Mano pasisakymas bus skirtas mūsų tapatybės suvokimui ir stiprinimui Lietuvos sąjūdžio veiklos kontekste. Visą laiką stebiu lietuvių tautos raišką. Kaip jau ne kartą kalbėjau, lietuvių tauta per amžių kalnus ir pakalnes ėjo nepalikdama nuošalėje kelių vertybinių savybių, kurios padėjo tautai išlikti ir išsaugoti savo tapatybę bei gyvybingumą. Mano manymu tokiomis savybėmis ir vertybėmis buvo ir yra:
1. Lietuvos valstybinė laisvė – savo rankose laikyti valstybės vairą, net ir okupacijos sąlygomis pasiaukojamas siekimas atkurti Lietuvos valstybę.
2. Prisirišimas prie gimtosios lietuvių kalbos, jos puoselėjimas ir gynimas nuo persekiojimo, nuo naikinimo, nuo jos gyvybingumo arealo siaurinimo.
3. Tikėjimas ir jo gynimas nuo niekintojų ir persekiotojų.
4. Visuomenės dalyvavimo valdyme, teisės ir teisminio santykių sprendimo tradicija, praėjusi ilgą raidos ir plėtros kelią.
5. Darbštumas, tai mūsų iš prigimties gautas auksas, kuris apsaugojo, neskaitant gamtos sukeltų stichinių negandų, nuo šioje valstybėje vietos neradusio bado ir „golodomorų“, net negailestingos kolektyvizacijos laikmečiu, darbštumas, kuris suteikia kreditų ne vien sau, bet ir Lietuvos valstybės išteklinei.
6. Šeimyninis gyvenimas, šeima visada buvo Lietuvos valstybės ląstelė, iš kurios plaukė visas valstybinis gyvenimas.
7. Ir amžinas siekimas pažinti pasaulį per asmeninę patirtį, keliones, pradinį ir aukštajį išsilavinimą, mokslo plėtotę.
Visos išvardintos mūsų tautos savybės ir vertybės yra svarbios, tarpusavyje integralios, tačiau svarbiausia iš jų buvo, yra ir bus ta, kurią ypač atkakliai teko ginti ir saugoti ir kurios siekiamybės kontekste susiformavo Lietuvos Sąjūdis, – tai buvo laisvės supratimas kaip savos valstybės turėjimas, saugojimas, gynimas bei plėtotė, ir, pagaliau, pasiaukojimas, nelaukiant už tai materialaus atpildo. Tai pagrindinė mūsų vertybė, nuo kurios daugeliu atvejų priklauso ir kitų raida.
Lietuvos valstybė yra, kaip dabar sakoma, lietuvių projektas, kuriam jau 8 amžiai. Savo laiku šio projekto geopolitinė kryptis į Rytus ir Pietryčius buvo realizuota pasiekus Nevelį, Dorogobužą ir Juodąją jūrą. Vėliau, 1918 m vasario 16 ar 1990 m. kovo 11 buvo atkurta tautinė lietuvių valstybė, Senajam lietuvių projektui pagarbą mūsų laikais išreiškė ukrainiečiai paminklu Korijotaičiams. Kartu kyla klausimas ar pati Lietuva visada turi tinkamos pagarbos jausmą Lietuvos valstybės puoselėtojams. Pastaruoju metu išsiplėtojo ir viešai deklaruojama neapykanta Lietuvos Laisvės kovotojams – partizanams. Niekas neneigia, kad partizanų vardu prisidengė ir savivaliaujančių žmonių. Tačiau nesąžininga Laisvės kovotojus sieti su jais. Kitas dalykas, kad čekistai įtraukdavo šeimas į agentūrinę veiklą prieš partizanus. Laisvės kovotojų niekintojai skelbia partizanų aukų sąrašus, į juos įtraukdami čekistų nužudytus lietuvius.
