Pernai buvo išleista išsami akademiko prof. Antano Tylos monografija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas. XVI amžiaus antroji pusė – XVII amžiaus vidurys“ (V., 2012, 224 p.), o visai neseniai, šių metų pradžioje, skaitytojus pasiekė nauja šio darbščiojo istoriko ir aktyvaus visuomenės veikėjo knyga „Lietuviai ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802 – 1918 m.“ (V., 2013, 192 p.). Abi šias knygas išleido Lietuvos nacionalinis muziejus, kiekvienos po 500 egzempliorių.
Antanas Tyla (g. 1929 m.) – vienas žinomiausių Lietuvos istorikų, tyrinėjantis aktualius XIX-XX ir XVI- XVII šimtmečių mūsų tautos istorijos klausimus. Mokslo darbus rašo remdamasis kiek įmanoma platesne šaltinių baze, stengiasi kalbėti faktais, jais tvirtai grindžia savo apibendrinimus, išvadas. Todėl jo publikacijos yra patikimos, informatyvios, turi enciklopedinių bruožų. Tai pasakytina ir apie naujausią prof. A. Tylos knygą, kurioje, be kita ko, prieduose yra pateiktas iš Lietuvos kilusių Tartu (Dorpato, Jurjevo) universiteto studentų sąrašas. Jame nurodoma kiekvieno imatrikuliuoto studento gimimo data, vieta, tėvų luomas ar veikla, įstojimo į universitetą data, fakultetas, specialybė, baigimo ar atleidimo data.
Dėkojame autoriui, sutikusiam glaustai supažindinti mūsų laikraščio skaitytojus su keletu išvadų. Jas čia skelbiame./LA redakcija/
Kodėl lietuviams Tartu universitetas buvo patrauklus?
Rusijos valdžiai uždarius Vilniaus universitetą (1832 m.), po dešimtmečio ir Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją bei perkėlus į Peterburgą Dvasinę akademiją (1842 m.), Tartu universitetas XIX a. – XX a. pradžioje buvo arčiausiai Lietuvos esantis universitetas. 1823 m. universitete buvo įsteigtos stipendijos evangelikų reformatų dvasininkams ir mokytojams rengti. Tai paskatino vykti studijuoti į Tartu iš Lietuvos ir Baltarusijos kilusius jaunuolius. Vokiška universiteto dvasia ir dėstomoji vokiečių kalba visų pirma traukė Šiaurės Lietuvos dvarininkų ir reformatų religinės bendruomenės jaunimą. Vieniems kitus proteguojant, susiformavo studijuojančiųjų nepotinė tradicija. Buvo ir daugiau traukos į Tartu veiksnių.
Nuo Tartu imperatoriškojo universiteto atkūrimo 1802 metais iki 1918 metų buvo imatrikuliuoti 1438 studentai iš Lietuvos. Deja, iki 1880 m. tik apie pusę visų imatrikuliuotųjų, baigę studijas, dirbo arba gyveno Lietuvoje. Dauguma grįžusiųjų į Lietuvą iki baudžiavos panaikinimo buvo dvarininkai. Jie prisidėjo prie krašto agrarinės kultūros plėtros, žemės ūkio verslo pažangos. Tačiau dvarai iki baudžiavos panaikinimo buvo valstiečių socialinio engimo ir dažnai lietuvių tautinės kultūros ignoravimo centrai, po reformos – stambūs, nuo valstiečių izoliuoti ūkiai. Išimtį sudarė demokratiški dvarininkai Karpiai, Oginskiai, Zubovai, Putvinskiai, Tiškevičiai, iš Tartu universiteto absolventų – Leonas Petkevičius, Pranciškus Gedgaudas, Kleopas Dimša ir kt. Didesnę įtaką galėjo turėti ir turėjo gydytojai ir vaistininkai. Pastarieji sudarė antrą pagal gausumą grįžusiųjų į Lietuvą absolventų grupę. Dar arčiau visuomenės stovėjo mokytojai, evangelikų reformatų dvasininkai, bet jų dalis tarp grįžusiųjų buvo dar mažesnė.
