Sekmadienis, 8 birželio, 2025
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra Istorija

V.Turčinavičius. Geopolitikos spąstuose, arba Neutralumo bejėgiškumas

Vladas Turčinavičius, www.alkas.lt
2013-08-25 14:27:02
26
V.Turčinavičius. Geopolitikos spąstuose, arba Neutralumo bejėgiškumas
Delegacijos pasitikimas Berlyne. Iš kairės K.Škirpa, gen. S.Raštikis, A.Merkys | K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ nuotr.
Delegacijos pasitikimas Berlyne. Iš kairės K.Škirpa, gen. S.Raštikis, A.Merkys | K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ nuotr.

1939-ųjų metų rugpjūčio-rugsėjo istorinių įvykių metinių proga pravartu pažvelgti į Lietuvos likimą kitu kampu, o ne tik mums anksčiau istorijografijoje suformuotu rakursu. Žvelkime  Lietuvos žvilgsniu: ar iš tikrųjų Lietuvai buvo toks pragaištingas Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptasis protokolas? Kiek Slaptasis protokolas  buvo palankus Lietuvai, o kiek buvo piktas vokiečių aktas prieš Lietuvą, kaip jį iškraipė mūsų lenkofilai ir antinacinė užsienio propaganda, turėtume visa tai pasiaiškinti.

Objektyviai žiūrint protokolas nieko nepriimtino Lietuvai nenumatė, tik užtikrino Lietuvos saugumą nuo Rytų bolševikų pavojaus bei sudarė galimybes įgyvendinti lietuvių tautos lūkesčius dėl savo istorinės sostinės – Vilniaus su visomis etnografinėmis lietuviškomis Pietryčių Lietuvos žemėmis. Teisiškai šis paktas nevaržė Lietuvos Vyriausybės politikos, o buvo privalomas tik jį pasirašiusioms valstybėms. Manytina, kad šio pakto papildomas, rugsėjo 28-osios slaptasis protokolas Lietuvos likimui buvo žudančiai lemtingas. Stebėtina, kad dabarties istorikų straipsniuose jis beveik  nutylimas.

Laisvas požiūris į praeitį įmanomas tik išlaisvėjusiose visuomenėse, todėl brandi istorinė kultūra ir pilietinė visuomenė žengia lygia greta [1], – rašo vokiečių istorikas Karlas Šliogelis (Karl Schlögel).

Čia pateiksiu citatas ir įžvalgas vadovaujantis tik laisvu požiūriu į praeitį ir nenuslepiant svarbių įvykių dabarties laisvėjančiai visuomenei. Manau, kad dėstomi samprotavimai pagal principą „kas būtų, jeigu būtų“ padeda į istoriją žiūrėti pagal poliparadigmą, o ne pagal vieną kažkieno suformuotą nuomonę bei toks nagrinėjimas padeda tautos atstovams ateityje nedaryti klaidų. Žodžiu, aplinkui vykstant karui, vykdyti neutralumo politiką, kurią vykdė prezidentas Antanas Smetona yra absurdiška, reikia vykdyti vadinamą „real politik“. Juolab, kad Lietuvos didieji kaimynai nesiskaitė su šiuo neutralumu ir todėl jis netapo gelbėjimosi priemone, o buvo tik savęs ir tautos apgaulė. Tokia Lietuvos atsakingų asmenų anuomet vykdoma politika privedė prie didžiulių Lietuvos aukų, o procentinėje išraiškoje net didesnių žmogiškųjų netekčių negu šalių, kurios aktyviai dalyvavo kare. Ši politika užtraukė didžiulę negarbę valstybei, kai ji nepasipriešino okupacijai, o pasekmėmis naudojasi ir dabartiniai kaimynai savo propagandoje.

Grįžkime į tragiškų 1939-ųjų metų  priešaušrį. Jau 1935-1938 m. prezidentas Smetona pokalbiuose su ministru pirmininku  Juozu Tūbeliu, o vėliau ir visuomenėje bei spaudoje buvo aptarinėjama su kuria kaimyne Lietuvai, netekus nepriklausomybės, susieti savo gyvenimą. Prezidentas aiškiai pasisakė, kad lietuvių tautai „geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje. […] Mat jis laikė, kad viena, mes su rusais esame įpratę gyventi ir sugyventi, antra, būdami aukštesnės kultūros, mes daug lengviau atsispirtume nutautinimo pavojui.“ [2] – rašo prezidento Smetonos adjutantas Vaclovas Šliogeris. Stasio Lozoraičio paskyrimas užsienio reikalų ministru taip pat susijęs su Vakarų viešosios nuomonės apie Sovietų šalį, kaip būsimą nacių Vokietijos priešininkę ir galimą Anglijos ir Prancūzijos sąjungininkę, pasikeitimu. 1934 m. organizuojama Lietuvos žurnalistų pažintinė kelionė į Stalino komunistinę citadelę, o jau 1935 m ministro Lozoraičio iniciatyva Vytauto Didžiojo universiteto profesorių grupė lankosi Sovietų sąjungoje, kurią ypač palankiai priima Maskvoje, Leningrade ir  Kijeve. Šių delegacijų nariai, analogiškai Britanijos ir Prancūzijos intelektualams, turėdami tikslą keisti Lietuvos viešąją nuomonę apie komunistinę šalį, spaudoje  rašo liaupses sovietų tvarkai. 1936 m. taip pat suaktyvinama Draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti veikla, kuri buvo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos šefuojama ir finansuojama. Netenka stebėtis, kad į kultūrinio bolševizmo propagandą Lietuvoje buvo žiūrima pro pirštus, ir net į Valstybės saugumo departamento pranešimus nebuvo reaguojama, matyt, atsiliepiant į Prezidento nuomonę, bet tai tampa aiškiau, kai pažvelgi į bendrą D.Britanijos ir Prancūzijos intelektualų žavėjimąsi Sovietų sąjungos komunizmu ir jo panegyrikos sklaida Vakarų spaudoje.

