Televiziją šią savaitę nustelbė kinas, juolab kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose dar nepasibaigė festivalis „Scanorama“, kasmet tampantis svarbiausiu rudens įvykiu kino mėgėjams. Jame, be naujausio Europos didžiojo kino, buvo pristatyta ir lietuviška kino dokumentika: Vytauto V.Landsbergio filmas „Trispalvis“ apie didvyrišką, skaudų nesenos mūsų istorijos tarpsnį.
Šioje juostoje 12 dar gyvų miško brolių, buvusių partizanų ir ryšininkų, lūpomis pasakojama apie laisvės kovas, prisiminimai apie kurias atmintis dar gyvi, o žaizdos tebekraujuoja.
Režisierius kelia klausimą, kaip jautėsi tie mirti dėl Tėvynės laisvės nepabūgę paprasti kaimo žmonės, kaip ištvėrė tardymus, išdavystes, tremtį, kalėjimą. Visi jie tvirtino, kad šiandien pasielgtų lygiai taip pat. O kaip mes? V.V.Landsbergis to paties tarsi klausia ir mūsų – ar mes, jau laisvi Lietuvos piliečiai, bent gebame branginti tų tėvynainių auką? Du jauni talentingi žmonės, dainininkė Ieva Narkutė ir akordeonininkas Martynas Levickis, filme atliekantys partizanų dainas, tarsi patvirtina, kad jaunimas – brangina. Gal dėl to paradinio glotnumo ši juosta nepaliko tokio stipraus ir kartaus įspūdžio, kokį paliko dokumentinis filmas apie išdaviku tapusį partizaną Joną Kupstą.
Dar nepamirštos istorijos tema naują filmą sukūrė ir rusai: režisieriaus Fiodoro Bondarčiuko filmas „Stalingradas“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo lapkričio 29 d. Manote, tai dar vienas patriotinis bojevikas, aukštinantis nenugalimą sovietų armiją? Apsirinkate, o pažiūrėję filmą galite net apstulbti, mat tai – tikra naujoji banga rusų kine. Nors Rusijoje dauguma žiūrovų, pamatę skandalu kaipmat tapusį „Stalingradą“, patyrė nemalonų praregėjimą arba liko tiesiog įsiutę.
Dviguba intriga, kad šios juostos režisierius yra paradinio sovietų kino dainiaus Sergejaus Bondarčiuko, talentingo režisieriaus, tačiau ištikimai tarnavusio Kremliui, 41-erių sūnus. Rusijos „patriotai“ pasitiko jo darbą su šakėmis, mat, giliu jų įsitikinimu, filmas šmeižia didvyrišką rusų karį ir kėsinasi į šventą Stalingrado legendą, parodydamas ją nepatriotiškai. Imtasi aršių rimtų protestų, siekiama uždrausti šią juostą, neišleisti jos į JAV, kur ją ketinama pristatyti „Oskarui“ užsienio filmų kategorijoje. Kone tėvynės išdaviku F.Bondarčiukas laikomas todėl, kad parodė rusų karį be grimo, kaip priekvailį prasčioką, pasirengusį numirti už tėvelį Staliną, o fašistą vokiečių karininką pavaizdavo kaip charizmatišką vadą. Režisierius atkerta, kad „Stalingradas“ – ne dokumentinis, o meninis veiksmo filmas.
Aš F.Bondarčiuką vadinčiau ne tėvynės išdaviku, o „atvirkštiniu“ Pavliku Morozovu, išdavusiu savo tėvo idealus. Galbūt šio režisieriaus, jau pakrikštytu šešėliniu rusų kino oligarchu, sąmonėjimui turėjo įtakos, sakyčiau, laimėtas herojiškas mūšis – priklausomybės nuo kokaino įveikimas? Šiaip ar taip menine „Stalingrado“ įtaiga niekas neabejoja, o tai kine, masiškiausiame iš menų, ne mažiau svarbu nei pasiryžimas griauti stabus.
httpv://youtu.be/1iHOXgZmGRY
