Balandžio 26 d. 16 val. Kultūrų studijų ir etnologijos katedroje (K.Donelaičio g. 52–208, Kaunas) vyks Atvirų durų diena, per kurią visiems besidomintiems bus pristatoma VDU Etnologijos bakalauro studijų programa.
Šiais metais Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija skyrė tikslinį finansavimą VDU Etnologijos bakalauro programai – gauta 10 valstybės finansuojamų vietų. Atvirų durų dieną visi norintys galės išgirsti atsakymus į juos dominančius klausimus, susipažinti su programoje dalyvaujančiais dėstytojais, paklausyti trumpų paskaitų įvairiomis etnologinėmis temomis.
Sėkmingai baigę studijas, absolventai galės dirbti etninės kultūros centruose, savivaldybių kultūros skyriuose, muziejuose, nacionaliniuose parkuose, turistinėse firmose, etnokultūrinių leidinių leidyklose, neformalaus ugdymo įstaigose ir kitur. Baigus etnologijos bakalauro programą, studijas galima tęsti ne tik humanitarinių, bet ir menų, socialinių mokslų magistrantūros programose.
Kultūrų studijų ir etnologijos katedros studentai, doktorantai, absolventai ir dėstytojai dalinasi mintimis apie Etnologijos studijų programą tikėdamiesi, kad tai padės apsispręsti rinktis Etnologijos studijas.
Etnologijos programos 4 kurso studentas Linas Pikšrys
Kas yra Etnologija, dar vadinama socialine ir kultūrine antropologija? Tai mokslas, tiriantis kultūras. Kultūra, žvelgiant pro etnologijos akinius, yra tai, kas leidžia žmonėms veikti kartu, dalintis žiniomis ir kurti civilizacijas. Civilizacijas, kurios fiziškai silpną žmogų išskiria iš gyvūnų karalystės ir suteikia jam didžiulę laisvę renkantis likimą. Norėčiau sugriauti mitą, kad etnologija – „apie senovės kaimo kultūrą“. Tai mokslas apie bet kurią bet kada gyvenusią žmonių grupę, jos praeitį, dabartį ir ateitį.
Kokiam žmogui skirtos šios studijos? Šios studijos – tai nuostabus pasirinkimas tiek ambicingai, tiek praktiškai, tiek romantiškai asmenybei. Tikslinu:
Ambicingai: tai milžiniškas tyrimų laukas, kuriame yra viskas, ką kada nuveikė ir padarė žmogus. Tai galimybė į viena sujungti dešimčių skirtingų mokslo sričių teorijas. Tai galimybė savo atradimais ar išmanymo pritaikymu spręsti visos žmonijos problemas. Apšilimą galima pradėti ir nuo miesto ar šalies kultūros problemų.
Praktiškai: tai platus išmanymas, pabaigus studijas leidžiantis savo žinias pritaikyti darbo rinkoje – ne tik muziejuje, mokslo įstaigoje ar folkloro kolektyve (kaip teigtų stereotipas), bet ir užsiimant viešaisiais ryšiais – reklama, tampant strateginio valdymo konsultantu ar, mažų mažiausia, išskirtinio lygio vadybininku. Tai žinios, padėsiančios suprasti, kaip veikia žmonių pasaulis, ir leisiančios pasiūlyti kultūros „mechaniko“ paslaugas.
Romantiškai: tai galimybė savo gyvenimo kelią susieti su praeities atskleidimu sprendžiant mitologijos ir tautosakos iškeltus rebusus. O gal įdomiau ištirti kurią nors subkultūrą ir jos istoriją? O gal ši asmenybė nenori apsiriboti vienu siauru tyrimo objektu? Tada ji galės laikui bėgant laisvai, kaip žuvis vandenyne, blaškytis su savo tyrimais.
Kodėl būtent VDU siūlomos studijos? Pirmiausia, tai tarpdiscipliniškumas – galimybė iš karto pažinti daugybę skirtingų mokslo sričių arba derinti kelias skirtingas studijų programas. Fizika, matematika, informatika, aplinkotyra, psichologija, sociologija, ekonomika, menotyra, filologija, muzikologija puikiausiai derinasi… su etnologija arba yra jos neatsiejamos dalys. Antra, tai katedra, kurioje su dėstytojais visada gali diskutuoti, daryti įtaką studijoms ir gauti paramą bet kuriems tyrimams, kurių ryšį su etnologija įrodai (o tai yra beveik viskas, jei pasuki galvą). Trečia, tai plati užklasinė veikla, priklausanti tik nuo tavo motyvuotumo, ir puiki akademinė atmosfera.
O kaipgi problemos? Tobulėti galima iki tol, kol pasibaigs laikas ir Kultūrų studijų ir etnologijos katedra atrodo pasirengus tą daryti atsižvelgdama į studentų nuomones. Svarbu, kad studentai suprastų, jog universitetas neturi jiems duoti užbaigto produkto, universitetas – tai galinga priemonė tobulėti ir kiekvienam duos pagal jo norus ir pastangas. Taigi, tenka prisiimti atsakomybę ant savo pečių, bet juk kaip nors reikia realizuoti tą laisvę pabaigus mokyklą, ar ne?
Etnologijos programos 4 kurso studentė Jurgita Kveškevičienė
Visada mėgau bendrauti, ypač su pagyvenusiais žmonėmis. Šnekėdama su jais tarsi nusikeli į praeitį, gali mintimis prisiliesti prie kaimo mergaitės išpuoselėto gėlių darželio bei restorano stalelio mieste, prie kurio sėdėjo pats prezidentas A.Smetona. Žmonių pasakojimuose atgyja tyliais vasaros vakarais kaimo kiemuose skambėjusi daina ir senelės pasaka, sekta anūkams prieš miegą. O kaip tą atmintį išsaugoti, kur ją užrašyti, kad ji neišnyktų, išėjus jos pasakotojui? Geriausia čia gali pagelbėti mano pasirinkta etnologo specialybė. Juk etnologo užrašyta istorija atsiskleidžia kalbintų žmonių lūpomis.
Vis dar klaidinga nuomonė, kad etnologas domisi tik tuo, kas sena. Tikras specialistas yra žingeidus, smalsus, stebintis ir fiksuojantis šiuolaikinius reiškinius ir kultūros kaitą. Jis geba vertinti ir puoselėti senąsias tradicijas ir vertybes, greta kurti ir šiuolaikinę kultūrą. Svarbu ir tai, kad etnologai gali padėti išlaikyti savo tautos tapatumą ir individualumą, padėti mūsų mažai šaliai neišnykti iš Europos ir pasaulio žemėlapio, tai šiuo globalizacijos laikotarpiu yra labai svarbu.
Šiuo smalsumu ir noru tobulėti užkrėtė VDU Kultūrų studijų ir etnologijos katedros dėstytojai. Apie kiekvieną jų galėčiau pasakyti – tai Etnologai iš didžiosios raidės, savo užsidegimu, profesionalumu žavintys ir sugebantys sudominti studentus.
Etnologijos programos absolventė, Lyginamųjų kultūrų studijų magistrantūros programos I kurso studentė, laikraščio „Etno pasaulis“ įkūrėja ir redaktorė Agnė Grinevičiūtė
Etnologija mano gyvenime pasirodė kaip vėjo gūsis karštą vasarą, kai dar buvau kalnus nuversti pasiryžusi mokinukė ir vakarais prieš miegą it pasakų knygą skaitydavau „Kur stoti“. Likimas už rankos atvedė čia, nors visą gyvenimą maniau eisianti kita linkme. Likimas ir tvirtas noras lėmė – po bakalauro studijų, jau dirbdama muziejuje ir paragavusi tikros etnologo duonos, etnologiją pasirinkau ir magistro studijose. Kodėl?
