Liepos 5 d. – rugpjūčio 16 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veiks paroda „Idealo ir mokslo keliu: atgimimo dainiui Maironiui – 150“. Lietuvoje 2012-ieji paskelbti Maironio metais. Sukanka 150 metų, kai gimė didysis mūsų tautos poetas, kovotojas už lietuvybę, žymus visuomenės ir kultūros veikėjas, mokslinių darbų autorius Jonas Mačiulis-Maironis. Jo talentas – universalus: lyrika, dainos, poemos, istorinės dramos, vertimai, publicistika.
„Visiškai suprantama, kad Maironis pirmiausia suvokiamas kaip didžiausias mūsų poetas. Tačiau kažin ar tuo apibūdinimu galima jį visą aprėpti …“ (J. Žiniauskas). Platūs Maironio moksliniai interesai lėmė, kad parodoje eksponuojamas ne visas poeto literatūrinis palikimas, o atskleista mažiau žinoma pedagoginė, mokslinė ir visuomeninė jo veikla.
Jonas Mačiulis gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Pasandravyje, Betygalos parapijoje (dabar Raseinių r.) pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1873–1883 m. jis mokėsi Kauno gimnazijoje, po to metus studijavo Kijevo universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. 1884–1888 m. J. Mačiulis – Kauno kunigų seminarijos studentas, vėliau pradėjęs ketverių metų trukmės studijas Peterburgo imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje. 1891 m. birželio 24 d. vyskupas A. Baranauskas gabų klieriką įšventino į kunigus. Maironio studijų metai buvo vaisingi: pirmoji publikacija laikraštyje „Novoje vremia“ (1883 m.), pirmasis „Aušroje“ publikuotas eilėraštis „Lietuvos vargas“ (1885 m.), parengtas poemos „Lietuva“ rankraštis, 1891 m. išleista pirmoji knyga „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (parašyta 1886 m.), už mokslo darbą „Apie teisingumą ir teisę“ įgytas teologijos magistro laipsnis (1892 m.).
Baigęs studijas, Maironis pradėjo dėstyti Kauno kunigų seminarijoje, o 1894 m. buvo paskirtas Peteburgo dvasinės akademijos profesoriumi. 1895 metai buvo lemtingi jauno poeto gyvenime: išleistos poema „Tarp skausmų į garbę“ (pasirašyta St. Garnio slapyvardžiu) ir poezijos knyga „Pavasario balsai“, kurioje išspausdintas libretas „Kame išganymas“. Iki 1932 m. publikuoti dar penki „Pavasario balsų“ leidimai, nuolat redaguoti ir papildyti naujais kūriniais. 1900 m. jaunas profesorius buvo paskirtas akademijos inspektoriumi, o 1904 m. jam suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Uolus dvasininkų ugdytojas ne tik publikavo mokslo straipsnius, išleido mokslinį darbą „Praelectiones de justitia et jure“ (1902 m.), bet ir naujas poemas: „Z nad Biruty“ (1904 m.), „Jaunoji Lietuva“ (1907 m.) – antrąjį kūrinio „Tarp skausmų į garbę“ variantą, „Raseinių Magdė“ (1909 m.). Nors literatūra ir kalba, istorija, teologija bei pedagogika – Maironio akademinio darbo sritys, tačiau nesvetima jam ir visuomeninė veikla, socialinės problemos.
Susidomėjimas sociologijos mokslu paskatino jį siekti, kad Peterburgo dvasinėje akademijoje 1906 m. būtų įkurta sociologijos katedra, kurios profesoriumi tapo Jurgis Matulaitis. 1907 m. Maironis kartu su kitais akademijos dėstytojais ir kunigais kūrė Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimo programos projektą. 1909 m. Kaune vykusiuose socialiniuose kursuose savo referatą jis skaitė lietuviškai. Socialiniai kursai Kaune – svarbus įvykis bažnyčios, visuomenės gyvenime, lietuvių tautinio atgimimo istorijoje.
Į Kauną Maironis grįžo tik 1909 m. rudenį ir buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Nors po poros metų jam buvo suteiktas garbingas prelato titulas, tačiau Žemaičių vyskupu netapo (kandidatūra atmesta 1907 m. ir 1914 m.). Tautos dainius daug jėgų ir laiko paaukojo Lietuvos valstybės atkūrimui 1918 m., tačiau po poros metų iš aktyvaus politinio gyvenimo pasitraukė. 1928 m. kartu su kitais visuomenės veikėjais Maironis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Dirbdamas Kaune, poetas išleido poemą „Mūsų vargai“, draminę trilogiją, parašė „Trumpą visuotinės literatūros istoriją“. 1926–1930 m. Maironis išleido penkis savo „Raštų“ tomus, kuriuose yra visas literatūrinis jo palikimas.
Kauno kunigų seminarijos rektorius uoliai padėjo kurti Lietuvos universitetą Kaune. Jis sudarė Teologijos fakulteto mokymo planą, pagal kurį studentai mokėsi nuo 1922 m., be moralinės teologijos dėstė speckursą ,,K. Donelaičio kūryba ir lietuvių poetai pirmosios XIX a. pusės“ (1924 m.), „Lietuvių literatūros istorija“ (1932 m.). Maironis buvo išrinktas į fakulteto komisiją ryšiams su Vatikanu palaikyti, dalyvavo fakulteto skiriamose komisijose suteikiant mokslines kvalifikacijas mokslo darbuotojams (V. Mykolaičiui, J. Vaitkevičiui, K. Šauliui, J. Staugaičiui). 1927 m. buvo oponentu kitiems mokslininkams, pristatantiems mokslo darbus.
Parodoje eksponuojami LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus fonduose saugomi Maironio studento J. Jaruševičiaus moralinės teologijos paskaitų užrašai (1929–1931 m.), Maironio „Užkeikto Skapiškio varpo“ autografas Retų spaudinių skyriaus fonduose – poema „Jaunoji Lietuva“ (1907 m.) su Maironio užrašytais žodžiais: „Į Mokslų Akademijos Kningyną. Autorius“. Su Maironio darbu Lietuvos universitete supažindina Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų dokumentų kelios kopijos (1923 m. Maironio ranka rašyta autobiografija, paskyrimai pareigoms, tarnybos lapai, 1926 metų moralinės teologijos mokymo planas). Eksponuojami Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto posėdžio protokolas, kuriame prašoma Maironį pripažinti Garbės profesoriumi (1922 m.), bei Literatūros garbės daktaro diplomas, įteiktas 1932 m. vasario 16 d. Maironis iki gyvenimo pabaigos dirbo Lietuvos universiteto ordinariu moralinės teologijos profesoriumi ir katedros vedėju. 1932 m. birželio 28 d. poetas mirė ir buvo iškilmingai palaidotas prie Kauno arkikatedros bazilikos.
Parodoje galima pamatyti rankraštinių dokumentų kopijas, archyvinę medžiagą, publikacijas ir knygas iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų. Svarbi parodos dalis – ikonografija iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių Kaune.
