„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ – pačioje XVI amžiaus pabaigoje rašė Mikalojus Daukša. Jam rūpėjo visų pirma kalba, nuo kurios gręžėsi lenkėjantis to meto Lietuvos valstybės elitas. Mes gi šį karta kalbėkime apie žemę.
Daugiau kaip 200 metų lietuviai kovėsi už savo žemę su kalavijuočių ir kryžiuočių kariaunomis. Lietuvos valstybės kilimo pradžia sutapo su vokiečių ekspansijos pradžia Pabaltijyje. Jau pirmasis 1197 m. Livonijos kryžiaus žygis palietė ne tik Kuršą bei Estiją, bet ir Padauguvį, kur buvo suduotas smūgis lietuvių ir rusinų ginamai Kuoknesei.
Vyskupas Albertas 1199 m. išsirūpino jau trečią kryžiaus karo bulę ir 1200 m. su 23 kryžininkų laivais pasirodė Livonijoje. 1202 m. vokiečių kolonijos gynybai Tamplierių pavyzdžiu jis sukūrė Kalavijuočių ordiną ir su jo pagalba sėkmingai nukariavo žemes į šiaurę nuo Dauguvos. Kovos su lietuviais iš pradžių vengta – apsiribota tik gynyba nuo jų antpuolių ir lėta ekspansija Padauguviu.
1229 m. kalavijuočiai atsigręžė į pačią Lietuvą: tais metais jų organizuotas žygis į Nalšią vokiečiams buvo sėkmingas. Bet 1236 m. rugsėjo mėnesį kalavijuočių vadovautas pirmasis kryžiaus žygis į Lietuvą baigėsi triuškinančiu pralaimėjimu Šiaulių mūšyje. Žuvo antrasis ir paskutinis Ordino magistras Folkvinas, dauguma Ordino riterių, o jo likučiai 1237 m. buvo prijungti prie Vokiečių ordino, neseniai pradėjusio Prūsijos nukariavimą.
Ši pirmoji stambi Lietuvos pergalė prieš vokiečių ekspansiją atidėjo nuolatinį karą Lietuvos teritorijoje iki XIII a. pabaigos, bet pradėjo formuotis itin pavojinga Lietuvai geopolitinė situacija. Iš dviejų pusių Pabaltijį nukariauti pradėjęs Vokiečių ordinas siekė sujungti savo žemes, o Lietuva atsidūrė tarp dviejų nukariavimo židinių – Livonijos ir Prūsijos.
Prūsiškajai Vokiečių ordino atšakai iki pat 1283 m. daugiausia kovoti teko su prūsais, o livoniškoji šaka tik 1290 m. galutinai įveikė žiemgalių pasipriešinimą. Kartu vyko ir nuolatiniai vokiečių susidūrimai su lietuviais. Lietuviai pasiekė puikias pergalės 1260 m. Durbės, 1270 m. Karusės ir 1279 m. Aizkrauklės mūšiuose – kiekviename iš jų savo galvas paguldė tuometiniai Livonijos magistrai, žuvo daug Vokiečių ordino riterių. Paskutiniai vokiečių nukariauti prūsai (sūduviai, nadruviai, skalviai) ir žiemgaliai taip pat jau buvo pasidavę Lietuvos globai, taigi bent nuo 1274 m. vyko kova dėl Lietuvos vasalų teritorijų.
Tačiau nuolatinis karas dėl Lietuvos prasidėjo 1283 m., ir tai puikiai suprato dar to karo amžininkas Petras Dusburgietis, kuris savo „Prūsijos žemės kronikoje“ įrašė garsiuosius žodžius: „1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos, žodžiu, kai čia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos bažnyčiai, Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje.“
Nuolatinis karas truko iki lemtingos Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pergalės Žalgirio mūšyje bei 1411 m. sudarytos Torunės taikos. Vokiečių ordino talkininkų būriuose Lietuvą aplankė visos Vakarų Europos šalių riteriai. Patys Vokiečių ordino riteriai buvo nuolat papildomi naujai užverbuotais nariais, o verbavimui Vokiečių ordinas turėjo tankų savo valdų tinklą Vokietijoje. Atrodė, kad Vokiečių ordino resursai neišsemiami. Tačiau Lietuva rado savo resursų šaltinį – susiskaldžiusios Rusios žemes, kurias buvo palyginti nesunku nukariauti ir rinkti čia karius kovai su kryžiuočiais. Taigi pasirodė, kad priešininkų jėgos yra apylygės, ir tai reiškė, kad kova bus ilga ir sunki.
