Sekmadienio sakmė. Liūtas, lapė ir žmogus

Vie­ną sy­kį liūtas su la­pe su­si­gin­či­jo. Liūtas sa­ko:
– Ant svie­to nė­ra už ma­ne stip­res­nio su­tvė­ri­mo!
La­pė sa­ko:
– Ogi žmo­gus.
– Žmo­gus? Kas tai per žmo­gus: aš jo nėkuo­met ne­su ma­tęs. Mel­džia­mo­ji, pa­ro­dyk man jį.
– Ge­rai, – sa­ko la­pė. – Ei­va į tą miš­ke­lį, pa­si­slėp­si­va ir lauk­si­va, kol ke­liu eis žmo­gus.
Žiūri, žiūri ir pa­ma­tė pie­me­nė­lį kar­ves be­va­rant.
– Ar tai žmo­gus? – už­klau­sė liūtas.
– Tai dar ne­ žmo­gus, jis dar bus žmo­gu­mi.
Žiūri – vėl ka­ži­ koks se­niu­kas be­atei­nąs, laz­da pa­si­rem­da­mas.
– Ar tai žmo­gus? – klau­sė vėl liūtas.
– Ne, jis bu­vo žmo­gu­mi, bet jau pa­se­no.
Suž­van­gė­jo, su­barš­kė­jo miš­ke, ir pa­ma­tė liūtas rai­tą žmo­gų at­jo­jant. Ar­klys jam juo­das, gra­žus, su kar­du, su piš­ta­lie­tais.
– Ar tai žmo­gus? – klau­sė liūtas.
– O, tai jau tik­ras žmo­gus! – su­šu­ko la­pė. – Eik, pa­mė­gink, kat­ras iš jud­vie­jų stip­res­nis.
Liūtas pa­si­pur­tė, pa­si­pur­tė ir nu­vė­jo pa­si­tik­ti. Žmo­gus, pa­ma­tęs liūtą, iš­si­trau­kė piš­ta­lie­tą ir pra­dė­jo šau­dy­ti. Liūtas pa­pur­tė tik gal­vą ir ei­na ar­čiau. Ta­da žmo­gus iš­si­trau­kė kar­dą ir pra­dė­jo liūtui per gal­vą ka­po­ti. Tas jau liūtui nepa­ti­ko, ir nu­vė­jo ša­lin į miš­ką. Su­grį­žęs prie la­pės, sa­ko:
– Tik­rai, žmo­gus už ma­ne stip­res­nis. Ko­lei jis spjau­dė, ga­lė­jau kęs­ti, bet kaip pra­dė­jo lai­žy­ti – ne­da­tu­rė­jau.

J.Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose, užrašyta 1905 m.

***

Kaip trumpai tebūname žmonėmis. Iš pradžių – „piemenys“, vėliau – sukriošę senoliai ir tik neilgam – tikri žmonės. Ar jaučiame tai? O gal pramiegame savąjį galynėjimosi laiką ir galių teikiamas galimybes?