Į daugelį šiuo metu Lietuvoje besirutuliojančių vyksmų, taip pat ir į svarbius politinius sprendimus derėtų žvelgti esminiu – lietuvybės ir valstybingumo stiprinimo – požiūriu. Stiprins ar silpnins mus kaip naciją ir valstybę tas ar kitas sprendimas, stiprins ar silpnins valstybingumo, savos žemės, gimtinės pajautą? Toks „metodas“ padeda ir svarstant Lietuvos lenkų pavardžių rašymo klausimą, pastaruoju metu tapusį net tam tikru „geopolitiniu“ veiksniu, lemiančiu Lietuvos ir Lenkijos santykių eigą. Juk matome, kaip aktyviai Lenkijos valstybė verčia mus kuo greičiau įteisinti lenkiškąją rašybą.
Ryškėja keli akivaizdūs dalykai. Tačiau žinome, kad akivaizdūs dalykai ne taip jau retai labiausiai ir nepastebimi. Kaip ir akivaizdi tiesa. Nėra jokių savaime lietuviškų nei lenkiškų, nei jokios kitos tautos rašmenų. Visi jie kurti tam tikru pagrindu ir pritaikyti savo reikmėms. Savo valstybingumą puoselėjančios tautos, kitaip tariant, nacijos, įtvirtina tuos rašmenis kaip esminį valstybingumo atributą. Abėcėlė yra ne koks nereikšmingas sutartinis, galimas kaityti dalykas, o svarbus valstybingumo atributas, kartu su kultūrine kūryba ir švietimu įsismelkiantis į nacionalinį tapatumą ir individo dvasią. Todėl pavardžių rašyba tokia svarbi. Lenkiškos pavardžių rašybos įteisinimas yra Lenkijos valstybinių rašmenų įteisinimas su visomis iš tokio žingsnio išplaukiančiomis pasekmėmis.
Įteisinę pavardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis, netruksime sutikti ir su kitakalbiais geografiniais užrašais. Tad akivaizdžiai stiprinsime lenkų kultūrinės bendruomenės išsiskyrimą ir atsiskyrimą nuo lietuviškai kalbančios dalies. Duosime galingą priemonę toms vietinėms ir užsienio politinėms jėgoms, kurios siekia pirmiausia „išjungti“ Vilniaus kraštą ir Vilnių iš Lietuvos valstybės. Tada šitai jau nebus sunku padaryti – kraštas ims tarsi savaime atsiskirti. Bus aiškios kalbinės, etnokultūrinės ir geografinės ribos. Juk jau šiuo metu vyksmai ta linkme grėsmingai pažengę. O kas vyks įteisinus geografinę dvikalbystę? Lenkijoje leidžiamuose žemėlapiuose bus tik lenkiški pavadinimai. Tokie pat pavadinimai ims puikuotis ir užsienio šalių žemėlapiuose, nes Lenkijos politinė ir kultūrinė galia yra nepalyginti didesnė nei Lietuvos.
Pabandykime įsivaizduoti, kaip vyks pavardžių perrašymas. Bus žmonių, kurie tai darys savo noru, nes mano, kad taip patvirtins savo lenkybę. Bus ir verčiamų šitai daryti. Juk pavardžių ir geografinių pavadinimų keitimas yra pagrindinis tą kraštą valdančios Lenkų rinkimų akcijos tikslas. Gyvenimo sąlygos klostysis taip, kad vietiniai netrukus „susipras“ keisti pavardžių rašybą. Juos vers darbo ir karjeros galimybės, kaimyniniai santykiai. Nesusipratusieji patirs daug buitinių ir kitokių nemalonumų. Juk visa valdžia – Akcininkų rankose. Jau dabar visos pareigybės atitenka tik pasižymėjusiems lojaliesiems. Lietuvos valstybė to perrašinėjimo niekaip negalės prižiūrėti. Ir ne tik Vilniaus krašte, bet ir visoje Lietuvoje.