Galutinai Lietuvos karą su kryžiuočiais užbaigė 1422 m. sudaryta Melno taika – po jos šis karas jau nebeatsinaujino. Vadinasi, prieš kryžininkus ir kryžiuočius Lietuva kovojo 225 metus ir sugebėjo apginti savo žemę ir laisvę. Kovos su kryžiuočiais visiems laikams išliko kaip didvyriškiausias Lietuvos istorijos puslapis.
Kovos dėl savo žemės tuo dar nesibaigė – būta daug kovų su Rusija – pastarosios truko ne trumpiau, kaip kovos su kryžiuočiais, bet baigėsi pralaimėjimu ir valstybės padalijimais. 1918–1920 m. atsikurianti Lietuvos valstybė vėl susidūrė su problema, kaip atsikovoti savo žemę, kurioje galėtų atkurti valstybę. Juk valstybės be žemės būti negali. O į Lietuvos žemę pretendavo kur kas galingesni kaimynai – Vokietija, Rusija, Lenkija. Naujas herojiškasis kovų laikotarpis – Savanorių kovos – baigėsi pergale. Nė viena pėda Lietuvos žemės nebuvo mums padovanota – kiekvienas žemės lopinėlis aplaistytas mūsų protėvių krauju.
Trumpai ir aiškiai. Belieka priauginti lietuvių. Su dabartinais, jojamaisiais neapsiginsim.
50-kelintą kartą bandau suprasti – KAIP
galima būti tokia ultraradikalių katalikų
(ar krikščionybinių apeigų atlikėjų) šeima
B A R A N A U S K A M S (Boranowskiams?)
ir atnešėjus svetimybinių apeigų kardu (ordininkų)
– kryždirbius pliekti: “Už Lietuvą” rypaujant???
Jei nebesimelstų jie ordininio jėzuizmo stabams,
– gal ir tikėtume Tomo B. (ar su, ar be žmonos)
nuo-širdiškumais.
Toliau, – 5-kias dešimt pirmas 🙂 nesusipratimas
Sakai, didžiai įtikėję? 🙂
Visaip gyvenime atsitinka.
Prūsų kova su Romos popiežiaus krikščioniškai evangelizuotaisiais (1230-1290) suteikė galimybę Lietuvai trumpam atsikvėpti. Tačiau vėliau, jau po prūsams nepadėjusio Mindaugo mirties, kryžininkų karai apogėjų pasiekė Gedimino ir Kęstučio laikais – kai Lietuva buvo puolama evangelizuotai sinchronizuotai (kryžminė ugnis?) -iš parklupdytos Prūsijos ir Livonijos pusių. Tačiau Jogaila su Vytautu galutianai padarė baisiausią darbą prieš Lietuvą – įteisino kryžininkų viešpatavimą (ir “apkrikštijant” Žemaitiją).
Tiksliau – Prūsų istorijos baigtis 1230 – 1274 metais.
Jei ne Jogaila su Vytautu senai būtumėt tapęs provaslavu ir rašytumėt dabar kirilica kaip baltai krivičiai.
Be to kažkodėl pamirštat ir tai, kad Jogaila su Vytautu sutriuškino kryžiuočių ordiną Žalgirio mūšyje, kad Jogailos davė Europai vieną geriausių dinastijų (žr. Norman Davies. Europa), kad Jogailos anūkas Albrechtas valdė Prūsiją ir valdė taip, kad visa vokietija vėliau didžiavosi prisiėmusi Prūsijos vardą ir taip vadinosi iki pat 20 a.
Ne ten ieškote kaltų, ponuli:)
Pšeprašėm, pati kas bebūsi – ponia, pana ar panelė – kaip kreiptis ?
Marta Rudytė. 🙂
Nieko panašaus… Lietuvai lemtingi buvo Mindaugo laikai. Lėmė Mindaugo su savo sūnumis karaliaus sosto paveldėtojais išžudymas (labai gali būti, kad tai buvo mozūrų suokalbio su Vokiečių ordinu veiksmas). Jeigu šio išžudymo nebūtų, tai nei Jogailoms, nei Vytautams nebūtų reikalo rastis. Būtume turėję ne lenkišką, o grynų gryniausią lietuvišką Romos katalikybę Lietuvos karalystėje, kirilica net iki Kijevo ar toliau Krokuvos vargiai, kad būtų prasistumusi… Tokio slavėjimo masto Šiaurytinėje Europos dalyje apskritai nebūtų radęsi.
Puikus straipsnis.
Po dvi kartas trukusios sovietinės okupacijos visiems Lietuvos piliečiams reiktų organizuoti Lietuvos istorijos kursus su baigiamaisiais egzaminais, o savivaldybių, Seimo ir prezidento rinkimuose galėtų konkuruoti tik turintys aukščiausią šių kursų egzamino pažymį.
Pagarbiai Albinas Vaškevičius norintis būti lietuviškesnis ir gyventi lietuviškesnėje Lietuvoje 🙂
——————————————————————————-
Svarbiausi yra ŽMONĖS kalbantys tėvų ir protėvių tarme-KALBA, gyvenantys tėvų ir protėvių ŽEMĖJE, išlaikantys tėvų ir protėvių PAPROČIUS
ir žinantys savos tautos, savos kalbos, savos žemės bei savų papročių istoriją
Tautos išlikimo formulė I=(ŽMONĖS+KALBA+ŽEMĖ+PAPROČIAI)xISTORIJA
😀 Ant kiek Albinas Vaškevičius “Artistas”,tai Bent “Artistas” …… 😀 😀
“Pagarbiai Albinas Vaškevičius norintis būti lietuviškesnis ir gyventi lietuviškesnėje Lietuvoje”
Šioje vietoje vienintelis Lietuviškumo parodymas,yra tik Lietuvos Kalbos Raštas 🙂
Taigi:
“Straipsnis,sovietinės,okupacijos,organizuoti,istorijos,kursus,egzaminais,prezidento,konkuruoti,kursų,egzaminų,formulė”
12 svetimžodžių iš Didžios Meilės Lietuvai ir Jos Kalbai,nes Albinas yra tikras Albinas,nori jis būti “lietuviškesnis” ir gyventi “lietuviškesnėje” Lietuvoje 😀 😀 😀
Šakės su visais Šakiečiais 😀
Beje (tarp kitko), dėl įdomumo pasakysiu, kad šakiečiai save dažniau vadina su gan pagonišku subūdvardinimu – Šakiniais
žydai neturėjo žemės, bet išliko. Kaip tai paaiškinsit?:)
Uždavei nesąmoningą klausimą.
Dabar tau užduosiu tokį, kad susiorientuotum: mirus žmogui, kad ir kur jį belaikytum (na, nebent užšaldytą – tada ne), jį visada aplimpa iš kažkur atsiradę parazitai.
Dabar aiškiau? 🙂
Labai paprastai – stipri religija ir ypatingas prisitaikymas. Kas valdo Lietuvą – …., o Rusija… ir t.t., tai ir yra kosmopolitizmo išraiška.
Tautos išlikimo garantas yra sava teritorija.
Nebus jos, nebus ir tautos.
