Nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veiks paroda „1863 metų sukilimo dalyvių gyvenimo vaizdai dokumentuose“.
Joje pristatomi sukilimo dalyvių rašyti asmeniniai dokumentai (egodokumentai): dienoraščiai, laiškai, prisiminimai. Dokumentuose užfiksuoti faktai ir mintys padeda geriau atskleisti šio istorinio įvykio dalyvių asmeninius išgyvenimus, pažiūras, tarpusavio santykius bei vykusius istorinius, socialinius ir kultūrinius procesus. Paroda veiks iki spalio 18 d.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka – viena didžiausių dokumentinio paveldo saugyklų Lietuvoje, kurioje gausu dokumentų, atspindinčių visus 1863 m. sukilimo etapus. Kiekvienas besidomintis gali susipažinti su sukilimo istoriją liudijančias dokumentais: nuo 1861 m. baudžiavos panaikinimo reformos rengimo, apie politinius įvykius Lietuvoje ir Lenkijoje 1859–1862 m. pasakojančių iki sukilimo numalšinimą ir pasekmes menančių dokumentų. Šios parodos tikslas – atskleisti ne pačius istorinius faktus, bet už jų esantį žmogų: jo kasdienio gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius, asmeninius išgyvenimus, to meto socialines bei kultūrines aktualijas.
Parodoje eksponuojami ne tik sukilimui vadovavusių asmenų: Konstantino ir Juozapo Kalinauskų, Antano Mackevičiaus, Zigmanto Sierakausko, bet ir kitų, mažiau plačiajai visuomenei žinomų sukilimo dalyvių ir jų šeimos narių, artimos aplinkos žmonių asmeniniai dokumentai. Dienoraščiuose, atsiminimuose ir laiškuose atsiskleidžia sukilėlių buitis, kasdieniniai darbai, rūpesčiai ir džiaugsmai, stiprūs išgyvenimai, patirtų sunkumų aprašymai, vidinės autorių kontempliacijos. Turinio išsamumu išsiskiria Riomerių šeimos narių – sukilėlių – dokumentai: dailininko Edvardo Riomerio 1868 m. dienoraštis, tremtinio Severino Mikalojaus Riomerio prisiminimai. Bibliotekos įkūrėjo advokato Tado Stanislovo Vrublevskio motinos Emilijos Beniovskytės-Vrublevskienės dienoraštis, kuriame ji fiksuoja 1863 metų įvykius, liudija to meto moters požiūrį į sukilimą. Sukilėlio tremtinio Edvardo Čapskio laiškai iš Samaros seseriai pasakoja apie tremtinių gyvenimo sąlygas ir pastangas grįžti į tėvynę.
Didžioji dalis eksponuojamų dokumentų parašyti lenkų ir lietuvių kalbomis, keletas jų – to meto žemaičių tarme. Dokumentinę medžiagą papildo sukilėlių fotografijos ir kita ikonografinė medžiaga iš Vrublevskių bibliotekos Rankraščių ir Retų spaudinių skyrių fondų. Ekspozicijoje yra leidinių, studijų apie šį laikotarpį, įvykius ir žmones. Bene svarbiausi vieno iš sukilimo vadų Jokūbo Geištoro atsiminimai, taip pat Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės, Konstantino Kalinausko spausdintinis palikimas.
Jau atlikta nemaža darbų tiriant, siekiant priminti ir įamžinti 1863 m. sukilimą, tačiau dar ne visi sukilėliai įamžinti, net ne visų pavardės žinomos. Ši paroda – tai bandymas priminti sukilime dalyvavusius asmenis, jų mintis ir nuotaikas, lydėjusias link svarbiausio sukilėlių tikslo – už jūsų ir mūsų laisvę.
Labai įdomu del ko kovojo sukilėliai? Ir kokia “nauda” atnese Lietuvai tas sukilimas?
Kovojo uz “Rzeczpospolita Obojga Narodów” atkurima, kurioje turejo dominuoti tik lenku kalba ir kultura. Taciau “issikovojo” lietuviskos spaudos draudima…
Tai va ka reiškia kovoti svetimas kovas:( Dabar ir veliames i svetimus konfliktus. nuo kuriu ir gali atsirūgti:(
Nesutinku su kauniečio ir sėlio nuomonėmis. Jeigu būtume sėdėję krūmuose, niekas nebūtų padovanojęs Nepriklausomybės.
O kas ta Nepriklausomybe butu “padovanoje”? Nejaugi lenkai? Lenkai norejo atkurti buvusia Zecpospolita nuo juros iki juros, ir nebutu lietuviu paleide kaip ir nenorejo paleisti 1919-1920 metais – uzgrobe musu Vilniaus krasta ir planavo visa Lietuva uzkariauti.