Galima nujausti, kad pavardžių persirašymo vajus gali įsibėgėti ir kitose apylinkėse, pavyzdžiui, Dzūkijoje. Juk nežinome, kokios istorinės ir ekonominės aplinkybės klostysis paribiuose. Gali nutikti, kad turėdami lenkiškas pavardes daug lengviau susirasime darbo Lenkijoje. Tačiau ir gudai gali susimanyti Baltarusijos valstybės rašmenų. Ir pavardžių, ir geografinių pavadinimų. Šitaip jie galėtų atsiskirti ne tik nuo lietuvių, bet ir nuo lenkų. Kaip galėtume jiems tokius drausti? Juk esame demokratiška šalis.
Pavardėms perrašyti reikės tam tikro dokumentinio pagrindo. Kokiais dokumentais bus remiamasi. Akivaizdu, kad bus pasitelkti Vilniaus lenkiškosios okupacijos metų archyvai ir jame nugulę to krašto lenkinimo politikos „vaisiai“. Turėsime džiūgauti, kad jie sulaukė šviesios dienos. Įteisindama Lenkijos rašmenis, Lietuva pripažins ir anos okupacinės valdžios dokumentus, taip pat ir vykdytą politiką. Viskas vienu kartu. Su visomis pretenzijomis į Vilniaus kraštą. Sunkoka čia įžvelgti valstybingumo ir lietuvybės stiprinimo apraiškas. Tačiau nebus ko kaltinti – viskas daroma lietuvių politinio nomenklatūrinio elito rankomis.
Šiuo atžvilgiu nereikėtų aiškintis ar teisintis, esą vienose ar kitose šalyse tokia dvirašmenystė ar daugiarašmenystė įteisinta. Dera žvelgti iš savos varpinės, atsižvelgiant į istorinę patirtį ir istorines kultūrines aplinkybes. Lenkija – didžioji Europos valstybė, o Lietuva – mažytė. Lenkijai tokie įstatymai niekuo negresia, nes pats gyvenimas vyksta taip, kad niekaip neatsiras daug žmonių, norinčių tokiomis galimybėmis pasinaudoti. Egzistuoja prašalaičiui nematomi, bet vietiniams kuo puikiausiai žinomi „suvaržymai“ ir nujaučiamos tokių žingsnių pasekmės. Kaip ir kitose šalyse.
Esama tik vieno dalyko, kurio nereikėtų sieti su lenkų pavardžių rašymu. Tai mūsų raidyno praplėtimas lotyniškaisiais w ir x. Tačiau tam nebūtina nei skuba, nei trumpalaikės politinės konjunktūros diktuojami sprendimai.
ir q
rimtai? O kodėl toks ribotumas? Kodėl mūsų raidyno nepraplėtus dar ir raidėmis ß, Þ ir Ы ?
Gyvename Lietuvoje, turime savo raidyną ir taškas. Taip buvo daug metų ir taip turi likti. Jeigu leidžiame lenkams, tai turime leisti visiems. Mano teta JAV turi vyriškos giminės pavardę, nes amerikiečiai -ienės neištaria, todėl pakeitė ir nekelia jokių problemų. Lenkai negali nurimti todėl, kad mes esame vėjo papučiami, o jeigu jie žinotų, kad mes gerbiame save, savo kalbą, savo raidyną ir kad mums tai šventa, nebūtų kilusi net mintis iš mūsų ko nors reikalauti. Juokinga, kad čia gimę, augę nesugeba lietuviškai perskaityti vietovardžių. Aš anglų kalbos nemoku, bet perskaitau mietų vardus, autorių pavardes, nors ištariu blogai, o Šekspyro pavardę vos vos suprantu, bet suprantu. Supras ir jie į kokį miestelį atvažiavo, o jeigu ne, tai gyvendami Lietuvoje, tegu mokosi kalbos, nes gimė ir auga Lietuvoje. Jeigu nenori, tai Lenkija nėra toli. Gal jau atėjo laikas jiems pasakyti – čia yra Lietuva, čia viskas lietuviška, kaip Lenkijoje viskas lenkiška ir mes tai gerbiame, o jūs gerbkite tai, kas yra pas mus.