Populiariausios specialybės tarp iš Lietuvos kilusių studentų buvo medicina, tikslieji, veterinarijos, agronomijos, gamtos ir teisės mokslai. Mažiausiai rinktasi studijuoti istorijos ir filologijos mokslus. Medikai sudarė daugiau kaip pusę visų studentų, teisininkai – apie penktadalį. Būtent šios specialybės teikė galimybę grįžti į savo kraštą, tačiau tik nedaugelis tuo pasinaudojo. Užtat gerokai daugiau universiteto absolventų: medikų, teisininkų, vaistininkų – atvykdavo į Lietuvą dirbti iš kitur, pirmiausia iš Latvijos.
Studentų socialinė struktūra rodo, kad iki pat XIX a. 8 dešimtmečio daugumą studentų sudarė bajorai, 1886-1895 m. ir 1916-1918 m. – miestiečių vaikai. Nuolat nemažą dalį studentų sudarė inteligentų: gydytojų, vaistininkų, teisininkų, karininkų ir kt. vaikai. Žymesnis iš valstiečių kilusių studentų skaičius pasirodė tik pačioje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ypač po 1905 m. tautinio sukilimo. Per visą 1802 – 1918 m. laikotarpį valstiečių kilmės studentai sudarė 11 proc. Šis santykis yra artimas lietuvių tautybės studentų santykiui su kitų tautybių Lietuvos studentais. Atskirais XIX a. pabaigos – XX a. pradžios penkmečiais jis siekdavo 20 ir net 25 procentus.
Lietuvių studentų organizuotą visuomeninę veiklą plėtoti padėjo nuo 1895 m. slaptai, o nuo 1906 m. legaliai veikusi Lietuvių Dorpato studentų draugija. 1909 -1915 m. ji turėjo 71 narį. Jai priklausė universiteto ir Tartu veterinarijos instituto studentai bei medicinos kursų klausytojai. Lietuvių Dorpato studentų draugija stiprino tautinės tapatybės savimonę, saviraišką ir ugdė bendro darbo savo Tėvynei sampratą, telkė kultūriniam ir politinio išsivadavimo darbui.
Tartu universiteto absolventų vaidmuo
Vienas svarbiausių tyrimo tikslų buvo išsiaiškinti, kokį poveikį Tartu universiteto absolventai turėjo Lietuvos raidai. Be abejo, tiesioginę įtaką galėjo daryti tik tie, kurie baigę studijas grįžo į gimtąjį kraštą ir jame darbavosi. Pavyko bent apytikriai nustatyti 1802 -1880 m. imatrikuliuotų Lietuvos studentų, baigusių Tartu universitetą, profesinius ryšius su Lietuva.
Minėtu laikotarpiu buvo imatrikuliuoti 448 studentai iš Lietuvos. Apie 53 absolventų darbo vietą žinių nėra, 17 mirė. Iš likusių 378 absolventų Lietuvoje dirbo ar gyveno 198, arba 52 proc. Dalis jų (40 proc.) Lietuvoje gyveno nenuolatinai: padirbėję kurį laiką, išsikeldavo, kiti buvo ištremti, dalis, ilgą laiką dirbę kitur, grįždavo į savo kraštą. Palyginti žymi dalis universiteto absolventų grįžo į gimtąjį kraštą 1821-1855 m., po to grįžtančiųjų į Lietuvą pradėjo mažėti dėl įvairiausių Rusijos vyriausybės suvaržymų. Labai mažai begrįžo po 1863 m. sukilimo.
Tarp mediciną Tartu universitete studijavusių Lietuvos studentų buvo vėliau žymiais gydytojais ir mokslininkais tapę medicinos daktarai. Dalis jų mokslinį ir pedagoginį darbą liko dirbti Tartu universitete. Bendraudamas su lietuvių folkloro tyrinėtoju Janu Boduenu de Kurtenė Tartu universitete kalbininko mokslinę karjerą pradėjo ir ne kartą Tartu lankėsi Jono Juškos, gyvenusio Kazanėje, sūnus Vytautas Juška (1870-1896). Čia jis 1894 m. įgijo magistro laipsnį ir 1896 m. pradėjo dėstyti Sankt Peterburgo universitete. Tai pačiais metais susirgęs šiltine mirė Tartu.
Tartu universitetas išugdė didelį būrį Lietuvos inteligentijos, kuri prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. ir valstybingumo plėtojimo, aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos universitetą 1922 metais. Antai, Tartu universiteto absolventai jauni medikai Petras Avižonis, Jurgis Žilinskas, Vladas Lašas, Vladas Kuzma sudarė įkurto Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto profesūros branduolį. Medicinos fakultete iš viso dirbo apie dešimt Tartu universiteto absolventų.
