Z.Vaišvila. Su Sąjūdžiu už Lietuvą?

Su Sąjūdžiu už Lietuvą! Tuomet tai buvo aišku. O šiandien? Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įsteigimo 25-mečio proga iniciatyvinės grupės narys Vytautas Landsbergis pakvietė liudyti, kad ir žodžiu, ir darbu galima gyventi kitaip. Taip, kaip mokėjome ir gyvenome Atgimimo metais.

Ar visi? Kodėl žmonės tuo nebetiki? Ir kodėl pačiu Vytautu Landsbergiu tiek mažai betikinčių? Kai kurie netgi atkurta valstybe, nepriklausomybe nebenori tikėti. Atsakymo reikia ieškoti, visų pirma, savyje. Ar išlaikėme egzaminą valdžia, pinigais? Ar sąžiningai galime prisipažinti, kad neįsivaizduojamai milžinišką Tautos pasitikėjimą, pateisinę iki valstybės atkūrimo ir pripažinimo, iššvaistėme? Ir dėl ko? Ar visi suvokėme, visų pirma, savo atsakomybę už šį milžinišką Tautos pasitikėjimą, kokio savo gyvenime daugiau, tikriausiai, nebepamatysime? Ar galima po tiek metų Tautai, pernai vėl prileistai prie referendumo ir pasakiusiai tvirtą savo nuomonę, pasakyti, kad jos teisėta nuomonė nieko verta? Ir po to, lyg nieko nebūtų nutikę, naudoti Sąjūdžio šventą vardą, apeliuojant į tą pačią Tautą ir apdalinant ją naujais epitetais? Sukakties proga aimanuoti dėl nežinia kur einančios valstybės, tačiau neįvardinti tikrųjų priežasčių?

Ne, negalima apeliuoti į žmonių sąžinę ir pasitikėjimą, sakant jai netiesą. Nes Tautos mandatą 1990-aisiais Sąjūdis gavo už dešimtmečiais išsiilgtos ir net nežinomos tiesos sakymą. Tiesa negali būti proginė. Tiesa arba yra, arba jos nėra. Todėl nenaudokime Sąjūdžio vardo, kai nenorime sakyti tiesos, kai rodome visišką nepagarbą mūsų žmonėms ir manome, kad jie to nesupras.

Naglis Puteikis viešai paliudijo apie paskutinįjį konservatorių partijos suvažiavimą, kuriame iš V.Landsbergio, atvirai tyčiojosi ne tik Mantas Adomėnas, bet ir jo vyresnieji partiniai mokiniai. Gal nepatikėsite, bet man buvo labai sunku ir skaudu girdėti šį N.Puteikio liudijimą. Vyresniosios kartos konservatoriai, praėję tremtį ir kitus sunkius išbandymus, iki pat suvažiavimo pabaigos taip ir nesuvokė, kad yra tyčiojamasi ne tik iš V.Landsbergio, bet ir iš pačios valstybės idėjos. Kodėl šie žilo plauko žmonės taip ilgai to nesuvokė? Todėl, kad jie visiškai pasitikėjo savo vedliu V.Landsbergiu, kuris net jiems nesakė tiesos. Taip mūsų žmonėse gimė visiška sumaištis, apsisprendžiant dėl vertybių. Todėl jie ir blaškosi tarp savo idealų bei teisėtų lūkesčių, kuriuos jie sudėjo į vedlį, ir pusinės savo vedlio tiesos, deklaruojamos net jiems, sąžiningiausiems ir beatodairiškiausiems pasekėjams.  Net jiems nebuvo paliekama galimybė rinktis, tik tikėti jau parinktais Rolando Pakso ar Dalios Grybauskaitės projektais. Tad nenuostabu, kad susipainiojusi šiose vertybėse ir nulėmė ir 1992 m. Seimo rinkimų rezultatus. Ar galime tikėtis, kad išgirsime V.Landsbergio paaiškinimą Tautai, kodėl ir vėl Seime Darbo ir konservatorių partijos dažniausiai vieningai balsuoja, ko šios dvi partijos siekia bendrais veiksmais?

Sąjūdis nuoširdžiai klausė – ar įveiksime biurokratiją? Šį kartą įveikti reikia ne tuometinę sutrikusią vietinę valdžią, bet tvirtai veikiančią ir valdomą geležine ranka. Ir, be abejo, vėl centrinę, tik jau kitą valdžią. Negrasinančia ginkluota jėga, bet kalbant š.m. gegužės 31 d. Vilniuje „Europos namus“ atidarinėjusios Europos Komisijos pirmininko pavaduotojos ir teisingumo komisarės Vivian Reding leksikonu, reaguosiančia į mūsų veiksmus. Matome šį beatodairišką ir vis skubinamą reagavimą ir negalėjimą turėti kitokios nuomonės ir net diskutuoti apie tai. Ir Lietuvos Prezidentė ta proga prakalbo ne apie Lietuvos piliečius ir jų teises, o apie kol kas dar neegzistuojančios  abstrakčios sąvokos „Europos piliečiai“ teises.

Prezidentė D.Grybauskaitė, sveikindama sukakties proga mus, sąjūdiečius, paskelbė, kad Sąjūdis ir Tauta ne atkūrė valstybę, o tik „pakeitė valstybės kryptį“, pasidžiaugė, kad vis mažiau dairomasi į praeitį. Jei jos siūlymas mažiau dairytis į praeitį susijęs tik su jos asmenine problema, tai būtų suprantama, nors ir nepateisinama. Tačiau nesutiksiu, kad reikia siekti idealo, aprašyto Čingizo Aitmatovo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ – vietoje mąstančios tautos turėti mankurtus, nežinančius, iš kur jie ir kas tokie, ko jie siekia. Todėl būtų gerai, jei Prezidentė paaiškintų, kokios valstybės kryptį ir į kur mes, sąjūdiečiai, pakreipėme? Mes nepamename tokio mūsų darbo. Dar geriau būtų, jei Prezidentė paaiškintų, kur link ir kodėl vedą mūsų tautą ir valstybę, nes tautos nuomonės nereikia nei jai, nei Europos Sąjungai.

Sąjūdžio sukakties proga š.m. birželio 1 d. delfi.lt paskelbta Arnoldo Aleksandravičiaus nuomonė, kad „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė  šių dienų požiūriu ne visai atitiko vakarietiškus „tolerantiškos lyčių lygybės principais besivadovaujančios“ organizacijos principus – 35 narių grupei priklausė vos dvi moterys. Be to, sambūryje, kuris visuomenei pažadėjo atverti  tikrus, nesuklastotus Lietuvos istorijos archyvus, nesimatė nė vieno istoriko.“ Sunku greitosiomis sugalvoti didesnį ir smulkmeniškesnį tikrai „šiuolaikinį“ įžeidimą.  Net ne pačiai iniciatyvinei grupei, bet mūsų tautai, kuri patikėjo Sąjūdžio iniciatyvine grupe, o patikėjusi per neįtikėtinai trumpą laiką pasiekė Nepriklausomybę, apie kurios realybę pradžioje nė vienas Lietuvos žmogus nedrįso net pagalvoti. Ne vienas 1988 m. liepos 9 d. Sąjūdžio mitinge V.Kudirkos Tautiškos giesmės žodžius giedojo, juos skaitydamas iš iniciatyvinės grupės išplatintų lapelių. Apie tarybinius istorikus, kurių nė vieno tuo metu nesimatė viešai reiškusio nevaldišką nuomonę, nekalbėsiu. Tik priminsiu, kad Mokslų akademijoje 1988 m. birželio 3 d. buvo išrinkta 36 narių iniciatyvinė grupė. Kitą dieną a.a. Meilė Lukšienė paprašė, kad iš jos šeimos narių leisti jai vienai prisiimti riziką būti iniciatyvinėje grupėje ir atleisti nuo šios pareigos jos dukrą Ingę Lukšaitę. Tuo metu tai buvo labai suprantama – iniciatyvinė grupė, į kurią daugiau pakliuvo vyrų nei moterų, „netolerantiškai“ su tuo sutiko.

Suprantu, kad demagogijai ribų nėra. Tačiau šiuo atveju labai prašau šiuolaikinių „tolerancijos“ testų netaikyti mūsų tautai ir Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, „netolerantiškai“ pasielgusiai su M.Gorbačiovo paskelbta „perestroika“. Mes dar prisimename D.Britanijos Ministrės Pirmininkės Margaret Tečer ir Prancūzijos Prezidento Fransua Miterano priekaištus Sąjūdžiui dėl mūsų „netolerancijos“ Vakarų idealui M.Gorbačiovui. Nobelio taikos premijos laureatui.

Negyvenkime vien Sąjūdžio nostalgija, nes tai tikrai neperspektyvu. Ir nesisavinkime Sąjūdžio. Jis – visų, jis – Lietuvos. Ir, visų pirma, ne Kazimiros, ne Zigmo, ne Vytauto, ne Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, nors ir pralaužusios ilgos žiemos sąstingio ledus. Toks kelias vestų tik į aklavietę ir stabų kūrimą, bet ne mąstymą ir savo nuomonės turėjimą. Be savo narių nuomonių, neretai labai skirtingų, ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė nebūtų tapusi autoritetu tautai, nebūtų įgijusi neįtikėtiną jos pasitikėjimą.

Mokykimės iš Sąjūdžio, gerbkime jo pamokas ir jo žmones už tai, kas padaryta. Kritikuokime už tai, kas nepadaryta, svarstykime, kas sutrukdė tai padaryti. Ne tam, kad būtų ieškoma priešų, bet tam, kad mokytumėmės ir apsisaugotume nuo netikrų pranašų. Tam, kad suprastume, kas yra tiesa ir kas yra melas. Mokykimės, kaip pirmokai, vėl sakyti tiesą – šių dienų ir aktualijų tiesą. Tik tiesa ir siekis atskleisti melą bei neteisybę, bendri siekiai gali vėl mus išlaisvinti ir sutelkti. Ir sustabdyti valdžios savivalę. Valdžios, melą sakančios kasdien, atvirai ignoruojančios ir negerbiančios tautos.

Mes, sąjūdiečiai, neturime teisės niekam leisti naudoti Sąjūdžio vardą šiandieninės politikos dangstymui. Ir neleisime. O sąjūdiečius, sulaukusius 25-ųjų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metinių, nuoširdžiai sveikinu. Sveikinu, kad ne keitėme okupuotos valstybės kursą, o atkūrėme valstybės nepriklausomybę. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad visą šį išbandymų ir nežinios kupiną laikotarpį buvome drauge, pasitikėjome vieni kitais, nesižvalgėme į šonus ar atgal, nelaukėme, kuo visa tai baigsis, o dalinomės rūpesčiais ir džiaugsmais, drauge žiūrėjome į priekį.

Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys