A. Švarplys: Naujasis Sąjūdis turėtų būti kitoks

Daugelis apgailestauja, kad Sąjūdis išblėso, kai tik buvo pasiekta Nepriklausomybė. Jo kelti vertybiniai tikslai nebuvo pasiekti. Visuomenės ir valdžios santykiuose išliko pagrįstas nepasitikėjimas. Ypatingai šis nepasitikėjimas paaštrėjo pastaraisiais metais, kai pasimatė, jog valdžios elitas kritinėse situacijose gina savo interesus, o ne viešąjį teisingumo bei demokratijos interesą. Dar įdomiau tai, jog nemaža dalis visuomenės ėmė pasitikėti valdžios elito bandymais taikyti jėgą demokratijos išsaugojimo vardu. Nemažai išsilavinusių piliečių pasitiki grubiomis žiniasklaidos manipuliacijomis. O dalis kritiškai mąstančių visuomeninių grupių galvoja, jog įmanoma vėl sukelti naują Sąjūdžio bangą. Apie šiuos keistus procesus Marius Matulevičius kalbasi su filosofu, sociologu, Vytauto Didžiojo universiteto politikos mokslų dėstytoju Andriumi Švarpliu.

– Andriau, ar įmanoma, paties manymu, iš naujo rekonstruoti Sąjūdį? Ar įmanoma sukelti naują bangą?

– Dabartinis kontekstas yra labai nepalankus ne tik Sąjūdžio vertybėms ar kovai už teisingumą. Tiesiog užimti principingą pilietinę poziciją ir sugebėti pritraukti daugiau žmonių yra be galo sunku. Tai beveik neįmanoma. Kodėl taip yra? Pirmasis raktažodis – tai vartotojiška visuomenė. Mano supratimu, žmonės, bandantys atgaivinti Sąjūdžio vertybes, iki galo nesuvokia, kas įvyko mūsų visuomenėje per pastaruosius 25 metus. Kas mus užplūdo po nepriklausomybės atkūrimo? Pirmiausiai patyrėme laisvosios rinkos įtaką bei visas jos pasekmes.

– Ir mes pradėjome elgtis pagal rinkos diktuojamas taisykles.

– Tai, kas įvyko, nebuvo elementari pokomunistinės visuomenės kaita. Atrodė, jog  demokratiniai rinkimai bei rinkos laisvė savaime sukurs vakarietiško gyvenimo turinį. Tačiau pirmiausiai suvešėjo vartotojiškos visuomenės daigai. Kokie jie? Pirmiausia – visiškas individualizmas. Bendri tikslai ir poreikiai ėmė skilti į smulkius individualių poreikių fragmentus. Karjeros siekis, savęs realizavimo troškimas, asmeninės gerovės puoselėjimas – tokie, tarsi normalūs ir teisėti, žmonių poreikiai ėmė dominuoti. Tiesa, elementarus noras vartoti nėra kažkoks savaiminis blogis. Tačiau jei gretintume procesus, vykusius Vakarų visuomenėse nuo 60-ųjų iki šaltojo karo pabaigos, suprasime, jog rinkos santykiai ilgainiui okupuoja tiek asmeninį, tiek visuomeninį žmonių gyvenimą. Rinka peržengia ekonominių santykių ribas. Ji pradeda keisti žmogaus pasaulį. Būtent tai ir yra vartotojiškos visuomenės esminis bruožas. Rinkos ekspansija vyksta skirtingomis kryptimis ir labai stipriai įtakoja politinį, socialinį, mentalinį bendruomenės gyvenimą. Keičiasi žmonių pasaulėžiūra. Tokie procesai ir vyko Vakaruose. Taip samprotaudamas remiuosi Vakarų mąstytojais. Jie jau prieš kelis dešimtmečius fiksavo kapitalinį lūžį. Įtakojami rinkos, žmonės pradeda gyventi postmodernioje visuomenėje. Pradeda įsigalėti vienos krypties požiūris (H. Marcuse „vienadimensinis žmogus“). Mes imame mąstyti rinkos kategorijomis apie esminius dalykus – gyvenimo prasmę, savęs realizavimą, šeimą, teisingumą. Rinkos kategorijos ima lemti idealų ir principų formavimą bei naujų autoritetų paieškas. Pati žmogaus tapatybė tampa kažkokia laikina bei trapia būsena. Rinkos spaudimas įtakoja kokybinį visuomenės virsmą. Didžiausi Vakarų socialinių mokslų autoritetai (Ulrichas Beckas, Žanas Bodrijaras, Anthony Gidensas) pastebėjo ir įvardijo šį esminį pokytį. Jie labai išsamiai šiuos procesus apibūdino.