Kultūrų studijų ir etnologijos katedroje žiniomis dalinasi autoritetingi dėstytojai, kurių indėlis kasmet atsispindi mūsų mokslo pasiekimuose, visuomeninėje veikloje, darbuose ir augančiose mūsų asmenybėse. Čia gali realizuoti save. Jei turi svajonių, jas palaimingai pildai: nori leidi laikraštį „Etno pasaulis“, nori – šoki, dainuoji, muzikuoji, keliauji į ekspedicijas, gali pagal Erasmus programą susipažinti su kitų šalių kultūromis. Čia kiekvienas pildo savo svajones.
Jeigu žaviesi ar, dar geriau, laikai autoritetu etnologijos mokslui pamatus padėjusius Liudviką Rėzą, Joną Basanavičių, Joną Balį, Pranę Dundulienę, Angelę Vyšniauskaitę, Norbertą Vėlių, Gintarą Beresnevičių – tu reikalingas šiandienos etnologijos mokslui.
Kiekvienam jaunuoliui pirmiausia vertėtų pastudijuoti savo šalies papročius, pasklaidyti dainynus, paskaityti ir įtikėti sakme, suvokti senuosius raštus, patyrinėti tautinį kostiumą ir suprasti, kas vis dėlto tas kalpokas ar kam būdingas delmonas, išsiaiškinti, apie ką dainuojama svotbinėse dainose. Etnologo tyrinėjimų laukas ypač platus, studentai turi galimybes vykdyti tyrimus nuo vestuvinių papročių, tabako kilmės iki tatuiruočių, hipių kultūros analizės. Juk smagu pradėti nuo savo etnografinio regiono, nuo miesto ar kaimo, užrašyti ten gyvuojantį senąjį ar šiuolaikinį folklorą, ieškoti talentingų pasakotojų, gebančių perteikti praeities dvasią ir taip padėti suvokti pačiam save.
VDU suteikia sparnus – ugdo laisvą, ryžtingą, kūrybingą, drąsią, ambicingą, jaunąją Lietuvos kartą – ugdo etnologus! Juk nuo kultūros prasideda visi keliai į žmonijos aukštumas, o kultūra prasideda nuo etnologijos!
Etnologijos programos absolventas, Lyginamųjų kultūrų studijų magistrantūros programos II kurso studentas Martynas Vingrys
Žmonės išgirdę, kad studijuoju etnologiją, pirmiausiai pasitikslindami paklausia technologiją? arba ekologiją?, o vietoj folkloristikos kur kas dažniau pasigirsta floristika. Tenka imtis trumpo ir paprasto paaiškinimo – studijuoju tokį mokslą, kuris yra susijęs su lietuvių kultūra, istorija, kalba.
Iš tiesų, etnologijos mokslas yra toks platus, kad talpina ir šiuos išvardintus dalykus, ir dar daugelį kitų. Todėl kiekvienas, studijuojantis šį dalyką, nesunkiai gali atrasti savo sritį – mokomasi ir tyrinėjama tiek šiuolaikiniai, tiek ir tradiciniai kultūros reiškiniai, tautosaka, liaudies menas ir t. t. O man, Etnologijos bakalauro programoje studijavusiam visus šiuos dalykus, išliko itin geri prisiminimai – studijos buvo įdomios ir, kas svarbiausia, nepersmelktos vien sausa teorine medžiaga. Klausėme nemaža gyvų paskaitų muziejuose bei kitose kultūros įstaigose, ypatingai įsiminė praktikos, ekspedicijos. O dėstytojai – bene geriausi savo sričių žinovai Lietuvoje, atsidavę savo darbui ir studentui negailintys nei laiko, nei pagalbos.
Taigi, dėl ko verta rinktis studijuoti šį dalyką, turbūt daugeliui jau aišku. Kitas itin aktualus klausimas yra susijęs su tuo, ką veikti pabaigus etnologiją. Čia noriu paminėti pašalinių žmonių mintis. Nemažai žmonių, svarstydami apie mano, kaip etnologo, ateitį, užtikrintai teigė, jog aš neabejotinai būsiąs dar vienas bedarbis, o kiti pasiūlydavo išeitį – vos pabaigus įsidarbinti kokio nors prekybos centro kasoje. Netiesa. Aš dar studijų metais pradėjau dirbti pagal specialybę – muziejininku. Beje, keistai skamba tai, jog muziejininko darbą neretai daugelis laiko ne moksliniu, o maišo su ekspozicijų salės prižiūrėtojų (Tų žmonių, kurie kaip įmanydami stengiasi apsaugoti muziejaus eksponatus nuo lankytojų rankų).
