V.Juozapaitis apie menininkus: perspektyvos nebuvimas yra baisus jausmas

Po­li­ti­kos pa­sau­ly­je vyks­tan­tis gy­ve­ni­mas daž­nai pra­si­len­kia su mums įpras­ta lo­gi­ka, pri­pa­žįs­ta ope­ros so­lis­tas, par­la­men­ta­ras pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Juo­za­pai­tis. O ­ži­niask­lai­da tik dar pa­di­di­na esa­mų prob­le­mų at­vaiz­dą. „Vos vie­nas ar du ­lai­kraš­čiai tu­ri pa­sto­vią kul­tū­ros ­rub­ri­ką, tel­pan­čią į vie­ną pa­strai­pą. O me­ni­nin­kai, ar­tis­tai gy­ve­na su­ pers­pek­ty­vos ne­bu­vi­mo jaus­mu“, – sa­kė V.Juo­za­pai­tis.

– Ku­rias kul­tū­ros sri­ties prob­le­mas la­biau­siai iš­skir­tu­mė­te?

– Per 23 me­tus kul­tū­ros po­li­ti­kos ne­bu­vi­mo su­sik­los­tė to­kia si­tua­ci­ja, kad, kur be­dur­si pirš­tu – vi­sur prob­le­ma. Vi­si bu­vę kul­tū­ros mi­nis­trai gar­bin­gi, bet nė vie­nas ne­bu­vo pa­jė­gus pa­keis­ti pa­dė­ties. Da­bar­ti­nis mi­nis­tras Ša­rū­nas Bi­ru­tis tai ir­gi de­mons­truo­ja. Bū­da­mas iš­si­la­vi­nęs, kul­tū­rin­gas žmo­gus, pa­ty­ręs va­dy­bi­nin­kas, jis la­bai tei­sin­gai kal­ba apie po­rei­kį pri­trauk­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šas. Ta­čiau jis nė ne­ban­do nu­slėp­ti, kad nė­ra bend­ros po­li­ti­nės va­lios, kad tos eu­ro­pi­nės lė­šos, ku­rios ski­ria­mos kul­tū­rai, bū­tų jos ad­mi­nis­truo­ja­mos.

Kul­tū­ros bend­ruo­me­nė yra ig­no­ruo­ja­ma. Vi­si mi­nis­trai sa­ko, kad ta­ria­si su bend­ruo­me­ne, bet iš tie­sų jos nuo­mo­nė lie­ka užribyje…

– Kul­tū­ra, ma­tyt, yra to­kia sfe­ra, ku­rios reikš­mę su­nku įro­dy­ti, jos svar­bos su­vo­ki­mą ga­li lem­ti tik men­ta­li­te­tas?

– Taip, tik kul­tū­rin­gi žmo­nės ga­li apie tai kal­bė­ti ir su­pras­ti. Ži­niask­lai­do­je, te­le­vi­zi­jo­je kul­tū­ra yra su­siau­rin­ta iki šo­kio ir es­tra­dos. Tie, ku­rie šo­ka, mai­vo­si ir juo­ki­na, yra su­pran­ta­mi kaip kul­tū­ros žmo­nės. Ne­nei­giu to­kių žmo­nių rei­ka­lin­gu­mo, bet kul­tū­ra ir me­nas, ma­no gal­va, yra, švel­niai ta­riant, kiek pla­tes­nė są­vo­ka. Tad pir­miau­sia rei­kia su­tar­ti, kas yra tie kul­tū­ros žmo­nės, ar jie tu­ri nors ko­kias są­sa­jas su kul­tū­ros bend­ruo­me­ne ir ko­kią reikš­mę jie tu­ri vals­ty­bin­gu­mo rai­dai.

– Ko­kia yra is­to­ri­ja dėl kom­pen­sa­ci­nių iš­mo­kų? Dėl ko ne­su­ta­ria­ma?

