Z.Vaišvilos spaudos konferencija: Ar slepiant Prezidentės biografiją galima peržengti įstatymą? (video)

Lapkričio 12 d. Seime vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario ir Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Ar slepiant Prezidentės biografiją galima peržengti įstatymą?“

Š.m. sausio 13-ąją, minint Lietuvos laisvės gynėjų dieną, signataras Z.Vaišvila, kalbėdamas Seime apie sausio 13-osios bylą, be kita ko atkreipė dėmesį ir į Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kai kuriuos nutylimus ir net slepiamus biografijos faktus. Signataro nuomone, pastarojo meto įvykiai ir BNS žurnalisčių sulaikymas, nepalieka vietos abejonėms, kad anuometinis perspėjimas buvo savalaikis.

Siekis nuslėpti tikrąją Prezidentės Dalios Grybauskaitės biografiją, signataro Z.Vaišvilos nuomone, jau peržengė įstatymo ribas. Šių įvykių kontekste signataras komentuos Generalinės prokuratūros bei VSD atsisakymus pateikti jam informaciją, ar jo atžvilgiu taikomos operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos), baudžiamojo proceso priemonės.

Spaudos konferencijoje taip pat dalyvavo piliečių judėjimo judėjimo „Pro Patria“ narys Paulius Kruopis, kuris pasisakė apie tai kaip šiais laikais visuomenėje kuriami mitai.

Spaudos konferencijos tiesioginę transliaciją buvo galima žiūrėti ČIA arba ČIA.

Klausimus raštu internete galima buvo užduoti ČIA.

Spaudos konferencijos tiesioginės transliacijos iš Seimo vaizdo įrašas:

 Z.Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime 2013.11.12 d. perskaitytas pranešimas:

Z. Vaišvila. Ar slepiant Prezidentės biografiją galima peržengti įstatymą?

Š.m. sausio 13-ąją savo kalboje Seime apie sausio 13-osios bylą, atkreipiau dėmesį ir į Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės nutylimus ir net slepiamus biografijos faktus, jos darbą po Kovo 11-osios Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kurioje buvo perversmininkų štabas. Pastarojo meto įvykiai ir BNS žurnalisčių sulaikymas, nepalieka vietos abejonėms, kad šis perspėjimas buvo savalaikis. Siekis nuslėpti tikrąją Prezidentės Dalios Grybauskaitės biografiją jau peržengė ir įstatymo ribas.

Š. m. spalio 31 d. Prezidentė paskelbė apie būsimas informacines provokacijas prieš ją. Pradėta ir „Didžiąją paslaptį“ išdavusiųjų „paieška“. Kadangi Prezidentės „gelbėjimas“ ir jos pačios paskelbta „provokacija“ peržengia net tik baudžiamojo proceso, bet ir padorumo ribas, todėl tiems, kuriuos dėl to dar purtys STT, primenu Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 27 straipsnį – paros metas nuo 22 val. iki 6 val. yra nakties laikas, kada atitinkami baudžiamojo persekiojimo veiksmai neleidžiami, išskyrus ypatingus atvejus. Matyt, Prezidentė, pati paskelbusi šią „paslaptį“, atsidūrė „išskirtiniame pavojuje“. Todėl tiems, kurie susidurs su šia sistemos savivale ginant „valstybės paslaptį“ – tiesą apie Respublikos Prezidentę, priminsiu, kad BPK 44 straipsnis nustato, jog: a) niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip šio kodekso numatytais atvejais ir nustatyta tvarka; b) kiekvienam sulaikytajam ar suimtajam nedelsiant jam suprantama kalba turi būti pranešama, dėl ko jis sulaikomas ar suimamas; c) kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis turi teisę kreiptis į teismą, skųsdamasis, kad neteisingai sulaikytas ar suimtas; d) kiekvienas asmuo, kuris buvo nepagrįstai sulaikytas ar suimtas, turi teisę į žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka; e) kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisę į būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos tik BPK numatytais atvejais ir tvarka.