„1918–1920 m. atsikurianti Lietuvos valstybė vėl susidūrė su problema, kaip atsikovoti savo žemę, kurioje galėtų atkurti valstybę. Juk valstybės be žemės būti negali. O į Lietuvos žemę pretendavo kur kas galingesni kaimynai – Vokietija, Rusija, Lenkija. Naujas herojiškasis kovų laikotarpis – Savanorių kovos – baigėsi pergale. Nė viena pėda Lietuvos žemės nebuvo mums padovanota – kiekvienas žemės lopinėlis aplaistytas mūsų protėvių krauju.“ Taigi pritariant „krembliui“, taip ir norėsi paklausti : o kaip su Tauta? Ar žemė „užaugins“ būtent lietuvius? … Nagrinėjant šį klausimą, t.y. „Tėvų žemė“, „šventą žemė“ ir t.t. Matau pagrindinį trukumą – klastojimą, nenorą pripažinti ir priimti absoliučiai visus Lietuvos istorijos faktus, bei aplinkusių valstybių elgesį. Nenoras pripažinti, kad visuomenė suskaldyta pagal sluoksnius(kaip tvirtino komunistai – klases). Yra turtuoliai(10%), „vidutinis“ sluoksnis(20%) ir ubagų sluoksnis(70%). Atrodo, kad trukdo šitam ubagų sluoksniui išrinkti savo valdžią? … Požiūris ir „pakišti“ įsitikinimai. Taigi ubagų sluoksnis ir toliau skaldomas pagal tautybę, pagal vietovės, pagal vaikus ir t.t. Išeina – vienam lietuviui 5 partijos! Politikai „žaidžia“ lenkų kortą, „nepamuštų“ komunistų kortą ir t.t. O netikras mokslas ir neišmanymas (idėjų paieška) tarp ubagu, retina tautiškumą. Laikas suprasti, kad niekada turtingų ir vidutiniai sluoksniai neatstovaus ubagams. O atstovaudami ES, jie naikina Lietuvą.
nereikia pamiršti, kad savanoriams irgi buvo pažadėta žemės ir tas pažadas buvo įvykdytas per kriksčionio demokrato kunigo Krupavičiaus žemės reformą, kai buvo išdalkinti Lenkijon pabėgusių dvarponių žemės bežemiams jaunuoliams, kad šie turėtų kaip sartuoti savo versle. O lenkai, tksliau mūsų sulenkėję dvarponiai už tai Lietuvą apskelbė parsidvusią bolševikams. Egzistuoja iki šiol tokia lenkų versija: Pilsudskis “vadavo” Lietuvą ir Ukrainą su Baltarusija nuo bolševikų, tačiau Leninas paskubėjęs pripažinti Lietuvos (gal ir Ukrainos?) nepriklausomybę, suskaldė pasipriešinimą.
ES kol kas nevaldo Lietuvos. Tačiau reikia žinoti kuom neoliberalizmas skiriasi nuo totalitarizmo ir kodėl neotrockistai taip radikaliai pakeitė savo taktiką, išlaikę tą pačią strategiją.
„Egzistuoja iki šiol tokia lenkų versija: Pilsudskis “vadavo” Lietuvą ir Ukrainą su Baltarusija nuo bolševikų,“ Tai ne versija, o istorijos faktas.
Tik “pamiršo” iš Lietuvos išeiti. 🙂
Dėdė Stalinas padėjo jiems apsispręsti. 🙂
„ES kol kas nevaldo Lietuvos.“ – senas anekdotas. Viskas yra daroma pagal ES Tarybos direktyvą 2003/ …/EB ir parlamentarus renkam ir „Lisabonos sutartį“(ES konstitucija) vykdom ir t.t.
Gerai jau, gal kiek nuleiskime toną ir patraukime į šalį tas romantizuotas istorijas, nes ne lietuviai kovėsi už savo žemes, o tų žemių savininkai, ponai, kurie vertė žmones guldyt galvas, nes, žinia, kunigaikštis be žemių jau ne kunigaikštis. O žmonės tai ką, iš esmės nebuvo skirtumo kam duokles mokėt ir nugarą lenkt, bet prieš ponus nepašokinėsi, gausi kirviu į kaktą ir baigta kalba. O gyvent tai visi norėjo… Štai ir ėjo kariaut už savo poną.
kovose su kryžeiviais dar dalyvavo iš esmės laisvi žmonės, dar nebuvo baudžiavos (Lietuvoje). Todėl ir atsilaikėm. O bet tačiau tas karas mus ir sužlugdė, nes, ypač mūsų karinis luomas, patapo toks pat, kaip ir kitoje barikadų pusėje ir užsimanė tokio pat gyvenimo – dvarų, baudžiauninkų, turtų, lėbavimų nieko nedirbant.
Visais šimtu nuošimčiu pataikėt…”kovose su kryžeiviais dar dalyvavo iš esmės laisvi žmonės, dar nebuvo baudžiavos (Lietuvoje). Todėl ir atsilaikėm.”…..matomai todėl, kai laisvieji laukininkai tapo ponų nuosavybe, ir prasidėjo Lietuvos nikimas .
Išvada – jei Tauta vėl taps visapusiškai laisva , įmanomas naujas Lietuvos pakilimas . Štai kodėl taip nerimsta visokios amelijos . esavičiai ir visokie kiti et Lietuvos ” mylėtojai”.
niekas negali pavergti laisvo žmogaus prieš jo valią.
tačiau tikrai laisvu gali būti tik tas, kuris yra išsilaisvinęs nuo savojo ego.
klasikinis liberalizmas siekė tokios laisvės. Neoliberalizmas viską apvertė aukštyn kojom – jie siekia galutinai išlaisvinti ego nuo dvasios, o ne atvirksčiai. Štai kur problema. Bet ar gali tai suprasti protas, kurį valdo ego? 🙂
Tačiau, kai jautiesi netobulu prieš ego dievą, iškart pagerėji. Tad svarbiausia – jaustis netobulu.
pavergti -gal būt , bet užmušti -lengvai . ir nereikia čia visokio pliurpalo su visokias egais . Kai gauni su basliu per sprandą , tai tuoj nuo visų egų tampi laisvas.
Nusipaistei – kiekvienoje bendrijoje bus vyresnis, todėl nebūtina visko vertinti per žydų marksų kapitalų prizmes.
Norėčiau istoriko Baranausko paprašyti patikslinti jo teiginį: Iš dviejų pusių Pabaltijį nukariauti pradėjęs Vokiečių ordinas siekė sujungti savo žemes, o Lietuva atsidūrė tarp dviejų nukariavimo židinių – Livonijos ir Prūsijos.
Tai kokį vaidmenį vaidino Livonija ir Prūsija iki nukariavimo. Ką apie tai galėtų pasakyti Bumbiausko mokinys, negi didysis mokytojas Bumblauskas taip ir nieko nepaiškino. Tenka pastebėti istorikai užimantys šiltas vieteles vienu balsu gieda: nesu Č Gegdaugo pasekėjęs, Statkutės darbų neskaičiau. Tą patį tvirtina ir teksto autorius. Kokiais finansais istorikai yra išlaikomo rubliais ar zlotais.lyvis
“Kokiais finansais istorikai yra išlaikomo rubliais ar zlotais”
Visais laikais jie buvo/yra/bus išlaikomi žydų “macais” (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Shmura_Matzo.jpg)
Iš Toros jos – istorijos .. 😀
Litas,rublis,zlotas,euras,doleris neturi svarbos,svarba yra kas jį kepą 😀
🙂 🙂 🙂
Na, va – baigiu įkalti visiems – istorikams ir ne, kad pagrindinis tautos požymis – sava teritorija.
Kol teritorija yra, tol tauta gyva, kai ji išnyksta, tada tauta eina išnykimo link ir reikia gaivinti kalbos būdu, iš lenkomanų ir kitų kudirkas, čiurlionius, jablonskius ir kitus atversti, kad jie dirbtų Lietuvos labui.
Reikėtų patikslinti Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“ vertimą vietoje, kur pasakyta: “anapus Nemuno, Lietuvos žemėje.“ Tikėtina, kad kronikoje yra parašyta ne “anapus Nemuno”, bet – “abipus Nemuno”.
Juk, kaip rodo dialektologinių, etnografinių, archeologinių ir kt tyrimų duomenys, Nemunas nebuvo lietuvius (baltus) skiriančiąja riba. Be to, ir kryžiuočių įsitvirtinimas, kaip liudija istorijos šaltiniai, prasidėdavo paupiuose ir nuo jų plėsdavosi į tolesnius žemės plotus. Pagaliau ir dabartinė gyvenama padėtis ar išlikę vietų pavadinimai rodo, kad lietuvių buvo gyventa abipus Nemuno tiek jo žemupyje, tiek vidurupyje.
O dar anksčiau visi indoeuropiečiai kalbėjo lietuviškai (kitaip – indoeuropietiškai).
Tuomet nereikės stebėtis, kad lietuviškumo požymių, kaip nurodė Č.Gedgaudas, yra randama visur, kur tik yra indoeuropiečiai.
Jei Č.Gedgaudas istorikas, tai tamsta kosmonautas.
O tamsta – žydė.
Su kuo ir sveikinu. 🙂
Sveikinu. Būti kosmonautu tikrai garbinga . Čia ne koks parazitas ( amalas – amžinai žaliuojantis augalas -parazitas). Tuo labiau jei tai reikalinga istoriko garbei apginti.
Kažkiek norėčiau apginti augalą amalą, jisai buvo laikomas šventu augalu, žaliuojantis ir žiema. Tai buvo pavyzdys žmogui ir žmogus, sveikai gyvendamas, žiemos šalčiai neturėjo jo versti ieškoto šilumos prieglobščio. Tai buvo tokia žmonių pasauliežiūra į šventą amalą. lyvis
Net nebandysiu prieštarauti – kiekvienas parazitas kažkam reikalingas . Štai ir blusa neduoda sargiui vagį pramiegoti . Manau esate pakankamai nuovokus , kad suprastumėte ką norėjau pasakyti.
O kas dėl amalo ,tai tikrai jis netgi laikomas tūris gydomųjų savybių , bet gan labai nuodingas.
Anot Romualdo Zubino, nesvarbu, kad Č. Gedgaudas teigia, jog mųsų protėviai neva “karo tikslais” slinko dabartinių vakarų link. Svarbu tai, kad Gedgaudo dėka mes sužinome, kad mūsų protėviai dar I -ojo tūkst. pr. m.e. viduryje priėję (persikėlę) iki Centrinės Europos, pagimdė ten keltų (nuo liet. ž. “keltis”) kultūrą, o priėję iki galo – tapo galais, galų kultūra (davusia pradžią Prancūzų, o vėliau ir Ispanų kultūrai).
Č.Gedgaudo, kuris buvo labai išsilavinęs, dėka, manau, sužinojome, jog visur, kur yra indoeuropiečiai, ten galima rasti lietuviškų pėdsakų.
Kas ir parodė tikrąją istoriją – kažkada visi indoeuropiečiai buvo tokie patys – kalbėjo viena kalba, kuria dabar kalba tik lietuviai (baltai).
Todėl Č.Gedgaudas Lietuvoje yra pats iškiliausias istorikas ir geresnių iki šiol dar nebuvo.
manau Tamsta esi teisus . Tie visi baltai , indoeuropiečiai ir panašūs terminai, sukurti tam , kad parodyti didžiųjų tautų kilimąiš “istorijos pradžios”. O tikrovėje viskas daug paprasčiau – kiek jų istorikai besiknaisioja , visvien atsimuša į lietuvius . Jų protėvius . Ir visai nesvarbu kad jie taip tada nesivadino. Todėl jiems ir svarbu atstumti lietuvius į jų sukurtų terminų pašalį. Nors iš esmės jie tėra vienos , “Motininės” šeimos , kuri dabar vadinasi lietuviais , atplaišos .
“…que fuit vicinior terre Prussie, ultra flumen Memele in terra Lethowie habitans” (1861 m. leidimas)
“…quae fuit vicinior terrae Prussiae, ultra flumen Memelae in terra Lethouiae habitans” (2007 m. leidimas)
(nuorašas B: “…qui fuit vicinorum terrae Pruschiae, ultra flumen Memelae in terra Lethowiae habitans”)
Ačiū už dėmesį.
Beje, lot. žodis “ultra” reiškia “anapus” tik su galininku, čia jis pavartotas su vardininku, tad vertimo tikslumas problemiškas.
Ne apie tai kalba, dalykas yra dėl Lietuvos istorijos (kovų su kryžiuočiais) koncepcinių klausimų.
Kontracepcinis klausimas – tai šventas Karas (Kara). Moralinė Kara Baltams, tai dvasinis lūžis – iniciacijos į krikščionišką legioną su naujai įsivaizduojamu iliuziniu “draugu” – tautų “Aukščiausiuoju” su visais smurto (koronės pakoronės) motyvais. Tad nenuostabu, pastebėkit, gavę į sprandą kryžininkai, iškart buvo skelbiami šventaisiais.