Grįžtant prie įsidarbinimo pagal specialybę galimybių, pasakysiu tai, jog maždaug pusė mano grupės draugų susirado darbus kaip tik pagal etnologo specialybę – muziejuose, regioniniuose parkuose, leidyklose. Be to, nemaža mūsų nusprendė dar labiau pagilinti žinias tęsdami etnologijos studijas magistrantūroje.
Taigi, labai džiaugiuosi tuo, jog etnologijos studijų programa atgyja ir vėl bus ruošiami kultūros specialistai. Juk jaunų, entuziastingų kultūros darbuotojų nori daugelis įstaigų, tereikia tik noro įsidarbinti pagal etnologo specialybę.
Martynas Vingrys šiais mokslo metais gauna respublikinę A.Smetonos vardo stipendiją, skiriamą geriausiam humanitarinių mokslų srities studentui už puikius akademinius pasiekimus ir aktyvią visuomeninę veiklą.
Etnologijos krypties doktorantė Justė Vasilionytė
Etnologijos studijas pasirinkau prieš septynerius metus. Šis mano pasirinkimas buvo lydimas ne vien sveikinimų, bet ir pašaipių replikų: „Tai dabar visą dieną sėdėsi muziejuje ir plėšysi lankytojų bilietėlius? Nebuvo galima pasirinkti normalesnės specialybės? Išvažiuosi gyventi į kaimą?“ Šis stereotipinis vaizdas manęs negąsdino, nes žinojau, kad nenoriu būti viena iš daugelio vadybininkių ar teisininkių. Norėjau būti etnologe!
Tik apsilankiusi keliose paskaitose supratau, kad etnologija apima labai daug sričių. Studijos suformavo platų etninės kultūros suvokimą bei kitokį žvilgsnį į šiuolaikinį folklorą bei aplink vykstančius reiškinius. Dažnai galvojama, kad etnologija – tai mokslas apie arklus bei vyžas, tačiau tai itin stereotipiška. Šiuo metu daug dėmesio skiriama šiuolaikinės kultūros tyrinėjimams.
Kol studijavau, buvo visko: darbų rašymo iki paryčių, teminių vakarėlių su kurso draugais, smagių ekspedicijų, kada ne tik susipažįstama su tam tikro etninio regiono ypatumais, bendraujama su žmonėmis, bet ir linksmai vakarojama prie laužų. Net nepastebėjau, kaip greitai prabėgo laikas, etnologija tapo mano gyvenimo dalimi, tad net nedvejodama pasirinkau magistrantūros studijas. Dalyvavimas moksliniuose tyrimuose, darbas projektinėje veikloje bei noras tęsti pradėtą veiklą paskatino pasirinkti etnologijos krypties doktorantūros studijas.
Jau praėjo septyneri metai, tačiau nė karto nepasigailėjau, kad pasirinkau būtent etnologijos studijas, nes jos atveria daugybę durų – tereikia būti aktyviam bei žingeidžiam. Visiems patarčiau nesivaikyti madų, nesirinkti specialybės pagal įmantrų pavadinimą, o pasirinkti tai, kas artima širdžiai – tai tiesiausias kelias savirealizacijos link. Aš jums pažadu – nuobodu tikrai nebus!
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P.Galaunių namų muziejininkė dr. Inga Nėnienė
Mano kelias į etnologiją buvo „ilgas ir vingiuotas“ ir kartu įdomus, kai baigiau mokyklą, šios specialybės dar nė nebuvo… Teko studijuot VU (geografiją), KTU (ekologiją) ir kai jau atsirado ši specialybė perėjau į VDU. Vilniuje domėjausi įvairia kūrybine ir folklorine veikla, savaime susidomėjau audimu, patekau į audimo studiją, pradėjau austi, buvo labai įdomu senieji papročiai, tradicijos, folkloras, amatai. Pradėjusi studijuoti VDU palaipsniui domėjausi audimu, tekstile ( turėjau įsigijus stakles ir dar audžiau šiek tiek), tyrinėjimui pasirinkau skaras, ir čia su šia tema darbo užteko bakalauro, magistratūros studijose ir doktorantūroje.
Ar buvo įdomu studijuoti? Taip, labai, be abejonių. Man dar teko išgirsti etnologijos patriarchus – Norbertą Vėlių, Gintarą Beresnevičių, Vacį Milių, Angelę Vyšniauskaitę, Reginą Merkienę bei kviestinių mokslininkų iš kitų institutų ir šalių paskaitas.
Kultūrų studijų ir etnologijos katedros vedėja dr. Laima Anglickienė
Esu šios programos pirmosios laidos absolventė. Į universitetą įstojau Atgimimo laikotarpiu, kai Lietuva vadavosi iš Sovietų Sąjungos priklausomybės, kai visų širdys degė ir troško laisvės, kai visi didžiavomės savo didvyriška istorija ir turtinga lietuvių kultūra, jos tradicijomis ir papročiais. Vytauto Didžiojo universitete praėjau ilgą, bet tiesų etnologo kelią – baigiau etnologijos bakalauro, magistro studijas, vėliau apsigyniau etnologijos krypties daktaro disertaciją, tapau etnologinių dalykų dėstytoja. Šiandien žinias perduodu kitiems. Bet etnologija man nėra tik dėstomi dalykai, tik darbas, tai ir gyvenimo būdas. Niekada nesuabejojau savo gyvenimo kelio pasirinkimu.
Mes turime seną, įdomią kultūrą, bet be mūsų, lietuvių, pastangų ir studijų jos niekas taip gerai nesupras, nuodugniai netyrinės ir neperduos mūsų ateitiems kartoms bei taip gerai nesupažindins kitų tautų atstovų. Praktika rodo, kad studentai, kurie mokėsi etnologijos, tikrai susiranda darbus pagal savo specialybę – ir katedros dėstytojams visada smagu bendrauti su programą baigusiais absolventais, su kuriais dabar jau rengiame bendrus projektus, parodas, konkursus.
Pastaraisiais metais atliekame daug įdomių tyrimų, į kuriuos mielai įtraukiame ir savo studentus, pavyzdžiui, šiuo metu tyrinėjame moksleivių kultūrą – renkame vaikų ir jaunimo pasakojamus anekdotus, šiurpius pasakojimus, sadistinius eilėraštukus, erzinimus, burtus, žinias apie tai, kaip mokykloje yra švenčiami šimtadieniai, Paskutinio skambučio šventės, išleistuvės. Beje, visos šios suminėtos temos yra buvę ir mūsų studentų baigiamųjų darbų tyrimų objektais.
Etnologijos studijų programa – tai vienintelė tokia studijų programa Lietuvoje. Programą prieš kelis metus atnaujinome – įtraukėme daugiau praktikų, dėstome daugiau dalykų, kuriuose supažindinama ne tik su tradicine lietuvių ir kitų tautų kultūra, bet ir su šiandieniniais kultūros pokyčiais.
Džiaugiuosi, kad etnologiją visada studijuoja daug smalsių, įdomių, kūrybingų studentų. Tokių laukiame ir šiais metais.
***
Etnologijos studijų programą rasite ČIA.
Daugiau naudingų žinių apie studijas rasite ČIA.
Informaciją teikia:
Kultūrų studijų ir etnologijos katedra
Tel. 8 37 327832,
El. p.: ksek@hmf.vdu.lt
Prasmingos studijos, tačiau gyvenime vargo vakarienė. O kiek humanitarų (beje, ir talentingų) neranda Lietuvoje vietos po saule, ir tenka jiems emigruoti. Vienas kitas įsitvirtina šioje sferoje (pažiūrėkite kiek yra priruošta istorikų, archeologų, kurie po studijų neria į visai kitas sferas, nors su mielu noru dirbtų savo mylimo dalyko darbą.