Savaitgalį www.zemesvardu.lt/ susipažinau su dviem atkurtos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio interviu prieš referendumą dėl žemės ir referendumų inicijavimo. Skirkite 5 minutes ir sužinosite jau nesivaldančio mūsų Nepriklausomybės simbolio nuomonę šiuo klausimu ir tai, kad mūsų Žemė yra „usnynė“, o mes – kvailiai. Kad nuomonė būtų tikresnė, Pirmininkas dar apkaltino Tautą, kad ji galinti sugalvoti ir referendumą prieš gėjus. Todėl supratau, kad š.m. spalio 31 d. anksti ryte www.ekspertai.eu paskelbtas mano straipsnis “Nuopuolis (du klausimai Vytautui Landsbergiui)”, kreipiantis į Pirmininką ne tik dėl to, kodėl jis išdavė Sąjūdžio nuostatas valstybės ir Tautos atžvilgiu, bet ir dėl to, kuo D. Grybauskaitė jam priimtinesnė už Kazimirą Prunskienę ir Viktorą Uspakichą, galėjo išprovokuoti ar paskubinti spalio 31 d. įvykius. Tai patvirtino pradėtas ikiteisminis tyrimas ir vakarinis V. Landsbergio kalbėjimas LRT, įvardinant galimai su Kremliumi veikiantį Zigmą Vaišvilą.

Seime sulaikytą BNS žurnalistę Jūratę Skėrytę matydavau spaudos kambaryje prieš ir po mano spaudos konferencijų, siųsdamas savo pranešimus. Įsivaizduoju jos reakciją į sulaikymą. Ir štai kodėl. Prezidentei reikia tinkamos sklaidos apie jos veiklą ir paslapties apie buvusią veiklą išsaugojimo. BNS – viena svarbiausių grandžių, kuriai Prezidentė, jos kanceliarija ir atstovė spaudai, visų pirma, teikia informaciją. Ir staiga žurnalistės, vykdžiusios šią sklaidą, sulaikomos ir krečiamos už tai, kad tai darė. Atrodytų, absurdas? Deja, ne. Ne vienas žurnalistas dėl „netinkamų“ veiksmų, nušviečiant Prezidentės veiklą ir biografiją, neteko ir darbo. Sutrumpintai pacituosiu interneto komentarą dėl šių įvykių: „Man tai vien už BNS direktorės frazę: „Iki vakar atrodė, kad viskas Lietuvoje gerai, po vakar taip nebeatrodo“, norėtųsi, kad viskas tuo nesibaigtų. Nenoriu spėlioti …, bet šoko terapija pristabdys procesus. Linkiu… kad maža nepasirodytų ir nebeatrodytų Lietuvoje “viskas gerai”, o reali situacija pradėtų ryškėti.”