– Ma­ne su­glu­mi­no Š.Bi­ru­čio pra­ne­ši­mas dėl ini­cia­ty­vos di­din­ti kom­pen­sa­ci­nes iš­mo­kas ne­be­ga­lin­tiems dar­bi­nės veik­los tęs­ti ba­le­to ar­tis­tams, dai­ni­nin­kams, pu­čia­mų­jų ins­tru­men­tų mu­zi­kan­tams. Pir­ma, jis iš­mo­kas klai­din­gai pa­va­di­no ren­to­mis – ren­tų, ku­rios vi­suo­me­nė­je su­pran­ta­mos kaip už­tar­nau­tos pa­gar­bos ir ores­nio gy­ve­ni­mo ženk­las, me­ni­nin­kams iš­vis nė­ra. An­tra, sau­sio mė­ne­sį už­re­gis­tra­vau įsta­ty­mo pa­tai­są di­din­ti šias iš­mo­kas bent dvi­gu­bai, bu­vo su­bur­ta kom­pe­ten­tin­ga ko­man­da siū­ly­mui įver­tin­ti, pa­tai­sa pri­im­ta po pa­tei­ki­mo. Ka­dan­gi šis pa­kei­ti­mas rei­ka­lau­ja pa­pil­do­mo pu­sės mi­li­jo­no li­tų me­tams, ko­vo mė­ne­sį Sei­mas krei­pė­si į Vy­riau­sy­bę. Pa­gal Sei­mo sta­tu­tą, Vy­riau­sy­bė pri­va­lė­jo pa­teik­ti iš­va­das per ke­tu­rias sa­vai­tes. Įsta­ty­mas tu­rė­jo bū­ti svars­to­mas ple­na­ri­nių po­sė­džių sa­lė­je ge­gu­žės 9 die­ną. Da­bar lie­pos pa­bai­ga… O mi­nis­tras sa­ko, kad jis ini­ci­juo­ja iš­mo­kų di­di­ni­mą ir kreip­sis į Vy­riau­sy­bę. Ži­no­ma, svar­bu re­zul­ta­tas, bet klai­din­ti vi­suo­me­nės ne­de­rė­tų. Kaip ir šiuo at­ve­ju, kuo­met prem­je­ras vie­šai pa­ža­dė­jo, kad kul­tū­ros dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mai bus pa­kel­ti iki švie­ti­mo dar­buo­to­jų ly­gio. Vėl gir­di­me, kad spren­di­mas ati­dė­tas ru­de­niui. Tar­si vi­sos prob­le­mos kaip gniūž­tė ri­de­na­mos.

– Te­ko bend­rau­ti su re­ži­sie­riais Jo­nu Vait­ku­mi, Al­gir­du La­tė­nu, ki­tais. Vi­si bu­vo la­bai nu­si­vy­lę, kad tu­ri pra­šy­tis, kad ga­lė­tų sa­vo va­do­vau­ja­muo­se tea­truo­se kur­ti. Da­bar­ti­nis kul­tū­ros mi­nis­tras siū­lo ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą: idė­ją, kad me­ni­nin­kai ir ne­ga­lė­tų va­do­vau­ti tea­trams ar kon­cer­ti­nėms or­ga­ni­za­ci­joms, tai da­ry­ti tik va­dy­bi­nin­kai. Ką jūs apie tai ma­no­te?

– Ma­nau, kad bū­tų juo­kin­ga, jei­gu, pa­vyz­džiui, or­kes­trui kaip or­ga­ni­za­ci­jai va­do­vau­tų žmo­gus, ku­ris bū­tų va­do­vas Gin­ta­rui Rin­ke­vi­čiui. Ga­li bū­ti pa­va­duo­to­jas ad­mi­nis­tra­ci­jai, di­rek­to­rius, pro­diu­se­ris ar ki­toks “vir­ši­nin­kas”, bet me­no va­do­vas, tuo pat me­tu ei­nan­tis vy­riau­sio­jo di­ri­gen­to par­ei­gas, vi­sa­me pa­sau­ly­je pa­gal hie­rar­chi­ją yra aukš­čiau už bet ko­kį va­dy­bi­nin­ką. Lie­tu­vo­je yra pa­vyz­džių, kai, ki­ta­dos pro­fe­si­jo­je ne­su­ge­bė­ję sa­vęs rea­li­zuo­ti me­ni­nin­kai, ta­po va­dy­bi­nin­kais. Tad tas pa­są­mo­nin­gas no­ras va­do­vau­ti už sa­ve ta­len­tin­ges­niam dar yra la­bai ga­jus. Be­je, tai yra bū­din­ga ir po­li­ti­nei erd­vei: Lie­tu­va dūs­ta nuo as­me­ny­bių ir au­to­ri­te­tų trū­ku­mo.

Tai­gi esu dau­giau nei ti­kras, kad kon­cer­ti­nėms-tea­tri­nėms ins­ti­tu­ci­joms tu­ri va­do­vau­ti žmo­nės, ku­riems ne­rei­kia pa­sa­ko­ti, kuo ski­ria­si sop­ra­nas nuo ba­tu­tos, ar­ba kas yra bend­ra tarp re­ži­sie­riaus ir ram­pos. Be abe­jo­nės, jie pri­va­lo tu­rė­ti ir įgim­tų tel­kian­čio ly­de­rio sa­vy­bių, na, o tei­si­nės ži­nios ir ad­mi­nis­tra­vi­mo pa­tir­tis – tai sa­vai­me su­pran­ta­mi da­ly­kai. Tai­gi api­bend­rin­da­mas sa­ky­čiau, kad to­kioms ins­ti­tu­ci­joms tu­rė­tų va­do­vau­ti au­to­ri­te­tai-as­me­ny­bės, ku­rių žo­džiai ir dar­bai ne­kel­tų abe­jo­nių, pir­miau­sia, jo va­do­vau­ja­miems me­ni­nin­kams ir jų su­kur­tų me­no kū­ri­nių var­to­to­jams, tai yra žiū­ro­vams bei klau­sy­to­jams.

Šiuo me­tu mi­nis­te­ri­jos ku­lua­ruo­se bręs­ta tei­sės ak­to pro­jek­tas, ku­rio pa­gal­ba bus sie­kia­ma li­be­ra­li­zuo­ti me­no įstai­gų at­skai­to­my­bę, reor­ga­ni­zuo­jant jas į vie­šą­sias įstai­gas, ku­rio­se bū­tų at­si­sa­ko­ma ne­ter­mi­nuo­tų dar­bo su­tar­čių, pa­kei­čiant jas trum­pa­lai­kiais kon­trak­tais. Vėl­gi, ge­rai, jei­gu vals­ty­bė ga­ran­tuos pa­sta­tų iš­lai­ky­mą, fi­nan­suos kū­ry­bi­nę veik­lą, pa­si­rū­pins at­lei­džia­mų dar­buo­to­jų so­cia­li­nė­mis ga­ran­ti­jo­mis ir t.t. Jei­gu ne, joms iš­ties tu­rės va­do­vau­ti ūkiš­ko su­pra­ti­mo žmo­nės, ku­rie ro­dys į sąs­kai­tas, o kas da­ro­si sce­no­je, jiems bus ne­įdo­mu… Ta­čiau tuo­met me­no šven­to­vės taps me­cha­niz­mu pi­ni­gams už­dirb­ti, o tai reiš­kia, kad su tea­tro ir me­no tu­ri­niu teks at­sis­vei­kin­ti.

O prob­le­mos es­mė yra ta, kad šiuos ir pa­na­šius pla­nus ge­ne­ruo­jan­čio­se įstai­go­se gy­vy­biš­kai trūks­ta kom­pe­ten­tin­gų dar­buo­to­jų. Ne va­dy­bi­nin­kų ir fi­nan­si­nin­kų, mo­kan­čių eko­no­mi­kos gud­ry­bių, o so­cia­li­nio jau­tru­mo ir vi­di­nės kul­tū­ros ne­sto­ko­jan­čių kū­ry­bi­nių dar­buo­to­jų, tu­rin­čių aukš­čiau mi­nė­tą tiks­li­nį iš­si­la­vi­ni­mą. Ta pa­ti spra­ga pa­ste­bi­ma, kad ir Vals­ty­bės kon­tro­lės įstai­go­je, ku­rios re­vi­zo­riai, at­lik­da­mi Na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to tea­tro au­di­tą, lif­to, ku­riuo ba­le­to ir ope­ros ar­tis­tai spek­tak­lio me­tu iš penk­to aukš­to, su pil­nu rek­vi­zi­tu ir sce­ni­niais dra­bu­žiais vyks­ta į sce­ną ir iš jos per­var­gę va­žiuo­ja at­gal, re­mon­tą pa­va­di­no per­tek­li­nė­mis iš­lai­do­mis, ne­su­si­ju­sio­mis su sce­na ir jai bū­ti­nais ap­tar­nau­ti maz­gais… Bet ku­ris su tea­tru su­si­jęs žmo­gus tai su­vo­kia kaip sa­vai­me su­pran­ta­mą da­ly­ką. Ir at­virkš­čiai, kuo­met yra ga­li­mai pikt­nau­džiau­ja­ma me­no są­vo­ka ir ne vi­sa­da aukš­to me­ni­nio ly­gio už­sie­nio me­ni­nin­kams mo­ka­mi vien­kar­ti­niai ho­no­ra­rai, ati­tin­kan­tys mū­siš­kių al­gų me­ti­nį biu­dže­tą, taip su­men­ki­nant tė­vy­nai­nių ta­len­tus, abe­jo­nių kon­tro­liuo­jan­čio­se įstai­go­se ne­ky­la. Kaip ir ne­ky­la įta­ri­mų dėl iš­pūs­tų vie­nų ar ki­tų kon­cer­ti­nių-tea­tri­nių įstai­gų bei pom­pas­tiš­kų vals­ty­bi­nio lyg­mens pa­sta­ty­mi­nių pro­jek­tų są­ma­tų vie­nu at­ve­ju, ir itin kuk­lių – ki­tu at­ve­ju. Tai­gi vi­sais šiais at­ve­jais yra pa­sik­liau­ja­ma „de­mo­ni­zuo­tų“ va­dy­bi­nin­kų kom­pe­ten­ci­ja, vi­siš­kai pri­pa­žįs­tant vals­ty­bės be­jė­giš­ku­mą ir di­le­tan­tiš­ku­mą, mė­gi­nant su­kon­tro­liuo­ti ir koor­di­nuo­ti fi­nan­si­nius srau­tus, ku­rie iki šiol yra ne tik ne­pa­kan­ka­mi, bet ir pers­kirs­to­mi pa­žei­džiant so­li­da­ru­mo bei ne­re­tai pro­fe­si­nio pa­do­ru­mo pri­nci­pą.

– Pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus kul­tū­ros žmo­nės trau­kia­si iš gy­ve­ni­mo sa­vo no­ru vie­nas po ki­to. Kas vyks­ta? Čia juk ti­krai ne fi­nan­sa­vi­mo trū­ku­mas kal­tas?

– Kal­tin­ti vie­nos ar ki­tos val­džios už ki­tų žmo­nių pri­im­tus to­kius spren­di­mus ti­krai ne­ga­li­me. Sa­vi­žu­dy­bę lai­kau vie­na di­džiau­sių įma­no­mų nuo­dė­mių ir nie­kaip jos ne­pa­tei­si­nu. Su­pran­tu, kad ne­lai­mė­liai ne­ga­lė­jo pa­kel­ti kaž­ko­kių jiems te­ku­sių su­nku­mų, ta­čiau daž­niau­siai iš gy­ve­ni­mo jie pa­si­trau­kia nė ne­su­si­mąs­tę apie ap­lin­ky­bes, į ku­rias pa­ten­ka per jų spren­di­mą ar­ti­mie­ji. At­sa­ko­my­bė yra ta ski­ria­mo­ji ri­ba, už ku­rios pra­si­de­da ne­bū­tis: žmo­gus, ku­ris ne­be­ran­da sa­vy­je jė­gų gy­ven­ti ir kur­ti ki­tam, o tai reiš­kia, pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už ki­tą, pa­si­duo­da…­Tad, ma­no ma­ny­mu, čia ir yra skir­tu­mas, ar ku­ri me­ną sa­va­jam ego pa­ten­kin­ti, ar gy­ve­ni tam, kad kaž­ką su­teik­tum ki­tiems. Nors, ži­nia, kiek­vie­no me­ni­nin­ko tu­ri­nin­go kū­ry­bi­nio gy­ve­ni­mo vie­nas pa­grin­di­nių va­rik­lių – bū­ti pa­klau­siam ir įver­tin­tam. Tad na­tū­ra­lu, kad me­nas rei­ka­lau­ja ir vals­ty­bės dė­me­sio, ku­ris reiš­kia ne tiek pa­gar­bą to dė­me­sio ob­jek­tui, kiek pa­čios vals­ty­bės pres­ti­žą, sa­vi­gar­bą bei kul­tū­rin­gos ir bran­džios vi­suo­me­nės at­pa­ži­ni­mą tarp­tau­ti­nia­me kon­teks­te.

Po­li­ti­kos pa­sau­ly­je vyks­tan­tis gy­ve­ni­mas daž­nai pra­si­len­kia su mums įpras­ta lo­gi­ka. O ži­niask­lai­da tik dar pa­di­di­na esa­mų prob­le­mų at­vaiz­dą. Vos vie­nas ar du lai­kraš­čiai tu­ri pa­sto­vią kul­tū­ros rub­ri­ką, tel­pan­čią į vie­ną pa­strai­pą. O me­ni­nin­kai, ar­tis­tai gy­ve­na su pers­pek­ty­vos ne­bu­vi­mo jaus­mu. Nors… Jei­gu, di­ri­gen­tui, ak­to­riui ar dai­li­nin­kui su­ei­na gar­bin­gas ju­bi­lie­jus, kas pir­mi bė­ga svei­kin­ti? Po­li­ti­kai. Sve­čius iš už­sie­nio vals­ty­bės va­dai ve­da­si į fil­har­mo­ni­ją, ope­ros tea­trą, o ne į spor­to rung­ty­nes. Tad ko­dėl me­ni­nin­kų ne­pa­ger­bus? Pa­žįs­tu gar­bų kom­po­zi­to­rių, ku­rio kū­ri­nius gro­ja vi­sa­me pa­sau­ly­je, o jo pen­si­ja – 420 li­tų. Ar tu­ri taip bū­ti? Ba­le­to ar­tis­tai, sa­vo ta­len­tą ir jau­nys­tę pa­au­ko­ję ant sce­nos au­ku­ro ir džiu­gi­nę šim­tus tūks­tan­čių žiū­ro­vų, ne­su­lau­kę ke­tu­rias­de­šim­ties, tam­pa fi­ziš­kai su­luo­šin­ti, o pen­si­jos pri­vers­ti lauk­ti dar 25 me­tus.

Pers­pek­ty­vos ne­bu­vi­mas yra bai­sus jaus­mas, ati­man­tis pa­grin­di­nį pil­na­krau­jo gy­ve­ni­mo lai­dą – vil­tį. Baig­sis kar­je­ra – ir tu bū­si iš­mes­tas į už­marš­ties šiukš­ly­ną, pa­smerk­tas skur­dui ir pa­ty­čioms. O kul­tū­ros po­li­ti­kais ir va­dy­bi­nin­kais sa­ve ti­tu­luo­jan­tys ir to­liau rink­sis į po­sė­džius bei­gi vi­so­kius se­mi­na­rus ir pos­trin­gaus apie be­ga­li­nį rū­pes­tį bei kul­tū­ros ir me­no, kaip pri­ori­te­ti­nės sri­ties, to­li­mes­nį vys­ty­mą­si. Ačiū Die­vui, kad bent spor­ti­nin­kų at­ve­ju yra ki­taip. Iš­ties, di­džiuo­juo­si vals­ty­be, ku­ri ne­pa­mirš­ta sa­vo iš­tver­min­giau­sių sū­nų ir duk­te­rų, pa­šven­tu­sių sa­vo gy­ve­ni­mus spor­ti­niais pa­sie­ki­mais gar­sin­ti Lie­tu­vą.

Ta­čiau ar Do­na­tas Ba­nio­nis, Sau­lius Son­dec­kis, Bro­nius Ku­ta­vi­čius, Eg­lė Špo­kai­tė, Ire­na Mil­ke­vi­čiū­tė ir ke­lios de­šim­tys ki­tų gar­bin­gų Lie­tu­vos kul­tū­ros ir me­no am­ba­sa­do­rių yra ma­žiau ver­ti pa­gar­bos ir pa­dė­kos? Ar ma­žes­nio ži­niask­lai­dos ir vals­ty­bės dė­me­sio yra ver­ti šim­tai ta­len­tin­gų jau­nes­nio­sios kar­tos me­ni­nin­kų, šian­dien tar­nau­jan­čių vals­ty­bės la­bui Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je? Gal vals­ty­bės vy­rai pa­ga­liau pe­reis nuo kal­bų prie dar­bų, o ži­nių sklei­dė­jai gal pa­ga­liau su­pras, kad, iš­jun­gus mu­zi­ką, už­da­rius mu­zie­jus ir bib­lio­te­kas, nu­til­džius ak­to­rius, mū­sų vi­sų gy­ve­ni­mas pra­ras­tų bet ko­kią pra­smę?