Kitas nepateisinamas valstybingumo gynėjų neįvertinimo faktas – tai, kad per 23 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus niekaip negalime pastatyti paminklo Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę svarbiausioje Lietuvos sostinės Lukiškių aikštėje. Tuo tarpu Vilniaus savivaldybė skiria šimtus tūkstančių litų okupacinį režimą garbinančioms figūroms ant Vilniaus Žaliojo tilto. Ta pati sostinės savivaldybė Vilniuje rengia Rusijos dieną. Pagal patvirtintą šventės koncepciją visi atlikėjai dainas turi atlikti rusiškai. Žinome, kokias represijas Rusijos valdžią vykdė prieš lietuvių kalbą ir tokia koncepciją įžeidžia Lietuvos piliečius. Be to, reikia pasakyti ir kokios Rusijos švenčiama diena: ar demokratinės, ar tos, kuri pas save slepia Lietuvos valstybei nusikaltusius asmenis, kuri nepripažįsta Lietuvos sovietinės okupacijos ir nenori atlyginti padarytą žalą, ar tą, kuri piktybiškai kelia kainas į Lietuvą eksportuojamai energetinei žaliavai? Tik šitaip principingai įvardinus šventės turinį ji nekiršins Lietuvos piliečių ir neskatins neapykantos.
Stebina kai kurių Lietuvos valstybės atsakingų pareigūnų abuojumas daliai iš paminėtų mūsų tautos savybių puoselėjimo atskiruose regionuose. Neseniai Lietuvos Žiniose (2013 05 25, nr. 119) iš Šalčininkų rajono Dieveniškių apylinkės kilęs lietuvis rašė: „Stebina tų vadinamųjų kelių lenkų aktyvi veikla, kuri, be abejo, finansuojama tikrų lenkų. Tačiau mūsų politikai, atitinkamos institucijos tarsi užsimerkia ir nemato“. Prieš keletą dienų spaudoje pasirodė žinia, kaip Vilniaus rajono administracija ignoruoja Paberžės lietuviškos „Verdenės“ vidurinės mokyklos bendruomenės sunkumus sukiužusiose, ankštose patalpose, kai greta esanti kitakalbė didelė mokykla pasimeta pustuščioje erdvėje. Negalima pateisinti nei Švietimo ir mokslo, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų, teisėsaugos institucijų, Lietuvos savivaldybių asociacijos nesirūpinimo pietryčių Lietuvos lietuvių nelygiateise padėtimi ir pilsudskinio okupacinio laikotarpio reliktų atgaivinimu, demonstravimu ir puosėlijimu. Kremliaus keršto Lietuviai ir lietuviams 1949/50 m. pradėta Pietryčių Lietuvoje akcija nesibaigia, ją tęsia sususivienijusios dvi ambasados. Tuo tarpu dalis Lietuvos politikų tai laiko bereikšmiu procesu, o protestuoja tik visuomeninės organizacijos.
Mes visi matome ir girdime kokios apimties škvalas eina prieš mūsų kalbą, siekiant panaikinti lietuvišką raidyną. Sunku suprasti, kodėl jo panaikinimo gviešiasi kai kurie lituanistai, profesoriai, docentai, net lietuvių kalbos fakulteto dekanas, politologai, žurnalistai, populiarūs LTR laidų vedėjai, rašytojai ir kt. Gal jau laikas, kad STT išsiaiškintų iš kur ir kieno lėšomis kilo toks vajus ir nusigręžimas nuo to, kas taip sunkiai apginta ir išsaugota.
Stebina, kad Lietuvos valstybės kūrėjai lietuviai savo valstybėje nuolatos žeminami. Šiaip lietuvis teigiama prasme jau išstumiamas iš žiniasklaidos, oficialių pokalbių. Paprastai žiniasklaidoje jeigu minimas lietuvis, tai tik jungtyje su žodžiais fašistas, nacionalistas, žydšaudys, apsivogęs ir pan. Mano paminėtos savybės svetimos Lietuvos žurnalistams, politologams ir pan. Per valstybines šventes kreipiamasi ne į lietuvius, bet į Lietuvos žmones, kad tik nereikėtų ištarti lietuvio vardo. Pokario metu į Lietuvą iš Maskvos atsiųstas emisaras V. Suslovas pareiškė: bus Lietuva, bet be lietuvių. Jam tai padaryti nepavyko. Tad šiandieninis lietuvių pakeitimas Lietuvos žmonėmis yra lyg Suslovo priesakų vykdymas.