Kaip tik artėjant dviejų vanagų, nacių Vokietijos ir bolševikinės Sovietų sąjungos kaktomušai, 1939 m. rugpjūčio 22 d.   Sovietų sąjungos derybose su D.Britanija ir Prancūzija Stalinas reikalavo suteikti karinę „pagalbą“ Baltijos valstybėms bei siūlė Raudonąją armiją pritraukti net prie vakarinių Lenkijos sienų ir tokiu būdu tramdyti Hitlerio apetitus ir su tuo sutiko Prancūzijos karinė delegacija, bet  tą pačią dieną į Maskvą atvykęs Joachimas von Ribbentropas jau rugpjūčio 23 d. pasirašo paktą su Molotovu ir Stalino strategija – nukreipti Hitlerio kariauną į Vakarų valstybes pradėjo veikti. Po Anglijos suteiktų garantijų Lenkijai ir netiesiogiai Lietuvai (1939 m. rugpjūčio 25 d. jų sutartyje, savavališkai, nesuderinus su Lietuvos vyriausybe, buvo įtraukta, neva Lenkijos ginama, ir Lietuva), Vokietijai tapo aišku, kad britų imperija nepritars Hitlerio planui, kad Rytų Europa atitektų Didžiajai Vokietijai, o Anglijai būtų garantuojamos jos užjūrio valdos.

Stebėtinas D. Britanijos elgesys kai 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją, jau rugsėjo 3 d. ji ir Prancūzija, lyg gelbėdamos Lenkiją, paskelbė karą Vokietijos Reichui, tačiau jokių karinių veiksmų prie vakarinės Vokietijos sienos nevykdė. Juolab, kad vokiečių Vakarų frontas buvo labai skylėtas – sudarytas iš blogai apmokytų rezervistų ir būtų reikėję  tik keleto savaičių vokiečiams sutriuškinti. O kai rugsėjo 17 d. jau Raudonoji armija užpuolė Lenkiją iš rytų, Anglija ir Prancūzija net nepaskelbė Sovietų sąjungai karo. Tai rodo, kad Vakarų demokratinėms valstybėms svarbiausia buvo pasiekti nacių ir sovietų teritorijų suartėjimą bei jų karinį susidūrimą, o ne ginti Lenkiją.

Štai kaip D. Britanija „gynė“ Lietuvą: jau 1939 m. rugsėjo pradžioje Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus (pažymėtina, kad rugsėjo 17 d. Raudonajai armijai užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau – Raudonajai armijai. Didžioji Britanija  buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Vilniaus krašto atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė  Lenkija ir Antantės valstybės.

Tokia buvo geopolitinė situacija aplink Lietuvą, o prezidentas Smetona vykdė neutralumo politiką, o kur ji nuvedė dauguma žinome, tačiau galėjo būti ir kitaip. Pažvelkime į II pasaulinio karo priešaušrį: dar 1923 m. Sovietų sąjunga ir Vokietija pateikė notas Tautų Lygai prieštaraudamos Antantės valstybėms dėl  Pietryčių Lietuvos su sostine Vilniumi priskyrimo Lenkijai (nenaudosiu okupantų primesto pavadinimo „Vilniaus kraštas“). Šios nuomonės abi laikėsi visą tarpukarį ir tai patvirtindavo vėlesnėse sutartyse su Lietuva. Vokietija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (1918.03.23) ir jos  palankumas Lietuvai tęsėsi iki Klaipėdos nacių grupės teismo (1934) ir tik 1937 m., paleidus nuteistuosius, santykiai vėl atšilo. Lietuvos teritorija su Vilniumi Vokietijai buvo svarbi savo strategine padėtimi išeinant į Baltijos šalis bei planuojamiems kariniams veiksmams Sovietų sąjungoje, o taip pat triuškinant Lenkiją – Lietuva buvo laikoma kaip rezervinė teritorija apsupant Lenkiją. Todėl Vokietija ir stengėsi, kad rugpjūčio 23 d. pakte Lietuva su Vilniumi būtų palikta jos įtakos zonoje. Net prieš įteikdama 1939 m. kovo 20 d. Lietuvai ultimatumą dėl Klaipėdos, egzistavo sutarties projektas, kuriam buvo pritarusi Lietuvos vyriausybė, kad Vokietija už karinės pagalbos sutarties pasirašymą, Klaipėdos kraštą palieka Lietuvos priklausomybei, tačiau ypatingų galių turinčiam Stasiui Lozoraičiui (net jam nesant užsienio reikalų ministru) pasipriešinus, ši sutartis nebuvo įgyvendinta.

Matome, kokia strategiškai svarbi Vokietijai buvo Lietuvos teritorija ir kodėl šiuo Vokietijos palankumu Lietuvos vadovai nepasinaudojo. Čia iškyla klausimas: kieno politiką vykdė Lozoraitis, kai būdamas ministru, aišku ne be prezidento pritarimo, nuvairavo Lietuvos politiką į gėdingą 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumą Lietuvai ir po to  pasirašytą su Lenkija sutartį, kurioje Vilniaus klausimas nutylėtas.  Kaip žinome, pats Lozoraitis atlikęs Lietuvai „meškos paslaugą“ atsistatydino, tačiau prezidentas Smetona atsistatydinimo nepriėmė ir jam ministro kėdėje dar teko dirbti iki 1938 m. gruodžio 5 d.

Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23 d. pakto Slaptajame protokole Lietuva su Vilniumi ir Lenkijos okupuota Pietryčių Lietuvos visa teritorija buvo priskirta Vokietijos interesų zonai, o abi valstybės pripažįstančios „Vilniaus kraštą“ Lietuvai. Apie tai byloja Slaptojo protokolo pirmas punktas: „1) Tuo atveju jeigu srityse, priklausančiose Baltijos valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai), įvyktų teritorinių bei politinių pertvarkymų, šiaurinė Lietuvos siena bus Vokietijos ir SSSR interesų sferos siena. Tuo atžvilgiu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte.“

Antras protokolo punktas kalba apie tragišką Lenkijos likimą: „2) Tuo atveju jeigu teritorinių bei politinių pertvarkymų įvyktų Lenkijos valstybei priklausančiose srityse, Vokietijos ir SSSR įtakos sferas skirs linija, einanti maždaug Narevo, Vyslos ir Sano upėmis.

Klausimas, ar abiejų šalių interesų požiūriu yra pageidaujama išlaikyti nepriklausomos Lenkijos valstybę, ir kokios turėtų būti tos valstybės sienos, tegalės būti galutinai išspręstos tolimesnėj politinėj raidoj. Kiekvienu atveju abi vyriausybės šį klausimą spręs taikingo susitarimo keliu“ [3].

Štai kur galėtų būti priežastis, kodėl Lietuvos istorikai šį protokolą laiko labai pragaištingu Lietuvai, nes jie į jį žiūri Lenkijos žvilgsniu, vadinasi, kuria prolenkišką istoriografiją ir propagandą.

1939 m. balandžio 28 d. Hitleris pareiškia, kad nutraukiąs 1934-ųjų metų Pilsudskio – Hitlerio draugystės paktą ir santykiai tarp Lenkijos ir Vokietijos įgauna agresyvų pobūdį, Europoje pakvimpa artėjančiu karu.

J.Urbšio audencija pas Hitlerį 1939 m. Iš kairės J.Urbšys, A.Hitleris J. von Ribbentropas |  | K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ nuotr.
J.Urbšio audencija pas Hitlerį 1939 m. Iš kairės J.Urbšys, A.Hitleris J. von Ribbentropas | | K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ nuotr.

Kaip rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio pabaigos įvykiai Lietuvoje? Užsienio reikalų ministras Urbšys dar nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išvyko į Kačerginę atostogauti. Užsienio reikalams vadovavo prolenkiškasis Kazys Bizauskas. Ambasadorius Vokietijoje Škirpa rugsėjo 1d. į URM  pasiuntė telegramą, kurioje siūlė „nedelsiant mobilizuoti ginkluotąsias pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas“ [4]. Kariuomenės vadas Stasys Raštikis irgi siūlęs paskelbti mobilizaciją, tačiau „Prezidentas tam siūlymui paprieštaravęs, nes ją paskelbus, susidarysiąs įspūdis, kad Lietuva atsisako neutralumo ir ruošiasi kariauti.“ [5] – rašo Aleksandras Merkelis.

Priėmimas pas A.Hitlerį, 1939-04-21. Dešinėje ambasadorius K Škirpa | K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ nuotr.
Priėmimas pas A.Hitlerį, 1939-04-21. Dešinėje ambasadorius K Škirpa | K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ nuotr.

Ši mobilizacija negalėjo turėti jokio agresyvaus tikslo, o galėjo būti skirta ginti neutralumą, tuo atveju, jei kuri bent iš kariaujančių šalių pultų viena kitą per Lietuvos teritoriją. Šiuo požiūriu Smetona pasielgė  lengvapėdiškai ir neatsakingai, o tiksliau vykdė prolenkišką politiką. Juolab, kad kai karas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau buvo prasidėjęs, iškilo klausimas dėl „Vilniaus krašto“, kurio  gyventojų Lenkija jau negalėjo apginti nuo rusų ar vokiečių antplūdžio. Vilniaus likimu pirmasis susirūpino  ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius, rugsėjo 3 d. į URM atsiuntęs telegramą: „Vilniaus rakto reikia ieškoti Berlyne“ [6]. Galima teigti, kad mūsų pasiuntiniui kažkas buvo žinoma iš Molotovo–Ribbentropo slaptojo protokolo, kuriame, kaip dabar žinome, Lietuva su visu „Vilniaus kraštu“ buvo priskirta Vokietijos įtakai.

Pasiuntinys Vokietijoje, Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas  Kazys Škirpa,  rugsėjo 5 d. ir 8 d. atsiuntė l. e. p. užsienio reikalų ministrui Kaziui Bizauskui pasiūlymus kaip elgtis Vilniaus susigražinimo reikalu kai Lenkija jau yra atsidūrusi ties katastrofa. „Lyg nujausdamas, kad priešininkai apšmeiš mano koncepciją Vilniui vaduoti primesdami man pasidavimą kokiai nors vokiečių įtakai ar net tai, kad tą savo planą pateikiau su svetimos šalies žinia, prieš jam pasiekiant Kauną sąmoningai su niekuo nesitariau, nei iš vokiečių, nei iš lietuvių“ [7], – rašo pasiuntinys Vokietijoje.

Ambasadorius Lenkijoje K.Škirpa su Lenkijos prezidento svita, 1938 m. | K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ nuotr.
Ambasadorius Lenkijoje K.Škirpa su Lenkijos prezidento svita, 1938 m. | K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ nuotr.

Čia verta pacituoti keletą citatų iš Škirpos Vilniaus susigrąžinimo plano: „…Esu linkęs manyti, jog mūsų Vyriausybė vis dar neturi nuomonės, kaip pasielgti Vilniaus klausimu. Ši aplinkybė verčia mane, kaip Lietuvos pasiuntinį ir turintį šiokią tokią karo patirtį, dar daugiau susirūpinti tuo, kad per ilgai galvodami nepraleistume progos sureguliuoti Vilniaus problemą taip, kaip tinka mums patiems. Bet jei vokiečiai, persekiodami atsitraukiančius iš Vilniaus-Gardino srities lenkus, atsiųstų į minėtą sritį nors keletą sustiprintų patrulių (jei šios srities neužimtume), […] tuomet netektume laisvės  išspręsti Vilniaus problemą taip, kaip mes patys norime. […] Savarankiškam mūsų žygiui į Vilnių dabar yra palankios sąlygos, juolab kad iš Sovietų Rusijos ta kryptimi, atrodo, jokio kariuomenės koncentravimo kol kas nepastebėta. […] Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva“ [8].

Pasiuntinybės  Berlyne personalas, sėdi L.Dymša, ministeris V.idzikauska, karo atašė K.Škirpa | K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ nuotr.
Pasiuntinybės Berlyne personalas, sėdi L.Dymša, ministeris V.idzikauska, karo atašė K.Škirpa | K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ nuotr.

Toliau Škirpa išdėsto karinių ir politinių veiksmų planą, bet iš šios citatos matome, kad Raudonosios armijos judėjimo Vilniaus kryptimi kol kas nėra ir rugsėjo 8 d. negalėjo būti, nes „Vilniaus kraštą“ 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribbentropo pakte sovietai ir vokiečiai pripažino Lietuvai. Apie „Vilniaus krašto“ ir Lietuvos priskyrimo Vokietijos įtakai, Škirpa neoficialiai  bendraudamas sužinojo tik rugsėjo 9 d., iš artimo Joachimui von Ribentropui  Rytų politikos specialisto dr. Bruno P. Kleisto. Žinių rinkimas per neoficialius kanalus nebuvo joks nusižengimas, o tik paprastas diplomatinio atstovo pareigos, kurią diktavo Lietuvos valstybės interesai, atlikimas. Deja šią žinią Škirpai pranešus į Kauną, vietoj padėkos nuo ministro Bizausko gavo tik piktą priekaištą. Rugsėjo 13 d., paskutinį kartą Škirpa susitikęs su Kleistu iš jo išgirdo naujų žinių, jog po 3-4 dienų įvyks svarbūs kariniai ir politiniai įvykiai Lenkijoje, todėl patarė: „greit, greit žygiuoti tiesiai į Vilnių, kad nesusikomplikuotų padėtis“ [9]. Nors jis tiesiogiai neatskleidė kodėl, tačiau iš raginimo „greit, greit – į Vilnių“ galima buvo laukti sovietų pajėgų invazijos į Lenkiją. Matyt, Vokietijai strateginiais sumetimais buvo svarbu, kad į Vilniaus kraštą neįsibrautų Raudonoji armija.

Diplomatas Škirpa, kuriam rūpėjo Lietuvos interesai, rugsėjo 15 d. šifruota telegrama pasiuntė į Kauną paskutinį raginimą žygiuoti į Vilnių: „Kadangi sovietai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas. Pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“[10]  Ir vėl ambasadorius iš ministro Bizausko gavo tik pastabą: „Kuo greičiausiai turit vykdyti instrukciją 469 (gegužės 11 d. instrukciją  dėl neutralumo – V. T.) ir kalbantis su vokiečiais. Vakar kalbantis su P.Kleistu nesilaikėt instrukcijų įsigilindami į pavojingus klausimus […]“ [11]

Pasirodo rugsėjo 5 d. generolo Jono Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors Premjeras  Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo. Apie situaciją koalicinėje Vyriausybėje papildo ir Vilniaus klausimo aptarimas krikščionių demokratų vadovybėje: „Vienas to pasitarimo dalyvių man vėliau patvirtino laišku, jog ir ten balsai buvo pasiskirstę pusiau. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K.Bizausko balsas. […] Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą“ [12], – apibendrina pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.

Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigražinimo klausimu. Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F.Charvatas (F.Charwat)“ [13] ir tai patvirtina jų ministro J.Becko citata: „Remiantis mūsų ministerio F.Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“ [14]. Tačiau „intensyvią veiklą“ vokiečiai pradėjo tik rugsėjo 9 d. per karo atašė E.Justą ir Lietuvos kariuomenės vadą generolą Stasį Raštikį, nes ir Vokietija, ir niekas iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių bei Lietuvos ambasadoriai Maskvoje ir Berlyne nenorėjo, kad Rytų Lietuvos žemė su sostine Vilniumi iš lenkų pereitų sovietams. Deja, l. e. p. ministro Bizausko pavestas, Turauskas  „pareikalavo, kad  mano rugsėjo 8 d. pasiūlymo nuorašą išimčiau iš pasiuntinybės slaptųjų raštų bylos ir sunaikinčiau. Aišku, to nepadariau, kad nenusikalsčiau istorijai.“ [15] – rašo Škirpa apie Vilniaus vadavimo planą.

Regis, Prezidentui apsispręsti dėl Vilniaus išvadavimo, turėjo didelę įtaką ir ambasadorius Londone B.Balutis, kuris 1939 m. vasarą, dar iki Kazio Škirpos siūlymų rugsėjo mėn. pradžioje, atostogavo Lietuvoje kartu su Smetona ir Palangos kopose įtikino Prezidentą vengti žygio į Vilnių. Apie tai prisipažino pats Balutis Škirpai 1946 m. Amerikoje, Škirpa šią Balučio iniciatyvą apibendrino šia per daug švelnia įžvalga: „Tokį jo politinį nesiorientavimą paaiškinau sau tuo, kad B.Balutis buvo ne tik perdėtai atsargus mūsų diplomatas, ko nelaikau blogu dalyku, bet vienas iš tokių, kuris į visas Lietuvos užsienio politikos problemas neįstengdavo kitaip pažvelgti, kaip pro anglų-saksų propagandos pritemdytus akinius“ [16].

Pasirodo, kad Škirpos Vilniaus vadavimo pasiūlymas niekad nebuvo pasiekęs Prezidentūros, nes  buvo išimtas iš Ministerijos slaptųjų raštų bylos, taigi, buvo nuslėptas nuo paties Lietuvos Prezidento – pats Smetona taip tvirtino priimdamas Škirpą. „Tai štai kokia buvo „aukštoji“ ano meto mūsų URM vadovų (Bizausko ir Turausko – V.T.) politika. […] A.Smetona buvo auka kelių URM centro pareigūnų, kurie, blogai (o tiksliau – sąmoningai –V.T) orientuodamiesi Lietuvos padėtyje, tik suklaidino patį Lietuvos valstybės Prezidentą.“ [17] – užbaigia Škirpa. Kai Prezidentas susigriebė, kad viskas nepalankiai klostosi (o gal tik suvaidinęs prieš Škirpą? – V. T.), įsakė Urbšiui nutraukti atostogas, Turauską paprašė daugiau nebekelti kojos į Prezidentūrą, o Bizauską iškvietė pasiaiškinti dėl telegramos, kurią jis, tendencingai ir neteisingai pranešdamas apie vokiečių diplomatų patarimus Kaunui, išsiuntė  Londonui ir Paryžiui (Vokietijos priešams –V.T.), juolab,  šis pranešimas pažeidė Lietuvos neutralumo įstatymą.

Anot Merkelio, Smetona buvo taip griežtai apsisprendęs laikytis prolenkiškosios neutralumo politikos, suformuotos buvusio ministro Stasio Lozoraičio, kad net atsisakė priimti audiencijai Vokietijos pasiuntinį dr. E. Zechliną, turėjusį diplomatinį savo vyriausybės pavedimą, padėti Prezidentui geriau suprasti ir blaiviau įvertinti situaciją sprendžiant lemtingo žygio į Vilnių klausimą. Prezidento atsisakymas suteikti audienciją Vokietijos pasiuntiniui „buvo ne tik neregėtas netaktas diplomatiniuose sluoksniuose tarp valstybių, bet ir labai žalingas ano meto gyvybiniams Lietuvos interesams“ [18].

Dar 1935 m. gen. Stasys Raštikis tapęs Lietuvos kariuomenės vadu buvo suformulavęs Lietuvos gynybos tezę: „Ar saugu pyktis su stipriomis valstybėmis, esančiomis čia pat pašonėje, ir remtis prieš jas kitais stipruoliais, bet esančiais gana toli? Juk pavojaus metu, kol tavo tolimas draugas spės padėti tau, arti esąs priešas jau bus paguldęs tave ar net ir visai tave likvidavęs.“ [19] Tačiau 1939 m., jau vykstant karui, kariuomenės vadas paveiktas D. Britanijos propagandos ir  Lozoraičio prolenkiškos doktrinos nukrypo nuo savo blaivios, realistinės tezės. Juk Lietuva visai nesiruošė užpulti Lenkiją, o tik pagal skelbtą neutralitetą, privalėjo atsiimti tai, kas pagal teisę ir teisingumą jai priklausė ir tebuvo Lenkijos neteisėtai okupuota. Todėl Raštikio nepalaikymas atsiimti Vilnių ir jo pasakymas neva tai būtų reiškę „dar ir lietuvišką peilį […] į Lenkijos šoną“ skamba kaip pikta demagogija ir rodo jo politinį paklydimą. Juolab,  kad visa tai buvo įmanoma įvykdyti neįveliant Lietuvos į karą, bet pagal jos skelbtą neutralumą ir remiantis Sovietų sąjungos 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta su Lietuva sutartimi dėl sienų bei Tautų Sąjungos sprendimu, kuriuo tarptautiniu mastu buvo pasmerktas smurtinis Juzefo Pilsudskio 1920 m. Vilniaus ir Pietryčių Lietuvos žemių užgrobimas.

