Pagal Anglijos ministro pirmininko V.Čerčilio (W.Churchil) pasiūlymą, britų užsienio reikalų ministerija, bendradarbiaudama su esančia Londone Lenkijos egziline vyriausybe, apie keturis mėnesius rengė Lenkijos sienos su Sovietų Sąjunga keturis variantus. Pagal šiuos projektus, Lenkijos pusėje turėjo likti Gardinas, Vilnius ir Lvovas. Visuose variantuose ekspertai pripažino, jog mažų mažiausia Lvovo miestas turi pasilikti Lenkijos pusėje, nes antraip būtų neįmanoma pasiekti nors pakenčiamo susitarimo, kuris patenkintų sąjungininkus. Šie projektai buvo ruošiami 1943 metų Teherano konferencijai.
Dabar mes žinome, kad nei vienas iš keturių projektų nebuvo patenkintas. Buvo atiduota teritorija apie Balstogę (Bialistoką), kuri tuo metu Maskvos laikoma baltarusiška, tapo neginčijamai lenkiška, su ir dar pridėtu Suvalkų trikampiu. Kokie yra galutiniai sprendimai, galima pamatyti pasižiūrėjus į šių dienų Europos žemėlapį. Nėra žinoma, ar Lenkijos egzilinė vyriausybė būtų oficialiai pareiškusi, kad atsisako šių karo metu pareikštų planų. Dažniausiai, per visą šaltojo karo laikotarpį, ji kalbėjo apie rytinių sienų neteisingumą. Taip praėjo beveik 50 metų nuo karo pabaigos ir Europoje susidarė visai kita situacija.
Naujų pasaulio įvykių pasekoje Lenkijoje, po 1989 metų rinkimų sudarytą T.Macovieckio (T.Mazowiecki) vyriausybę Londono egzilinė vyriausybė pripažino legitimia, tai yra, teisėta ir tęsiančia tikrosios Lenkijos kūrimo darbą. Tai kad naujoji teisėta-nekomunistinė vyriausybė, bendraudama su Lietuva, niekaip nesutiko pripažinti Vilniaus krašto okupacijos 1920 metais, rodo, kad naujoji Lenkijos valdžia kažkiek laikosi ankstesnės-londoniškės programos. Tos ankstesnės programos dabar galima paraidžiui nesilaikyti.
Jei tada 1943 metų Lenkijos programoje sienų klausimu buvo akcentuojamas Lvovas, tai šiandienos realybėje, gera situacija reikia naudotis ten, kur siekiant savo tikslų, galima sutikti mažiausią pasipriešinimą. Šiandien kalbėti apie Gardiną ir Lvovą nėra prasmės. Toks Cekanovičius (Tichonovičius), šiandien maloniai priglaustas Lenkijoje, kalba apie buvusią galimybę sukurti lenkų sovietinę respubliką Maskvos globoje. Bet galimybė galimybėmis ir liko. Tik kvailys gali šaukti „Wilno nasze“’ (Vilnius mūsų). Vilnius yra Lietuvos valstybės sostinė, taip pat apie Vilnių gyvena nemažai ne lietuvių tautybės gyventojų, tame tarpe lenkų, tai pripažįsta abi pusės. Atrodo viskas gerai.
Vilniaus universiteto istorikas A.Bumblauskas, tai ką mes vadiname Vilniaus krašto okupacija, vadina kova tarp dviejų lietuviškumo sampratų. Tie, kurie buvo priešiški besikuriančiai lietuviškai kalbančiai visuomenei ir laikėsi unijinių tradicijų, kalbėjo lenkiškai, Bumblausko buvo paskelbti „senlietuviais“, o tie, kurie Lietuvą matė nepriklausoma valstybe ir kūrė kultūrą lietuvių kalbos pagrindu, jo pavadinti ,,naujalietuviais“.