Saviniekos epidemijos židiniai susiformavo ne tik žiniasklaidoje, bet ir universitetuose. Tuo tarpu kai pažemintas jaunimas neapsikentęs išeina į gatvę su šūkiu Lietuva lietuviams! pakyla juos kaltinti ir žiniaskalaida, ir politikai, ir žmonių teisių gynėjai. Tačiau niekas nesmerkia provokatorių, kurie stumia į tokią savigyną, kuri atsiranda ne tuščioje erdvėje.
Be abejo, Valstybės orumą silpnina atskirų žmonių nepagarba Valstybės institucijoms. Manau, kad niekas nėra abejingas, kai bent keli įtariamieji pasislėpti nuo teisėsaugos pasirinko Tautos atstovybę – Lietuvos respublikos seimą. Tam turi būti užkirstas kelias. Kartu mūsų orumą pažeidžia pataikūniški ir nepagrįsti oficialių asmenų užsienietiški atsiprašinėjimai.
Prisiklausę niekinimų, pažiūrėkime, kaip lietuvius vertina kiti Vakaruose ir Rytuose. Europos Parlamento pirmininkas vokietis Martinas Šulcas (Martin Schultz), įteikiant Prezidentei Daliai Grybauskaitei Karolio Didžiojo apdovanojimą, kalbėjo: „..šiuo … apdovanijimu kartu pagerbiame ir Lietuvos piliečius – tautą, kuri per savo istoriją daug iškentėjo ir turėjo sunkiai kovoti, kad galėtų užimti savo teisėtą vietą Europos tautų šeimoje, tautą, kuri iškelta galva ir daug ko atsisakydama įveikė krizę ir dėl savo tvirto tikėjimo Europos Sąjunga ir ryžtingo solidarios Europos palaikymo mums visiems yra pavyzdys.“
M. Šulcas įvertino ir Lietuvos Sąjūdžio istorinius darbus: „Kas galėjo įsivaizduoti… kad Hitlerio ir Stalino sudaryto pakto 50-jų metinių proga 1989 m. rugpjūčio 23 d. du milijonai žmonių, rankomis susikibusių nuo Estijos sostinės Talino per Latvijos sostinę Rygą iki Lietuvos sostinės Vilniaus, sudarys Baltijos kelią–daugiau nei 600 kilometrų ilgio per visas Baltijos šalis nusidriekusių žmonių grandinę? Kas galėjo įsivaizduoti, kad dėl vadinamosios dainuojančios revoliucijos ir po referendumo nugalės apsisprendimo teisė ir Lietuva 1990 m. pasieks nepriklausomybę?“ (Voruta, 2013 05 23, Nr. 11).
Šios mintys ir žodžiai mums yra ypač malonūs už tikroviškumą ir tuo labiau po vieno draugu apsimetusio kaimyno, išvadinusio mus ožka neinančio prie vasalo ėdžių.
Toks Vakarų atstovo vertinimas Dabar paklausykime jau trejus metus į Lietuvą atvykstančio dėstyti Sankt Peterburgo Tarptautinio vadybos instituto Marketingo ir akademinės strategijos departamento vadovo ruso prof. Vladimiro B.Kolchanovo. Jis teigia, kad Rusijoje vyrauja nuomonė, kad darbuotojai iš Lietuvos – tik kvalifikuotam darbui dirbti. Jis pažymi, kad lietuviai turi pranašumų prieš rusus: jie labiau disciplinuoti, labiau organizuoti. Lietuvoje žmonės geriau planuoja laiką, spėja su terminais. Profesorius mano, kad tai būtų galima labai gerai išnaudoti bendradarbiaujant lietuviškam ir rusiškam kapitalui. Toliau profesorius pažymi, kad Europos ir Baltijos šalių žmonės yra pripratę viską planuoti ir viskam ruoštis.
Toks yra Vakarų ir Rytų kaimynų atstovų teigiamų lietuvių bruožų pripažinimas. Žinoma, jis nėra visų bendruomenių nuomonės išreiškimas.
