Neseniai vienas televizijos kanalas transliavo renginį, raginusį visus geros valios žmones gelbėti Afrikos vaikus. Užtenka pasidomėti statistika arba ten keliaujant pastebėti itin jaunas visuomenes, nes daug žmonių miršta nuo AIDS, maliarijos ir kitų ligų, ir noras paremti ligų bei mirties rykštėmis plakamą Juodąjį žemyną tikrai atsiranda. Vaikai itin jautri bei skaudi tema.
Apie paramą Afrikos vaikams savo mintimis dalijasi daugybę Juodojo žemyno kraštų aplankęs filosofas, afrikanistas, Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Gediminas Degėsys:
„Ašaromis ir nostalgiškomis melodijomis vieną praėjusios savaitės vakarą niūniuojantis mano, manau, kad ir daugelio tautiečių, televizorius drastiškai bei negailestingai manęs paklausė: „O kas iš to?“ Neseniai keliavau, mačiau, girdėjau, apkabinau, o dabar susimąsčiau, kad gelbėdami Afrikos vaikus nuo ligų ir giltinės pamirštame iškalbų posakį: „Neduok žuvies, o duok meškerę.“
Juk ne siunčiami drabužiai, vaistai, žaislai ar net pinigai gydymui išgelbės Juodojo žemyno vaikus, bet mąstymas, kuris net atominiais ginklais apsistačiusiame pasaulyje gali būti išsigelbėjimas. Kaip supratau, suaukoti gerųjų lietuvių pinigai keliaus į gana turtingus Afrikos kraštus. Pavyzdžiui, Zanzibaro salos kaimai turi ir šulinius, turistai čia palieka nemažus pinigus, darbo vietų tikrai yra, bet dirbti norinčių – „trys pulkai po tris“, t. y. niekas per daug nesiveržia, o jei ir pradeda, retas ilgai tedirba, nes apsivagia, nusigeria, panašiai kaip ir gūdžiuose Lietuvos kaimuose. Štai reikia nušienauti pievas ant Nemuno krantų, pinigus moku, o šienpjoviai po pirmo atlyginimo naminuke pasivaišina taip, kad daugiau jų nebematau savo mylimos Dzūkijos lankose.
Net ir nemokamai dalijami tinklai, padedantys apsisaugoti nuo maliarinių uodų miegant, padėtį pakeitė nežymiai, nes problema glūdi ne „uoduose ir ne tinkluose“, o mąstyme, kuris, pasak vienos mūsų Seimo narės, „keičiasi labai lėtai“.
Ar ne naudingiau būtų padėti statyti dar vieną mokyklą, apmokėti mokytojo darbą ir gelbėti ne dabar, bet gelbėti dabar ir ateityje, nes užmirštame ir kitus, gretimose ligoninėse, kaimuose mirštančius mažuosius, užmirštame, kad yra, kaip viduramžių teologai apibūdino Afriką, dar labiau „Dievo užmirštų kraštų“, užmirštame, kad į šį pasaulį tokių vaikučių ateis minios ir ši užmarštis mums suteikia trumparegių bei mažaširdžių aukotojų vardą.
Esame linkę daryti paviršutiniškus darbus, nes taip yra lengviau ir mažiau jėgų išeikvojame, nes artojo lietuvio sąmonėje mokykla… na ką gi ta mokykla…, ašaros vaiko bent širdį suspaudžia. Kadaise vyskupas Jonas Kauneckas vienam verkšlenančiam seminaristui pasakė, maždaug taip – neverk, o imkis darbo, kuris duos ilgalaikių vaisių. Ir mūsų pagalba nėra ašaros ar gailestis, o konkreti mokykla, mokytojas, kurie padės suprasti, kad tie žmonės gimė iškasenų turtingame žemyne, apdovanotame nuostabiomis klimato sąlygomis, kad jie gali rinkti derlių du ar tris kartus per metus, visai kitaip nei mūsų lietų šalyje…
Iš tiesų tai širdyje džiaugiuosi ir sveikinu surengtą akciją, tai didelis darbas, bet jį galime padaryti išskirtinį, nes mokslas, jeigu jį subrandiname iki lux mea lex (šviesa yra ano teisė), atneš ryškių mūsų visų mąstymo bei visuomenės permainų, atgins naujus kultūrinius ir politinius pavasarius.“
Tiesiog globalistams ir Vakarams apsimoka laikyti Afriką tokiame režime. Kad ji nesivystytų, kad būtų galima siurbti resursus. O ta humanitarinė pagalba, labdara tėra tik tos pačios Vakarų bukos visuomenės dalies mulkinimas – štai kokie mes geri, Afrikai padedame.