– Vadinasi, žmonės labai lengvai priima naująsias vertybes ir su jomis susigyvena. Tad reikalauti iš jų prieraišumo senesnėms, tradicinėms tiesoms lyg ir nevertėtų?

– Lietuva dabar išgyvena tai, ką anksčiau patyrė Vakarai. Galinga rinkos ideologija palaipsniui nukerpa tradicinių pasaulėžiūrų šaknis. Kerpamos tautinės tapatybės šaknys, kerpami krikščioniškų tradicijų saitai. Lietuvos žmonės, išbridę iš pokomunistinės ideologijos, atsidūrė po stipriu laisvos rinkos vertybių spaudimu. Susiformavo pokomunistinės ir vartotojų visuomenės sprogstamasis mišinys. Koks šio sprogstamojo mišinio poveikis? Žemiausiu lygiu vyko ir tebevyksta tautos kvailinimas. Žiniasklaida pajuto, kad galima uždirbti iš kvailų gyvenimo būdo laidų bei leidinių. Tai yra rinka. Kita vertus, nuolatinis kvailinimas įtakoja ir tautos politinį gyvenimą. Pastarojo metu skandalai – Garliavos įvykiai, Eglės Kusaitės byla – parodo, jog visuomenė priima ir tiki netgi ypatingai siurrealistinėmis žiniasklaidos skleidžiamomis pasakomis. Tikima netgi pačiomis kvailiausiomis versijomis – tai jau tam tikra visuomenės suluošinimo diagnozė. Kai buvo paskelbta, kad Vytautas Pociūnas šlapindamasis iškrito per langą – tapo akivaizdu, kad ir politinis elitas jau nebijo grubaus manipuliavimo metodų. Nemaža dalis visuomenės suvartoja net ir pačias idiotiškiausias istorijas. Todėl manau, kad gyvenimo būdo laidos, visokiausi šou ir „Radžis ieško žmonos“ yra tikrų tikriausios politinės laidos – ten nekalbama apie politiką, bet žiūrovai yra taip debilinami, kad jiems įbrukti reikiamas politines versijas ar šiaip iškrypusias, nesolidarias vertybes yra vienas juokas.

– Tad kokios vartotojų visuomenės gyvensenos pasekmės?

– Žiūrovai yra vartotojai, bet vyksta daug rimtesnis procesas. Stebime, kaip formuojasi naujas visuomenės sluoksnis, kursiantis ateities Lietuvą. Kokį pilietį suformuoja pokomunistinių tradicijų paveldas ir laisvos rinkos idealai? Bandydamas tai analizuoti, matau dar baisesnį dalyką nei provincijos gyventojų bei pensininkų bukinimas TV laidomis. Formuojasi individualisto, karjeristo, lanksčiai prisitaikančio prie rinkos sąlygų, tipažas. Tai tipiškas Ričardo Bransono sėkmės istorijos sekėjas. Ateina karta, kuriai pralobimas, turtėjimas, sėkmingas gyvenimas tampa svarbiu ir faktiškai vieninteliu gyvenimo modeliu. Šių sėkmingų vartotojų gyvenime nėra vietos tiesai, teisingumo alkiui, nėra noro stengtis dėl visuomeninio intereso. Šiuo atveju pasaulėžiūros autoritetu tampa minėtas Ričardas Bransonas bei kiti „sėkmingo“ gyvenimo guru. Šiam jau susiformavusiam sluoksniui tautiškumas bus svarbus tik tada, kai reikš sėkmingą projektą.

