V. Radžvilas. Memel – Wilno: Už jūsų ir mūsų laisvę! (IV)

Toks jeigu ne visuotinę, tai tikrai masinį apsėdimą liudijantis aklumas reikalingas paaiškinimo. Greičiausiai jį lemianti priežastis yra ne viena. Tačiau svarbiausia, ko gero, yra okupacijos laikotarpiu spėjusi įvykti tautinės ir valstybinės sąmonės atrofija. Lietuvą okupavusi imperija darė tai, ką tokiais atvejais daro visos imperijos – stengėsi okupuotos šalies gyventojus paversti ištikimais ir klusniais savo valdiniais. Todėl iš tautos sąmonės buvo siekiama su šaknimis išrauti visus prisiminimus apie tarpukario Lietuvos Respubliką. Visais įmanomais būdais diegiamas įsitikinimas, kad pats šios valstybės atsiradimas 1918 m. buvo kažkokia istorinė klaida ar nesusipratimas.

Šios pastangos nenuėjo veltui. Atkuriant valstybę šis įsitikinimas jau buvo spėjęs giliai įsišaknyti daugybės piliečių sąmonėje ir net virsti „natūralia“ ir „savaime suprantama“ nuostata. Todėl reikalai klostosi taip, kad dauguma valstybei formaliai atstovaujančių ir jos interesus privalančių atkakliai ginti politikų ir pareigūnų gali vadintis įvairiai – prezidentais, ministrais pirmininkais, ministrais, ambasadoriais ar dar kitaip. Tačiau jų žodžiai ir veiksmai negailestingai išduoda, kad minėtoji nuostata gyva ir puikiai veikia. Iškilus nors kiek svarbesniam Lietuvos gyvybinius interesus liečiančiam klausimui, jie automatiškai pradeda mąstyti ir elgtis ne kaip nepriklausomos ir suverenios valstybės reprezentantai, bet kaip kokiai nors kitai valstybei priklausančią teritoriją administruojantys pareigūnai, pasiruošę stropiai įvykdyti kiekvieną aukštesnės valdžios siunčiamą direktyvą.

Tačiau būtų nesąžininga tokiu pataikavimu kaltinti vien politikus. Pietryčių Lietuvos reikalų „ekspertais“ tituluojamų žinomų istorikų ir politologų patarimai ir siūlymai, kaip dera spręsti šio regiono problemas, daugeliu atveju tiesiog glumina, nes sunku patikėti jų autorius turint nors elementarią nuovoką, jog apskritai egzistuoja toks dalykas kaip Lietuvos valstybės interesai. Tiesą sakant, kartais susidaro įspūdis, jog nesuvokiama, kas apskritai yra pati valstybė. Kitaip sunku būtų paaiškinti, kaip gali būti viešai išsakomi ir ką galėtų reikšti teiginiai, jog Lietuvos valstybė privalo stengtis, kad tautinėms bendrijoms ir mažumoms joje „patiktų“ gyventi. Savaime suprantama, kad jokia piliečių diskriminacija tautiniu pagrindu yra iš principo nepateisinama ir neleistina – visų valstybės piliečių teisės ir pareigos turi būti vienodos.

Tačiau įžvalga, kad valstybė piliečiams turi „patikti“, jau yra visai kas kita. Ją reikėtų vertinti kaip visiškai naują pasaulinės politinės minties žodį, nes dar niekas nėra pasakęs, jog valstybė gali egzistuoti ir išlikti visomis išgalėmis stengdamasi pelnyti jos piliečių palankumą ir meilę. Pavertus tokį santykį su piliečiais pamatiniu valstybės egzistavimo principu akimirksniu subyrėtų bet kuri valstybė, kuri gali „nepatikti“ piliečiams dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, todėl, kad reikalauja mokėti mokesčius.

Neverta apsigaudinėti: tokia hipertrofuota „tolerancija“ yra ne kas kita, o aiškus neįtikėtinai nususintos tautinės ir valstybinės sąmonės požymis. Baigiantis sovietmečiui net akademiškesniuose humanitariniuose ir socialiniuose moksluose – apie TSKP istoriją, „mokslinį“ ateizmą ir komunizmą neverta net kalbėti – jau vyravo žmonės, kuriems faktas, kad gyvena kadaise nepriklausomoje, bet okupuotoje valstybėje jau nebuvo, vaizdžiai kalbant, egzistencinė problema, o paprasčiau sakant – visai nerūpėjo. Nors dar šnekantys lietuviškai ir turintys šiokių tokių sentimentų savo kultūrai ir kraštui, jie vis dėlto visais atžvilgiais jau buvo tapę lojaliais Tarybų šalies piliečiais. Su Komunistų partijos programiniuose dokumentuose nubrėžta „broliškų tautų“ susiliejimo perspektyva jau buvo iš esmės susitaikyta, o daugeliui ji atrodė priimtina ir net artintina.

Atkūrus nepriklausomybę toji ištautinta ir išvalstybinta sąmonė išliko ir tebėra atgaminama įvilkus ją į kiek sumodernintą ir „versternizuotą“ žodyną. Atvirą ideologinį angažavimąsi „komunizmo statybos“ reikalui pakeitė „vertybinio neutralumo“ nuostata, po menamo „objektyvumo“ kauke iš tikrųjų slepiantį senąjį įprotį būti pasiruošus tarnauti bet kuriam šeimininkui. Lietuvos Respublikai atsirasti leidęs J.Basanavičiaus projektas „dekonstruojamas“ su tokiu pat ir net didesniu įkarščiu negu sovietmečiu. Ypač aršiai puolamas ir griaunamas jo branduolys – moderniosios Lietuvos tautinę ir valstybinę savimonę grindžiantis tariamai „nemoksliškas“ ir „romantiškas“ istorinis pasakojimas. Akademinė ir populiarioji spauda užtvindyta rašiniais, kurie kiekvienoje normalioje šalyje būtų vienareikšmiškai priskiriami antivalstybinės ardomosios propagandos žanrui.

Tam tikru atžvilgiu susiklosčiusi padėtis net prastesnė negu sovietmečiu. Mat neretai valstybės idėjiniai pagrindai „dekonstruojami“ dangstantis „europinių vertybių“ sklaidos širma. Neįtikėtina, bet faktas: Lietuva yra turbūt vienintelė Europos, gal ir pasaulio šalis, kurioje tautos išnykimas oficialiai paskelbtas strateginiu valstybės politikos tikslu. Žinomų ekspertų grupės sukurta ir Vyriausybės patvirtinta ilgalaikė šalies raidos strategija numato patraukliai skambančią „globalios Lietuvos“ viziją. Tačiau atidžiau įsigilinus į minėtos vizijos turinį ir esmę, netrunka paaiškėti, kad jos konceptualinė ašis yra tas pats sovietmečiu populiarus tautų susiliejimo „pasaulinėje komunistinėje visuomenėje“ motyvas. Kiek skiriasi tik žodynas. Užuot atvirai kalbėjus apie susiliejimą, lietuvių tautai brėžiama šiuolaikiškesnė perspektyva ne išlikti savo žemėje ir valstybėje gyvenančia visaverte politine tauta, bet tapti išvietinta – po visą pasaulį pasklidusia ir pasaulinėje žmonijoje be pėdsakų ištirpsiančia „virtualia“ bendruomene.

Apskritai reikia pasakyti, kad Pietryčių Lietuvos problema iškilo pačiu laiku tapdama tikru lakmuso popierėliu, negailestingai apnuoginusiu apgailėtiną tautinės ir valstybinės sąmonės būklę. Didelės visuomenės dalies, o ypač politinių ir akademinių sluoksnių, visiškas nesugebėjimas adekvačiai perprasti šios problemos esmės ir pasiūlyti jos mastą ir svarbą atitinkančius sprendimus yra aiškiausias įrodymas, kad ir toliau puikiai veikia sovietinių okupantų visuomenės sąmonėje įdiegta, bet nepriklausomybės tarpsniu taip ir nesugebėta ištrinti tautos ir valstybės savanoriško su(si)naikinimo programa.

Blogiausia, kad šios programos šerdį sudaranti mentalinė nuostata – įsitikinimas, jog modernioji Lietuvos valstybė buvo „istorinė klaida“ – įskiepyta taip giliai ir tvirtai, kad dažnai ja vadovaujamasi visiškai nesąmoningai. Todėl priekaištai, kad šių dienų neojedinstveninkams pataikaujantys politikai arba į jų propagandos dūdą pučiantys ekspertai ir komentatoriai išduoda valstybę ir jos interesus, tiksliai kalbant, ne visada yra teisingi. Išdavystė paprastai būna sąmoningas veiksmas, kai žinoma, kas, kodėl, kam ir už kiek yra išduodama. Ko gero, didžiausia šių dienų Lietuvos problema ir nelaimė yra kita: atkurtoji valstybė net po dviejų dešimtmečių taip ir neįsitvirtino daugybės, gal net daugumos, jos piliečių sąmonėje ir todėl, griežtai kalbant, jiems iš tikrųjų neegzistuoja. Tokie formalūs piliečiai, tarp kurių gausu politinio, akademinio ir verslo elito atstovų, į Lietuvos Respubliką faktiškai tebežvelgia LTSR gyventojo – buvusios TSRS piliečio akimis. Ilgus dešimtmečius bruktas požiūris, kad Lietuva iš principo negali gyvuoti kaip savarankiška valstybė jiems tapo „natūralus“ ir „savaime suprantamas“, o būdamas šitaip giliai internalizuotas, jis vaizdžiai kalbant, virto antrąja prigimtimi ir veikia kaip neįsisąmoninta mąstymo bei elgesio nuostata. Todėl nors šitokie piliečiai gyvena tarsi vėl nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, jie iš tikrųjų nepajėgia įsivaizduoti tos respublikos kitaip, kaip tik kokios nors kitos valstybės dalies – būtinai didesnio politinio darinio provincijos.

Tenka pripažinti, kad šiuo atžvilgiu okupacijos sąlygomis gyvenęs ir ugdytas šiandieninis šalies politinis ir akademinis sluoksnis ne taip jau smarkiai skiriasi nuo dar ilgiau ir griežčiau „auklėto“ kitų buvusių tarybinių respublikų elito. Netikėtai žlugus TSRS ir joms tapus savarankiškomis valstybėmis, jų „viršūnės“ buvo tokios pasimetusios ir sutrikusios, kad nežinojo, nei kas yra toji tarsi iš dangaus nukritusi ir visai netrokšta nepriklausomybė, nei ką su ja daryti.

Gyvename keistu savosios istorijos tarpsniu. Riba tarp sąmoningos išdavystės ir įpročio aklai paklusti yra beveik ištrinta ir tapo tokia paslanki, kad darosi sunku atskirti piktavališką kenkimą savajai valstybei nuo paprasčiausio nemąstančio plaukimo pasroviui. Tačiau abiem atvejais padariniai yra tie patys. Metus atgalinį žvilgsnį į visą atkurtosios nepriklausomybės tarpsnį nesunku įsitikinti, kad neleistino ir nusikalstamo nuolaidžiavimo KPSSD-LLRA autonomininkams istorija yra tik du dešimtmečius trunkančio Lietuvos keliaklupsčiavimo prieš „civilizuotą pasaulį“ logiškas ir nuoseklus padarinys.

Tik epizodas ištisinėje vergiško padlaižiavimo stipresniesiems protrūkių grandinėje, kurios ryškiausiu perlu turbūt laikytinas LR Seimo atliktas pasaulio istorijoje vargu ar girdėtas „žygdarbis“, kai tautos ir valstybės likimą daugeliui dešimtmečių turėjusi nulemti Lisabonos sutartis buvo patvirtinta jos neskaičius. Dėl tų pačių priežasčių kai kuriems Lietuvos istorijos mokslo korifėjams yra pernelyg sunku suprasti tiesą, kurią nesunkiai suvokia visi blaivios nuovokos nepraradę ir tautinę bei valstybinę sąmonę dar turintys šalies piliečiai. Kad ir kokios sudėtingos ir toliau tyrinėtinos būtų tragiškai abiems pusėms pasibaigusio XX a. pradžios lenkų-lietuvių konflikto priežastys ir aplinkybės, nėra nė mažiausių abejonių dėl vieno pamatinio dalyko: giliausia ir svarbiausia šio konflikto priežastis buvo ta, kad to meto Lenkijos visuomenė, o ypač politinės elitas, nepajėgė susitaikyti su faktu, kad į pasaulinės istorijos areną žengia naujas veikėjas – moderni ir savarankiška norinti būti politinė lietuvių tauta. Kitaip sakant, konfliktas kilo todėl, kad lietuviams nenorėta pripažinti ir suteikti teisės, kurios jau XIX a. siekė ir kurią išsikovojo kitos imperijų ilgai valdytos Europos tautos – teisės sukurti nepriklausomą valstybę.

Užuot pripažinę ir gerąja to žodžio prasme gynę šią fundamentalią ir nepaneigiamą tiesą, tokie istorikai kurpia pasakojimą apie XX a. iš kažkur išdygusius „senlietuvius“ ir „naujalietuvius“ bei neva dėl pastarųjų kaltės prasidėjusį „dviejų lietuvių tautų“ vidaus pilietinį karą. Šiame pasakojime garsiai ataidi marksistinis klasių kovos, arba klasinio pilietinio karo, istorijos motyvas. Tokie pasakojimai tam tikra prasme yra grįžimas į okupantų užsakymu J.Žiugždos sukirptos ir liūdnai pagarsėjusios Lietuvos sovietizuotos istorijos laikus.

XXI a. pradžioje rašoma Lietuvos istorija daugeliu atžvilgiu tebėra kiek atnaujintas ir prie pasikeitusių realijų pritaikytas, trumpai sakant – „europeizuotas“ šios sovietizuotos istorijos variantas ir tęsinys. Tai yra radikaliai antilietuviška, XX a. „buržuazinio nacionalistinio“ valstybingumo tradiciją toliau atkakliai menkinanti ir neigianti, bet jau „europinių vertybių“ retorika dangstoma neomarksistinė Lietuvos istorijos versija. Toks požiūris į savo valstybę lemia, kad šalies humanitariniuose ir socialiniuose moksluose ne tik vengiama pareigos gaivinti ir stiprinti tautiškumo ir valstybingumo pradus, bet, kaip ir sovietmečiu, visuomenė gąsdinama pramanytais „nacionalizmo“ baubais, o kiekvienoje tautinės bei valstybinės sąmonės apraiškoje budriai ieškoma „siauro etnocentrizmo“ šmėklų. Ir visa tai vyksta šalyje, kurioje sveikos tautinės savigarbos reikia ieškoti su žiburiu, o vergiškai keliaklupsčiauti prieš visus „didžiaisiais broliais“ laikomus „strateginius partnerius“ ne tik nesigėdijama, bet tokia praktika paversta oficialia valstybės politika ir ja veikiau didžiuojamasi.

Neretai išsakomi būgštavimai, kad užėmus tvirtą poziciją LLRA neojedinstveninkų atžvilgiu dar labiau pašlis ir taip gana įtempti Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiai. Tokie būgštavimai taps niekiniai, jeigu Lietuva elgsis kaip tikra valstybė ir sugebės aiškiai suformuluoti bei atvirai perteikti savo partnerei savo tvirtas nuostatas ne tik dėl padėties Pietryčių Lietuvoje, bet ir dėl abiejų šalių santykių pamatinių principų. Pageidautina, kad šie santykiai būtų ne tik partneriški, bet ir bičiuliški. Tačiau jeigu paaiškėtų, kad Lenkija jų nepasiruošusi gerinti, jie turi likti sudėtingi, nes geriau laikinai kęsti menkus kaimynų ginčus ir barnius negu neatsakinga nuolaidžiavimo politika brandinti rimtą konfliktą, kuriai kaip tik ir kruopščiai purena dirvą LLRA autonomininkai. Taip jau susiklostė, kad Lenkija neapdairiai parėmė prieš Lietuvos valstybę veikiančią politinę jėgą, todėl pati privalo rasti drąsos ir jėgų išsipainioti iš susiklosčiusios nemalonios ir pavojingos padėties. Stebint kai kuriuos šios šalies vadovybės veiksmus ir pareiškimus kyla įspūdis, kad yra nesuvokiama, jog Lietuvos spaudimo politika nėra toliaregiška ir kaip tik naudinga trečiosioms šalims.

Visiškai akivaizdu, kad ši didelė valstybė turi visas prielaidas ir galimybes tapti Vidurio rytų Europos geopolitiniu traukos centru, tačiau panašu, kad šios galimybės yra laidojamos. Tokiu centru Lenkija galėtų tapti natūraliai, bet su viena būtina sąlyga. Ji turėtų nekartoti praeities klaidų ir pagaliau suvokti, jog XX a. pradžioje įvykę pokyčiai yra negrįžtami: atskirų gudų, lietuvių ir ukrainiečių tautų bei valstybių buvimas yra neatšaukiama geopolitinė realija, su derėtų susitaikyti. Tai reiškia, kad pastebimos sąmoningos ar nesąmoningos pastangos paversti buvusios ATR erdvę vieningu geopolitiniu vienetu remiantis valstybių nelygiateisiškumo ir vasaliteto principais yra iš anksto pasmerktos žlugti. Įmanoma ir pageidautina tik glaudi suverenių ir lygiateisių valstybių sąjunga. Deja, kol kas judama ne jos link, bet tokia perspektyva veikiau tolsta. Nejaugi iš tiesų nesuvokiama, kad dabartinė Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu yra atidžiai stebima visose bendrą valstybę – ATR – kadaise sudariusiose šalyse ir duoda apsčiai peno propagandai, siekiančiai gaivinti ir politiškai išnaudoti anaiptol ne šviesiausius prisiminimus apie mūsų keturių tautų ir valstybių santykius pirmaisiais XX a. dešimtmečiais?

Galiausiai kad ir kaip klostytųsi santykiai su kaimynine šalimi, Lietuvos valstybė privalo atlikti moralinę ir politinę pareigą savo piliečiams ir ryžtingai ištaisyti prieš dvidešimt metų padaryto tikro nusikaltimo Pietryčių Lietuvai padarinius. Šis nusikaltimas visai nesusijęs su LLRA autonomininkų keliamais priekaištais ir reikalavimais. Tikrasis nusikaltimas buvo tas, kad Lietuvos valstybė visus šio regiono gyventojus lengva ranka atidavė į autonomininkų sukurtą ir įtvirtintą neokomunistinę vergiją. Todėl jau XIX a. sukilimuose skambėjęs ir Sąjūdžio vėl iškeltas šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę!“ po dviejų nepriklausomo gyvenimo dešimtmečių kiek netikėtai vėl tapo aktualus ir turi būti paverstas realiais Lietuvos valstybės veiksmais ir darbais ginant visų jos piliečių laisvę, santarvę ir bendrąjį gėrį.