Žodžiu, lietuviai kariavo su lietuviais. Reikia pastebėti, kad šis „istorinis atradimas“ nepriklauso vien A.Bumblauskui. Anksčiau už jį, rašytojas V. Petkevičius įrodė, kad, panašus pilietinis karas buvo Lietuvoje 1944-1953 metais, kai vieni, turtingesni bernai, vaikėsi su šautuvais kitus, biednesnius bernus. Aišku, tame „pakrūmių kare“ nugalėjo biednesni, nors garbusis rašytojas abiejų vienodai labai gailėjo.
„Senlietuviai“ 1920 metais atsikovojo Vilnių, tik naujas istorijos mokslas nenurodo, kada įvyko esmėkaita arba transsubstancijos aktas, kada „senlietuviai“ virto į lenkus, nes realybėje – Vidurio Lietuva virto į Vilniaus vaivadiją.
„Senlietuvizmas“ sukurtas ir reikalingas tam, kad nereikėtų atsiprašinėti už okupaciją. O tai labai paranku, tiesiog dovana Sikorskiui. Jei Želigovskis pateisintas, arba bent kitaip pateikiamas, tai ir atsiprašymo už okupaciją nebereikia. O jeigu atsiprašymo nereikia, tai prašom mūsų tautinei mažumai suteikti viską ko ana panorės, pritaikyti „europinius standartus jai (dar ir jos sesutei), kitaip nebendrausime ir ginsime skriaudžiamuosius. Etnocentristai, kitaip dar lietuviški nacionalistai, radikalūs rėksniai (tokie tolimesni jų epitetai), daugiausia remdamiesi akademiko Zigmo Zinkevičiaus ir kitų darbais šaukia, kad tai tūkstantmečius čia gyvenusių lietuvių teritorija, tik gana neseniai suslavėjusi nuožmios polonizacijos ir okupacijos pasekoje. O paskutinieji okupantai statė didžiules gamyklas ne vien iš meilės Lietuvos ekonomikai, bet kad ir turėtų čia jiems palankesnį gyventojų sluoksnį.
Susijungę į vieną bendriją LLR akcijos pavidale ima siekti norimų rezultatų ne tik vien Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Tą Lietuvoje mato visi tie, kuriems svarbi Lietuvos ateitis, bet ne naujų projektų kūrėjai naujoje Lietuvos Vyriausybėje. Jei norėtų turėti teisingą požiūrį, Lenkijos vyriausybė galėtų kreiptis į tuos lenkų mokslininkus, kurie pritarė Lietuvoj siūlomiems kitakalbiams įrašams antrame paso lape, bet vietoj to, jie triukšmingai džiaugiasi LLR akcijos politinės galios padidėjimu ir laiko tai Lenkijos valstybės laimėjimu.
Ar galėtumėm įsivaizduoti, kad Kanados Kvebeko provincijoje, prancūziškai kalbančių deputatų valdžioje pagausėjimą, Prancūzijos vyriausybė paskelbtų džiaugsmingu laimėjimu? Kitados ten viešėjęs Prancūzijos prezidentas Š. de Golis, netinkamai išsitaręs apie Kvebeką, akimirksniu buvo išprašytas iš šalies.
Mūsų kaimyninės šalies svečiui Prezidentui Komarovskiui po panašių kalbų, buvo tik nusišypsota. Kai taip uoliai kaimynai rūpinasi tautinėmis mažumomis ir jų ruporai iš LLR akcijos vis nurodo sorbų, ar Suomijos švedų atvejį, galima atsakyti taip. Sorbai, Vokietijoje, atlaikę ilgaamžę priespaudą, šiandien žymi savo vietovių pavadinimus šalia vokiškų, arba suomiai, daugelį metų gyvenę kartu su švedais Baltijos pakrantėse, kartu kovoję prieš carizmo priespaudą ir kartu gynę Suomiją nuo Stalino galvažudžių 1939 metais, tuo labiau Suomių įlankos pakrantę įsisavinę kartu su tuometiniais vikingais nuo 9-to amžiaus, kai kurias vietoves žymi dviem kalbom kaip kultūrinį paveldą, ir tai nieko bendro neturi su tuo ką mums nori primesti LLR akcija.
Jie siūlo įteisinti okupacijos ir prievartinės asimiliacijos pasekoje, atsiradusius iškraipytus vietovardžius ir pavadinimus. 1990 metais B.Geremeko buvo pasakyta, kad Lenkija laikosi nuostatos, jog sienų klausimo su Lietuva nėra, tai buvo galimybė atsikirst dejuojantiems, kad tik raudonoji armija gali mus apginti nuo lenkų.
Kurį laiką buvo galima bendrauti kol išlindo „lenko korta“. Nors niekas nekalba apie sienas, sienų klausimo nėra, bet gali būti kitas aspektas, kad yra lenkiškų žemių, o tos žemės ir jų žmonės atsirado, tenai perstatant sienas (prezidento Kačinskio žodžiai). Todėl LLR akcija ir siekia, kad tos žemės būtų aiškiai apibrėžtos lenkiškais rašmenimis ir lenkiškais pavadinimais, o žmonės apdalinti lenkiškais pasais.
Dabar, kai mes turime dvigubas sienas – Lietuvos valstybės ir Europos Sąjungos – antrosios tampa po truputi svarbesnės. Kartu platinamos ir Europos federalizmo idėjos, jas remiančių turime ir Lietuvos seime, nunykstant valstybinių sienų reikšmei, atskiras teritorijas iš šalies bus galima valdyti pasiremiant tautinių mažumų teisėmis, ypač jei ta mažuma turi konkrečią teritoriją. Taip formaliai Lietuvos sienos išlaikomos, tų keturių planų kaip prisijungti norimas sritis nebereikia, dabar 2013 metais ruošiamasi Pietryčių Lietuvos rajonus paversti nepriklausomu autonominiu regionu, o penktasis – naujas, jei keturi, kurti 1943 metais nebuvo įgyvendinti, dabar 2013 metais – pavyksta. Toks galimas siekių išsipildymas. Tai gali pavykti pasinaudojus kai kurių Lietuvos istorikų atliktu parengiamuoju darbu ir dabartinės daugumos dėka.
Šiomis dienomis daugelis neabejingųjų rengia protestus, renka parašus, baimindamiesi tų svajonių realizavimo, svarų žodį tarė ir Prezidentė. Pagalvokime, ar galima būtų tokia situacija ir baimė Estijoje, manau nelabai, nors ji turi didoką tautinę mažumą. Lietuva, nors ir turi nedidelį tautinių mažumų procentą, deja turi žymią „litovskojazičnije“ gyventojų dalį. Jų abejingumo, kartu jų išrinktų į Seimą dėka, gali būti pasiekta tai, ko nepasisekė gauti net pačiam W.Čerčiliui padedant.
Nepraraskim vilties, kad nebus gėdingo Lietuvos smukimo žemyn.
Panaudota literatūra:
1.Vytautas Landsbergis „Mūsų patriotizmas jų šovinizmas“, 2013m.
2.Ivar Libaek. „Die Wikingerzeit“ Dinamo Forlag, 2003m.
Vis tik norėtųsi aiškumo, kas yra tautinė mažuma, o kas – bendrija?
Mano supratimu, mes neturime jokių mažumų, tik – bendrijas. tai kodėl pasiduodame mulkinami?
Rašinys – Lenkijos propaganda, peršanti galvojimą jų sąvokomis ir tiek. Kai dėl Lenkijos “svajonių išsipildymo”, tai gryniausi svaičiojimai – juk vien Vilniuje gyvena apie 400 tūkst. lietuvių, kai lenkais užsirašiusiųjų net visoje Lietuvoje tėra tik apie 200 tūkst.
“Tik trys milijonai” pareikalaus Lietuvą parduoti besirengiančią valdžią atsistatydinti, jeigu ne, tai tam dar jie turi Lietuvos kariuomenę, pagaliau NATO, JAV pajėgas, be to, ir Ukraina visada Lietuvai padės gintis.
Taip, kad autoriaus svaičiojimai tetinka tik kampanijai prie alaus bokalo.
Gal net kiek tikriau būtų galvoti, kad Rusija gali panorėti Stalino Lenkijai duotą naudotis Prūsiją pasiimti sau ir prisijungti prie Karaliaučiaus.