Mano pasisakymas turėjo siekiamybę stiprinti motyvuotą lietuvių orumą. Pirmaisiais pokario metais mano gimtajame krašte sovietiniai okupantai visus suimtus uždarydavo į MGB dviaukčio namo sklepą. Tada pasklido posakis: „tas ne lietuvis, kas sklepe nebuvęs“. Šiandien mes turime laisvą Lietuvos valstybę ir kiekvienas pilietis turi teisę rūpintis jos gerove, lietuvių kalba ir kultūra, jos teritoriniu vientisumu, būti Lietuvos patriotu, nepatiriant už tai represijų. Šias vertybes turi saugoti, jomis rūpintis visi Lietuvos valstybės pareigūnai, saugoti ir ginti lietuvių orumą. Aukščiau nurodytas lietuvių tapatybės vertybes turi ginti ir Lietuvos sąjūdis.
2013 06 01
Didelė pagarba Jums mielas akademike už šį šilta ir labai teisingą rašinį. Taip, baigia mus sunaikinti buvę komunistai dabar taip stipriai įsikibę į turtus ir valdžią ir nebemato per tuos turtus savos tautos ir jau jiems nėra svarbu kas jie tokie. Jie greičiausiai jau nenori būti lietuviais, o kuo greičiau norėtų tapti lenkais ar rusais. Pažiūrėkite į tuos išdavikus kaip jie stengiasi visur ir visada paniekinti lietuvius. Tikri Judai, o jų labai daug, tai ir A Bumblauskas ir Virgis Savukynas ir Šarūnas Liekis ir visa imtinai postsovietinė purvaskjlaida, pradedant Lietryčiu 15 minučių ar Delfiu ir pabaigiant televizijomis kurios dieną iš dienos pila purvo srautus ant mūsų. Dar kartą ačiū jums AKADEMIKE už straipsni, bet šiuolaikiniams lietuviams sėdintiems Lietrytyje ar Delfyje tokių rašinių nereikia, jiems šitokie rašiniai net nenaudingi ir jie tokių rašinių bijo, bijo jie kad Lietuvių tauta dar gali pakilti į kovą ir juos kaipo kokį purvą kartais gali nusivalyti nuo savo kūno
,,2. Prisirišimas prie gimtosios lietuvių kalbos, jos puoselėjimas ir gynimas nuo persekiojimo, nuo naikinimo, nuo jos gyvybingumo arealo siaurinimo.” – AREALO
,,kontekste, okupacijos, tradicija, stichinių, kolektyvizacijos, kreditų, integralios, kontekste susiformavo, materialaus, projektas, projekto geopolitinė, realizuota, deklaruojama, partizanų, čekistų (?), okupacinį režimą, figūroms, koncepciją, represijas……………….”.
,,Pagal patvirtintą šventės koncepciją…” – KONCEPCIJĄ
Vyriokas, Antanas Tyla, nesuvokia pats ką rašo tais svetimžodžiais, tad nėra prasmės valyti jo raštą toliau. Kas tvirtina tas CEPCIJAS?
Tamstele pats savo pasisakymuose dar ir kiek panaudoji svetimžodžių, tad “juokiasi puodas, kad katilas juodas”. Ir apskritai – savo pastabas reikėtų reikšti neužgauliojant žmogaus. Laba sveikintinas dalykas vietoj svetimžodžių naudoti lietuviškus žodžius, jei tik jų tokių yra (nors ne visuomet yra), tačiau reikia ir suvokti, kad tai ne taip paprasta (ką liudija ir paties pavyzdys), nes pernelyg tie svetimžodžiai įsiskverbę į vartoseną. Pats gi esi kupinas kažkokios pagiežos ir begalinio pasipūtimo. TEISUOLIS:) Savybės, kurios visiškai nedera su lietuviškumu.
Dar papildysiu. Mano manymu, tai, ko negalima apsakyti tik lietuviškais žodžiais, nėra esminiai dalykai. Kalbant apie esminiusd alykus nėra tobulesnės gyvos kalbos už lietuvių kalbą. Tačiau šiandienos mūsų gyvenime tiek daug neesminių dalykų, kad, kalbant apie šiandieną, išvengti svetimžodžių neįmanoma. Kitas reikalas, kad, vis labiau pasinerdami į neesminius dalykus, mes vis labiau skurdinam šnekamąją lietuvių kalbą. Kitaip tariant, lietuvių kalba nyksta tiesiog akyse.