Nepriklausomoje Lietuvoje, be paminėtų profesorių, gydytojais dirbo gerai žinomi Tartu universiteto absolventai: Karolis Zaborskas, Juozas Žemgulis, Adomas Laskauskas, Povilas Lukoševičius, Danielius Alseika, Antanas Mataitis. Kurį laiką Tartu universitete mediciną studijavo rašytojas Jonas Biliūnas. Nors jų nebėra gyvųjų tarpe, bet jie išliko žmonių atmintyje. Tragiškiausias buvo Juozo Žemgulio likimas: jį 1941 m. birželio 25 d. Panevėžyje nukankino sovietiniai okupantai. Adomas Laskauskas buvo ne tik gydytojas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas -Anykščių valsčiaus tarybos pirmininkas, Šaulių sąjungos narys, kultūrinio ir politinio gyvenimo dalyvis. Ilgai Anykščiuose dirbo gydytojas Povilas Lukoševičius, kuris tikrino ir mano kartos gimnazistų sveikatą.
Spalvingas buvo Karolio Zaborsko gyvenimas. Baigęs studijas jis apsigyveno gimtajame Bogdalavos dvare netoli Pandėlio ir ėmė verstis gydytojo praktika. Liubomiras Nastopka rašo, kad jis pirmas savo laboratorijoje pradėjo daryti ligonių kraujo analizę ir išgarsėjo kaip geras gydytojas. Pas jį vykdavo žmonės iš Rokiškio, Biržų, Skapiškio, Obelių, Vabalninko apylinkių. Jaunas būdamas norėjo vesti stambaus dvarininko Kosciolkovskio dukterį, bet jam buvo atsakyta. Ji ištekėjo už kažkokio barono, susilaukė dukters. Tačiau nebuvo laiminga ir pabėgo pas tėvus. Nesulaukusi jų pritarimo nusižudė. Todėl gydytojas pasipiršo beturtei Kosciolkauskaitės dukrai ir, gavęs sutikimą, ją vedė.
Lietuvos valstybės kultūrinio, mokslinio, teisinio, religinio gyvenimo srityse pasižymėjo įvairias specialybes įgiję Tartu universiteto studentai ir jame dirbę specialistai: Povilas Jakubėnas, Vladas Požela, Kazimieras Venclauskis, Jokūbas Šernas, Mykolas Mataitis, Antanas Merkys. Lietuvos universiteto profesoriais tapo Eduardas Volteris, Ivanas Lappo. Lietuvos universitete 1922 – 1927 m. asistentais, profesoriais dirbo 15 Tartu universiteto ir Tartu veterinarijos instituto absolventų ar buvusių dėstytojų. Be paminėtųjų, tarp jų buvo Vytautas Juškys, Juozas Ciplijauskas, Aleksandras Jaščenka, Jurgis Žilinskas. Kazimieras Jokantas buvo paskutinis Nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras. Jis 1940 m. birželio 14 d. pasisakė už karinį pasipriešinimą sovietinei agresijai. Okupantai jam atkeršijo: buvo ištremtas į Sverdlovsko lagerį, 1942 m. nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.
Tenka pripažinti, kad kai kurie Lietuvoje gyvenę Tartu universiteto absolventai, ypač vokiečių kilmės, laikėsi nuošaliau. Vis dėlto laikui bėgant ir čia įvyko pokyčiai, jaunoji karta Nepriklausomos Lietuvos metais integravosi, demokratėjo. Ir daugiau kitataučių įsitraukė į bendrą Lietuvos kultūrinį gyvenimą, o paskui kartu su visais Lietuvos piliečiais patyrė sovietinio režimo represijas, trėmimus. Apskritai Tartu universiteto absolventų veikla Lietuvoje yra platus ir ilgalaikis tyrimas, kuris nesibaigia su šiuo leidiniu.
Trumpai tariant, Tartu universiteto auklėtiniai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime, skatino lietuvių ir estų tautų bendravimą. Šis universitetas tapo tarsi lietuvių kultūros sudėtine dalimi. Todėl Tartu universitetas mums yra artimas ir brangus.
