Dažnai teigiama, jog įtraukus Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA) į Vyriausybę atsirado reali platforma dialogui, kurio iki šiol nebuvo. Netgi svarstoma, kad LLRA galėtų tapti savotišku tiltu tarp Lietuvos ir Lenkijos. Ar šie lūkesčiai gali pasiteisinti? Ar iš esmės įmanoma, kad LLRA pritartų Lietuvos ir Lenkijos santykių perkrovimui?
LLRA ypač sėkmingai pasirodė 2012 metų Seimo rinkimuose. Tai lėmė dvi pagrindinės priežastys. Pirma, anot politologės dr. Ainės Ramonaitės, teigiamą efektą turėjo susijungimas su Rusų aljansu, pritraukęs dalį rusų tautybės rinkėjų ir leidęs pirmą kartą istorijoje peržengti 5 proc. barjerą daugiamandatėje apygardoje (tai patvirtina ir rezultatai vienmandatėse apygardose, pavyzdžiui, LLRA atstovai pirmą kartą istorijoje pateko į antrąjį turą Vilniaus Šeškinės ir Justiniškių apygardose, nors anksčiau pralaimėdavo jau pirmajame ture). Antra, LLRA nuosekliai akcentavo tautinių mažumų švietimo, asmenvardžių ir vietovardžių problematiką, o partijos lyderis Valdemaras Tomaševskis įsitvirtino kaip politikas, kurio viešoji nuomonė ir privatūs pareiškimai turėjo didelę įtaką formuojant Varšuvos poziciją Vilniaus atžvilgiu.
Šios partijos strategija, paremta tautinės mažumos padėties sugrėsminimu, skatino Lietuvos ir Lenkijos nesusikalbėjimą ir tarpusavio nepasitikėjimą. Kitaip tariant, LLRA stiprybė slypi Vilniaus regiono politinėje kontrolėje ir aktualių problemų iškėlime į politinės darbotvarkės viršų. Bet koks kompromisas ar pajudėjimas iš mirties taško grasintų idėjiškai ribotos partijos aktualumui bei priverstų kelti naujas kontraversiškas problemas bandant grįžti į dividendus kuriančią padėtį.
Vienas tokio veikimo padarinių – neadekvatūs mažumų problematikos Lietuvoje ir Latvijoje vertinimo skirtumai, dvejopi standartai vertinant tautinių mažumų padėtį Lietuvoje. Pavyzdžiui, Latvijoje negalimi vietovardžių pavadinimai ne valstybine kalba, tačiau pavardžių įrašymo atitinkamais rašmenimis asmens dokumentuose modelis toks pats, kaip ir siūlytas, bet LLRA atmestas Lietuvoje, o 10 tūkstančių lenkų tenka vos viena mokykla (Lietuvoje – beveik keturiskart daugiau). Nepaisant to, Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis laikė tai pavyzdiniu modeliu ir dar sykį sukritikavo Lietuvą.
Siekiant keisti dvišalių santykių su Lenkija foną, po Seimo rinkimų naujoji centro kairės dauguma išreiškė ketinimą „perkrauti“ santykius su artimiausiais kaimynais. Galima interpretuoti, jog šio žingsnio tikslas – atkabinti LLRA nuo Varšuvos arba bent jau apriboti LLRA galimybes būti tuo veikėju, kurio pareiga pasakyti, kada santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos gali būti geri. Tai reiškia, jog „perkrovimo“ politikos tikslas – atkurti pasitikėjimą informacija, kuri išsakoma tarpvalstybinių susitikimų metu bei abiejų šalių žiniasklaidoje, bei taip lokalizuoti užsienio politikos retoriką lėmusią regioninę partiją dėl vidaus politinio gyvenimo. LLRA į bandymą išjudinti status quo atsakė sukomplikuodama padėtį ir grasindama palikti valdančiąją koaliciją, tačiau tiek Lenkijos, tiek Lietuvos spaudoje tai įvykių fone palaikyta nepagrįstu žingsniu, kurio netrukus buvo atsisakyta. Nepaisant to, kad atšilimo iniciatyva – sveikintina, kyla pagrįstų abejonių dėl jos įgyvendinamumo. Problemos sprendimo raktas vis dar slypi LLRA partijoje, o įtakingas Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis net ir santykių „perkrovimo“ perspektyvoje ją laiko „geriausiai pasaulyje organizuota lenkų mažuma“, „sektinu pavyzdžiu lenkams Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitur“, be to, pripažįsta laukiantis, kol ji „politinio proceso Lietuvoje pagrindu pasieks tai, ką nori pasiekti“. Jam pritaria ir prezidentas B. Komorovskis, LLRA sėkmę rinkimuose laikantis visos Lenkijos pergale.