– Dar tautiškumas tampa svarbus, kai žiūrimos sporto varžybas per televizorių…

– Vargas tokiai tautai, kurią vienija tiktai krepšinis, alus ir pergalės. Savaime tai nėra blogai, bet šiame pavyzdyje matome, kaip rinka kėsinasi į tautinę tapatybę, nepalikdama jokių gilesnių saitų solidarumui kurti, pvz., socialinio teisingumo.

Turime pripažinti, jog naujasis visuomenės tipažas pasaulį suvokia visiškai kitaip nei Sąjūdžio laikų visuomenė. Tai visiškai kiti žmonės. Taigi, viena dalis visuomenės yra pamauta ant kvailinimo adatos, o naujai suformuoti žmonės vykdo „sėkmingo” gyvenimo programą (žinoma, ši schema yra paprasta, tačiau palengvina bendro vaizdo suvokimą). Kai šiandienos visuomenei bandome nuleisti 1988-90 metų Sąjūdžio vertybes – pamatome, jog jos svarbios labai mažai daliai žmonių. Didžiajai daliai žmonių iki 40 metų žodžiai „tauta“, „teisingumas“, „visuomenės interesas“ beveik nieko nereiškia. Kaip įmanoma rekonstruoti Sąjūdį šiame socialiniame kontekste? Kas tavęs klausys?

Man asmeniškai Sąjūdžio vertybės – tai vieša pozicija už tiesą, teisingumą. Tai ir socialinės kategorijos, o ne tik moralinės, ne tik abstraktūs žodžiai. Jos labai konkrečios ir verčia keisti neteisingą viešąją realybę, o ne tiktai priskirtinos moralizuojantiems Sąjūdžio filosofams, kaip bandoma diskredituoti dabar. Teisingumas yra viešas reikalas. Kai yra vieša neteisybė – reikia kažką daryti. Jeigu reikėtų rinktis Ričardą Bransoną arba bet kurį Sąjūdžio herojų – ką pasirinktų bet kuris trisdešimtmetis?

– Žmonės, bandantys telkti naują  Sąjūdį, vėl bando pradėti veiklą nuo nulio. Norima kelti bangą pasitelkus senąsias, idealistines vertybes. 

– Tie, kas bando rekonstruoti senąjį Sąjūdį, bandydami pastatyti garvežį ant senų bėgių, ir tuo pačiu ignoruoja visiškai naują kontekstą, atsiduria tarsi beorėje erdvėje. Jie suteikia šansą politiniams oponentams juos priskirti marginalams. Jau dabar stebime, kaip lipdomos etiketes – „senukai“, „beviltiškai pasenę“, „tautos patriarchai“. Panašiai rašė ir Lietuvos manipuliatorius nr. 1 Rimvydas Valatka, kalbantis apie buvusių sąjūdininkų „susireikšminimą“ bei pasenusias vertybes. Taigi, Sąjūdžio rekonstrukcija sėkmingai nustumiama į viešos sąmonės paribį, bandoma įteigti, jog tai neaktualus klausimas. Paradoksalu, bet ši ciniška pozicija turi dalelę tiesos. Neįmanoma Sąjūdžio rekonstruoti ant senų bėgių. Bet tai neatleidžia nuo atsakomybės tų, kurie sąmoningai viešumoje siekia diskredituoti Sąjūdžio vertybes.

– Tačiau dabar bandoma mobilizuoti žmones kreipiant dėmesį į naujas grėsmes – pavyzdžiui, ES brukamas ideologines vertybes.

– Grėsmių paieška yra kiekvieno politinio, visuomeninio projekto dalis. Manyčiau, kad didžiausios problemos kyla iš pačios Lietuvos, o ne iš šalies. Nors ir įžvelgiu grėsmių, ateinančių su Juvenaline justicija bei kitais dalykais, tačiau to nesiečiau tik su Europos Sąjunga. Manyčiau, kad tai skirtingų šalių bendri projektai, kuriuos bandoma diegti praktikoje. O ES turi ir gerų pavyzdžių – antimonopolinės politikos principas. Turėti subalansuotą požiūrį į ES, pasirodo, yra didelis iššūkis. Dabar Europos idėja yra paviršutiniškai plėšoma ir antiglobalistų su nacionalistais, ir elito grupuočių – abi pusės neleidžia suformuluoti išties nacionalinės šalies pozicijos. Arba vaikomės baubų, arba mums bandoma įbrukti elito „Europą“, kas iš esmės reiškia jų gero gyvenimo užsitikrinimo sąlygas. Ties Europos klausimu vėlgi susikerta ir tolsta apačios ir viršūnių interesai, kuo tai gali baigtis, matėme Drąsiaus Kedžio istorijoje. Paprastai tauta gauna į galvą.

– Islandija – tai vienas iš Vakarų valstybių pavyzdžių, kur visuomeninis interesas išlieka gyvas, vertybinis stuburas ten nebuvo perlaužtas laisvos rinkos. Visuomenė net sugebėjo perrašyti Konstituciją iškilus krizei.

– Kai lankausi Austrijoje, Italijoje, kitose Europos šalyse – matau akivaizdžius istorijos, tradicijų ženklus, kurie palaiko ten gyvenančių žmonių tapatybę. Vietiniai gyventojai nejaučia primygtinio streso „prisitaikyti“ prie Europos ar europinių vertybių, nes jie ir taip ten gyvena. Jų istorija yra nepertraukiama. Ten kartos perduoda viena kitai šeimynines, kultūrines, visuomenines tradicijas. Laisva rinka ten neužmuša kitų svarbių dalykų. Ten laikosi tikros politinės bendruomenės. Žmogus žino, kas jis yra, kokios šeimos ir tautos tradicijos, kokios valstybės ir koks pasaulis jį supa. Ten labai stiprūs pilietinės visuomenės amortizacijos sluoksniai, kurių rinka nepajėgė sunaikinti. Lietuvoje apsauginio sluoksnio po sovietmečio beveik neturėjome, todėl ir tapome laisvos rinkos eksperimentų lauku.

Juvenalinės justicijos bandymai pirmiausiai bus atliekami mūsų krašte, nes tvirtesnes tradicijas turinčios visuomenės keistų taisyklių kol kas nepriima. Mūsų bejėgiškumą parodė tokios programos kaip Gender loops įgyvendinimas darželiuose: užuot pasakę, jog tai tikrų tikriausia pornografija, mes tyliai įsileidome į darželius. Tie, kas eksportuoja tokius įstatymus ar programas, pirmiausiai nukreipia juos į tautas, kurių šaknys išrautos. Sovietinė sistema visiškai sugriovė, eliminavo, išjuokė visuomenės ir valstybės ryšį. Totaliai sukompromitavo patį valstybės konceptą. O po jos atėjusi laisvoji rinka suindividualino, sukarjerino tautą, žmonių poreikius susiaurino iki ekonominių – turtinių. Tokioje bešaknėje, nepilietinėje visuomenėje tik ir gali kilti pesimistinės versijos. Tad Sąjūdžio rekonstrukcijos galimybes ir reikėtų suvokti šiame kontekste, o ne nuolatos retoriškai priminti, kad didinga tauta buvo prieš 25 metus – pavyks ją prikelti panašiais metodais ir dabar. Tada Sąjūdis pakėlė žmones moderniuoju laiku, kai tauta tikėjo tiesa, laisve, teisybe, ji tikėjo krašto valdymo galimybėmis ir turėjo objektyvų realų priešą – Sovietų Sąjungos prievartos sistemą. Tiesos paradigma buvo labai stipri, tad visi balsavo už pasikeitimus. Iškovojus realią nepriklausomybę, Sąjūdis baigė savo veiklą. Sąjūdžio vertybės išlieka svarbios. Tačiau ne mažiau svarbu permąstyti šias vertybes naujose aplinkybėse.

– Galime stebėti pakankamai niūrią visuomenės būseną, o galima veikti. Ar yra kelias judėti į priekį? O gal reikėtų laukti, kol naujasis puvimo procesas pažengs?

– Visuomeniniams – pilietiniams judėjimas sekasi, kai visuomenė būna įstumta į kampą. Tačiau kantrūs lietuviai nebus sąmoningai įstumti į nevilties būseną. Politinis elitas to nenori. Jie siekia manipuliuoti ir laviruoti, nenorėdami prarasti savo pozicijų. Aš pats labai gerbiu šviesias Sąjūdžio asmenybes, tačiau manau, kad didžioji jų dalis nori vėl kurti istoriją, kaip tai buvo prieš 25 metus. Įsivaizduojama, kad įmanoma viską pradėti nuo keliolikos žmonių grupelės ir taip išjudinti visuomenę. Nematoma, kad socialinė bazė visiškai kita – dalis žmonių apkvailinta, dalis karjeristai – adresatas visiškai ne tas, koks buvo 1988 metais. Tai yra klaida. Tačiau negalime sakyti, kad Sąjūdžio vertybės nėra aktualios ir šiandien. Kaip šias vertybes rekonstruoti realiai, jas išskleisti, atgaivinti, kad žmonės jas atpažintų? Matant besaikį sotinimąsi, korupcinę aplinką, karjeristų visuomenę apima pesimizmas. Kaip tokioje aplinkoje gali skelbti Sąjūdžio vertybių reikšmę? Kita vertus, matyti, kaip  įtakingas elitas vieni kitus palaiko – slaptosios tarnybos, teisėsaugos institucijos, politikai sudaro sąjungą su žiniasklaida, verslo elitu. Keista, kad Prezidentė, atėjusi kaip vietinės politinės klasės šlavėja, jau kuris laikas veikia išvien su ja ir netgi tapo jos lydere.

Vakaruose šis įtakingiausių visuomenės sluoksnių susiliejimas vadinamas estabilishmentu. Įdomiausia tai, kad establishmentas tampa patraukliu pavyzdžiu nemažai daliai aktyvių visuomenės žmonių. Jie puikiai mato, kaip reikia elgtis, jei nori siekti karjeros. Tie, kas bando kritikuoti šį interesų susiliejimą, yra atstumiami. Kita vertus, negalima ignoruoti tų realių visuomenės galios centrų – jie įtakos bet kurias pastangas atstovauti vertybinius interesus. Skaidrumo, atskaitomybės visuomenei reikalavimai labai nepalankūs galios svertais manipuliuojantiems žmonėms. Pilietiškumo spaudimo valdžiai establismentas pakęsti negali. Visos Lietuvos rezonansinės bylos parodė, kad galios centrų sraigteliai puikiai sutepti ir veikia nepriekaištingai. Matome darnius veiksmus tų, kam priklauso politinė galia, ir ją aptarnaujančių ekspertų bei žiniasklaidos. Verslas mato, jog neišvengiamai turi bendradarbiauti su šiuo estabilshmentu, veržlus jaunimas, turintis sveiką karjeros troškimą, taip pat priima šias taisykles. Išvada – visuomenės raida krypsta visiškai ne Sąjūdžio vertybių kryptimi. Judama į priešingą ir labai pavojingą pusę. Tik matydami visuomenės realų vaizdą galime galvoti – ką dar galima nuveikti.

– Tad kokią poziciją rinktis – pasyvaus stebėtojo ar aktyvaus piliečio?