Esat arti tiesos …..”Gal net kiek tikriau būtų galvoti, kad Rusija gali panorėti Stalino Lenkijai duotą naudotis Prūsiją pasiimti sau ir prisijungti prie Karaliaučiaus.”.Čia manau reikėtų mastyti plačiau ir prisiminti imperijos sienas dar iki komunistų. Tam ir reikalingas nestabilumas kad juo pasinaudojus viską sudėlioti į “savo vietas”.
Tas “plačiau” tai jau galėtų būti antras etapas, kuris vargubau artimiausiu istoriniu laikotarpiu Rusiją domintų jai sėkmingai įvykdžius pirmąjį etapą. Juk to visiškai pakaktų pastatyti Lenkiją į vietą…
Labai galimas daiktas, kad dėl to ir radosi toks Lenkijos politinis diplomatinis blaškymasis, griūnant pokariniam politiniam- militariniam Stalino konstruktui. Ryškiausiu tokiu Lenkijos blaškymosi patvirtinimu laikyčiau Vyšegrado lipdymą…, be to, tai rodytų ir atkakls Lenkijos siekimas pasiversti Lietuvą savo vasalu, ką jau buvo padariusi 1938 metų ultimatumu Lietuvai. Taigi, “vakarų fronte” ne taip jau nieko naujo…,- Lietuva, susivokime!…
Čia kalbame apie dvi seseris – valstybes , kurios yra daug kuo panašios ir turi visiškai vienodus planus ateičiai : -susigrąžinti turėtas teritorijas ( nesvarbu kada ir kokiu būdu įgytas ), ir sujungti savo valstybes į vieną ,prievartinio prijungimo būdu. Todėl taip atlaidžiai, netgi skatinančiai žiūrima į Lenkijos pastangas Lietuvos atžvilgiu , kad vėliau, susidarius palankioms sąlygoms , “išvaduoti ” Lietuvą , nepamirštant priglobti ir pačią Lenkiją . Iš čia ir gaunasi kad didžiausia kliūtis šiems planams -stabilumas.
…”pakaktų pastatyti Lenkiją į vietą…” ….ne visai , nes į ją žiūrima , kaip į imperijos dalį.
kokią teisę Rusija turi į Prūsiją, leiskite paklausti? Kaip karo grobis jai Prūsija buvo Pocdamo susitarimu atiduota 50 metų. Kaip ir kelios japonų salos, kurias japnai jau judina JT, kad Rusija atiduotų. Kodėl mes nejudinam Europos dėl Karaliaučiaus? Ar reikia mums tos parako statinės ant kurios sėdim? Skaičiau Rusijos portale – ar leis lietuviai statyt mums atominę?
Žinoma leis. Ypač žaloiiasis Vaišviliokas. Jam tik TADA rūpėjo MŪSŲ elektrinę uždaryti. O dabar jam svarbesni reikalai rūpi – KAIP NUVERSTI PREZIDENTĘ?
O Karaliaučius turi būti atiduotas Europai ir tapti DEMILITARIZUOTA LAISVA EKONOMINE ZONA.
…..”O Karaliaučius turi būti atiduotas Europai ir tapti DEMILITARIZUOTA LAISVA EKONOMINE ZONA” …..tai yra perspektyvoje grąžintas Vokietijai ??? Na ką gi – labai patriotiškai . Panašiai galima būtų išspręsti rytinių Lietuvos rajonų problemą – atiduoti ES , kaip laisvą tautinę ir kalbinę zoną.
Na, ir išmanymėlis jūsų abiejų… Kad prieitum iki tokių nusišnekėjimų, nežinau koks žmogus turėtum būti. Ko jau ko, bet lietuvio tokiame žmoguje nė lašo negalėtų būti…
tikras lietuvis taigi lankstosi prieš Rusiją, ar ne?
ir gl net padeda jai statyti jai elektrinę…
žmonių juk iš ten nebeišvarysit. O prijhungt tą rajoną prie Lietuvos, girdėjau, ir Sniečkui siūlė. Bet atsisakė. Kaip manot, kodėl?