Tokia pozicija beveik nepalieka galimybių tikėtis, kad Lietuvos vadovams pavyks nuosekliai ginti pasirinktą strategiją, kuri ilgainiui leistų perimti iniciatyvą iš LLRA. Tam galima rasti mažiausiai kelias priežastis: pirma, Vilniaus kraštas po nepriklausomybės atkūrimo atsidūrė centrinės valdžios prioritetų sąrašo dugne, o tai sukėlė ekonominį ir socialinį atsilikimą, lėmusį tai, kad gyventojai iki šiol neturi politinės alternatyvos; antra, bet koks Lietuvos mėginimas keisti status quo reikalauja plataus politikų sutarimo (klausimo perkėlimo į viršpartinį ir viršasmenybinį lygmenį. Kitaip tariant, Lietuvos vadovų pozicija išlieka fragmentuota, stokojanti nuoseklumo, todėl negebanti pasiūlyti alternatyvos LLRA.
Neturint aiškios strategijos ir neatlikus namų darbų, vienašališkas bandymas atšildyti santykius nežada aiškaus rezultato ir grasina Vilnių politiškai užspeisti į kampą. To požymiai – Lenkijos reakcija į atšilimo retoriką, pabrėžianti, kad postūmiai įmanomi tik įgyvendinus anksčiau keltus reikalavimus. Iš esmės tai gali reikšti, kad nebuvo pajudėta iš mirties taško, nes Varšuvos pozicija nesikeičia, o LLRA padėtis nesusvyruoja.
Ką rodo vengrų tautinės mažumos Rumunijoje pavyzdys?
Lenkijos pasirinktas „Didžiosios Lenkijos didžiųjų Europos valstybių koncerte“ modelis leido tautinių mažumų klausimui iškilti į užsienio politikos darbotvarkę ir net daryti įtaką tarpvalstybiniams santykiams. Kita vertus, ši padėtis nėra unikali, anaiptol: vengrų tautinės mažumos padėtis ir raida po 1989-ųjų revoliucijos Rumunijoje parodo valstybės darbo su diaspora galimybes, o kai kuriuos Vengrijos politikos elementus Lenkija vėliau atkartoja ir juos pritaiko.
Po 1989-ųjų revoliucijos Rumunijai pradėjus žengti demokratijos keliu, vengrų tautinės mažumos klausimas tapo tiek vidaus, tiek ir užsienio politikos dalis. Aukštas Vengrijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Zsoltas Nemethas, pernai komentuodamas vengrų mažumos reikalavimus, klausimą įvardijo „pagrindiniu dvišalių santykių su Rumunija elementu“.2011 metų duomenimis, Rumunijoje buvo 1,2 milijono vengrų tautybės piliečių, kurie sudarė 6,5 proc. visų gyventojų. Daugiau nei 90 proc. jų gyvena istorinėse Transilvanijos žemėse, kai kuriose apygardose jie sudaro net 75–85 proc. vietos gyventojų.
Vengrijos valdžios spaudimu ir vengrų tautinės mažumos Rumunijoje veikimu pamažu plečiamos jų teisės: 1990 m. buvo išplėsta tautinių mažumų švietimo sistema savo kalba (tai vyksta iki šiol, pavyzdžiui, vengrų kalba atsiranda vis daugiau programų universitetuose, o 2001-aisiais įsteigtas Vengrijos vyriausybės išlaikomas vengrų universitetas Transilvanijoje), 2003 metais gausiai tautinių mažumų apgyvendintose teritorijose teismuose bei administraciniuose organuose leista vartoti savo kalbą.
2001 metais Vengrijos vyriausybės sprendimu sukurta „vengro korta“, skirta vengrų, gyvenančių valstybėse kaimynėse, kalbai ir kultūrai išsaugoti, vien per pirmuosius metus ją įgyti kreipėsi beveik 35 proc. Rumunijos vengrų (analogiška „lenko korta“ atsirado keleriais metais vėliau). Pasiekta dar didesnių „nuolaidų“, pavyzdžiui, gausiai apgyvendintose teritorijose leistos dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės. Paskutinis vengrų tautinės mažumos išsakytas siekis – per 20 metų vengrų kalbą įteisinti kaip oficialią regioninę kalbą gausiai apgyvendintose teritorijose. Vengrų demokratinis susivienijimas Rumunijoje (vengr. Uniunea Democrată Maghiară din România – UDMR) nuo 1996-ųjų reguliariai turi savo atstovus leidžiamojoje valdžioje, todėl galima daryti prielaidą, kad tai prisidėjo prie galimybės nuosekliai įgyvendinti aptartą reikalavimų įteisinimą.
Atsižvelgiant į tai, kad Lenkija yra linkusi atkartoti Vengrijos politinius sprendimus vengrų diasporos atžvilgiu, Vengrijos ir Rumunijos santykių ir vengrų tautinės mažumos gautos „nuolaidos“ leidžia prognozuoti ir galimą tolesnį Lietuvos ir Lenkijos santykių scenarijų. Lietuvoje gyvybingas mąstymas, kad įvykdžius LLRA keliamus reikalavimus, pavyks išspręsti ir vidaus politikos klausimą, ir sutvarkyti dvišalius santykius su Lenkija. Konkrečiau, teigiama, kad leidus asmenvardžius dokumentuose rašyti originalo kalba ir/arba gausiai apgyvendintose vietovėse naudoti dvikalbes gatvių žymėjimo lenteles, LLRA reikalavimai bus išpildyti ir problema išgrėsminta.
Vis dėlto Rumunijos vengrų pavyzdys rodo, kad įgyvendinus keliamus reikalavimus, atsiranda naujų. Vis didesnė kultūrinė autonomija kuria izoliuotos teritorijos įspūdį. Tyrimai rodo, kad 28 proc. vengrų tautinės mažumos Rumunijoje nekalba rumunų kalba, 37 proc. turi tik minimalius pagrindus. Akivaizdu, kad vis didesnių „nuolaidų“ suteikimas nepadeda integruoti vengrų į visuomenę bei kuria „autonomišką salą“. Todėl verta klausti, ar tokia mąstymo logika iš tiesų padės išspręsti lenkų tautinės mažumos problemas Lietuvoje?
Bet kokiu atveju būtina nuosekli, įvairius klausimus aprėpianti ir stabili Lietuvos strategija santykių su Lenkija atžvilgiu, kuri apimtų ir tautinių mažumų problematiką. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva ne tik paliko Vilniaus kraštą prioritetų sąrašo dugne, bet ir, keičiantis valdžioms, nesugebėjo suformuoti išliekamąją vertę turinčios politikos su Lenkija. O juk Lenkijos strateginė svarba Lietuvai reikalauja viršpartinio ir viršasmenybinio tikslų ir priemonių įgyvendinti nustatymo ir tęstinumo.
1. Autoriai nutyli galimą svarų Prunskienės Liaudies partijos vaidmenį LLRA rinkimų rezultatams ir pervetina Rusų alijano indėlį tam. Kai Sąrašui peržengti 5% ribą labiausiai galėjo padėti būtent Prunskienės partija, kuri galėjo pridėti tuos 0,83 % balsų, leidusių LLRA peržengti patekimo į Seimą ribą. Gi Alijanso balsų sąlyginai gal kiek daugiau galėjo būti tik Klaipėdoje. Čia akivaizdu veikė toks mechanizmas: LLRA sąrašas gavo Prunskienės partijos rinkėjų balsus, o sąraše esantys Prunskienės kandidatai buvo nureitinguoti žemyn kelis kartus gausesnio slavakalbio rinkėjų skaičiaus. Tai patvirtintų ir tas faktas, kad nė vienas Prunskienės partietis į Seimą iš Sąrašo nepateko. Taigi LLRA sąrašą į Seimą “Įtupdė” Prunskienės partijos “žioplumas”, o gal – “verslumas”…
2. Autorių daromas Rumunijos ir Lietuvos padėčių lyginimas tautinių mažumų atžvilgiu būtų galimas tokiu atveju, jeigu Rumunijos teritorija valstybinio administravimo atžvilgiu būtų vientisa, kokia yra Lietuva. Tačiau duomenų, iš kurių matytųsi, kad toks lyginimas teisiškai yra galimas nepateikta. Todėl autorių samprotavimai šiuo atveju papračiausiai yra nekvalifikuoti, o gal tai propaganda…
DĖL KLAIDINANČIO TERMINO „lenkų TAUTINĖ MAŽUMA“.