“Suvalkų trikampio”(Šiaurės Dzūkijos žemės DAINAVA) ir Vilniaus apylinkių (Pietų Aukštaitijos žemės LIETUVA, 1920-1939 Lenkijos okupaciniu laikotarpiu pavadinto “Vilniaus kraštu”) sulenkintų lietuviškų pavardžių
KATALOGAS:
Giniotas – Pilsudski
Narutis – Narutowicz
Uogintas – Oginski
Mickus – Mickiewicz
Balandis – Bolądz
Karvelis – Korwel
Aukštulis – Oksztul
Jurgelis – Jurgel
Andriulaitis – Andrulojc
Petrulis – Petrul
Motiekaitis – Macejkianec
Vanagėlis – Wanagel
Bačiulis – Baczul
Šarkelis – Szarkel
Brazys – Brazis, Brozowski
Šimkus – Szimkus
Vaitulis – Wojtul
Vaitkus – Wojtkiewicz
Vaitkūnas – Wojtkun
Vaidila – Wojtyła
Vainila – Wojniłło
Verbyla – Wierbiel
Pirštelis – Pirsztelis, Pirsztel, Пирстелеев, Пірстелэяаў
Tolmantas – Talmont
Oželis – Kozlowski
Kazlas – Kozlowski
Kiškis – Kiszkis, Zajanczkowski
Mažulis – Mazul
Meška – Mieszko
Radžvilas – Radziwiłł
Goštautas – Gasztol
Katkus – Chodkiewicz
Sapiega – Sapieha
Tamošius – Tomaszewski
Tėvelis – Tevel
Krepštulis – Krepsztul
Laucelis – Lawcel
Jasiukaitis – Jasiukait
Daškus – Daszkiewicz
Kupčelaitis – Kupczelait
Mažeika – Mazeiko
Kuklys – Kuklis
Juselis – Jusel
Adomaitis – Adamajtis, Adamait
Giliūnas – Giliun
Andriulaitis – Andraloit
Masiulionis – Masiulianiec
Žygelis – Zigiel
Vagnorius – Wagner
Dvynelis – Dvinel
Gaidys – Gaidis, Gojdz, Gojd, Goyd, Gajdamowicz
Gaidelis -Gaidel, Gaiduliewicz
Vabalys – Wabalis
Masėnas – Masian
Mažutis – Mazuto
Laurys – Lawris
Tatolis – Tatol
Narkeliūnas – Narkeliun
Obuoliūkštis – Obolikszto
Blažys – Blażys
Gedžiūnas – Gedziun
Gaigalas – Geigal,
Gulbinas – Gulbinowicz,
Jokūbėnas – Jakubenas
Juodelis – Jodelis
Baliulis – Balulis
Gintautas – Gintowt
Meilūnas – Mejłun
Petrašiūnas – Pietraszun
Jasiulionis – Jasielonis
Skirtūnas – Skirtun
Gečys – Giečys
Maišelis – Maiszel
Jankūnas – Jankun
Jočys – Joczys
Rėkštys – Rekst
Kukėnas – Kukian
Ožkelis – Aškilovič
Ožkelaitis – Aškiloic
Laurynaitis – Lavrinovič
Tamulaitis – Tomialoic
Andriulaitis – Andruloic
Rudys – Rudzis, Rudz
Jasiulionis – Jasiulianec
Paukštė – Paukšta
Grigonis – Grigianec
Ožkinis – Aškinec
Lazdinis – Lazdin, Lazdinec
Narbutas – Narbutt
Baublys – Baublis
Giedraitis – Giedrojc
Norvaiša – Narwojsz, Norwajsz, Norwojsz
Vaišnys – Wojsznis
Dūdaitis – Dudojt
Tėvelis – Tewel
Tomašiūnas – Tomaszun
Radžiūnas – Radziun
Jokūbėnas – Jakubenas
Valeišis – Wołejszo
Gotautas – Gotowt
Vilkaitis – Wiłkojt
Beinoras – Bejnar
Paukštelis – Pauksztełło
Burba – Burbo
Rimšelis – Rimszeł
Daugirdas – Dowgierd,
Daugėla – Dowgiało
Butrimas – Butrym
Plokšta – Plokszto
Girdžius – Girdziusz
Staniškis – Staniszkis
Triušelis – Trusiewicz
Žagelis – Żagiell
Matuiza – Matujzo
Balinis – Baliński
Vareikis – Worejko
Subačius – Subocz,
Subatys – Subatkiewicz
Batūra – Baturo
Norkus – Narkiewicz
Lapinas – Łapyński
Šiekštelė – Szieksztełło
Butkus – Butkiewicz
Linkus – Linkiewicz
Šumilas – Szumilas
Pajaujis – Pojawis
Mūsų Perkūnas nesupranta lenkų kalbos.
Lietuvos pretenzijų Lenkijai
KATALOGAS
1. Lenkija 1228-04-23 pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai jotvingiai (dzūkai). Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931 metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
4. Lenkija 1569 metais atima iš LDK Palenkę ir Ukrainą – Liublino unija prievartą įjungia Lietuvą į dviejų valstybių sąjungą;
5. Lenkija 1791-05-03 savo konstitucijoje įsirašo, kad LDK nebėra nepriklausoma valstybė, o tampa viena iš Lenkijos provincijų – faktiškai tai yra pirmasis oficialus Lietuvos valstybės likvidavimo dokumentas. Vėliau, 1791-10-20 Lietuvą šias nuostatas ištaiso ir ATSTATO savo valstybės nepriklausomybę. Pati konstitucija 1792 metais buvo panaikinta;
6. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
7. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
8. Antrojo pasaulinio karo metu “Armija krajova” Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje žudė lietuvių tautybės civilius asmenis vien dėl to, kad jie buvo lietuviai.
9. …
10. …
Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).
Teisingai rašai, bet lenkai nekalti, kad mes jau kelis šimtmečius prarandame vidines Tautos galias. Reikia stiprinti Tautą. Pradėčiau nuo sąvokų tauta, gentis suvokimo. Lenkai nekalti, kad pusė lietuvių Šeimų išyra, juos kankina tos pačios bėdos. Šeima visuomenės pamatas. Keičiant šeimos suvokimą galima būtų stabdyti skyrybas. Su mumis skaitysis kitos tautos tik, jei būsime stiprūs. Krepšinis pavyzdys – aikštelėje laimi ne valstybės dydis.
Viskas teisinga, tik dabartiniai valdžiažmogiai ar tai supranta? Ar jie turi nors mažiausią lašelį atsakomybės prieš lietuvių tautą, jos ateitį, prieš Lietuvos valstybės konstitucinį teriotorijos vientisumą? Juk jiems rūpi tik ketverių metų kadencija. Jeigu kalbiniai dalykai tautoms ir valstybėms nebūtų tokie svarbūs, lenkai mūsų politikų neprievartautų, neišsukinėtų rankų ir sąžinės. Įteisinti lenkiškus rašmenis istorinėje Rytų Lietuvoje, reiškia tik vieną – šį kraštą be jokio šūvio atiduoti Lenkijai amžiams. Vargšė vargšė Lietuva, jeigu taip įvyktų!
Pritardamas Vytauto Rubavičiaus išsakytiems argumentams, pabrėžčiau esminį klausimą – tapatybės klausimą. Susiduriame ne su rašto ir jo reglamentavimo, bet su tapatybės ir suvereniteto problema. Yra dvi tapatybės pusės – asmens, kaip individo bei jo istorinė ir geneologinė tapatybė ir valstybės, kaip tautos, bendruomenės ir tarptautinės erdvės subjekto tapatybė, kurią apibrėžia Konstitucija, įvardindama politinę sąrangą, valstybinę kalbą, teritorijos vientisumą bei istorinį tęstinumą. Tik suverenioje, nepriklausomoje demokratinėje valstybėje tos dvi tapatybes susisieja per pilietybę. Pilietybė įgyjama arba gimstant arba ją įgyjant laisvo apsisprendimo būdu, prisiimant įsipareigojimus valstybei. Kas suteikia teisę asmeniui diktuoti ar primesti savo sąlygas tautai, bendruomenei ar valstybei, tuo labiau vienai valstybei diktuoti tokias sąlygas kitai valstybei? Civilizuoti tarpvalstybiniai santykiai remiasi šių subjektų lygiateisiškumu ir galimi tik pariteto pagrindais. Visi kiti būdai yra agresija ir nėra priimtini. Demokratinė valstybėje asmuo turi teisę rinktis pilietybę, bet ją pasirinkdamas prisiima teisinius įsipareigojimus tai valstybei ir jos tapatybės tęstinumui. Atmesdamas tokius įsipareigojimus pilietis sulaužo piliečio priesaiką, todėl jis turi atsakyti prieš įstatymus, kaip veikiantis prieš savo valstybę ir/arba netekti pilietybės. Valstybinė kalba, jos sistema ir raštas bei jų viešo vartojimo taisyklės turi užtikrinti valstybės, kaip subjekto tapatybės tęstinumą, todėl asmeniniai ar grupiniai reikalavimai keisti tą tapatybę yra pasikėsinimas į valstybės suverenitetą bei jos istorinį tęstinumą ir yra traktuotini, kaip priešvalstybinė veika. Atkurta Lietuvos valstybė suteikė teisę kitų tautybių gyventojams laisvai apsispręsti dėl pilietybės ir taip priimant priesaiką įsipareigoti mūsų valstybei. Priesaikos sulaužymas yra vienas sunkiausių nusikaltimų – valstybės išdavystė, neretai atnešanti žmonių bei visos valstybės žūti, tačiau mūsų įstatymai prastai reglamentuoja tokį nusikaltimą. Seimo nariai ir net Prezidentai dažnai laužo priesaiką ir net nesulaukia teisinio įvertinimo, nes numatyta iš esmės tik vienintelė procedūra – apkalta Seime. Tik 141 asmuo sprendžia gyvybiškai svarbius priesaikos sulaužymo ir valstybės išdavystės klausimus. Ši spraga įgalino Seime susidaryti nusikalstamai daugumai, vienašališkai diktuojančiai savo nuostatas visai valstybei bei tautai, t. y. susiformavo penktoji kolona. Tačiau Konstitucija įsakmiai reikalauja svarbiausius bei gyvybinius klausimus spręsti referendumu. Todėl būtina sukurti Pilietybės ir Priesaikos kodeksą vienareikšmiai reglamentuojantį minėtus klausimus, bei bausmes už tokius valstybinės reikšmės nusikaltimus ir įkurti nepriklausomą instituciją, nuolat kontroliuojančią piliečių bei pareigūnų ištikimybę Priesaikai. Nei VSD nei Prokuratūra (kol kas ta vieta “pro kur eina oras”) šios funkcijų neatlieka. Todėl ir vyksta šliaužiantis valstybės užvaldymas tiek iš kaimyninių valstybių tiek iš ES biurokratų pusės ir jau pereinantis į atskirų institucijų lygmenį. (Nusikalstamos grupuotės VSD, Prokuratūroje, policijoje, teismuose bei šešėliniai susivienijimai versle). Jei dar ne per vėlu, būtina nedelsiant įgyvendinti tokią Konstitucinę reformą.
tai viskas gerai parašyta, tik, kaip anais laikais buvo pasakęs ponaitis Zigmas, kodėl išvados neteisingos. Nesuprantama man autoriaus teigimas, kad ateityje galimas “mūsų raidyno praplėtimas lotyniškaisiais w ir x”. Kokius garsus lietuviškuose raštuose reikš šios raidės, jei pakanka mūsų turimų “v” ir “ks”?