Ričardai,
įžvelgiu viena esmini skirtumą tarp archeologijos/istorijos ir etnologijos. Jei archeologijos/istorijos padėtis smarkiai priklauso nuo visuomenės atsigręžimo į praeitį mąsto, tai etnologija gali pati atsigręžti į dabarties kultūrą ar ateities prognozavimą. Tokiu būdų etnologija tampa daug mažiau priklausoma nuo visuomenės požiūrio ir pati gali susikurti sau paklausia nišą derindamasi prie visuomenės diskurso. Automatiškai tas galioja ir jos specialistams – yra galimybė, tereikia ryžto ir gebėjimų. Taigi manau šiuo atveju įmanoma derinti mylimą mokslo šaką su pragmatiniu interesu – tiek specialisto, tiek visuomenės.
O iš ko duonelę valgyti? Antra vertus, VDU diplomai darbdavių vertinami labai menkai, dažnai jų nuogąstavimai dėl universitetinio lygio specialisto lygio pasiteisina (turiu mintyje humanitarus). Neatsakingai elgiasi aukštosios mokyklos, rengdamos nepaklausių specialybių absolventus – tarkim, tas pats VDU menotyrininkus, literatūrologus (?!) ir pan. Prarasti metai, nusivylimas, iššvaistytos valstybės lėšos. Laimi nebent dėstytojai, turėdami darbą.
Amelija,
būtent apie tai ir rašiau iš ko duonelę valgyti. Teoriškai etnologijos specialistas gali būti labai paklausus, o toliau jau svarbu asmenybė. Vis dėl to čia universitetas, kuris turėtų padėti studentui studijuoti ir susikurti norimas asmenybės charakteristikas, o ne kolegija, kuri parengtų konkrečiai darbo vietai. Tuo labiau, kad studijuojamas dalykas nepaprastai platus ir aktualus, tai 30 bakalaurų per metus Lietuvai tikrai ne per daug, o veikiau per mažai, nes nišas darbo rinkoje jie gali užimti pačias įvairiausias.
Na aišku paišau vaizdinį labai šviesiomis spalvomis, kad jį pasiekti reikia tikrai stiprių studentų. Kita vertus net ir vidutinybei galima apeiti diplomų įvaizdžio problemą – tereikia įrodyti savo gebėjimus per praktikas. Kiek atsimenu šios studijos siūlo vien 4 privalomas praktikas, pvz. Jungtinėje Karalystėje panašių studijų studentams jau nuo pirmų metų siūloma siuntinėti CV ir ieškoti kur priimtų pasavanoriauti pagal specialybę, tiesa – privalomų praktikų nėra. Manau būtent praktikos ir savanoriavimas lengviausias kelias susirandant darbą, jei manai, kad gali būti kažkam naudingas, o pats darbo vietos susikurt nenori arba nesugebi.
Na aišku paišau vaizdinį labai šviesiom spalvom, kad jį pasiekti reikia tikrai stiprių studentų. Kitavertus net ir vidutinybei galima apeiti diplomų įvaizdžio problemą – tereikia įrodyti savo gebėjimus per praktikas. Kiek atsimenu šios studijos siūlo vien 4 privalomas praktikas, pvz. Jungtinėje Karalystėje panašių studijų studentams jau nuo pirmų metų siūloma siuntinėti CV ir ieškoti kur pasavanoriauti pagal specialybę, tiesa – privalomų praktikų nėra. Manau būtent praktikos ir savanoriavimas lengviausias kelias susirandant darbą.