Bet demilitariszuoti tą zoną reikia ir kuo greičiau.
Kažin rašo: “Tik trys milijonai” pareikalaus Lietuvą parduoti besirengiančią valdžią atsistatydinti, jeigu ne, tai tam dar jie turi Lietuvos kariuomenę, pagaliau NATO, JAV pajėgas, be to, ir Ukraina visada Lietuvai padės gintis. Taip, kad autoriaus svaičiojimai tetinka tik kampanijai prie alaus bokalo.“ Ne, brangusis tai jūsų visų komentarai tinka prie labai „skisto“ alaus bokalo. Parašytas labai realistinis siužetas. Stiprios Valstybės nukreipia savo politiką į paslėptą aneksijos forma. Taip buvo taip liks. Prisiminkim: JAV valstybingumo plitimas Havajų salose(aneksija) buvo pridėti) arba Pietų Afrikos Respublikos aneksija (Pietų Vakarų Afrikos) ir t.t. Dabar vyksta Briuselio(faktiškai Vokietijos) valstybingumo plitimas Lietuvoje. Niekas(iš valdžios) jau nekreipia dėmesį į LR Konstituciją. Taigi autorius velniškai teisus – „Dabar, kai mes turime dvigubas sienas – Lietuvos valstybės ir Europos Sąjungos – ANTROSIOS tampa po truputi SVARBESNĖS. Kartu platinamos ir Europos federalizmo idėjos, jas remiančių turime ir Lietuvos seime, nunykstant valstybinių sienų reikšmei“… Tai rodo, kad kada viskas(žemė, piliečiai ir t.t.) bus sumesta į „bendrą katilą“, paskui galima bus iš naujo „perdalinti“(Klaipėda – Vokietijai, Vilnius – Lenkijai ir t.t.) . O iškilus neramumams su separatistais(jų bus mažiau nei trys milijonai) ateis malšinti ir Prancūzai, ir Vokiečiai ir NATO, bei Lietuvos kariuomenė(Prezidentė lieps). Ne Ukraina, nei Rusija į ES vidaus konfliktą nelis. Todėl visų patriotiškų judėjimų užduotis, reikalauti išstojimo iš ES.
Jeigu jau “Nepolitiko” prasimanytame “bendrame katile” prielaidų išlikimui nebūtų, tai tokių prielaidų neturėtų visų pirma Lenkija, įvairiais lstorijos laikotarpiais sulipdyta iš Jotvingijos, Prūsijos (baltų genčių). Taigi nėra jokios logikos, kad Vilnius galėtų atitekti jau nesančiai Lenkijai, kuo “striošinasi” “Nepolitikas”.
Bet aš manau, kad tiek “katilo” atsiradimas būnant ES, tiek išlikimas priklauso nuo to, ar turėsime tinkamą Lietuvos valdžią.
Taigi, Lietuvos svarbiausias uždavinys – turėti tinkamą valdžią.
Ne vaikai esame, kad bėgtume iš miško bobutei pasakius, jog miške vilkas…
Gerai pavadinai sako paistalus –„bobutei pasakius“… Lenkija visada draugavo su vokiečiais(Pilsudskį irgi vokiečiai „atrado“) , o ypač dabar, kada galima iš naujo perdalinti „katilą“(gauti – ką jų manymui jiems priklausė prieš 150 m.). Dundukas esi iš …..
Taip, Lenkija “draugavo” su vokiečiais, ypač Pilsudskis, bet vokiečiai su Lenkija vargubau…, tegul ji ir toliau taip mano, gal kartu ir su pačiu dar 150 metų, žiūrėdama į tą “katilą”, kaip katinas į lašinius…
“tinkamą valdžią”? tik tiek? Tomaševskis apsidžiaugs išgirdęs:)
“Tinkama valdžia”, tai daug ką apimanti sąvoka, o trumpai pasakius klausiama prasme, tai būtų tokia, kuri valdytų šalį konkrečiais konstruktyviais veiksmais, o ne vien lakstytų paskui visokių “evskių” mėtomas uodegas…
Būtų labiau tikę autoriui, lietuviui, straipsnį pavadinti neigimu “Siekių neišsipildumo metas”, nes jis kalba apie Lenkijos imperinius siekius. Mes, lietuviai, pilni ryžto ir neleisime Jos siekiams Lietuvos atžvilgiu išsipildyti. Na bublauskų mintys ne naujos, nes kitas buvęs komunistinis okupantas – Sovietų sąjunga, partizaninį karą prieš komunistinį okupantą taip pat vadino “klasių kova”, taip sakant kova tarp socialinių sluoksnių, klasių. Iš tikrųjų buvo Lietuvos kariuomenės karas prieš okupacinę kariuomenę, o jis prasidėjo fronto Sedos kautynėse, o vėliau virto partizaniniu karu prieš okupantą, nes tai tik anuomet galima karo forma. Visam partizaniniui karui vadovavo Lietuvos kariuomenė, o ne “bernai”.
Kalbant apie siekius, tai autoriaus tenka paklausti: kokie siekiai yra mūsų tautos , o ypač vadžios, kurią mes išsirenkame jau 23 metus. Kodėl Jūs valdžiai nenurodote valstybės siekių, o pastatote save ir kitus į ginties ir prisitaikymo poziciją.
„Kodėl Jūs valdžiai nenurodote valstybės siekių“…. Na gerokai trenktas esi – skaityk LR Konstituciją.
o aš šįsyk pritariu Bumbliauskui. Nueikite į “lenkų” karių kapinaites ir pamatysite kone vien lietuviškas ar kiek sulenkintas pavardes. Pilsudskininkai/želigovskininkai plovė vilnijos gyventojų galvas skydami, kad Didžioji Lietuva pasidavė bolševikams. Ypač tai nesunku buvo jiems įrodyti po to kai LeninoTrockio vyriasybė pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tai faktas. Po to dar ilgai lietuviams sunbku buvo įrodyti, kad yra kitaip. Ko gero tam ir pasitarnavo Smetonos perversmas.
Jiems svarbus yra tikslas, o pretekstą surasti visada galima(net vokiečiai sugalvojo 1939 m. ir sutvarkė Lenkiją). Tai baikim viena karta kaltinti savo praeitį, o analizuokim ateitį.
Atsiprašau, klaida: “Siekių neišsipildymo metas”
Ir ką visa tai gali reikšti? 1. Lietuviškas Kurkulis – Churchullis (buvęs D. Britanijos premjeras, lietuvių kalba garso „ch“ neturi, todėl visur rašo „k“) – Kirkilas –(buvęs Lietuvos premjeras- balsės dažnai kinta);
2. Turtuolis – Turtulis – Curculis (jotvingiai ir dzūkai garsą “T” prieš balsę taria “C”) – Čurčulis (anglai ir lietuviai garsą “C’ paverčia “Č”, o anglai šį garsą užrašo “CH”, išeina Churchull-is. Žinome, kad prieš 600 m. anglų kalbos užrašymas išliko iki šių dienų, tačiau tarimas pasikeitė, todėl dabar taria “Čerčell”.
LIETUVIŲ TRAGEDIJOS ESMĖ
Suformuluokim pagaliau lietuviškos tragedijos ESMĘ. Problema atsirado dėl rusiškos okupacijos metu organizuoto ir vykdyto lietuvių fizinio ir dvasinio genocido, totalaus smegenų plovimo. Tai, kad Lietuva yra apgyvendinta 60 – 70 % sovietžmogiais (homosovieticus) , yra kryptingos okupantų, bolševikinės Rusų imperijos veiklos rezultatas. Geriausi, mąstantys lietuviai buvo fiziškai sunaikinti “trėmimų” priedangoje, tiesioginių egzekucijų metu. Kaip paspartinti homosovieticus metamorfozę – lietuvių sugrįžimą, atsivertimą? Būtina politinė valia.
Kompensacija už genocidinius nusikaltimus – svarbiausia Lietuvos dvasinė ir materialinė problema, nes nebaudžiami Rusijos imperijos nusikaltimai skatins naujus lietuvių žudymus, Kremlius kasdien įžūlėja.
DĖL KOMPENSACIJOS UŽ NKVD-KGB GENOCIDINIUS NUSIKALTIMUS
Neatidėliotinas uždavinys yra teisiškai įvardinti totalitarinės bolševikinės Rusijos imperijos okupacijos metu organizuotus genocidinius nusikaltimus Lietuvoje (lygiagrečiai ir Ukrainoje).Lietuvoje Įstatymas Dėl okupacinės žalos atlyginimo (kompensacijos) įpareigoja teismo keliu įvardinti senaties termino neturinčius genocidinius nusikaltimus, nekaltumo prezumpcija taikoma visiems nusikaltimams:
1.Galimi keli teisinio bolševikinės Rusijos genocidinių nusikaltimų įvardijimo etapai. Pirmame etape Lietuvos(ir Ukrainos) teismai, pagal turimą sukauptą siaubingą faktinę medžiagą, sprendžia atskiro nusikaltimo, padaryto duotoje apylinkėje(teritorinis principas) specifiką, įvardina genocido požymius. Antrame etape Lietuvos teismas( kartu su Ukrainos teismu) įvardina tarptautinį tautų naikinimo pobūdį bolševikinėje Rusijoje, ĮVARDINA GENOCIDO FAKTĄ. Šiuos procesinius veiksmus turėtų koordinuoti speciali, Seimo politinių kalinių ir tremtinių frakcijos paskirta darbo grupė. Galimi ir kiti šios politinės valios realizacijos variantai, kuriuos gali pasiūlyti LR Seimo politinių kalinių ir tremtinių frakcija, jos paskirta darbo grupė;
2. Genocidinius nusikaltimus organizavo ir vykdė ne abstraktus “komunizmas”, “komunizmo šmėkla“, o totalitarinės, bolševikinės RUSIJOS imperijos represinės NKVD-KGB struktūros. Šie nusikaltimai iki šiol nėra įvardinti teisiškai. “Komunizmas” yra paranojinės bolševikinės totalitarinės Rusijos imperijos nusikaltimų klastinga priedanga, masinių žudymų doktrina;
3.Bolševikinės Rusijos imperijos NKVD-KGB struktūrose tarnavo iki 50 proc., Kremliuje -80 proc. žydų tautybės “vadovų”. Šios struktūros organizavo ir vykdė genocidinius nusikaltimus Lietuvoje (nuo 1945 m. Lietuvoje sunaikino per milijoną lietuvių),Ukrainoje (11 milijonų ukrainiečių ,turtingiausiose juodžemio srityse, numarino badu HOLODOMOR metu). Būtina prašyti holokaustą patyrusius žydus pagalbos teisiškai įvardinant bolševikinės Rusijos genocidinius nusikaltimus. Šios nuostatos turėtų būti politikos, pritraukiant žydus, pamatas;
4.LIETUVIAI NIEKAD NEDALYVAVO JOKIOSE AKCIJOSE PRIEŠ ŽYDUS, įrodyta, kad tai NKVD-KGB ir NACIŲ specialios klastotės ,t.y. jų pateikti sufabrikuoti dokumentai, nuotraukos sumontuotos, propagandos tikslams, represijoms, genocidiniams nusikaltimams pagrįsti (žiūr. internete, Stasys Žvirgždas, fotonuotraukų montažas; Irena Tumavičiūtė “Laikas sustabdyti lietuvių šmeižtą“).
LR Seimas turėtų nedelsiant inicijuoti specialios darbo grupės įkūrimą. Įstatymas Dėl sovietinės okupacinės žalos atlyginimo įpareigoja:
-sukurti koordinacinę darbo grupę paruošti medžiagą genocidinių nusikaltimų baudžiamosioms byloms Lietuvos apylinkės teismuose,
-koordinuoti apylinkės teismų darbą visoje Lietuvos teritorijoje,
-suderinti Genocido centro darbą baudžiamųjų bylų ruošimui.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis