksniuojama partiniais ir sroviniais kriterijais: viena tautos dalis atsiduria aukščiau visų kitų. Nuosaikusis gi priešingai – visaip stengiasi išvengti išskirtinumo, o kraštutiniu atveju savus teisia griežčiau, nei svetimus. Jau netgi praktikoje turime tautininkų, kurie labai jau atlaidūs fasadiniams konservatoriams, liberalams ir net kairiesiems ekstremistams, bet labai griežtai vertina radikaliuosius kolegas savo stovykloje.
Didžiausia problema ta, kad perdėtas vienos pusės nuosaikumas atveria vartus kitos pusės radikalumui ir net ekstremizmui. Taip nuosaikūs tautininkai atveria vartus deklaratyviesiems konservatoriams, konservatoriai – liberalams, o liberalai – kairiesiems ekstremistams. Perdėto radikalumo problema kiek mažesnė, bet ji egzistuoja: apsiskelbus tikratikių bendruomene, kitos srovės visuomenėje ir netgi toje pačioje pasaulėžiūrinėje srovėje lieka atskirtos, o jei per stebuklą tokia bendruomenė gauna valdžią, visuomenė tampa vienu dideliu konclageriu.
Radikalumo ir nuosaikumo dilemos sprendimas – teisingumas. Bendri standartai, taikomi visiems ir kiekvienam – savam ir svetimam. Į bendrus standartus taip pat įeina parama saviems – sveiko proto ribose. Jei mano ir svetimas vaikas prašys duonos, o aš turėsiu tik vieną kriaukšlį – pirmenybę teiksiu savam. Tai – dora, verta ir teisinga, net iš religinės pusės: jei Dievas skyrė mane kažkieno tėvu, kažkieno vyru, kažkieno tautiečiu – reiškia, skyrė man misiją šioje bendrijoje. Sveiko proto riba šiuo atveju eina per dorą – jei mano vaikas be priežasties muša kitą vaiką, aš savajam uždrošiu diržu – ką apie tai besakytų „juvenalinės justicijos“ šalininkai.
Vis dėlto praktikoje savaiminis radikalumas ir nuosaikumas – reti reiškiniai. Pirmiausiai – daug kas priklauso nuo atskaitos taško: kas nuosaiku Adolfui Hitleriui, gali būti radikalu A.Smetonai. Antra vertus, tas pats tautininkas gali būti radikalus imigracijos klausimu, bet nuosaikus etninių žemių klausimu, arba radikaliai vertinti Rusijos iššūkius, bet nuosaikiai – Europos Sąjungos iššūkius, arba atvirkščiai.
Sveikas protas, peržengiantis įvardytas jausmines charakteristikas, vėl sufleruoja aukso vidurio taisyklę. Radikalumas gerąja prasme – tai ryžtas esminėms permainoms ten, kur jų reikia. Nuosaikumas gerąja prasme – tai apsvarstymas, apmąstymas prieš bet kokį veiksmą. Jie puikiai dera vienas su kitu, dar daugiau – jie sunkiai įmanomi vienas be kito. Radikalumas ir nuosaikumas tautiškume turi būti selektyvus ir situacinis, remiantis bendrais kriterijais: ar tai tobulina, ar susina žmogų tautoje ir tautą žmonijoje?