(turi būti TAUTINĖ BENDRUOMENĖ, TAUTINĖ GRUPĖ),2015-05-31,Vilnius.
1.Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi: Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statusą;
2.Buvusių okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, kurie kalba ne lenkiškai, “poprostu“. Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record). Pvz., USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, Rusijoje – tik 8 lenkiškos biudžetinės mokyklos;
3.Lenkiškų mokyklų valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišų diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai;
4.Kodėl neteisėtai privilegijuoti Lietuvos „piliečiai lenkai“ lengvai pasiduoda provokacijoms, kodėl negerbia Lietuvos įstatymų? Kas juos klaidina?
5. Vilniuje,1994 m. balandžio 26 d. pasirašyta Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos draugiškų santykių ir gero bendradarbiavimo sutartis prieštarauja (1995 m.vasario 1 d. Strasbure priimtai) Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijai. Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijos 21 straipsnis:„ Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams“. Konvencija numato tautinių mažumų, t.y. tik tautinių grupių, neturinčių išorinės valstybės, apsaugą, kitaip būtų pažeisti pagrindiniai tarptautinės teisės principai. Lenkų bendrija Lietuvoje negali turėti „tautinės mažumos“ statusą, nes tai grėstų Lietuvos nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir politinei nepriklausomybei, t.y. prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams. Lenkijos vulgarus agresyvumas yra reali tikrovė – lietuviai nežudo lenkų, nebuvo okupavę Varšuvos, nebuvo užėmę trečdalį Lenkijos teritorijos;
6.Abchazų tautinės mažumos teritorijos (Suchumis) okupacija Gruzijoje yra Kremliaus okupacinės politikos, „ginant“ tautines mažumas, pavyzdys;
7. Lietuvoje yra karaimų, totorių, romų tautinės mažumos – neturi savo išorinės nacionalinės valstybės;
8. Atkaklus termino „lenkų tautinė mažuma“ vartojamas yra neteisėtas, pavojingas Lietuvos valstybingumui, prieštarauja pagrindiniams tarptautinės teisės principams.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
Kartoju, nes komentaro perduoto 2013 04 26 14:47 nebeliko, tai pakartoju:
“0 komentarų
1. Kažin:
Jūsų komentaras laukia patvirtinimo.
2013 04 26 14:47
1. Autoriai nutyli galimą svarų Prunskienės Liaudies partijos vaidmenį LLRA rinkimų rezultatams ir pervetina Rusų alijano indėlį tam. Kai Sąrašui peržengti 5% ribą labiausiai galėjo padėti būtent Prunskienės partija, kuri galėjo pridėti tuos 0,83 % balsų, leidusių LLRA peržengti patekimo į Seimą ribą. Gi Alijanso balsų sąlyginai gal kiek daugiau galėjo būti tik Klaipėdoje. Čia akivaizdu veikė toks mechanizmas: LLRA sąrašas gavo Prunskienės partijos rinkėjų balsus, o sąraše esantys Prunskienės kandidatai buvo nureitinguoti žemyn kelis kartus gausesnio slavakalbio rinkėjų skaičiaus. Tai patvirtintų ir tas faktas, kad nė vienas Prunskienės partietis į Seimą iš Sąrašo nepateko. Taigi LLRA sąrašą į Seimą “Įtupdė” Prunskienės partijos “žioplumas”, o gal – “verslumas”…
2. Autorių daromas Rumunijos ir Lietuvos padėčių lyginimas tautinių mažumų atžvilgiu būtų galimas tokiu atveju, jeigu Rumunijos teritorija valstybinio administravimo atžvilgiu būtų vientisa, kokia yra Lietuva. Tačiau duomenų, iš kurių matytųsi, kad toks lyginimas teisiškai yra galimas nepateikta. Todėl autorių samprotavimai šiuo atveju papračiausiai yra nekvalifikuoti, o gal tai propaganda…”
Dabar perduodant šį atsirado.
APIBRĖŽIMAS: Tik tautinė grupė, kuri neturi išorinės valstybės, yra tautinė mažuma. Lenkija, Rusija, Izraelis yra išorinės valstybės, todėl lenkų, rusų, žydų tautines grupės negali turėti tautinės mažumos statuso Lietuvoje. Lietuvoje yra tik trys tautinės mažumos – karaimai, totoriai, romai. Ačiū už dėmesį. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.