Tačiau patarčiau pačiam rasti pusiausvyra tarp turinio ir pavidalo. Žinoma, jei kad ir geras turinys įvilktas į sudarkytą kalbą, jį savaime norisi atmesti. Tačiau atmesti turinį vien dėl pasitaikančių padarkymų – tai jau atsiprašau. Tai siauraprotiškumas.
Rimvydas:
,,Mano manymu, tai, ko negalima apsakyti tik lietuviškais žodžiais, nėra esminiai dalykai. Kalbant apie esminiusd alykus nėra tobulesnės gyvos kalbos už lietuvių kalbą.”
Peržvelgiau Tavo raštelį, neradau svetimžodžių! Suvokiau, kad susirašinėjimas su Kembliu Tau esminis dalykas
Papirkai mane, ačiū. Aš atsakydamas taip pat nerašau svetimžodžių 
pažanga:)
Autorius kalba labai jau aptakiai. Antai užuot sakius “mūsų valdžia”, kankrečiai vardinant valdžioje buvusius politikus pavardėmis, nepadarė to ir šito, autorius juos paslepia po bendrinės prasmės įvardžiu – “mes” nepadarėme. Tokio popinimo politikams ir tereikia, kad kaltę dėl valdžios nepadaytų darbų Tauta prisiiminėtų sau. Taigi kaltų nėra atsakyti niekam nereikia.
Ar ne dėl to Lietuva per tuos 23 metus kaip vastybė daugelyje sričių nieko ir nepasiekė. Imkime, kad ir istorijos dalykus: kur buvo Mindaugo Voruta, kur jis buvo karūnuotas karaliumi, kur vyko vadinamas Saulės mūšis, Pilėnai, pagaliau kelia abejones net ir Durbės mūšio vieta ir t.t. ir pan. – taigi, nieko tikro…, – kaip buvo prieš 23 metus, taip ir yra.
Laikas praėjo, pinigai išleisti, minėti valstybei, Tautai svarbūs dalykai anė krust…
Prieš 23 metus kaip ir dabar aišku, jog Mindaugo Voruta ir karūnavimo vieta yra Vilnius, Saulės mūšis vyko prie senojo kelio nuo Šiaulių į Mežuotnę, kur jis kerta Mūšą, Kitas klausimas, jog kai kam naudinga suplaikstyti atmintį ir istorinį tautos orumą.
Iš tikrųjų, kaip buvo prieš 23 metus, taip visur likę ir dabar. Tik tada galvojimai kitaip buvo laikomi liaudies priešų prasimanymais, o dabar – tautos piktavalių “plaikstymais”. Ir taip – jokių problemų nebuvo tada, nėra jų – dabar. Stagnuokime saugiai toliau…
Prie tapatumo pridėčiau kultūrinės atminties atstatymą.
“Kremliaus keršto Lietuviai ir lietuviams 1949/50 m. pradėta Pietryčių Lietuvoje akcija nesibaigia, ją tęsia sususivienijusios dvi ambasados”, – teigia autorius. Šiuos tuo metu vykdytus veiksmus laikyčiau daugiau Lenkijos (Gomulkos) iniciatyva negu Kremliaus (Stalino) organizuotais veiksmais. Juk lietuviškų mokyklų uždarymas ir vietoje jų atidarymas mokyklų daugiausiai lenkų ne rusų kalba rodytų, kad tai galėjo būti daugiau Lenkijos ne Rusijos interesas. Antai, Baltarusijoje tuo pačiu mostu mokyklų lenkų kalba neatsirado, nors ir ten pilsudskiniai okupantai buvo jų pristeigę. Matyt, Lenkijos komunistiniai veikėjai kabinti Baltarusijos neišdrįso, tai jau būtų buvę per daug akiplėšiška ir galėtų sukelti įtarimus.
Neabejotina, kad laiškus Kremliui dėl mokyklų lenkų kalba vietoje lietuviškų organizavo ir žmonių vardu rašė prolenkiški kumunistiniai veikėjai tam, kad Pilsudskio vykdytas Pietryčių Lietuvos lenkinimas būtų pratęstas po mokyklų lenkų kalba gyvavimo priedanga.
Taigi, vargu, kad tai iš tikrųjų būtų galima laikyti Kremliaus kerštu, o ne Lenkijos pilsudskinių ekspansinių tikslų į Pietryčių Lietuvą vykdymo paslėptu būdu – per mokyklas lenkų kalba.
Manau, kad tai – dar viena iš Stalino ir Gomulkos bendrai vykdytų Lietuvos ir lietuvių naikinimo priemonių. Taigi dviejų ambasadų veikimas iš vien dabar – nestebintų, tačiau kiek jis tikras, o ne tik propagandinis (vaidinamas, skleidžiant atitinkamo turinio informacijas), yra klausimas. Manau, kad informacija apie tokį dviejų ambasadų darbą išvien galėtų pasitarnauti tik Lenkijai, konkrečiau lenkiškų jėgų telkimui Lietuvoje.
Jei teisėsauga būtų ne pedofilinė o normali, daug kas keistųsi į gerą pusę.
Štai ir vėl apie kaltininkus šnekama bendrais žodžiais, – “jei teisėsauga būtų nepedofilinė o normali…”. O kas konkrečiai joje tas aukščiausias pedofilas taip ir lieka neįvardintas. Taigi toks kalbėjimas yra nerimtas, nieko nekeičiantis. Kodėl tokiu atveju nepasiūlius keisti atitinkamus valdžios, valstybės pareigūnų, tarnautojų asmenų priėmimo į šias pareigas reikalavimus.
Antai, medicinos mokslui yra žinomi individo, linkusio į pedofiliją ar kitus giminingus prigimtinius iškrypimus požymiai, taigi kodėl nenustačius pretenduojantiems į minėtas pareigas asmenims privalomo pasitikrinimo dėl pedofilijos, apskritai dėl vadinamo homosksualumo prigimtinių polinkių duomenų. Žinoma, pirmiausia visą šią tvarką reikalinga įtvirtinti teisės aktais. Žodžiu reikalinga ieškoti išeities, o ne tik dūsauti.
Teisėje naudojamą asmens nepriekaištingumą į valdžią, valstybės valdymą būtina sukonkretinti, minėto medicininio partikrinimo duomenimis. Taigi medicinos ir teisės specialistų laukia bendras darbas, kitaip nuo apsigimimus turinčių asmenų patekimo į valdžias problemos neišspręsime.
Tad kurgi medikų, teisininkų, politikų rūpesčiai dėl to, kad į Lietuvos valdžias nepatektų į prigimtinius iškrypimus linkę asmenys apskritai, tarp jų ir pedofilai. Apie šiuos jų rūpesčius nieko negirdime…
” O kas konkrečiai joje tas aukščiausias pedofilas taip ir lieka neįvardintas.”
Niekas nepasikeis, jei įvardinsi. Bus taip “karalius mirė – tegyvuoja karalius”, norinčių jais būti užteks. Reikia padaryti taip, kad sąlygos neleistų į karalius prasibrauti idiotams.
Kvailiai mes. Lenkiškas raides reikia įsivesti paskutinėje vietoje, o pirmiausia reikia įsivesti į lietuvių kalbą kinietiškus heroglifus. O kol ateis eilė lenkiškoms raidėms, gal ir Lenkijoje jau bus kinietiški heroglifai.
Tai, kad girdėjau atvirkčiai – kinai nori įsivesti lietuvišką raidyną, atsieit paprastos raidės, visus garsus išreikšti kinams jų pakanka…
Tik va Kaunas prieš tai labai pasišiaušė. Atseit, toks kiniečių interesas gali pakelti lietuvių ambicijas ir sutrukdyti Kaunui pirmam ar net apskritai pereiti prie Lenkijos raidyno. Mat, kauniškai planuota, kad be raidyno neliktų Lietuvos, o per tai neliktų ir galimybės Vilniui būti jos sostine…