Tačiau kyla koncepcinis nemarus klausimas, ar tokiu nėra 1336-ųjų Žemaičių kunigaikštis Gedimino brolis (MAR)giris, Pilėnų gynėjas, aprašytas kronininko Vygando (MAR)burgiečio. Tad galima teigti, kad kryžininkas kronininkas paprasčiausiai atpažino savo religinių pasididžiuotinų karų maros idėjinį adeptą ?
—
Tačiau nemariuose baltuose esmėje įtakingiausias etnosas buvo prūsų Sembos Dieviškas pusiasalis su Rikojotu ir Galtgarbio Kalnu, kurie buvo pirmiausia sunaikinti.
O gal reikia palikti ramybėje istorijos klastojimą ir grįžti prie temos, tuo labiau kad lietuvių vis mažiau ir mažiau…
Tikrai labai geras, “šviesus ” straipsnis . Be taip dabar įprasto beviltiškumo , saviplakos , visokių pagraudenimų . Tiesiai parodoma kas buvo , ir už ką dabar mes esame atsakingi.Ačiū autoriui.
Tai ką prisiatsakingavęs dabar nuveiksi, maždaug darysi, ar vien jausies atsakingu už istorinių laikmečių vertinimus?
——–
Kauno baltai, esu girdėjęs, pasišovę šiais metais išvalyti nuo šabaškynų Marvelės Piliakalnį ir sumūryti Aukurą. Žinoma…, tačiau tai nors tiek jau daug.
Ar kartais pats neturite užsilikusių krikšąioniškojo mąstymo rudimentų , jei manote kad tūrėčiau dabar kaip koks jų riteris , už nuodėmęs , traukti į kokį žygį , žygdarbių atlikinėti. Mano galva , normalus gyvenimas , normalus “lietuviškas” mąstymas , nesiekiant pasipelnyti, bet kokia kaina , jau daug ką reiškia , paprastam darbo žmogui . O jei tai būtų norma prasiveržusiems prie valdžios , tai tikrai Lietuva gražiau atrodytu.
Pagal Vaclovą Mikailionį, visuomenyje esa trys sluoksniai:
1. Žynių,
2. Karių,
2. Žemdirbių.
—
Manau, Tu čia kalbi apie Žemdirbių, todėl teisus.
Tačiau, Vaclovas Mikailionis tuos sluoksnius taip sudėliojo, suprask, pagal hierarchiją, o aš manyčiau, kad jie LYGIAVERČIAI prasmėje ir pagarboje.
tie trys luomai ,matomai buvo 12- 13 a. Dabar tų luomų daugiau . Tikrai žinau kad yra sandėlininkų luomas . O jei rimtai tai čia kažkokio skirstymo negali būti – kiekvienas savo vietoje turi atlikti kas jam priklauso . Kaip toje patarlėje- mirti susiruošei, bet rugius pasėk.
Na, jei yra Amatininkai, tai bus ir Sandėlininkai.
Puikus straipsnis, aciu autoriui uz nuosirduma ir kilnia dvasia rasant MUSU TAUTOS istorija.
Įdomus straipsnis, kuris, kaip paprastai liaupsina mūsų praeitį irvisus kaimynus, iš kur jie būtų atėję, daro mūsų priešais. Taip buvo priešai. Tačiau. Mindaugas, kai prūsai prašė pagalbos nepadėjo. Buvo visas savo jėgas nutaikęs į rytus.Toliau. Kodėl nepaminėtas kunigaikčio Žvalgaičio įvykdytas dalinis Žiemgalos užkariavimas. Kodėl nepaminėti mūsų vykdyti plėšiamieji žygiai į rytus, Estiją, Kuršą, Latgalą ir t.t. Mes kalbam apie pagonybę, tikėjimą gamtos dievais. Bet tai nebuvo ir nėra vien mūsų tautos paveldas ir religija. Tas pats buvo ir Skandinavijos kraštuose, Britų salose ir visoje tuometinėje Europoje. Tik dievų vardai skyrėsi. Vienur Dzeusas, pas mus Perkūnas. Paprasčiau kalbant, mano nuomone, tai buvo , iki krikčionybės atsiradimo ir imperatoriui Konstantinui paskelbiant ją Romos imperijoje valstybine religija, visas Europos tautas ar gentis jungianti religija. Krikčionybę taip pat ne visur taikiai priėmė Europoje. Ne veltui minimi ne vienas ir ne du kankiniai misionieriai, atidavę savo gyvybes už naująjį tikėjimą. Ar tai, kad naujasis tikėjimas buvo artimesnis eiliniam vargšui, ar kad žadėjo išganymą po mirties ar suprato, kad jo, Jėzaus Kristaus, vardu buvo galima versti žmones daryti paklusnius, užkariauti kitatikių žemes.Europos valstybių valdovai krikštijosi ir tapdavo krikčionybės gynėjai ir platintojai, kaip ir mūsų Didžiųjų kunigaikčių vaikai, kurie valdė Smolenską, Kijevą ir kitas rusų žemes. Tik Vakarų Europos valdovai gynė ir platino katalikybę, siekė užvaldyti Baltijos šalis, prisidengiant Kristaus vardu. tačiau istorija davė Lietuvai Jogailą su Vytautu, kurie sugebėjo sukurti stiprią dviejų valstybių sąjungą, kuri sudrebino tuometinę Europą ir kurios po šiai dienai ko gero prisibijo šiandieninės didžiosios valstybės..
“…visus kaimynus, iš kur jie būtų atėję, daro mūsų priešais. Taip buvo priešai.” (Daugiausia čia, beje, kalbama apie vokiečius, kurie visai nebuvo mūsų kaimynai iki tol, kol neatėjo kaip priešai). Tai jei buvo priešai, kaip iš jų dar daryti priešus?
“Kodėl nepaminėtas kunigaikčio Žvalgaičio įvykdytas dalinis Žiemgalos užkariavimas.” Todėl, kad: 1) nebuvo jokio tokio nukariavimo, 2) čia ne istorijos vadovėlis, o vieno puslapio apimties priminimas kai kurių istorijos faktų.
“Paprasčiau kalbant, mano nuomone, tai buvo , iki krikčionybės atsiradimo ir imperatoriui Konstantinui paskelbiant ją Romos imperijoje valstybine religija, visas Europos tautas ar gentis jungianti religija.” Atvirkščiai, ne tik bendros Europos pagonybės, bet net bendros (vienodos) visų baltų pagonybės nebuvo. O jei nekreipsime dėmesio į visokias “smulkmenas” ir rėšime iš peties pagal principą “Dzeusas ar Perkūnas – man vienodai rodo”, tai gal ir krikščionybė (nekalbant apie visokias “išgalvotas” jos atmainas kaip katalikybė, stačiatikybė, liuteronybė, kalvinizmas ir pan.), judaizmas ir islamas – tai didžiąją šiuolaikinio pasaulio dalį “vienijanti” ta pati religija?
Tikrai įdomu – kaip tas Žvelgaitis buvo atsiradęs Žagarėje, kur yra to pavadinimo kalnas, kaip vietiniai vadina?
Žvelgaitį Žagarėje (ir dar Jelgavoje) “pasodino” S. Daukantas, kalno pavadinimas atsirado kaip pasekmė.
50 nesusipratimas.
Gali būti, kad ta pavardė visai yra lietuviška:
Pavardžių reikšmė
Lietuvių pavardės, priešingai nei vardai, dažnai įvardija neigiamą žmogaus ypatybę. Taip yra todėl, kad dauguma pavardžių atsirado iš pravardžių, nusakančių žmogaus fizinę ar būdo ypatybę. Pvz., karšto būdo, nuolat priekaištaujantis žmogus aplinkinių buvo pramintas Kaukliu; liesas, išdžiūvęs – Kerpe, tvirto charakterio ar nejautrus žmogus – Geležiniu, juodadarbis ar tamsaus gymio – Purviu ir pan. Mažiau pavardžių įvardija gerą žmogaus būdo savybę, pvz., Budrys – „budrus, gyvas, mitrus“; Džiugas – „visuomet džiugus, linksmas“. Nemažai pavardžių kilo iš asmenų profesijos. Pvz, Šiaučius – batų siuvėjas, Kavolis – kalvis, Baranauskas – avių vagis. 🙂
http://day.lt/turinys/pavardziu_istorija?psl=1
AČIŪ