Mūsų valdžia su žurnalistais pasielgė, taip, kaip ir Rusijoje retai elgiamasi. Todėl būtina kalbėti apie tai, kas vyksta. Neapsimesti, kad nesuprantame. Visi, taip pat ir žiniasklaida turi susivokti, kodėl mes vedami melo ir grąsinimų keliu, kad pavojinga net žurnalistui skelbti vien tik “valdišką” nuomonę. Kodėl tai suvokiama tik tada, kai tai, kas daroma su visuomene, skaudžiai paliečia tave patį? Kodėl tai darantys asmenys, sąmoningai ar būdami priversti tarnauti sistemai, užvaldžiusiai valstybę, nesusimąsto, jog šiai sistemai jie reikalingi tik tol, kol reikalingi. Net ir teisėjai, ne tik žurnalistai. Tai pamoka kiekvienam, kad sistema gali bet ką ir bet kada paaukoti ar parduoti, jei taip nuspręs. Ir tavo nuomonės, žmogau, neklaus. Į teisę ar žmoniškumą nusispjaus. Po vakarykščio Generalinio prokuroro pareiškimo dėl tyrimo patikrinimo matome, kad ginant Prezidentės mundurą dėl šios nemokšiškos „provokacijos“, gali būti paaukoti ir STT pareigūnai, teisėjas G. Viederis, „neadekvačiai“ vykdę komandą “fas!“. Labai „adekvačiai“ vykdė – vakar LRT laidoje VSD vadovo G. Grinos pasisakymą galima suprasti, kad valstybės paslaptis nebuvo atskleista, tik rūpintasi, kad nebūtų atskleisti „rimtos“ informacijos šaltiniai. Tačiau argi pažymoje nurodomi informacijos šaltiniai? Po šio pareiškimo ikiteisminis tyrimas turi būti nutrauktas – pareiškėjas VSD tvirtina, jog valstybės paslaptis nebuvo atskleista. Tai rodo, kad valstybės institucijos naudojamos ne pagal įstatymo nustatytą paskirtį. Todėl šiuo atveju jau tirtinos ir VSD vadovo, Generalinės prokuratūros, pačios Prezidentės galimai nusikalstamos veikos. Kas tirs? Seimas taip ir neišdrįso pradėti svarstyti Nepriklausomo prokuroro įstatymo.

Matome, kad Prezidentei D. Grybauskaitei net ir psichologiškai be galo svarbu išsaugoti jos pasirinktą ir klusnų Generalinį prokurorą. Jei Prezidentė jo neišsaugos, sistemai tarnaujantys, net ir tie, kurie nurodymus vykdo jausdamiesi aukščiau visko, supras, kad ir jie gali būti bet kada paaukoti. O tai jau šios sistemos griūties pradžia, nes Prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyva buvęs Seimas valstybėje įtvirtino alternatyvų teismams prokurorinį teisingumą – prokuroras tiria galimą nusikaltimą, tik jei jis pats nusprendžia. Teismo sprendimas šiuo klausimu prokurorui neprivalomas.

Sistemai reikalingi nesvarbu kaip, bet valdomi asmenys. Visiems, net ir teisėjams, kurie taip pat yra mūsų visuomenės dalis, būtina suvokti ir įveikti save. Psichologiškai labai nelengva buvo konkretiems teisėjams valstybės vardu priimti sprendimus buvusių FNTT vadovų V. Gailiaus ir A. Giržado naudai prieš valstybę, kuriai vadovaujanti Prezidentė viešai ciniškai pareiškia, kad jai svarbiau poligrafo parodymai, o ne teismo sprendimai, kad jai nesvarbus Tautos referendumo sprendimas. Teisėjai atsilaikė ir dėl UAB „FF Lizingas“ tariamos 6,9 mln. Lt skolos finansų ministerijai, kuriai savo metu vadovavo ministrė D. Grybauskaitė. Tačiau yra pareigūnų ir teisėjų, kurie pažeidžiami, o jų valdymo instrumentai – sistemos rankose. Tik taip galima paaiškinti, kodėl įtarimai dėl LAL privatizavimo nebuvo reiškiami metų metais, o tai padaryta tik praėjusią savaitę po dviejų partijų susijungimo. Tik taip galima suprasti, kodėl skandalingai prasidėjusi vadinamoji V. Matuzo byla kažkur „užšalo“ – Prezidentei reikalingi konservatoriai būsimuose rinkimuose. Matome, jog sistemai būtina turėti politinių procesų įtakojimo ir valdymo instrumentus, kad galėtų juos panaudoti tada, kada jai, o ne teisingumui ir Lietuvai reikia.

Pažeidžiamus asmenis kviečiu – vienus nedalyvauti politinėje veikloje, kitus – palikti savo valstybines pareigas. Nelengva tai padaryti – sistema negailestinga. Štai pernai rugsėjyje LGGRTC direktorė T.B. Burauskaitė viešai paaiškino, kad Lietuvos kriminalinės policijos vadas Algirdas Matonis pažeidė įstatymais nustatytas liustracijos taisykles ir negali dirbti šiose pareigose. Mat iki 1991 m. rugpjūčio pabaigos, t.y. iki Maskvos pučo baigties, jis dirbo KGB ir apie tai nustatyta tvarka nepranešė. Prezidentė viešai išbarė visus, kurie tai paviešino. Pernai spalio 7 d. „Respublika“ atspausdino interviu su Z. Vaišvila „Lietuva A.Matoniui dirbti KGB neliepė“, kuriame atskleista kad šis pareigūnas siekį išlikti aukštose pareigose dengia melu. Prezidentė ir Generalinis policijos komisaras atsakė tyla. Liudytojo A. Žalimo byloje teisme A. Matonis paliudijo, kad jis siuntė pavaldinius į prokuratūrą dėl informacijos apie būsimas žudynes Kaune. Šie pavaldiniai – kaltinamųjų suole, o A. Matonis, siuntęs juos su šia žinia, tik liudytojas. Todėl nenuostabu, kad toks pažeidžiamas pareigūnas ir po š.m. liepos 1 d. pasibaigusios Policijos departamento reorganizacijos paliktas vadovauti visai Lietuvos kriminalinei policijai!

Pagrindiniu Prezidentės propagandiniu įrankiu tapo pareiškimai, kad Prezidentei nė motais įstatymai, už kuriuos balsuoja Darbo partijos Seimo nariai. Tačiau ji tai daro pasirinktinai, nors šios partijos Seimo nariai balsuoja ir už kitus įstatymus. Prezidentei privalu žinoti, kad ji turi Konstitucines teises ir pareigą dalyvauti įstatymų leidime, teikiant įstatymų projektus, juos grąžinant Seimui ar vetuojant. Tačiau ji neturi teisės tuo spekuliuoti savo ar sistemos interesais. Tampa akivaizdu, kad tokiais veiksmais Prezidentė siekia, jog nebūtų priimti tik tie įstatymai, kurie pažeidžia valstybę užvaldžiusią sistemą.

Seimui ir Prezidentei priminsiu savo kalbos š.m. sausio 13-ąją Seime, kuriai Jūs plojote, t.y. pritarėte, pabaigą: „Kreipiuosi į Tautos atstovybę Seimą. Jus išrinko sudėtingu Lietuvai metu. Negriaukime Tautos pasitikėjimo valstybe. Nei Seimo, nei Prezidento valia nėra ir nebus aukščiau už Tautos valią. Jos ignoravimo pasekmės būtų nepataisomos. Tyliai atsakykite kiekvienas sau į šį klausimą.“ Nei Konstitucija, nei įstatymai Prezidentui nesuteikia teisės ignoruoti įstatymus, kurti Seimo rinkimų alternatyvą – užsimano Prezidentė ir nevykdo įstatymų. Konstitucija neatleidžia Prezidento ir nuo pareigos valdyti valstybę drauge su Tauta ir kitomis atstovaujamosios valdžios grandimis. Jei įstatymas ginčytinas, tai, Prezidente, nelaukite – dalyvaukite jo priėmimo procese. Ir jau niekaip nevalia nei Seimui, nei Prezidentei neįgyvendinti Tautos referendumo.

Kalbą iškilmingame Seimo posėdyje š.m. sausio 13-ąją pasakiau ne tam, kad pakalbėčiau, bet kad pasakyčiau tai, kas svarbu valstybei. Tai buvo tik antroji mano kalba iškilminguose Seimo posėdžiuose. Tiems, kurie neišgirdo jos turinio, priminsiu, kad Sausio 13-osios byloje teismas nustatė, jog po Kovo 11-osios virš 800 asmenų toliau dirbo perversmą Lietuvoje organizavusiai LKP/TSKP, t.t. ir Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kurioje buvo įkurdintas perversmininkų štabas. Išsaugoti dokumentai patvirtina, kad mūsų Prezidentė buvo viena jų bent iki 1990 m. liepos. Būsima mūsų Prezidentė drauge su vienu pagrindinių perversmo organizatorių LKP/TSKP CK sekretoriumi Valentinu Lazutka nevykdė 1990-03-11 Lietuvos Vyriausybės potvarkio Nr.64p dėl šių pastatų perdavimo Lietuvai. Dėl šio potvarkio vykdymo buvęs rektorius a.a. S. Šimkus ir buvo pakeistas V. Lazutka, dėl kurio paieškos D. Grybauskaitės kadencijos metu nesimato jokių Generalinės prokuratūros veiksmų. 15-ai iš 48-ių kolaborantų šioje byloje panaikinti įtarimai, nes jie tiesiogiai nešaudė mūsų žmonių. Jų pavardes Generalinė prokuratūra atsisako pateikti, nors jie jau nebėra ikiteisminio tyrimo subjektai. Į visus klausimus, taip pat ir į A. Paleckio ir Rusijos pareiškimus „savi šaudė savus“ Prezidentė atsako tyla. Prezidentės pavaldinė atsako net melu, kad Prezidentė po LKP atsiskyrimo 1989 m. gruodyje būsima Prezidentė įstojo į atsiskyrusią LKP. Oficiali Prezidentės biografija kaitaliojama pagal situaciją net jos kadencijos metu! Bandymai tai išsiaiškinti galų gale pavadinti provokacija prieš Prezidentę. Nepaklusniųjų sudrausminimui Generalinė prokuratūra, panaikinusi įtarimus 15-ai kolaborantų, pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl šios „provokacijos“.

Šiandien, kai visapusiškas Respublikos Prezidentės melo biografijoje ir šiandieninės jos veiklos toleravimas pačiu šiurkščiausiu būdu palietė ir žurnalistus, jau aš viešai klausiu – ar ir dabar ne laikas ir ne vieta Seime apie tai kalbėti? Po vakar dienos Prezidentės ir STT spektaklio noriu paklausti BNS žurnalisčių, ar jos yra tikros, kad nebuvo sąmoningai „pakištos“ ir neatsidurs kaltinamųjų suole? Priminsiu, kad prokuratūra netenkino mano prašymo dėl ikiteisminio tyrimo dėl tikros valstybės paslapties atskleidimo –Lietuvos ambasadorių tarnybinių pokalbių paviešinimo. Jau tada buvo aišku, kad tai yra valstybės instrumentų naudojimas kitaip mastančių ar kalbančių įbauginimui. Ar abu šie atvejai nėra primityviai surežisuoti Lietuvoje? Laikas visiems elgtis pagal sąžinę ir įstatymus, mąstyti apie tai, ką jums kažkas nurodinėja. Nemanyti, kad jei šis savavaldžiavimas dar neliečia tavęs, tai jis tavęs nepalies rytoj. Ir būtina jausti atsakomybę dėl savo darbo ne tik prieš Prezidentę, ignoruojančią Tautos valią, bet ir prieš pačią Tautą – valstybės suvereną. Kviečiu Sąjūdžio informacinės agentūros žurnalistus Audrių Siaurusevičių ir Ritą Miliūtę suteikti LRT eterį diskusijoms dėl renkamų referendumo parašų. Juk atsimenate, kaip Lietuvos žmonės laukė LTV ekrane ne tik valdžios nuomonės, bet ir Sąjūdžio „Atgimimo bangos“. Tikrai nepakenkė valstybei A. Siaurusevičiaus suorganizuota LTV laida 2009 m. sausio 16 d. iškart po įvykių prie Seimo, kai žmonės tiesioginiame eteryje išgirdo ne tik valdžios nuomonę.

2013-08-22 d. spaudos konferencijoje Seime „Melas buvo, yra ir bus melas“ atskleidžiau susivienijusių mano oponentų beatodairiškus veiksmus panaudojant teismuose duomenis, neteisėtai gaunamus iš teismuose neišnagrinėtų bylų ir LITEKO sistemos, taip pat apie tai, kad iš anksto sužinoma apie mano teismui ruošiamus dokumentus. Medžiagą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininkas G. Kryževičius savo iniciatyva persiuntė ir Generalinei prokuratūrai. Jau du kartus teismas panaikino Generalinės prokuratūros atsisakymus pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokurorų nuomone, nenustatyta neteisėtų prieeigų prie LITEKO sistemos. Tačiau prokurorai nenori atlikti paprastų veiksmų – apklausti tuos, kurie teismuose naudoja šiuos neteisėtai gautus dokumentus, iš kur jie tai gavo? Akivaizdu, kad tai daryti nėra noro ar nevalia.

Minėjau ir aplinkybes, susijusias su mano š.m. sausio 13 d. kalba iškilmingame Seimo posėdyje. Tačiau neįsivaizdavau, kad neteisėti ir atvirai vykdomi veiksmai mano atžvilgiu bus tęsiami ir po viso to. Galimai neteisėtai stebima ne tik mano naudojama elektroninė erdvė, bet ir telefonas. Jei jūsų telefonu siunčiama SMS žinutė adresatą pasiekia ne iškart, tai ji galėjo nukeliauti dar ir kitam adresatui. Nesmagu suvokti, kad stebimi ir mūsų namai. Tai patvirtina konkretūs veiksmai, kuriuos pateiksiu prokurorui, pradėjus ikiteisminį tyrimą. Nelaukdamas, ar Generalinė prokuratūra ir po antrojo jų atsisakymo, panaikinto teisme, vis tik apsispęs pradėti ikiteisminį tyrimą, š.m. spalio 25 d. kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, Policijos departamentą ir VSD dėl informacijos pateikimo, ar mano ir šeimos atžvilgiu nuo 2009 m. buvo ir ar yra taikomos operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos), baudžiamojo proceso priemonės? Gavau Generalinės prokuratūros ir VSD atsisakymus pateikti prašomą informaciją. Policijos departamentas, kuriame kriminalinei policijai vadovauja A. Matonis, dar neatsakė. VSD pasiteisino, kad nebėra ikiteisminio tyrimo įstaiga. Skųsti šį atsisakymą galima bendra administracine tvarka, t.y. administraciniam teismui. Tačiau viešai žinomas faktas, kad slapti pasiklausymai nedaromi be VSD.

Generalinė prokuratūra patvirtino, kad asmeniui, kurio atžvilgiu taikyta 60476kriminalinė žvalgyba ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, šiam asmeniui pareikalavus jam turi būti pateikti apie jį surinkti duomenys, išskyrus detalius duomenis apie informacijos rinkimo būdus ir priemones, jų taikymo taktiką, slaptųjų dalyvių tapatybę bei detalią informaciją apie jų sudėtį. Išskyrus atvejį, jei tai gali pakenkti nebaigtiems tyrimams.  Suprantu, Prezidento rinkimai dar neįvyko. Beje, priemonių taikymo priežastį įstatymas neleidžia nuslėpti. Tačiau detalios informacijos ir neprašiau – tik pačio fakto patvirtinimo ar paneigimo. Iš šios atsakymo dalies darytina išvada, kad kriminalinė žvalgyba oficialiai netaikyta arba tebetaikoma. Tai daryti leidžiama tris mėnesius, o pratęsti – iki devynių. Jei tai nedaryta ir nepereita į ikiteisminį tyrimą, tai atsakyme nesimato pagrindų atsisakyti pateikti tokią informaciją.

Dalyje dėl ikiteisminio tyrimo Generalinė prokuratūra atsisakė pateikti informaciją, paaiškindama, kad tokio pobūdžio informaciją asmeniui privaloma pateikti iškart, kai slaptą priemonę nustota taikyti. Išskyrus atvejį, jei tai nepakenks tyrimo sėkmei. Sprendžia prokuroras. Jei pakenkti galima būsimiems Prezidento rinkimams, tai šis atsisakymas suprantamas. Atsisakymą skųsti galima Generaliniam prokurorui atsakyme nenurodyta tvarka ir nenurodytais terminais. Konsultavausi dėl šių tvarkų – visos jos slaptos.

Formaliai atsakymai gal ir teisingi, tačiau ar ne paprasčiau būtų atsakyti, jog to nėra. Atsisakymas grindžiamas tuo, kad prokuratūra neturi teisės pateikti šios informacijos, nors konkreti procesinė stadija nenurodyta. Tačiau tokiu atveju, kodėl ta pati Generalinė prokuratūra atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą net pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininko persiųstą medžiagą, kai neteisėtas informacijos gavimas ne tik akivaizdus, bet ir ši informacija naudojama teismuose? Prokurorai, paimkite iš teismų jų posėdžių garso įrašus, protokolus – ir viskas paaiškės. Jau net du kartus Generalinė prokuratūra atsisakė tai daryti, ir du kartus teismai šiuos atsisakymus panaikino. Kiek tęsime šį ping-pongą? Matyt, iki Prezidento rinkimų. Nebent laukiama š.m. lapkričio 13 d. – gal vis tik Lietuvos apeliacinis teismas paskelbs UAB “FF Lizingas” bankrotą (tai jau antras bandymas tai padaryti šiemet). Jei Prezidentė nesupranta, kodėl teismai priėmė sprendimus V. Gailiaus, A. Giržado ar Z. Vaišvilos naudai, o ne taip, kaip Prezidentei norėtųsi, tai jos problema. Dabartinė Prezidentės reakcija į informacinę „provokaciją“ – tai jau desperacija.

Jei tikimasi taip mane paveikti ar pagąsdinti, kad nebekalbėčiau ir neberašyčiau, tai apsirinkama.

Pirmą kartą mane drauge su Artūru Skuču ir Arvydu Juozaičiu bandė sulaikyti tarybinė milicija 1988 m. birželio 21 d. po pirmojo nesankcionuoto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės mitingo prie Aukščiausiosios Tarybos – pagal žodinį aprašymą mes buvome panašūs į tuos, kurie vogė kažkokiame bute. 1989 m. gruodyje, iškart po LKP atsiskyrimo nuo TSKP, TSRS II liaudies deputatų suvažiavime Lietuvos delegacija susitikimui su M. Gorbačiovu kuriam laikui buvo uždaryta  Kremliaus suvažiavimų rūmų belangėje patalpoje. Tačiau išleido. 1991 m. sausio 10 d. pavakare išėjus iš paskutiniojo slapto susitikimo Fabijoniškėse su žmogumi, iš kurio sužinodavau TSRS kariškių planus kitai dienai, mane su dviem apsaugos vyrais bandė sulaikyti Šiaurės miestelio tarnybos. Apie šį, viskuo rizikavusį žmogų, po šio įvykio įsodintą į lėktuvą ir išskraidintą iš Vilniaus, tuomet dar žinojo tik Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis, kuriam jį buvau pristatęs. Nespėjo sulaikyti, nes automobilį buvome palikę ne kieme, o gatvėje. 1991 m. sausio 16 d. mane, po trijų parų grįžusį namo Justiniškėse (buvau Sausio 13-osios aukų valstybinės laidojimo komisijos pirmininkas, tad nors prieš laidotuves bandžiau spėti persirengti), drauge su dviem apsaugos vyrais bandė sulaikyti į mūsų kiemą iš priešingų pusių vienu metu įvažiavę du TSRS vidaus kariuomenės ekipažai. Taip pat nespėjo – išeidami prasilenkėme pusės minutės tikslumu, o automobilį buvome palikę gatvėje.

Apie AB „Oruva“ bankroto istoriją ir sistemos veiksmus mano atžvilgiu, suaktyvintus po Prezidentės D. Grybauskaitės inauguracijos 2009 m. liepą, galima parašyti ne vieno tomo bestselerį. BAB „Oruva“ ikiteisminiu tyrimu ir UAB „Parex lizingas“ užspaudimu, pradėtu dar 2003 m. lapkrityje, nepavyko mus galutinai prispausti. Priminsiu, kad prokuratūroje yra be eigos BAB „Oruva“ kreditorių komiteto nario Z. Vaišvilos prašymai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl finansų ministrės D. Grybauskaitės vadovautos ministerijos atstovų galimai nusikalstamų veikų. Bandote dar kartą prispausti? Pirmyn! Belieka tik paklausti, ar valstybės spec. struktūroms užtenka dar pajėgų ir laiko dirbti savo tikrąjį darbą? Tačiau sprendžiant pagal š.m. spalio 31 d. „provokaciją“, pajėgumų jau trūksta. Labai neparuoštas ir nekvalifikuotas darbas. Ir akivaizdu, kad Prezidento ir Generalinio prokuroro pasikeitimo bijoma dėl atsakomybės. Užtektinai problemų Prezidentė prisikūrė savo kadencijos metu ir sukūrė kitiems.

Baigdamas visus, taip pat ir Prezidentę D. Grybauskaitę kviečiu apsisprendimui – ar Jūs su Tauta, ar prieš? Prezidente, kreipkitės į Seimą dėl 2012 m. spalio 14 d. referendumo sprendimo įgyvendinimo ir pasirašykite dėl referendumo sušaukimo. Pasakykite kada, ir atvyksime Jūsų parašo. Suprantu, Jūs labai sunerimusi, kad nebelaimėsite būsimų Respublikos Prezidento rinkimų. Pabandykite bent likusią kadencijos dalį pasikeisti ir būti su Tauta, o ne prieš ją. Net Antanašės kaimo bibliotekoje, kurioje Jūs paskelbėte akciją „Knygų Kalėdos”, nebuvote nuoširdi. Kalbėjote apie pasiaukojančiai už nedovanotinai mažus atlyginimus dirbančių bibliotekininkų darbo svarbą. Tačiau nepasakėte, kokia jų laukia perspektyva. Jūsų kadencijos metu nuo 2012 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose neberuošiami bibliotekininkai. Tai jau ne pirma Jūsų vieša akcija bibliotekininkų rate. Kodėl nuoširdžiai ir sąžiningai nepasakote jiems, kad Lietuvos valdžiai bibliotekos – kultūros ir žinių skleidėjai – nebereikalingos? Didžiuokitės ne žodžiais, o darbais.

Iki referendumo organizavimo parašų rinkimo pabaigos liko geros dvi savaitės. Padarykime šį darbą! Dirbdamas žemės darbus, žemę visada liečiu tik rankomis. Niekada nenaudoju pirštinių. Tad ir šį referendumą padarykime savo rankomis! Be baltų pirštinaičių, perkamų už taip vadinamas Europos Sąjungos lėšas!

Balsuosime ir šiame referendume, kad susigrąžinti Tautai Konstitucijos 2 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, jog Lietuvos valstybę kuria Tauta, jog suverenitetas priklauso Tautai. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Konstitucijos 3 straipsnis suteikia
Tautai ir kiekvienam piliečiui teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Tai, kad Seimas ir Prezidentė ignoruoja 2012 m. spalio 14 d. referendumo sprendimą, o VRK ir LRT trukdo vykdyti įstatymo numatytą agitaciją už organizuojamą referendumą, manau, reiškia prievartinį kėsinimąsi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, naudojantis uzurpuota atstovaujamąja valdžia ir ignoruojant Tautos teisę valdyti valstybę ne tik per atstovaujamąją valdžią, bet ir tiesiogiai.