Visiškai jums pritariu. Paskutinė teksto pastraipoje parašyta mintis nesiderina su visu likusiu tekstu, ypač todėl, kad lietuvių kalba turi ne tik savo lietuviškąją abėcėlę, bet taip pat ir griežtai garsinę rašybą.
Priešpaskutiniame sakinyje (kaip ir pavadinime), (nors ir gerbiamas) Rubavičius, visgi nusišnekėjo. Matyt, neišlaikė įtampos: griežia dantį ant tų “lenkų” 😉
Nei ta W lenkiška (pasiėmė iš vokiečių ir iki šiol patys nesupranta kodėl), nei ji lotyniška (na, nėr lotynų kalboje tokios raidės). Vienžo, pradėjo gerai, o išvados – seimūno protelio vertos (:
Manau, kad esi primityvus ir neišprusęs žmogus… Šiuolaikinę lotynų kalbos abėcėlę sudaro 26 raidės:A,B,C,D,E,F,G,H,I,J,K,L,M,N,O,P,Q,R,S,V,W,X,Y,Z. Jos pagrindu sukurta tiek lietuvių, tiek lenkų, latvių, tiek daugelio kalbų abėcėlės… Ne iš lenkų, vokiečių atėjo į tas abėcėle W,X, Q , o iš lotynų kalbos. Švieskis ir galvok ką rašai…
Jūsų žiniai: šiuolaikinės lotynų kalbos nėra. O numirėliui galite kabinti ką tik norite. Jis neprotestuos.
Atsiprašau, tik žemiau pamačiau, kad nešatės iš šlėktų. Ko gero dar ir LKBS priklausote? Tai tada visi tamstos nusišnekėjimai atleistini. Aukščiausiasis jus jau ir taip nubaudė už Valstybės sunaikinimą. Eikite sau ramybėje, tik nekaišiokite niekam savo popierių su Vytauto parašu ir medžiu nuo Vytauto laikų, nes nuo sanitarų iš Vasaros g. jas neatsimušite.
Mūsų Perkūnas nesupranta lotynų kalbos.
Kol nebus baudžiama už antivalstybine veikla, tol tokie reikalavimai bus keliami. Negi kam nors dar neaišku?
pasižiūrėkit į praeitį . Kiek kartų , vadinamas” valdžios elitas’,’ pardavė Lietuvių TAUTĄ svetimiems. Nenustebkit , šitie neįgalūs tai gali padaryti ir dabar, jeigu mes juos šersim.
Mes norim ar ne,mums patinka ar ne, valdžioje sėdintys padarys taip,kaip jiems patinka,taip,kaip nori tie, kurie jiems moka. Lietuva nyksta, o valdžios minkštasuoliuose sėdintiems į tai nusispjaut. Svarbu papildyti savo privačius aruodus, atitidirbti tiems,kurie minkštai pasodino prie sotaus stalo.
Kodėl sakoma “pereisime prie lenkiško raidyno”? Kelis šimtus metų jis buvo ir mūsų, t.y. bendras raidynas. Toks, kokį turime dabar, yra gal kiek daugiau nei 100 metų.
O jei rimtai – ne raidyne esmė:)
Nebuvo jis toks bendras, kaip jūs norėtumėt. Mažvydas garsą “š” žymėjo raide “sch”. Ir Mažvydas, ir rankraštinė tradicija, ir net 17 a. lietuviškuose raštuose raidėmis “sz” buvo žymimas garsas “ž” (pvz., “szmogus”).
Latviai su estais iki 20 a. pradžios turėjo gotikinį raštą (fraktūrą). Ar koks nors paplaukęs vokietis dėl to turėtų reikalauti germaniškos kilmės latvių pavardes rašyti “autentiškai’, kaip jos buvo rašomos XIX a.?
Šiandien lenkiškas raidynas, rytoj lenku antra kalba o poryt jau žiūrėk ir oficiali šalies kalba…. Lietuvos po keliu dešimčių ir kvapo nebus, bankinės aferos, valdžios dėdes tvirkina vaikus, neesi saugus kaip pilietis, išnaudojimas aukščiausias… Prie komunisto mus dulkino, prie lietuvio pydaro irgi dulkina, taip kad beliko tik lenkiu nusilenkti. Lol
Nuomonė: Straipsnio autorius nusirašo ir klaidina visuomenę. Arba tai daroma iš absoliutaus nemokšiškumo, arba klaidinant visuomenę, nes raidės W, X, Q yra savo kilme lotyniškos. Šiuolaikinę lotynų kalbos abėcėlę sudaro 26 raidės:šiuolaikinė abėcėlė, susidedanti iš 26 raidžių:A,B,C,D,E,I,F,G,H,J,K,L,M,N,O,P,Q,R,S,T,U,V,W,X,Y,Z.Jos pagrindu sudaryta tiek lietuvių kalbos, tiek lenkų kalbos, ir daugelio kitų kalbų abėcėlės. Aš žinau savo kilmės ir giminės istoriją, turiu begalę dokumentų. Mano protėviui bajoro titulą suteikė Vytautas Didysis, giminė herbą gavo Harodlės (1413 m.) unijos metu. Mano giminės pavardėje, dokumentuose nuo seniausių laikų , kai jie buvo rašomi ne slavų kanceliarine, o lotynų kalba visada buvo raidė W. Ir ji atėjo ne iš lenkų kalbos, o į lenkų kalbą atėjo iš lotyniško varianto. Lietuvoje mano pavardėje W nėra, nors mano tolimi giminaičiai visame pasaulyje- Lenkijoje, USA, Kanadoje ją turi. Aš esu lietuvis, buvau ir esu Lietuvos savanoris, gyniau Lietuvą ir už ją mirti buvau pasirengęs, bet tokie svaičiojimai nelabai gerbiamo straipsnio autoriaus skatina mintis susigrąžinti LOTYNIŠKĄ pavardės variantą pagrįstą šimtais dokumentų. Nebūkim primityvūs patriotai…. Blogį galima nugalėti protu ir gerumu…
Kaip ir visada, kad ir ka berasytu, lenkomanai vistiek ir toliau virkauja del raidziu. Straipsni skaitei? Ne. Kokios gresmes gali kilti, ivedus “q, w, x” raides? Pasiskaityk, sudo nemales, po galais. Joks tu lietuvis ir uz Lietuva nekovotum, butu karas su Lenkija, kolaboruotum, sunie. Nes Lenkija tai jau tikrai tau suteiktu ta issvajotaja “w” raide pavardeje.
Pone Vytautai Rubavičiau atsakau – patikėk tikrai pereisim, jei toliau rinksim KREMLINIUS, MASKOLINIUS, BOLŠEVINIUS, USPAXINIUS ir aišku Stalino SULENKINTO Vilniaus krašto gyventojus. patikėkit – kito kelio nėra ir negali būti valdant šioms Lietuvos “PATRIOTINĖMS” partijoms ir jėgoms. Dar klausimėlis – jodėl rinkimų dieną Latvių gatvės didžiausiam name ištisai dega šviesa…matomai tikrina kaip jų nurodymai įgyvendinami valstybei svarbiausiu metu.
Vienadienės psichologijos naivuoliui Trojui: vokiečiams reikalinga W, nes jie garsą “F” žymi V, o lenkams visiškai nereikalinga. Antra, siūlau atsisakyti sulenkintų pavadinimų: Paris, sulenkintai Paryž, o lietuviai turi vartoti Parys, nes prancūzai taria Pary – netaria paskutinės priebalsės. Šis graikiško dievo vardas yra artimas lietuvių kalbai, todėl turi būti Parys arba Paris. Nesvys – lietuviškai, lotyniškai Nesvis, o Lenkai iškreipė lietuvišką pavadinimą Nesvyž, grįžkime prie Nesvys. Lotyniškai Papies, lenkai iškreipė Papiež, grįžkime prie Papies.
Ir Gudai atgimsta ir ukrainiečiai atgimsta jie tuojau atstatys tikruosius, o ne lenkų -okupantų primestus pavadinimus – tokia yra istorijos eiga. Neatsilik apmulkintasisis, Trojau.
ASSA!- sanskrito kalba, o lietuviškai – As esu, dalis jau pakitę į AŠ. Gal grįžkime prie AS.
ŠAUNUOLIS, KRITIKE PIKČIURNA, pilnai pritariu ir kviečiu būsimuose rinkimuose iškelti kaip pagrindinį įstatymų keitimo būtinybę. Jau dabar galime Seimo reikalauti šių įstatymų priėmimo. Rašykime Seimui.
Jokių diskusijų apie savo raidyno ir Lietuvos bei piliečių tapatybės darkymą!
Tai va, gerbiami ponaičiai, ne pliauškaliai a la tautininkai su Songaila ir Julium Panka rūpinasi tautos reikalais, bet k o n s e r v a t o r i a i .
Šiandien delfi: Konservatoriai ieško būdų, kaip užkirsti galimybę valdininkams Rytų Lietuvoje spausti tėvus vaikus leisti į lenkiškas mokyklas.
Keli konservatorių parlamentarai siūlo, jų požiūriu, tokioms situacijoms kelią užkirsiančią Baudžiamojo kodekso (BK) pataisą.
Šiuo metu BK numato, kad tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Šią nuostatą konservatoriai siūlo papildyti įrašant, kad išvardintos veikos baudžiamos, kai pažeidžiama asmenų laisvo pasirinkimo teisė. Pataisas įregistravo Rytas Kupčinskas, Vida Marija Čigriejienė. Kęstutis Masiulis, Algis Strelčiūnas, Pranas Žeimys.
Ne mano sugalvota informacija:
Lotynų abėcėlė kilo iš etruskų arba vakarų graikų (pietų italų) abėcėlės. Anksčiau lotynų abėcėlė turėjo tik 21 raidę: A, B, C, D, E, F, Z, H, I, K, L, M, N, O, P, Q, R, S, T, V, X
Raidė Z buvo išimta iš abėcėlės 312 m. pr. m. e. (vėliau ji buvo grąžinta). Raidė C buvo naudojama garsams [k] ir [g]; 234 m. pr. m. e. buvo sukurta raidė G (pridėjus prie C skersinį brukšnelį. I amžiuje pr. m. e. žodžių užrašymui buvo pridėtos raidės Y ir Z, kuriuos buvo paimtos iš graikų kalbos. Susidarė klasikinė lotynų abėcėlė, susidedanti iš 23 raidžių: A, B, C, D, E, F, G, H, I, K, L, M, N, O, P, Q, R, S, T, V, X, Y, Z.
Jau šiais laikais įvyko skiemeninių ir neskiemeninių raižių I ir V kombinacijų (I/J ir U/V), o taip pat atskira raide pradėtas laikyti digrafas VV, naudojamas germanų kalbų rašte.
Senovės romėnai naudojo didžiąsias raides, mažosios raidės atsirado viduramžiais.
Visi autoriaus pastebėjimai teisingi, išskyrus dėl raidyno praplėtimo lotyniškaisiais w ir x būtinumo. Nėra tam jokio būtinumo, šiems ir kitiems garsams išreikšti lietuviško raidyno pakanka.
Be to, laikyčiau tendencingu rašinio pavadinimą ir jo klausiamąjį pobūdį. Pagal jo prasmę išeitų tarsi Lietuva prisiima sau tai, ką valdžia daro slaptai nuo tautos. Lietuva su valdžios darbeliais, kad ir gabaliukais – po raidelę parduodančiais lietuvių kalbą, niekada nesutiks, visada kovos, jei ir negalėdama kitaip, tai – partizaniškai.
Reikia skaityti dešimt kartų Bernatoniui, Kirkilui, Šimašiui ir kt., uoliems LLRA ir “vyresnių brolių” valios vykdytojams..