– Aktyviu piliečiu būti dabar tiesiog neapsimoka. Įsivaizduokite teisės studijas baigusį jauną žmogų, kuriam reikėtų daryti karjerą. Jis mato, kas vyksta, ir bando būti pilietišku bei principingu. Jis bando reikalauti, kad teisė turi tarnauti teisingumui, o ne atvirkščiai. Jis siekia teisės, kurioje būtų atsižvelgta į visuomenės skaudulius. Tačiau jis susiduria su realybe, kai teisė fetišizuojama, teisingumas eliminuojamas. Pabandyk šiems dalykams prieštarauti ir savo karjeroje padėsi tašką. Aš pats  kartais sau galvoju – kokia yra didžiausia viltis šioje situacijoje? Priėjau išvados – viltis slypi paprasčiausiame teisingumo poreikyje. Širdies gilumoje žmonės trokšta sąžiningumo. Jei mes sugebėtume viešoje erdvėje paskleisti žinią, jog ne vienam žmogui rūpi teisingumas bei sąžiningumas – pradėtume kurti alternatyvą politiniam establishmentui. Galime kurti alternatyvią viešą erdvę, prie kurios burtųsi teisingumo poreikį turintys žmonės. Tokių žmonių visuomet yra ir visuomet bus. Aš ir pats rašau tekstus alternatyviems portalams – tegul ir 20 žmonių juos perskaitys – tai bus pasiekimas. Jeigu matai, kad kažkas Lietuvoje negerai – dalinkis tuo viešojoje erdvėje su savo sąjungininkais. O jeigu elementariausio poreikio tiesai, teisingumui ir solidarumui jau nėra išlikę, tuomet tokia tauta ir jos politinė sistema to ir verta.

Antra kryptis – kur veikimo sąlygos yra dar nepalankesnės – tai švietimo sistema. Establismentas per švietimo sistemą rengia sau pamainą. Tai jie daro sąmoningai, prisidengdami profesiniais autoritetais. Tose pačiose teisės studijose iki šiol sėkmingai brukamas teisės fetišizavimas, formalių teisės principų absoliutumas, ir visiškai eliminuojama pilietinės visuomenės samprata, teisėtumo ir teisingumo skirtis, teisės tarnavimo visuomenės poreikiams samprata, t. y. šiuolaikinės Lietuvos teisės studijose mes nerasime pačių didžiausių Vakarų politinės ir teisinės minties pasiekimų. Iš jų vienas didžiausių – teisė priešintis korumpuotai valdžiai.

Kita ryški sritis, kur pasyviai eliminuojamas pilietinis aktyvumas – tai tautinė tapatybė. Iš esmės vis dar galioja romantinė tautinė tapatybė – esi lietuvis, nes Vytautas Didysis girdė arklius Juodojoje jūroje. Jaunimas tai priima kaip propagandą, senukų pasakas ir griebiasi to, ką siūlo šiuolaikinis pasaulis. Tautinėje tapatybėje vyksta tokio paties pobūdžio skilimas tarp rinkos visuomenės ir tradicinių vertybių, kaip ir su Sąjūdžio vertybėmis. Kadangi nėra kultūrinių galių ir politinės valios kurti socialinio teisingumo sąlygas norint sumoderninti tautinę tapatybę, vyksta jau mūsų minėta bendrumo fragmentacija, poreikių individualėjimas, solidarumo irimas. Svarbu tampa ne apginti teismų traiškomą žmogų, bet kuo greičiau įsisavinti žaidimo taisykles, bet kokia kaina įsilieti į sistemą ir taip klestėti. Tautinė tapatybė nueina į moralizavimo sferą, o realiai yra išnaudojamos visos rinkos, karjeros, ekonominio-politinio įsigalinimo strategijos. O tuomet jau tautybę galima ir pasirinkti, lytis yra tik socialiai konstruojama, o bet kokios įsišaknijimą skatinančios vertybės tampa kliūtimi… Tautinę tapatybę atskyrus nuo socialinio teisingumo, lietuviai yra paruošiami rinkos principų mėsmalei, t. y. pilietiškumo, tautiškumo ir solidarumo naikinimui. Įdomu, kad tai vyksta politinei valdžiai labai intensyviai deklaruojant susirūpinimą dėl tautinės tapatybės, siekį mažinti socialinę atskirtį, sugrąžinti emigrantus į Lietuvą, remti jaunimą, skatinti pilietines iniciatyvas. Akivaizdu, kad taip simuliuojamos esminės problemos, o tikslas, kurio siekiama – pasinaudoti valstybėje besiklostančia situacija.