Vadovybės nenoras susigražinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą. Vokietija pamačiusi Lietuvos vadovybės neįgalumą, nusisuko nuo savo strateginės linijos ir pasirašydama 1939 m. rugsėjo 28 d. Slaptąjį papildomąjį protokolą, Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir visą Lietuvą perleido Sovietų sąjungos įtakos zonai, o už tai pareikalavo perleisti Vokietijos įtakos sferai Lenkijos visą Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų.

Susilaikydama nuo žygio į sostinę bei nesukliudydama sovietams įsiveržti į Vilnių ir užgrobti Pietryčių Dzūkiją,  politinė Lietuvos vadovybė išleido iš savo rankų ne tik Vilniaus, bet ir pačios Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo raktą. Beveik po metų, 1940 m. liepos 1 d. prof. V. Krėvei-Mickevičiui, Sovietų sąjungos komisaras Viačeslavas Molotovas atskleidė sovietų planus: „Jeigu Lietuva būtų paklususi vokiečių vyriausybės reikalavimui (atsiimti Vilnių – V. T.) ir tuo pačiu pasidariusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus išeinančiu placdarmu, pradžios tašku karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kokių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginklu užimti Vilnių ir tuo pačiu prarado vokiečių pasitikėjimą.“ Taigi,  geopolitiniame didžiųjų kaimynų žaidime, Lietuvos vadovybės politika tik padėjo Sovietų sąjungai užimti Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir 1939 m. spalio pradžioje padiktuoti sąlygas Lietuvai, pasirašant prievartinę sutartį su 20 tūkst. Raudonosios armijos karių įvedimu ir jų išdėstymu penkiose bazėse Lietuvos teritorijoje – tikrąjį „Trojos arklį“, kad vėliau Lietuvą visiškai okupuoti. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos.

Kaip prisimena Kazys Škirpa, rugsėjo 17-19 dienomis plūstant į „Vilniaus kraštą“ Raudonosios armijos būriams „to krašto lietuviai su ašaromis akyse laukė broliškos pagalbos iš nepriklausomos Lietuvos […] Tada susiprato ir Vilniaus lenkai: jų atstovai varstė Lietuvos generalinio konsulato duris Vilniuje, prašydami ir ragindami, kad greičiau ateitų į Vilnių mūsų kariuomenė […] taigi ir lenkams atsivėrė akys, jog Vilnius buvo ne Lenkijos, bet Lietuvos miestas, ir kad tik Lietuva galėjo suteikti jam reikalingą išorinę apsaugą […]“ [20]. Net Vilniaus krašto komendantas, atsidūręs beviltiškoje padėtyje, kreipėsi į Lietuvos generalinį konsulą dr. A.Trimaką. Jis konsului pranešė, „jog nebeturi jokios ginkluotos jėgos Vilniui apginti nuo rusų pavojaus ir prašė A.Trimaką skubiai perduoti Lietuvos kariuomenės vadovybei lenkų prašymą, kad Lietuvos kariuomenė nedelsiant užimtų Vilnių.“ [21]

Maskva ilgai negaišo – 1939 m. spalio 1 d. Urbšys buvo pakviestas pas Molotovą prisistatyti jau spalio 3 d. Kai ministras su pasiuntiniu Natkevičiumi išgirdo iš sovietų komisaro reikalavimus išdraskyti Lietuvos teritoriją tarp Sovietų ir Vokietijos ir įsileisti į Lietuvą 50 tūkstančių sovietų karių – tai jį tiesiog pritrenkė, nes turėjęs iliuzijų, kad su Maskva tartis bus lengviau. Kaip rašo Natkevičius: „Grįžęs į pasiuntinybę J.Urbšys, iš nuovargio įkritęs į fotelį, pasakė: „Patirtų neįmanomų Kremliaus reikalavimų akivaizdoje, kažin ar nebūtų buvę geriau, jei būtume paklausę K.Škirpos patarimų!“ [22]  Štai kaip Juozas Urbšys prablaivėjo, bet jau buvo per vėlu.

„Nes jei 1940 m. būtų buvę paskutinės Lietuvos priešaky kiti […] vis tiek lietuvių tautos ir valstybės likimas būtų buvęs toks pat.“ [23]  Čia Raštikis dalinai teisus tik dėl Lietuvos likimo karo metu, tačiau jei Lietuva būtų atsiėmusi Vilniaus kraštą, tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo – Ribbentropo pakto Antrojo slaptojo protokolo, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija, Čekoslovakija, Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – jos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“. Visa tai būtų vertę Ruzveltą ir Čerčilį lengviau apsispręsti ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją, atiduoti Lietuvą, o gal ir kitas iki karo nepriklausomas Baltijos šalis,  sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui. Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš  prasidedant nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės  Sovietų sąjungos  karui, nes Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Lietuvos Kominterno vado Antano Sniečkaus vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti  Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų sąjungą.

Galima prielaida, kad susigrąžinusi Vilnių ir Pietryčių Dzūkiją, Lietuva dėl ženklaus gyventojų ir teritorijos padidėjimo būtų intensyvinusi žemės ūkio gamybą, kurios produkcija buvo labai reikalinga draugiškai Vokietijai ir galėjusi visokeriopai žengti į priekį, kaip ir kitos valstybės (Slovakija, Čekija, Vengrija) patekę į Vokietijos įtakos zoną.  Mūsų padangę būtų aplenkęs komunistinis teroras ir Sovietų 1940-ųjų okupacija bei 1941 m. tremtys prie Laptevų jūros ir net iki karo pabaigos (1944-45) – šešetą metų Lietuva būtų išvengusi komunistinių okupantų  kultūrinio ir ekonominio gerbūvio griovimo.