Sutinku, mintys įdomios, bet kas dėl praktikos… Pasiremsiu patirtimi iš savo darbovietės: studentai praktikai arba nepriimami (kas čia gaiš laiką su nieko praktiško negalinčiu nuveikti, jei reikia dirbti ir skubėti), arba priimami draugų, pažįstamų vaikai. Bet ir jie tos praktikos neatlieka, patys užsipildo ataskaitas, pasirašo sau charakteristikas, kurias vadovas tik patvirtina. Kiek žinau, panašiai daro daugelio bendrovių vadovai, kitaip gal elgiasi tie, kam vasarą reikia nekvalifikuotos darbo jėgos išleisti darbuotojus atostogų. Jau dabar eina “šniūrai” jaunų žmonių, klausdami dėl praktikos, ir kai pasiteirauji, kelinta čia “stotelė”, sako, kad tai trečia, tai penkta – ir anaiptol ne paskutinė.
Liūdna, bet tokia tikrovė. Teko girdėti, esą vienas darbdavys studento paklausęs – o kiek tu man už tą praktiką mokėsi?
Ką tada daryti jaunam žmogui?
Sutinku, kad tai gali būti problema, bet daug kas priklauso nuo specialybės. Vėlgi, remsiuosi savo draugų pavyzdžiais: toje pačioj Jungtinėje Karalystėje ruošiama tiek teisininkų, kad net mokantys ar baigus prestižinį universitetą labai sunku gauti praktiką. Pasitaiko atvejų kai į vieną vietą pretenduoja šimtai.
Tačiau Lietuvoje etnologams kol kas tokia situacija negresia, Juk vien bakalaurai turi 4 praktikas. Jei egzistuoja keli kursai paraleliai tai galime kalbėti apie 100 bakalauro studentų kasmet ieškančių ir gaunančių praktikos galimybes.
Taip, yra problemų studento-praktikos vadovo santykiuose. Dažnai vadovai tingi prigalvoti rimtų užduočių, o paskui jausdami savo atsakomybę už tai pro pirštus žiūri į vertinimus. Tačiau jei studentas supranta, kad praktika yra galimybe jam įgyti įgūdžių, žynių ir parodyti save, jis rodys iniciatyvą. Žinau ne vieną gyva pavyzdį etnologų tarpę po praktikos gavusi darbo pasiūlymą. Studentai patys gali prisigalvoti inovatyvių projektų, kuriais neužsiima darbuotojai, pvz. skaitmeninti archyvo duomenis. Tereikia pagalvoti apie praktiką duodančios organizacijos interesus ir tai ką gali jai pasiūlyti. Automatiškai ir praktikos vadovas žiūri rimčiau į tokį studentą ir patiki jam rimtesnes užduotis. O gal studentas įrodys, kad inovacija labai naudinga ir organizacija pasirūpins ją įgyvendinti pasiūlydama studentui darbą? Taigi pagrindine problema šioje vietoje laikyčiau studento motyvaciją. Nemotyvuoti studentai, tuo pačiu sudaro įvaizdį apie visus praktikantus, o tuomet jau reikia laužyti stereotipus erudicija ir darbo pavyzdžiais.
Dėl motyvacijos esate absoliučiai teisus. Ji lemia ne tik praktiką, bet ir tolesnę karjerą. Kaip puiku būtų, jei pasirinkę šią specialybę studentai būtų ir gabūs, ir inovatyvūs, ir darbštūs. manykim, taip ir bus…
Tokie kaip Martynas Vingrys papuoštų kiekvieną kolektyvą, kiekvieną darbo vietą – jis tikrai neturės problemų dėl įsidarbinimo. Jis folkloristas ir puikus žmogus.
Dar pastebėjimas -pasiūlymas: teko bendrauti su etnologijos studentais: kažkokie sausoki teoretikai. Pasiūlymas: praktikos vieta galėtų pasirinkti amatų centrus arba šiaip pasimokyti kokio nora tradicinio sertifikuoto amato: keramikos, pynimo, audimo, kalvystės; juo labiau, kad yra ir sertifikuotų meistrų, galinčių pamokyti…Tai praplėstų studijas baigusiųjų akiratį o gal ir galimybes…ką gali žinoti?