______________________
[1] K.Schlogel, Atminties vietos ir sluoksniai, Kultūros barai, 2009, nr. 2, p. 8.
[2] V.Šliogeris, A.Smetona ir Lietuvos užsienio politika 1934-1938 m., Lietuvių tauta, II, 1998, p. 335.)
[3] Rusų-vokiečių protokolas, Akten. – Bd. 7. S. 206-207
[4] K.Škirpa, Ten pat, p. 191.
[5] Ten pat, p. 191.
[6] Ten pat, p. 192.
[7] Ten pat, p. 194.
[8] Ten pat, p. 193.
[9] K.Škirpa, Ten pat, p. 196.
[10] Ten pat, p. 198.
[11] K.Bizauskas, Pastangos, dok. I, p.10.
[12] K.Škirpa, Ten pat, p. 202.
[13] Ten pat, p. 202
[14] J.Beck, Dernier Rapport, p. 228
[15] K.Škirpa, Ten pat, p. 203.
[16] Ten pat, p. 173.
[17] Ten pat, p. 203.
[18] Ten pat, p. 206.
[19] S.Raštikis. Kovose dėl Lietuvos, T-I, p.324.
[20] K.Škirpa. Ten pat, p.212.
[21] Ten pat, p. 213.
[22] K.Škirpa, Ten pat, p. 250
[23] S.Raštikis, Ten pat, T-I, p. 45.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. V. Turčinavičius. Vinco Krėvės vizija – susigrąžinti Vilnių
  2. V.Turčinavičius. Drąsiausias Lietuvos politinis-karinis žygis
  3. V. Turčinavičius. Vincas Krėvė – tautos savigarbos ir laisvės ugdytojas.
  4. V. Turčinavičius. Kaip istorikas „Penktąja kolona“ nuslepia Trojos arklį
  5. V. Turčinavičius. Vincas Krėvė – tautininkų sąjungos kūrėjas (I)
  6. V.Turčinavičius. Tapatybės darkymas
  7. V.Turčinavičius. Gajūs Lietuvos menkinimo stereotipai
  8. V.Turčinavičius. Vilniaus krašto veiksnys Lietuvos likimui
  9. V.Turčinavičius. Kaip istorikas, žaisdamas atviromis praeities kortomis, tampa neteisus
  10. Č. Iškauskas. Lenkijos ultimatumai Lietuvai: 1938-ieji ir šiandiena
  11. V. Landsbergis. Juzefo Pilsudskio didžioji klaida
  12. Č. Iškauskas. Lietuviškasis parlamentarizmas: vizijos ir realybė
  13. Č. Iškauskas. Vidurio Lietuva: lenkų okupacijos aidai…
  14. B. Nainys. Ar pasikartos Molotovo-Ribentropo paktas?
  15. V. Volkus. Nužerkime užmaršties šydą

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Pastabos 26

  1. tampax'as says:
    12 metų ago

    geras solidus straipsnis. Tokių tyrinėjimų mums reikia daugiau, o ne – pirst, pliaukšt ir iškepta…

    Atsakyti
  2. Bartas says:
    12 metų ago

    pritariu, straipsnis suteikia daugiau aiškumo tiems , kas nebuvo žinojęs, girdėjęs apie K. Škirpos pastangas pakreipti Lietuvos vyriausybės žingsnius , kad būtų išvaduotas Vilnius. V. Turčinavičius savu strp. dar kartą parodo , kad mižant į kelnes , kaimynams gailesčio ne sukelsi, o tik norą sutrypti mižnių. Skaitykit valdžiukėj esantys, tai skaudi mūsų praeities pamoka.

    Atsakyti
  3. markas says:
    12 metų ago

    Kiek galimybių praleista. Ir visuomet, kai sprendžiamas valstybės likimas, atsiranda koks nors bizauskas. Ir nors tada tokių buvo nedaug, jie sugebėjo pakenkti. Tai ką kalbėti apie dabartinę situaciją, kai tokių nepalyginamai daugiau. Deja, A. Smetona buvo pernelyg tolerantiškas, geraširdis ir lengvatikis 20 amžiui.

    Atsakyti
  4. tikras lietuvis says:
    12 metų ago

    Puikus straipsnis.
    Pagarba autoriui.

    Atsakyti
  5. Vilna says:
    12 metų ago

    Prie autoriaus minčių galiu tik pridurti, kad, jeigu ne Smetonos valdžios prolenkiški veiksmai – 1938 metų Lenkijos ultimatumo priėmimas, 1939 m. rugsėjį nėjimas atsimti “Vilniaus krašto”, – nebūtų susidarę Lietuvos atžvilgiu 1940 metų “įstojimo” į sovietų sąjungą situacijos ir tokiu atveju po karo Lietuva būtų “išėjusi” su tokiu pačiu nepriklausomos valstybės statusu, kokį turėjo jį išlaikiusios Lenkija, Čekoslovakija ir atitinkamos kitos regiono šalys. Akivaizdu, kad tuomet Lietuva, kaip ir šios šalys, būtų tapusi tokio paties statuso sovietinio lagerio liaudies demokratine respublika su 1920 metų sienomis, o galbūt prie Lietuvos būtų priskirta dar ir Karaliaučiaus žemė. Taigi, tokiu atveju Lietuva būtų išvengusi tokio masto sovietų vykdyto Tautos naikinimo, trėmimų, partizanų kovų su okupantu aukų ir t.t.
    Taigi, – išvengti viso to sovietų vykdyto Tautos naikinimo, į kurį galėtume manyti netiesiogiai patekome ir dėl minėtų tarpukario Lietuvos valdžių neryžtingų ar vasališkais atrodančių veiksmų Lenkijos atžvilgiu.

    Atsakyti
  6. LosAngeles says:
    12 metų ago

    Tai stai kokios tokeles… Straipsnis gerokai nustebino, nes pateiktas poziuris gana netiketas (anksciau tuo neteko dometis). Gerokai besiskiriantis nuo visuotinai priimtos ir skelbiamos ‘normos’. Taigi, istorija kaip prostitute… Bet pateikti faktai vercia susimastyti: ka veikia musu oficialus ‘istorikai’ ir kam jie tarnauja? ‘Bizausku kontorele’ veikia toliau, ir dergia bei zlugdo sali. Pasirodo pan Tomasevskis ne pirmas, turime jau ir tradicijas

    Atsakyti
  7. Avižienis says:
    12 metų ago

    Puikus, įtikinantis straipsnis. Romane “Ieškok Maskvos sfinkso” Eidintas minėjo, jog visgi buvo mobilizuojama Lietuvos 100 000 vyrų kariuomenė, tik visa bėda ji buvo demobilizuota, kai prasidėjo pasitarimai Maskvoje. Tokia kariuomenė galėjo reikšmingai įtakoti įvykių eigą, bet, deja, kinkų drebinimų politika neleido mums realizuoti savo potencialo.

    Atsakyti
    • Kemblys says:
      12 metų ago

      ,,realizuoti savo potencialo” – išnaudoti savo pajėgų?
      Avižieni, ar teisingai supratau?

      Atsakyti
    • tikras lietuvis says:
      12 metų ago

      Neįsiskaitėt į straipsnį: Smetona slaptame pasitarime manė, kad okupuoti būsime vis tiek (ir buvo teisus), todėl jo visi kiti veiksmai buvo nukreipti į žalos sumažinimą, t.y. buvo teisingi.
      Kol nebuvo šio straipsnio, tol nebuvo įmanoma suprasti A.Smetonos veiksmų.

      Atsakyti
  8. Vilna says:
    12 metų ago

    Vis labiau Smetonos valdymo veiksmus, politinę laikyseną, imant vėliausiai jau nuo 1926 metų, matau, kaip slapto tuometinės Lenkijos vasalo. Autoriaus straipsnis tai tik sustiprina.

    Atsakyti
  9. tikras lietuvis says:
    12 metų ago

    Žinote,
    čia yra nepaprastai vertingas straipsnis, išaiškinantis Lietuvos – A.Smetonos elgesį prieškariu.
    Kažkaip visada atrodė, kad tas elgesys buvo gėdingas.
    Dabar, gi, matome, kad tai – buvo išmintinga.
    Ką sako ir kitų didžių žmonių mintys – S.Gedos legendinė kalba “Mieli lietuviai ir kitos išdidžios tautos!”:
    http://www.youtube.com/watch?v=gzKS9Bb8SZc
    Pagarba Jonui Vaiškūnui už tai, kad tokį vertingą straipsnį paskelbė – man rodos, šito slapto pasitarimo joks istorikas dar nėra nagrinėjęs.

    Atsakyti
    • tikras lietuvis says:
      12 metų ago

      Štai kur tos A.Smetonos mintys:
      “Jau 1935-1938 m. prezidentas Smetona pokalbiuose su ministru pirmininku Juozu Tūbeliu, o vėliau ir visuomenėje bei spaudoje buvo aptarinėjama su kuria kaimyne Lietuvai, netekus nepriklausomybės, susieti savo gyvenimą. Prezidentas aiškiai pasisakė, kad lietuvių tautai „geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje. […] Mat jis laikė, kad viena, mes su rusais esame įpratę gyventi ir sugyventi, antra, būdami aukštesnės kultūros, mes daug lengviau atsispirtume nutautinimo pavojui.“ [2] – rašo prezidento Smetonos adjutantas Vaclovas Šliogeris.”

      Atsakyti
  10. tikras lietuvis says:
    12 metų ago

    Autorius nagrinėja į vairių to meto veikėjų ir savo prielaidas – kas būtų, jeigu būtų, o Smetona pasirodė išmintingiausias – jis nuspėjo kaip bus.

    Atsakyti
  11. Vilna says:
    12 metų ago

    Apie tikrą straipsnio vertingumą galima spręsti vien iš daugeliui įkyrėjusio komentatoriaus “pratrydimo” lyg sovietinio “Majako” leisto ant Amerikos balso laidų tam, kad jos nebūtų išgirstos …

    Atsakyti
  12. Modernusis. says:
    12 metų ago

    Straipsnis vertas dėmesio. 😉

    Atsakyti
  13. Griežtas says:
    12 metų ago

    Vilna:
    2013 08 27 15:31

    Apie tikrą straipsnio vertingumą galima spręsti vien iš daugeliui įkyrėjusio komentatoriaus “pratrydimo” lyg sovietinio “Majako” leisto ant Amerikos balso laidų tam, kad jos nebūtų išgirstos …
    —————-
    Tu ir vėl apie save – su kuo ir sveikiname. 🙂

    Atsakyti
    • Kemblys says:
      12 metų ago

      Tu, ‘griežtas’, rašai save daugiskaitoje, lygiai kaip ‘tikras lituvis’. Dabar supratau: pasirašinėji, vargšeli, įvairiais slapyvardžiais ir įsivaizduoji esąs MES 😀 😀

      Atsakyti
      • tikras lietuvis says:
        12 metų ago

        Vargšas esi tu, nes niekada nieko nesugebi pasakyti apie esmę, o užsiimi būk kalbininko užsikabinėjimais – išsidirbinėjimais.

        Atsakyti
  14. vl says:
    12 metų ago

    Jei Lietuva 1939 rugsėjo mėn. būtų atsiėmusi Pietryčių Lietuvą, tai Sovietų Sąjunga 1945 m. nurėžusi gabalą Lietuvos iš rytų, kaip kompensaciją būtų atidavusi dabartinę Kaliningrado sritį, taip kaip Sovietų Sąjunga pasielgė su Lenkija.

    Atsakyti
    • tikras lietuvis says:
      12 metų ago

      Sunku pasakyti ką jie dar būtų sumąstę, bet viena po šio straipsnio pasidarė aišku: Smetona teisingai numatė, kad su Lietuva dvi galingos priešiškos valstybės ką norės, tą ir padarys.
      Todėl jokie Lietuvos veiksmai, pasirodo, neturėjo visiškai jokios reikšmės – daryk ką nori, sakyk ką nori, o su tavimi pasielgs taip kaip jiems šaus į galvą.

      Atsakyti
  15. Griežtas says:
    12 metų ago

    Įspėjimas Kebliui:
    dievo malūnas mala lėtai, bet užtikrintai ir tavo galas, sovietini šnipeli, artėja.
    Žygeivis išvedė tave į dienos šviesą, tvarkos organams beliks atlikti teisės nustatytą darbą.
    Ar jau pasiruošei paskutiniąjai, niekše?
    Pragare smirsi ir degsi katile, kurį mes tau su malonumu pakūrinėsime – daug yra tokių, kuriuos tu apspjaudei ir be jokio pagrindo, todėl dabar prieš tave – daug kas ir tu net nesuprasi nei kas, nei kaip, o tik pasijusi smarvės duobėj.
    Ir tai bus teisinga – netgi šventasis raštas tokius kaip tu jau seniai priskyrė išvietės arba pragaro skylei.
    Smirsk, niekše! 😉

    Atsakyti
    • Kemblys says:
      12 metų ago

      tikras lietuvis – Griežtas:
      ,,…tvarkos organams beliks atlikti teisės nustatytą darbą.”
      ,,…tu net nesuprasi nei kas, nei kaip, o tik pasijusi smarvės duobėj.”

      Taip būvo pokario metais, kai ‘stribai’ įskųsdavo, po to sekdavo susidorojimas – kankinimai, žudymai, ‘lageriai’, tremtis ar kitaip engdavo lietuvius. Nukentėjo apie 300000 Žmonių, t.y. kas dešimtas.

      Vargšeli, tu rusų lauki? Jiems dabar nusispjauti ant Burokevičiaus, Kuolelio ir visų ‘stribams’ prijaučiančių – jie kapitalistais tapo.

      Atsakyti
  16. vr says:
    12 metų ago

    Lietuva 1939 rugsėjį neatsiimdama Pietryčių Lietuvos, 1945 metais prarado Karaliaučiaus kraštą, buvo įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį, geriausi jos žmonės buvo ištremti ar išžudyti.

    Atsakyti
    • tikras lietuvis says:
      12 metų ago

      Kaip “prarado Karaliaučiaus kraštą”, jei jo niekada nevaldė?

      Atsakyti
  17. jurgis says:
    7 metai ago

    Baltijos valstybemis Vakarai nesidomejo, tik Lenkija. Jos butu teke kaip karo grobis galutinai Rusijai, panasiai kaip Karaliauciaus krastas,. O Lietuvai jeigu nebutu buvusi LTSR, kazin ar butu islikusi. O siuo atveju Lietuva turi ir Vilniu ir Klaipeda, ir dar gyvuoja kaip valstybe, ne kaip Sibiro gyventojai.
    StasysB

    Atsakyti
  18. Julius says:
    5 metai ago

    Puikus ir aktualus straipsnis, tačiau kas nors “Alko” redakcijoje ištaisykit skyrybos ir kalbos (sintaksės, stiliaus) klaidas.

    Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos

Ukrainos gynėjas
Ukrainos balsas

Žiurkė spąstuose arba kada į orą išlėks putinas?

2025 06 08
Populiariausi vardai 2024 m.
Kalba

VLKK nutarimo „Dėl lietuviškos vardo formos“ paaiškinimas

2025 06 08
Selemonas Paltanavičius | vdu.lt nuotr.
Gamta ir ekologija

Prezidento V. Adamkaus gamtosauginės premijos laimėtojas S. Paltanavičius: patys geriausi darbai atliekami nelaukiant ir nesitikint jokių premijų

2025 06 08
LMA - Lietuvos muziejų asociacija | lma.lt nuotr.
Istorija

Lietuvos muziejų asociacija: kviečiame Valstybės kontrolę dialogui dėl muziejinių vertybių apskaitos

2025 06 07
Susitarimo pasirašymas
Lietuvoje

Ministerijos susitarė dėl bendrų veiksmų ugdant pilietišką jaunimą

2025 06 06
Lėktuvas | sumin.lrv.lt nuotr.
Gamta ir žmogus

Sukčių taikiklyje – neatidūs keliautojai

2025 06 06
Sveikata | sam.lrv.lt nuotr.
Gamta ir žmogus

Kada ligoniai siunčiami į kitas šalis ir kas už tai moka?

2025 06 06
Dviračių takas
Lietuvoje

Klaipėdoje atnaujinami dviračių ir pėsčiųjų takai

2025 06 06

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Rimgaudas apie A. Dubonis. Kai „globali Lietuva“ jau buvo…
  • Rimgaudas apie A. Dubonis. Kai „globali Lietuva“ jau buvo…
  • Vilna apie A. Dubonis. Kai „globali Lietuva“ jau buvo…
  • Tššš... apie A. Dubonis. Kai „globali Lietuva“ jau buvo…

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Tyrimas: apie pusė lietuvių negali kokybiškai išsimiegoti
  • Kaip naujakuriams apsaugoti įsigytą turtą?
  • Atvirų batų metas: kaip kovoti pėdų bėdomis
  • Dažniausia siuntų pažeidimų priežastis – blogas pakavimas

Kiti Straipsniai

Dovilė Šakalienė

D. Šakalienė pabrėžė būtinybę imtis ryžtingesnių veiksmų prieš Rusiją

2025 06 05
Andžejus Duda ir Gintautas Paluckas

G. Paluckas: Lietuvos ir Lenkijos partnerystė išliks tvirta

2025 06 03
1863–1864 metų sukilimo herbas

D. Kuolys. Lietuvių laisvės kovos: 1863–1864 metų sukilimo patirtys (I)

2025 05 31
Traukinys

Traukiniai tarp Vilniaus ir Varšuvos važiuos greičiau ir dažniau

2025 05 28
Frydricjas Mercas Vilniuje 2025-05-22

L. Kojala. Merco kalba Vilniuje – su Kenedžio motyvais

2025 05 25
Pasiruošimas Vokietijos brigados inauguracijai | alkas.lt A. Sartanavičiaus nuotr

Sostinėje – Vokietijos brigados inauguracija (nuotraukos)

2025 05 22
Gitanas Nauseda ir Frydrichas Mercas

Prezidentas su Vokietijos Kancleriu aptarė saugumą ir gynybą

2025 05 22
Vokietijos kariai

Rytoj – Vokietijos brigados inauguracija Katedros aikštėje

2025 05 21
Gitanas Nausėda ir Andžejus Duda

Lietuvos ir Lenkijos Prezidentų susikitime – saugumo klausimai

2025 05 19
Andžejus Duda ir Gitanas Nausėda

Prezidentas lankosi Lenkijoje

2025 05 19

Skaitytojų nuomonės:

  • Rimgaudas apie A. Dubonis. Kai „globali Lietuva“ jau buvo…
  • Rimgaudas apie A. Dubonis. Kai „globali Lietuva“ jau buvo…
  • Vilna apie A. Dubonis. Kai „globali Lietuva“ jau buvo…
  • Tššš... apie A. Dubonis. Kai „globali Lietuva“ jau buvo…
  • Vilna apie A. Dubonis. Kai „globali Lietuva“ jau buvo…
 
 
 
 
 
Kitas straipsnis
Sekmadienį – rudens gėrybių šventė Punske

Kviečia rudens gėrybių ir bendruomenių amatų mugė Kaune

Sekite mus Feisbuke

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt su Jūsų parama – už lietuvišką Lietuvą!

 fs22 mods | ket testai | Farming Simulator 25 mods | Inbank vartojimo paskolos | FS25 | fs25 mods | DARBO SKELBIMAI | lėktuvų bilietai

 

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai